Alan Jude Moore. Poezijos valstybė

Neseniai recenzavau dvi poezijos knygas, kurių autoriai airiai, gyvenantys Anglijoje ir Meksikoje. Jose apmąstoma tautybės svarba poetui. Mano manymu, tautybė neturi jokios reikšmės. Net pasakyčiau, kad tautiniai jausmai – universalumo priešybė ir subjektyvus konstruktas, nulemtas klimato, geografijos, geologijos atsitiktinumų, –­ tik kenkia poetui. Kad ir kur būtų, poe­tai dažniausiai yra truputį užsieniečiai. Iš savo patirties žinau, kad tai nėra nemaloni padėtis: poetas savaime gyvena kitoje šalyje, paralelioje neteritorinėje jurisdikcijoje, kaip pilietis, apribotas savo kalbos taisyklių.

Šios Poezijos valstybės egzistavimas priklauso nuo poezijos būklės erdvės, laiko ir politikos ribose, braižomose galios grupių. Nors tarp Poezijos valstybės ir Valstybės yra prieštara, jos nėra visiškai nepriklausomos viena nuo kitos.

Kai nusprendžiame netarnauti, tampame laisvi. Kad ir koks būtų santykis su politine valstybe, poeto maksima turi būti tokia: nevalia pataikauti valdžiai ar ideologijai, pražūsi, jei nusilenksi laikinai galiai. Galvoju apie Majakovskį, nurašytą ir nusivylusį revoliucija, nušautą bute Maskvoje; ir apie D’Annunzio, kuris, ieškodamas nacionalisto lakūno, prarado poetą. Poetas buvo prarastas, bet ne jo galia: Majakovskis prieš savo valią Stalino pomirtinėse apeigose ir D’Annunzio – atrama Mussolini’ui tampant Italijos diktatoriumi.

Kaina, kurią sumoka poetai politinei valstybei, gali būti žiauri – Lorca buvo nušautas Falangos Ispanijos pilietiniame kare, palaidotas nepažymėtame kape, laikytas iškrypėliu ir pavojingu fašistinei valstybei, bet mums, Poezijos valstybėje, jis liko vienu svarbiausių piliečių.

Prisimenu, ko manęs kartą paklausė rusų poetas ir vertėjas Grigorijus Kružkovas: ar mirčiau vardan poezijos? Posovietiniame kontekste tai neatrodė toks jau keistas klausimas. Tiesiog man jis niekada nekilo gyvenant „saugiuose Europos namuose“ (cituojant Joe Strummerį). Gyvendamas Rusijoje šio amžiaus pradžioje, pastebėjau, kad kitaip nei airių poetai, kurie susitikę gali išvis neprieiti prie poezijos temos, rusų poetams daugiau išvis nėra apie ką kalbėtis. Niekas daugiau neatrodo verta diskusijos.

Apribojimai, politinės valstybės uždėti poezijai, stipriai paveikė jos kūrimą ir sampratą. Poezijos valstybė nebuvo menkai apgyvendintas užkampis, – tai buvo Jevtušenka ir jo amžininkai, skaitantys stadionams. Žinoma, tai buvo ir Mandelštamas, siunčiamas mirti Sibire. Palyginus su tuo, mūsų Vakarų Europos poetų valstybė visai patogi. O toks komfortas reiškia ir mažesnius iššūkius.

Airijoje poezija (bent jau dabartinė) turi gyventi slaptame skyriuje. Nors savo kūrybą galite publikuoti ir net sulaukti recenzijų, iš tiesų manoma, kad jūs norite ją išlaikyti paslaptyje. Ir, žinoma, žmonės mielai jums padės šito siekiant. Visi žinome, kad išlaikyti poe­zijos knygą paslaptyje visai nesunku. Iš tikrųjų netrukus po pasirodymo dauguma poezijos knygų savaime tampa nematomos.

Gyvosios poezijos reikšmės neigimas (ir vien istorinių poezijos pasiekimų šlovinimas) visuomenei gali rimtai atsiliepti. Poezijos valstybė yra tvirtovė (ne vienintelė, žinoma), ginanti nuo civilizacijos irimo, nuo verslo konsultantų ir biurokratų. Ji egzistuoja be korporacijų leidimo. Jai nereikia jokių reitingų ar TVF antspaudo – už šią valiutą nieko neperkama. Tiems, kurie redukuoja žmones iki vienetų, piliečius iki vartotojų, o visuomenes iki ekonomikų, poezija yra nuolat tykantis pavojus.

Tie, kurie valdo politinę valstybę ir skelbia tautos kilmės mitus, dažniausiai nėra poetų pusėje: poetai nuolat atranda įvairių dalykų, bet vis tiek teigia nieko nežinantys. Šiuo neefektyvumu nepasitikima – šitiek laiko sugaištama keliems žodžiams.

Kodėl mes tai darome? Retai dėl finansinio atlygio ar įžymumo. Nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad neprasigyvensi kas keletą metų publikuodamas 40–50 eilėraščių. Be to, kuo ilgiau tuo užsiimi, kuo labiau sensti ir kuo daugiau žmonių bei vietų pažįsti, tuo paradoksaliai jautiesi menkiau žinomas. Bet vis tiek laukiame Godo.

Kai studijavau politikos mokslus, mūsų dėstytojas pasakė: „Nemokome jūsų kažko daryti, mokome mąstyti. O tada galėsit daryti, ką norėsit.“ Panaši ir poezijos funkcija: ji moko mus mąstyti ir kartu yra to mąstymo rezultatas. Perskaityti eilėraštį kartais yra lyg rasti atsakymą į klausimą, kurio dar niekas nebuvo uždavęs.

Šiais panikos ir hiperbolizavimo laikais, kai informacijos bangos terorizuoja išmėgindamos, kiek ištversime, poezija –­ apskritai literatūra – leidžia mums geriau susikalbėti su savimi, geriau suprasti save ir žmogų šalia. Nors gali būti kolektyvinė, poezija niekada nėra šabloniška; nors gali būti gaivinanti, ji nėra terapinė; nors dažnai gimsta iš izoliacijos, ji yra išlaisvinanti ir vienijanti.

Tarp poezijos funkcijų man šiandien svarbiausia – kalbos sergėjimas. Poe­zi­ja –­ tai ne tiek kalbos vartojimas, –­ ji moko interpretuoti kalbą, skaityti tarp eilučių. Galingųjų kalba sukurta ir valdoma taip, kad mes jaustumėmės esą bejėgiai. Ji priskiria terminus „demokratija“, „(ne)demokratiškas“ tam, kam nori, o ne kam derėtų. Ja siekiama pritildyti ginčus (ir švietimo sistemą) ir Airiją paversti vien tik investicijų bei turistų šalimi: savotiškais Vakarų Europos Kaimanais.

Poezijos valstybė yra tvirtovė, ginanti nuo viso šito. Blokada nuo kalbos, civilizacijos ir meno užmaršties. Šioje šalyje nėra sienų ir pilietybė suteikiama visiems norintiems.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

Tekstas skaitytas tarptautinėje poetų ir literatūros kritikų konferencijoje „Poezijos valstybė“ gegužės 28 d.

Šaltinis čia

Atsakyti