Įdiegėme žmonėms pagarbos jausmą gimtajai kalbai, poreikį kiekvienam rūpintis savo paties ir visos kalbos reikalais. Nesigirdamas galiu pasakyti, kad išsiugdėme nemažą visuomenės sluoksnį, kuris nori geriau pažinti kalbos sandarą ir siekti bendrinės kalbos idealo“, – sako legendinis kalbininkas doc. dr. Aldonas Pupkis, Vilniaus knygų mugėje pristatęs naują monografiją „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.“. Anot pašnekovo, keletą dešimtmečių vedusio kalbinio švietimo laidas radijuje ir televizijoje, redagavusio ir sudarinėjusio kalbos kultūros leidinius, taisyklingos lietuvių kalbos mokiusio daugybę Vilniaus universiteto studentų kartų, anų laikų kalbininkų nuostatos neturėtų būti svetimos ir šiandien.

Visų pirma norėčiau paklausti, kas paskatino šios knygos, kurioje nagrinėjate lietuvių kalbos sekcijų visoje Lietuvoje darbą, atsiradimą? Knygų mugėje užsiminėte nepritariąs vienos sociologės teiginiui, kad kalbininkai prie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio prisidėjo rengdami išvykas.

Na taip. Apskritai Sąjūdžio ištakų tyrimuose apie kalbininkus vienoje studijoje tepasakyta, kad ir jie esą kiek prisidėję prie Sąjūdžio atsiradimo: rengdavę išvykas į gamtą. O apie organizuotą kalbininkų ir kitų specialistų veiklą siekiant išsaugoti, ugdyti ir tobulinti gimtąją kalbą – nė žodžio. Be to, mane jaudino maždaug nuo 2010 metų pradėtas kai kurių lietuvių sociolingvistų ir istorikų žygis prieš jų vadinamąjį sovietinio laikotarpio brigadinį kalbos norminimą ir normintojus, kur būdavę „tiesiogiai kišamasi į kasdienybę“, „persekiojant bet kurį visuomenės narį“. O apie tikruosius to meto kalbininkų tikslus, pirmiausia priešinimąsi prievartinei dvikalbystei ir tiesioginiam rusinimui – nė žodžio. Sociolingvistamas to reikėjo norint projektuoti savo idėją diskredituoti ir šalinti iš praktikos bet kokią kalbos priežiūrą ir ją vykdančias institucijas, pirmiausia Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Turėdamas sukaupęs daug anuometinio kalbos sambūrio veiklos dokumentų ir kitos archyvinės medžiagos, ryžausi imtis didesnio darbo ir apie tą veiklą kuo objektyviau papasakoti visuomenei.

Pirmoji 1967 metų pabaigoje susikūrė Lietuvių kalbos sekcija Vilniuje, vėliau šiuo pavyzdžiu pasekė ir kiti miestai. Kodėl būtent tais metais kalbininkai ėmė burtis ir kokiu tikslu?

Tuo metu, sušvelnėjus politiniam ideologiniam gyvenimui, susidarė palankesnės tautinės veiklos sąlygos. Tada buvo jaučiamas didelis kultūrinis pakilimas: pradėti leisti „Kultūros barai“, „Nemunas“, susikūrė Fotomeninkų sąjunga, pasirodė iškilių meno kūrinių (Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus, Broniaus Kutavičiaus ir kt.), plačiai dirbo kraštotyrininkai, kūrėsi įvairūs klubai, kurie domėjosi Lietuvos istorija, senaisiais papročiais, liaudies menu. Kalbininkus jaudino mintis, kad lietuvių kalbotyra, atsigavusi nuo karo padarinių ir jau išauginusi naują tyrėjų kartą, žengė į klestėjimo tarpsnį, o kalbos praktika buvo apverktina (beveik rusiška viešoji sostinės kalba, o lietuviška su rašybos klaidomis, nemokšiškais vertiniais). Beveik nebuvo lietuviškos dalykinės (kanceliarinės) kalbos, mokslo darbai ir disertacijos rašytos makaroniška kalba (arba rusiškai). Neleidžiant atkurti prieškarinės Lietuvių kalbos draugijos kilo mintis ieškoti kitokių bendros veiklos formų ir būdų, tad šitaip ir kilo mintis steigti Lietuvių kalbos sekciją. Pirmasis kalbininkų ir kitų inteligentų tikslas buvo sulietuvinti sostinės kalbą, skatinti žmones nebūti abejingus kalbos darkymams, padėti puoselėti savo profesinę kalbą. Paskui darbas išsiplėtė ir apėmė vis daugiau veiklos sričių.

