Istorikas Aras Lukšas savo straipsnyje primena: „Prieš 64 metus per Raguvos girioje surengtą čekistinę operaciją žuvo nepaprasto talento poetas Bronius Krivickas. Tai pačiai plunksnos brolių plejadai kaip ir Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Nyliūnas ar Vytautas Mačernis priklausęs B. Krivickas svajojo paskirti savo gyvenimą kūrybai, tačiau karas ir sovietinė okupacija privertė poetą stoti į kario kelią.“

„Nes man ruduo yra kaip tikras brolis/Nes laukiam mes abu likimo to paties/Ir lapų auksu, putinų karoliais/Papuošime dienas, netekusias vilties.“ Taip viename savo eilėraštyje rašė Bronius Krivickas. Rašė, tarsi nujausdamas, kad ir jam bus lemta žūti drauge su rudeniu. Gimęs niūrų ir pilką lapkritį, poetas krito kovoje rugsėjį – kaip ir tame eilėraštyje, auksu besidengiant pamiškėms, kuriose lyg kraujo lašai raudonavo putinų uogos. Krito, taip ir nesulaukęs savo 33-iojo gimtadienio.

Poetas, publicistas ir Lietuvos partizanas Bronius Krivickas.GAM nuotrauka

Ir šis, ir daugelis kitų brandžiausių B. Krivicko eilėraščių gimė miškuose, tamsiuose ir drėgnuose bunkeriuose ar nuošaliuose vienkiemiuose. Matyt, toji kūrybos branda buvo dėsninga – suvokdamas, kad bet kuri gyvenimo minutė gali būti paskutinė, poetas buvo itin atidus kiekvienam būties mirksniui. Taigi būtent tuomet, 1948–1949 metais, jau žuvus broliui Juozui ir kritus dar vienam talentingam partizanų poetui Mamertui Indriliūnui, B. Krivickas sukūrė gražiausius savo sonetus ir išvertė pluoštą vokiečių literatūros klasiko Johanno Wolfgango von Goethe’s eilėraščių.

B. Krivickas iš tiesų buvo kitoks nei daugelis pogrindžio kovotojų, kuriuos šiandien galime matyti išlikusiose tų dramatiškų laikų nuotraukose. Kitoks ir savo būdu, ir išvaizda. Nedidelio ūgio, kiek pliktelėjęs, stamboką nosį „pabalnojęs“ akiniais, vilkintis ne uniforma, o paltu, galvą prisidengęs ne kariška kepure, bet skrybėle, jis miškuose atrodė lyg miesto inteligentas, atklydęs čionai pailsėti nuo kasdienio šurmulio ir įkvėpti gurkšnį tyro oro. Tačiau po šiuo apvalkalu slypėjo ir drąsa, ir vyriškumas, ir tas ypatingas dalies lietuvių inteligentų pasiryžimas stojiškai ir be iliuzijų pasitikti visai mūsų tautai skirtą lemtį.

Tad kas iš tiesių buvo B. Krivickas: kovojantis poetas ar eiliuojantis karys? Ir kas lėmė jo apsisprendimą paimti į rankas šautuvą ir išeiti į miškus. Galbūt tai, kad šis literatas priklausė jauniausiai to meto inteligentų kartai, atėjusiai į universitetų auditorijas 1939-aisiais. O šioji, pasak literatūrologės Vandos Zaborskaitės, „Vytauto Mačernio karta“ pasižymėjo ypatingu, nesumeluotu patriotizmu ir gebėjimu drąsiai pasitikti įvairiausius išbandymus. Šiai kartai priklausė ir daugiau jaunų literatų, nacių okupacijos metais susispietusių į Vinco Mykolaičio-Putino globojamą neoficialų būrelį: ten buvo ir V. Mačernis, ir A. Nyka-Nyliūnas ir Gediminas Jokimaitis, ir K. Bradūnas, ir Eugenijus Matuzevičius. Tačiau nė vienas iš čia paminėtų poetų nepasirinko aktyvios ginkluotos kovos. V. Mačernis 1944-aisiais žuvo nuo atsitiktinio artilerijos sviedinio skeveldros, kiti sugebėjo kažkaip prisitaikyti prie niūrios sovietinės realybės, dar kiti pasirinko emigranto dalią.