Lietuvių kalbos sekcija įsikūrė prie Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos. Koks buvo kalbos sekcijų santykis su oficialiąja, valdžios paskirta Lietuvių kalbos komisija?

Kai kalbos sekcijos pradėjo veiklą, veikiančios valstybinės Lietuvių kalbos komisijos nebuvo. Ji sukurta tik pačioje 1976 m. pabaigoje kilus diskusijai dėl neseniai išleisto veikalo „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“. Komisijai valdžia iškėlė uždavinius suvienodinti terminiją, rašybos dalykus, spręsti aktualius literatūrinės kalbos klausimus. Kas gerai įsiskaitė į jai pavestus uždavinius, turėjo suprasti, kad komisijai buvo nurodyta rūpintis kalbos norminimu, bet ne jos vartojimu įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Taigi jūs sau norminkit, bet šiukštu kalbėti, kaip ir kiek kiek ji vartojama, pavyzdžiui, transporte, aviacijoje, apskritai viešojoje erdvėje ir kitose jau rusų kalbos užimtose srityse.

Mūsų santykiai su ta komisija buvo tik oficialūs, jokio artimesnio bendravimo ar bendradarbiavimo nebuvo. Nuostatuose buvo nurodyta komisijos nutarimus skelbti ir „Mūsų kalbos“ leidinyje, tad kurį laiką redakcijos atstovas galėdavo dalyvauti posėdžiuose svečio teisėmis, bet teikti pasiūlymų neturėjome jokios teisės.

Be to, mes turėjome savo – visuomeninę Respublikinę kalbos komisiją. Ji koordinavo rajonų sekcijų darbą, teikdavo joms pagalbą, organizuodavo teorinių kalbos klausimų svarstymą, Gimtosios kalbos dienas ir kalbos paveldo rinkimo talkas, rūpinosi leidybos reikalais ir kt. Jokių privalomų nutarimų ši komisija niekada nėra priėmusi.

Lingvistinis švietimas žiniasklaidoje, leidiniai, tokie kaip „Mūsų kalba“, „Kalbos praktikos patarimai“, almanachas ir kiti, kalbos šventės, ekspedicijos, radijo ir televizijos valandėlės ir t. t. Aptariate daugybę per du dešimtmečius kalbininkų nuveiktų darbų. Kodėl šią veiklą knygoje pavadinote sąjūdžiu ir kaip vertinate savo kartos įtaką lietuvių kalbai bei to meto visuomenei apskritai?

Sąjūdžiu pavadinau ne aš, bet jo kūrėjas ir dvasinis vadovas Jonas Balkevičius. Iš tiesų tai buvo lietuvių kalbą branginančių žmonių sambūris ir daugiašakė jo veikla. Prie jo prisidėjo būriai kultūrai neabejingų žmonių, nes gimtąją kalbą laikė tautinės tapatybės dalimi, kuriai grėsė dideli pavojai. Noriu pabrėžti, kad toje veikloje dalyvavo šimtai kitų specialybių žmonių: be redaktorių, mokytojų, lituanistų mokslininkų bei dėstytojų, ir aktoriai, geologai, matematikai (pavyzdžiui, ką būtume darę be nuoširdžios Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus paramos ir tiesioginio dalyvavimo mūsų veikloje?), dailėtyrininkai, ekonomistai, filosofai, medikai, meteorologai, muziejininkai, rašytojai, teisininkai, žurnalistai ir daugelis kitų. Dėtis prie kalbos sekcijų veiklos buvo prestižo dalykas, kaip ir kviesti kalbininkus į įvairių įstaigų posėdžius ar susirinkimus pakalbėti apie kalbos aktualijas. Tai rodė daugybė skambučių į kalbos sekcijų tarybas, jų konsultacijų punktus, laiškai kalbos klausimais laikraščių ir žurnalų redakcijoms, televizijos laidų ir radijo kalbos valandėlių rengėjams. Gimtosios kalbos dienos, kalbos ekspedicijų pabaigtuvės tapdavo vietos gyventojų šventėmis, į kurias ateidavo minios žmonių. Tiesa, negalima užmiršti, kad savo darbais nuolat neįtikdavom valdžios struktūroms. Pavyzdžiui, 1971 m. buvo svarstoma išvis sustabdyti kalbos sekcijų veiklą, 1973 m. uždrausta kalbos šventė Kretingos rajone, vėliau ne kartą įvairiomios priemonėmis buvome auklėjami dėl mūsų skleidžiamo nacionalizmo, rusiškų vertinių kritikos ir pan.