Apie pastarąjį variantą svarstė ir B. Krivickas. Tačiau atėjus lemtingai akimirkai poetas taip ir nepasitraukė į Vakarus. Kodėl? Galimas dalykas, dėl savotiško naivumo. Kaip pamatysime vėliau, B. Krivickas leidosi įtikinamas, kad sovietiniai okupantai, 1940-aisiais beatodairiškai naikinę ir prievartavę lietuvių tautą, dabar, baigiantis baisiausiam žmonijos istorijos karui, staiga taps humaniški ir nebeengs mūsų žmonių. Pamatysime ir tai, jog toks tikėjimas buvo žiauri klaida: poetas mėgins kažkaip susigyventi su sovietine sistema, tačiau pakaks vos kelių mėnesių suprasti, kad dabar belieka tik vienas – ginkluoto pasipriešinimo – kelias. Šį kelią pasirinks ir du B. Krivicko broliai. Ir abu sulauks tos pačios lemties.

Tad gal vis dėlto sprendimo pasilikti Tėvynėje ir ginti ją ginklu šaknys slypėjo šeimoje? Kad atsakytume į šį klausimą, meskime žvilgsnį į ankstyvuosius B. Krivicko gyvenimo metus.

Išpranašavo sau kančią

B. Krivickas gimė 1919 metų lapkričio 17 dieną Pasvalio valsčiaus Pervalkų kaime, gausioje ūkininkų šeimoje. Be Broniaus čia augo dar šeši vaikai: seserys Ona, Veronika ir Stasė bei broliai Jonas, Antanas ir Juozas. Broniui sulaukus dešimties, tėvai pardavė turėtą 28 ha ūkį ir nusipirko 80 ha žemės netoli Suosto, pačioje Latvijos pašonėje. Ten baigęs pradžios mokyklą, Bronius įstojo į Biržų gimnaziją, kur ir ėmė skleistis jo literatūrinis talentas. Tai galima spręsti iš 1935 metų žurnale „Ateitis“ paskelbtos žinutės apie Biržų gimnazijos moksleivio B. Krivicko kūrybos skaitymus. O tokių vakarų būta ne tik Biržuose, bet ir Pasvalyje, Šiauliuose, Panevėžyje.

B. Krivickas aktyviai dalyvavo gimnazijos literatų būrelio veikloje, beje, kartu su E. Matuzevičiumi ir M. Indriliūnu. 1938-aisiais jis pelnė pirmąją premiją „Ateities“ paskelbtame rašinių konkurse. „Mes ryžtamės su patvarumu, su valia vykdyti savo pareigas Tėvynei, o pavojaus valandai išmušus dėl jos laisvės negailėti savo gyvybės“, – savo rašinyje skelbė konkurso nugalėtojas, nė nenujausdamas, kad iki tos lemtingos valandos lieka vos keleri metai. O tuomet B. Krivickas savo gyvenimu ir mirtimi įrodys, jog tai nebuvo vien tuščios deklaracijos.

Rytų Lietuvos partizanų srities Visuomeninės dalies viršininkas Bronius Krivickas (viduryje) su Vyčio apygardos Pilėnų tėvūnijos vadu Steponu Giedriku-Giriečiu (dešinėje) ir Alfonsu Valentėliu-Bankininku Vailokaičiu. Biržų giria, 1951 m. rugpjūtis.Nuotrauka iš knygos „Broniaus Krivicko raštai“

1939-aisiais būsimas partizanas pasirinko literatūros studijas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, nė nenumanydamas, kad pateko tarp paskutinių studentų, kuriems pavyks studijas baigti anksčiau, nei Lietuvą okupavę naciai uždarys universitetą. Studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete B. Krivickas jau reiškėsi ne tik kaip poetas, bet ir kaip publicistas bei redaktorius: būdamas pirmakursis jis jau redagavo tą pačią „Ateitį“, vėliau – leidinį „Studentų dienos“, jo noveles, pjeses, kritikos straipsnius spausdino ir tokie solidūs žurnalai kaip „Naujoji Romuva“ ir „XX amžius“. Būsimas kovotojas aktyviai veikė studentų ateitininkų meno draugijoje „Šatrija“. Per ją susipažino su iš visos Lietuvos į studijas susirinkusiais literatais, kurie vėliau buvo pavadinti žemininkų karta.

1940-aisiais sovietiniams okupantams uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą B. Krivickas tęsė studijas Vilniuje, kur tuo metu veikė Humanitarinių mokslų fakultetas. Pirmoji sovietinė okupacija nespėjo drastiškai pakeisti poeto likimo. Kaip, beje, ir nacių okupacija, kurios pradžioje universitetas dar veikė. Tiesa, visas studentų korporacijas bei būrelius rudieji okupantai uždraudė, bet „Šatrija“ neoficialiai veikė ir toliau. Jai priklausė jau minėti M. Indriliūnas, G. Jokimaitis (vėliau sovietų ištremtas į Sibirą), V. Mačernis, A. Nyka-Nyliūnas, K. Bradūnas, E. Matuzevičius, taip pat būsimasis literatūros tyrinėtojas, prozininkas ir vertėjas Kazys Umbrasas, būsima tautosakininkė ir poetė Pranė Aukštikalnytė (vėliau – Jokimaitienė), rašytojas, žurnalistas, meno kritikas ir dailininkas Paulius Jurkus, būsimas literatūrologas bei rezistentas, o vėliau sovietinio gulago kankinys Antanas Strabulis ir daugelis kitų, šiandien mažiau prisimenamų kūrėjų.

„Šatriją“ globojęs profesorius V. Mykolaitis-Putinas tuomet sakė jau seniai laukęs tokių daug žadančių Lietuvai grožinės literatūros kūrėjų ir literatūros mokslo žmonių. O gabiam beletristui kritikui ir dramaturgui B. Krivickui profesorius buvo numatęs netgi savo asistento vietą. Tiek profesoriui, tiek Broniaus bendramoksliams didelį įspūdį paliko B. Krivicko diplominis darbas, skirtas lyriko Jono Aisčio-Aleksandriškio idėjų pasauliui. Daug dėmesio šiame darbe diplomantas skyrė kančios ir jos prasmės motyvams. „Didžiausioje savo įtampoje kančia, prisiimama su patvariu nuolankumu, virsta didžiulio džiaugsmo palaima. Ir kankinys, mirtinos kančios ištiktas, tarytum nugali ją, peržengdamas jos ribą ir patekdamas džiaugsmingos ekstazės sritin. (…) Tam, kuris pažino visą gyvenimo ir kančios gelmę, kito kelio į džiaugsmą nėra, tik kaip per herojiškai nuolankų jos, kaipo žmogaus gyvenimo būtinybės, priėmimą ir per galutinį jos iškentėjimą, nes žmogus turi iškentėti savo gyvenimą ir savo kančią. Tai neišvengiama ir prasminga“, – rašė B. Krivickas, dar nenujausdamas, kad po poros metų jam pačiam teks stoti į paties apdainuotą kančios ir atpirkimo kelią.

Prezidentas Valdas Adamkus įteikia B. Krivicko seseriai Veronikai Krivickaitei-Mikelinskienei jos broliui po mirties skirtą Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordiną. Nuotrauka iš leidinio „Raguva“

Viltys ir dvejonės

Studijas B. Krivickas baigė ir diplomuotu lituanistu tapo 1943 metų vasarį. Pačiu laiku, nes po kelių mėnesių, keršydami už jaunimo atsisakymą tarnauti okupantų steigiamuose tautiniuose SS daliniuose naciai universitetą uždarė, o kai kuriuos jo profesorius išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Į Vokietiją priverčiamiesiems darbams galėjo būti išvežtas ir B. Krivickas, tačiau nuo tokio likimo jis išsisuko susiradęs darbą – įsitaisė sekretoriumi Juozo Keliuočio redaguojamo „Kūrybos“ žurnalo redakcijoje. Ten skelbė ir savo apsakymus bei teatro kritikos straipsnius. Tuo pat metu B. Krivickas aktyviai bendradarbiavo ir pogrindžio spaudoje, rašydamas nacių išvaikyto Lietuvių aktyvistų fronto laikraščiui „Į laisvę“.

1944-ųjų vasarą B. Krivickas praleido pas seserį Oną Mačėnienę, padėdamas jai ūkininkauti. Onos vyras 1940-aisiais buvo ištremtas į Sibirą, tad moteris buvo likusi viena su dviem vaikais. O tuo metu vis garsiau drioksėjo per Lietuvą besiritančio fronto kanonados. Vis dėlto atplūstant antrajai raudonojo tvano bangai, poetas, skirtingai nei nemaža dalis jo buvusių bendramokslių, nutarė likti Tėvynėje. Apie tokio sprendimo motyvus leidinyje „Šiaurietiški atsivėrimai“ prieš dešimtmetį pasakojo Mačėnų kaimynas Petras Mikelinskas: „Artėjant frontui, vis sklido įvairūs gandai apie kai kurias permainas sovietų kariuomenėje ir valdžios viršūnėse. Broniaus apsisprendimui pasilikti tėvynėje lemiamą įtaką greičiausiai turėjo tai, kad Raudonoji armija buvo pervadinta sovietine armija ir pertvarkyta pagal sąjungininkų armijų pavyzdį. Kariuomenė, ypač karininkija buvo padoriau aprengta, visi kariai gavo antpečius, karo vadai (…) žadėjo kareiviams, kad po karo bus atsisakyta kolūkių, tikintiesiems bus suteikta daugiau laisvių ir teisių. Sužinoję apie šias reformas ir pažadus po karo jas tęsti ir plėsti, Bronius ir Jonas (P. Mikelinsko brolis – aut.) galų gale nusprendė, kad sovietai išlošę karą bus humaniškesni ir leis lietuviams gyventi ir darbuotis savajame krašte. Taip apsisprendę ir patikėję, nebeįvykdė ketinimo trauktis į Švediją.“

Tai buvo naivios viltys, sudužusios į šipulius jau pirmaisiais naujosios sovietinės okupacijos mėnesiais. Prasidėjo ne tik naujos represijos, bet ir jaunų vyrų ėmimas į sovietinę kariuomenę. Nenorėdami tapti stalininės imperijos patrankų mėsa, daugelis tada pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir išėjo į miškus. Tarp tokių buvo ir du vyresni Broniaus broliai – Jonas ir Juozas (trečias brolis Antanas 1940-aisiais žuvo per nelaimingą atsitikimą, vairuodamas traktorių).

Jau vien todėl, kad broliai partizanavo, Broniaus laukė garantuota tremtis, tačiau jis to nežinojo ir netgi pamėgino kurį laiką gyventi legaliai. 1944-ųjų spalį įsidarbino lietuvių kalbos mokytoju Biržų gimnazijoje. „1944 m. rudenį iš buvusių dviejų berniukų klasių susirinko tik šešiolika septintokų. Prieš pamokas seniūnas kalbėdavo maldą. Jos metu ir įžengė klasėn naujas lietuvių kalbos mokytojas Bronius Krivickas. Stabtelėjo. Paskui sėdosi prie stalo ir ramiai ėmė skaityti paskaitą apie Maironio lyriką, tarytum Vilniaus ar Kauno universiteto studentų auditorijai, iš kurios pats buvo ką tik išėjęs. Neatsimenu, kad nors kartą būtų ko nors paklausęs. Jam, regis, rūpėjo tik pati dėstomo klausimo esmė, o ne mes, geltonsnapiai klausytojai. Neturėjo jokių mokytojo profesionalo manierų – ramus balsas be įsakančių priegaidžių, geraširdiškas ir naivus žvelgimas į mokinį kaip į jaunesnįjį kolegą, visiškai jaunas veidas ir jau pliktelėjęs ties kakta“, – taip savo buvusį mokytoją vėliau prisiminė profesorius literatūrologas Vytautas Kubilius.

B. Krivicko redaguoto partizanų laikraščio „Laisvės kova“ faksimilė.Iš GAM fondų

Partizanų „profesorius“

Mokytojauti B. Krivickui teko neilgai – vos keturis mėnesius. Vieną kovo dieną mokytojas gavo šaukimą prisistatyti į Biržų NKVD būstinę. Jau vien tai, kad šaukime buvo nurodyta atvykti aštuntą valandą vakaro, nežadėjo nieko gera ir reiškė geriausiu atveju mėginimą užverbuoti, o blogiausiu – Sibiro lagerius. Kitaip ir negalėjo būti, nes Broniaus broliai Jonas ir Juozas tuo metu jau aktyviai kovojo su okupantais Nemunėlio Radviliškio ir Skaistkalnės miškuose. Tad B. Krivickui nebeliko nieko kita, kaip brolių takais patraukti į Biržų girias.

Kaip leidiniui „Šiaurietiški atsivėrimai“ vėliau pasakos B. Krivicko sesers kaimynė Veronika Mikelinskienė, iš pradžių visi trys broliai laikėsi drauge, bet stiprėjant čekistinės kariuomenės spaudimui buvo priversti išsiskirstyti, o brolis Jonas buvo išėjęs partizanauti net į Latviją. Brolis Juozas žuvo tų pačių 1945-ųjų rugpjūčio 12 dieną Tylinavos kaime per čekistų surengtą pasalą. Jo ir dar dešimties žuvusių partizanų kūnai paskui ilgai gulėjo Biržų aikštėje. Neilgai trukus stribai sudegino Broniaus tėvų sodybą ir išvarė juos iš namų. Tėvas, nuolat žiauriai tardomas bei mušamas, greitai visiškai prarado sveikatą ir mirė.

Žinių apie ankstyvuosius B. Krivicko partizanavimo metus išliko nedaug. Pasakojama, kad 1947–1948 metais jis dar toli nenuklysdavęs nuo savo sudegintų namų, žiemodavęs pas ūkininkus sodybose, o vasaras leisdavęs miške su partizanais. 1948-aisiais Suosto kunigo slapta sutuoktas su Biržų gimnaziją baigusia Smilgių pradžios mokyklos mokytoja Maryte, Bronius uošvių sodyboje Tylinavos kaime įsirengė bunkerį, kuriame jau būdamas partizanų būrio vado pavaduotojas praleido porą žiemų. Ten dažniausiai ir rašė, skaitė, mokėsi. Būtent šie pora metų B. Krivickui buvo patys kūrybingiausi. Miške ar slapstantis gimė 34 eilėraščiai, 38 sonetų ciklas, 53 eiliuoti margumynai „Poilsio valandai“, 63 satyriniai kūriniai, iš kurių bene labiausiai išgarsėjo rinkinys „Po Stalino saule“. Greta to B. Krivickas išvertė 71 J. W. Goethe’s eilėraštį, pluoštelį Charles’io Baudelaire’o ir vokiečių klasikės Agnes Miegel kūrinių, studijavo rusų, latvių ir prancūzų kalbas. Savo kūrybą dalydavo aplinkinių kaimų žmonėms arba vakarais skaitydavo prie partizanų laužo. Skrybėlėtą, akiniuotą ir iš rankų šautuvo nepaleidžiantį B. Krivicką bendražygiai vadindavo literatūros profesoriumi.

Tiesą pasakius, plunksnakotis ar rašomoji mašinėlė B. Krivickui buvo svarbesnis ginklas nei šautuvas. Ypač tada, kai 1951-aisiais jis buvo paskirtas partizanų Šiaurės Rytų srities štabo Visuomeninės dalies viršininku ir pradėjo redaguoti pogrindžio leidinį „Prie rymančio Rūpintojėlio“, reiškėsi ir kitoje pogrindžio spaudoje: redagavo laikraštį „Laisvės kova“, kuriame, kaip ir laikraštyje „Aukštaitis“, skelbė ne tik savo lyriką, bet ir straipsnius, pranešimus, žinias iš užsienio. Vis dėlto jo publicistiniuose rašiniuose bene ryškiausiai žėri jau minėta būsimos laisvos Lietuvos tema. „Pirmiausia čia turėtų kilti klausimas, kokioje padėtyje bus LLKS (Lietuvos laisvės kovų sąjūdis – aut.) pačioj okupacijos pabaigoj. Galimas dalykas, kad jis dėl priešo naikinimo bus organizaciniu atžvilgiu visiškai sugriautas. Tačiau ir tokiu atveju tai neturėtų sustabdyti jo veikimo. Sąjūdžio idėja, jo didieji kovos principai už tautos vienybę, už tikėjimą ir teisingumą bei kitas tautos vertybes, – visa tai krašte per daug gyva, kad būtų galima veikiai sunaikinti. Jei kas ir bus apgriauta, tai ateityje beveik savaime susiburs ir, atsiradus menkiausiai iniciatyvai, susiras sau organizacinę išraišką“, – tokia vizija viename rašinyje su skaitytojais dalijosi B. Krivickas. Prisiminę 1988-uosius, paklauskime savęs – ar tai nebuvo pranašiški žodžiai?

Vado išdavystė

Šias eilutes partizanas rašė tada, kai ginkluotas pogrindis Lietuvoje jau buvo gerokai nusilpęs, visam nepaskelbtam karui prieš okupantus liko ne daugiau nei treji, o paties B. Krivicko gyvenimui ir jo kovai – ne daugiau nei vieni metai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, apie 1951-uosius Biržų girioje buvo likę tik kelios dešimtys partizanų, kai kurie glaudėsi Latvijos miškuose. B. Krivickas pas žmones dažniausiai užsukdavo su Steponu Giedriku-Giriečiu ir Alfonsu Valentėliu-Bankininku Vailokaičiu. Spėjama, kad paskutinį kartą viso Biržų krašto partizanų atstovai kartu susirinko 1951-ųjų rugpjūtį, kai trys Vyčio apygardos pasiuntiniai pasiūlė iš pakrikusių kovotojų įkurti tėvūniją. Netrukus B. Krivickas persikėlė į Panevėžio miškus ir atsidėjo vien tik pogrindžio spaudos leidybai. Ten nuo 1952-ųjų pradėta leisti „Laisvės kova“, liepą pasirodė pirmas atgaivintos „Aukštaičių kovos“ numeris. Pastarąjį leidinį B. Krivickas planavo leisti spaustuviniu šriftu ir nemenku tiražu, tačiau visus planus sugriovė kovos draugo išdavystė.

MGB užverbuotas ir Bronių Krivicką bei daugelį kitų kovos draugų pražudęs Rytų Lietuvos (Kalnų) srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris su žmona. 1950 m. spalis.GAM nuotrauka

Išdaviku tapo ne kas kitas, o pats Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris, jau senokai patekęs į žymiausio ir niekšiškiausio MGB provokatoriaus Juozo Markulio žabangas. 1952-aisiais antrą kartą pradėjęs vadovauti sričiai, štabo viršininku J. Kimštas paskyrė jau seniai MGB užverbuotą Bronių Kalytį-Siaubą, o šis atsitempė dar vieną išdaviką Stasį Šimkų-Klajūną, kuris kaipmat buvo paskirtas žvalgybos vadu. Nieko nelaukdami parsidavėliai pradėjo veikti pagal jiems duotas instrukcijas. Rugpjūčio 14 dieną lydėdami savo vadą į Vytauto apygardos štabe turėjusį įvykti susitikimą, jie J. Kimštą nuginklavo ir perdavė į MGB rankas. (Reikia pridurti, kad saugumiečių rankose tada buvo ir visa J. Kimšto šeima.) Nepraėjus nė mėnesiui, J. Kimštas ne tik išdavė visų jam žinomų partizanų slėptuvių išdėstymo vietas, bet ir sutiko asmeniškai dalyvauti savo kovos draugų naikinimo operacijose, tuo pražudydamas apie dvi dešimtis laisvės kovotojų. Tarp jų buvo ir B. Krivickas.

Skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus sukurto paminklo B. Krivickui atidengimo iškilmėse kalba poetas Kazys Bradūnas. 1996 m. rugpjūčio 17 d.GAM nuotrauka

1952 metų rugsėjo 21-ąją Raguvos mišką, kuriame buvo Rytų Lietuvos partizanų srities štabo bunkeris, apsupo daugiau nei tūkstantis MVD kariuomenės kareivių. Priešas surado visus tris J. Kimšto nurodytus bunkerius. Viename jų buvo įsikūręs B. Krivickas ir Vyčio apygardos Aušros tėvūnijos Visuomeninės dalies vadas Mykolas Blinkevičius-Nemunas. Abu kovotojus buvo įsakyta paimti gyvus, tačiau to padaryti priešui nepavyko. Kaip žuvo B. Krivickas, nėra tiksliai žinoma. Kalbėta, kad nenorėdamas patekti į čekistų rankas jis susisprogdino granata, pagal kitą versiją – slėptuvę susprogdino čekistai. Žinoma tik tiek, kad abiejų žuvusiųjų kūnai buvo užkasti už poros dešimčių metrų nuo slėptuvės. Po metų žuvusiųjų artimieji ir kaimynai atkasė partizanų palaikus ir slapta palaidojo juos Putiliškių kaimo kapinėse. Tiksli palaidojimo vieta taip ir liko nežinoma, bet žuvusius kovotojus primena 1996-ųjų rugpjūtį pastatytas paminklas.

Kitu paminklu literatui ir partizanui galėtų tapti jo paties kadaise parašyti žodžiai: „Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausia jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios baisios vergijos jungu ne tik nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji, kurie geriau pasirinko kankinio vainiką negu išdavystę. Ir, ieškodamas atsakymo į tuos klausimus, jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę.“

Aras Lukšas