Kokią įtaką padarėme kalbai? Manau, sutvirtinome jos sistemą, gerokai stabilizavome vartoseną, atsilaikėme prieš rusybių plitimą. Smarkai sukultūrinome (ir sulietuvinome) Vilniaus ir kitų miestų viešąją kalbą. Nemaža prisidėjome prie kalbos norminimo, parengėme visuomenei reikalingų kalbos veikalų („Kalbos praktikos patarimus“, šešias kalbos almanacho knygas ir kt.). Bet svarbiausia – įdiegėme žmonėms pagarbos jausmą gimtajai kalbai, poreikį kiekvienam rūpintis savo paties ir visos kalbos reikalais. Nesigirdamas galiu pasakyti, kad išsiugdėme nemažą visuomenės sluoksnį, kuris nori geriau pažinti kalbos sandarą ir siekti bendrinės kalbos idealo. Ši visuomenės dalis pirmiausia nori žinoti „kodėl“ ir į tą klausimą gauti profesionalų atsakymą. Tad išskirtinė to meto kalbos politikos ypatybė – nuolatinis ir geranoriškas kalbos sekcijų ir visuomenės dialogas.

Vilniaus knygų mugėje pristatyta jūsų minėtų sociolingvistų ir istorikų monografija „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“, kurioje teigiama, kad dabartinė kalbos politika yra sovietinės ideologinės prigimties ir pernelyg kontroliuojanti.

Iš straipsnių autorių kritikos galima būtų išskirti keturis pagrindinius momentus. Pirma, pasak jų, kalbos normas kuriančios ir už jų nesilaikymą baudžiančios institucijos nereikalingos. Antra, kritikuojamas taisyklingos kalbos kaip siektino, tačiau nepasiekiamo idealo supratimas. Trečia, kvestionuojamas kalbininkų, kaip vienintelių žinančių, kas yra taisyklinga kalba, vaidmuo visuomenėje. Ketvirta, teigiama, kad dirbtinai kuriama „grėsmės kalbai“ problema. Kaip Jūs žvelgiate į šią kritiką? 

Beveik visi šie Jūsų suminėti klausimai yra iš kalbos mitologijos (ją reikėtų vadinti tiesiog kalbos populizmu). Viskas čia apversta aukštyn kojomis, su jais atsiduriame kreivų veidrodžių karalystėje.

Pirmiausia, kalbos normos ne kuriamos, o nustatomos, nuosekliai ištyrus vartoseną ir suderinus jos duomenis su kalbos sistemos nuostatomis. Dėl institucijų reikalingumo reikėtų ne kaltinti kalbininkus, o kalbėti su įstatymų leidėjais: ne kalbininkai priėmė valstybinės kalbos įstatymą, ne jie įsteigė kalbos komisiją, ne komisija susikūrė savo veiklos nuostatus, bet juos nustatė Seimas. Ar oponentai skatina nesilaikyti įstatymų bei Seimo nutarimų ir komisijoje tik imituoti darbą? O gal norėtų, kad pati komisija nuolat keltų klausimą apie savo veiklos sustabdymą? O dėl kalbos normų nesilaikymo (noriu ypač pabrėžti: pirmiausia dėl valstybinės kalbos (ne)vartojimo, ką paprastai užmiršta kita pusė) valstybė yra įsteigusi valstybinės kalbos įstatymo vykdymo ir priežiūros instituciją. Dėl kai kurių jos veiklos atvejų ir aš kartais noriu diskutuoti, bet kaip pilietis negaliu prieštarauti Seimo patvirtintam tos įstaigos statusui.

Antra, kritikuojamas idealas siekti taisyklingos kalbos. Nelabai suprantu šio teiginio turinio. Man rodos, čia reikėtų prisiminti tą banalų faktą, kad be siekinių negali gyvuoti nei valstybės, nei atskiri asmenys. Kai tų idealų nėra, ateina depresija, to, matyt, ir siekia neoliberalioji kritikų grupė. Be to, čia viskas susiaurinama iki taisyklingumo. Idealas yra ne tik (ir ne tiek) taisyklinga, bet stilistiškai lankstesnė, turtingesnė, pagaulesnė, kaskart atsinaujinanti kalba, kurios kūrėjai yra visa tauta. Tad paisyti kalbos stabilumo principo ir atsižvelgti į tradicijas ir raidos polinkius, orientuotis į bendrinės kalbos etaloną yra ta nuostata, kurią skleidė anų laikų kalbininkai ir kuri neturi būti svetima dabarčiai. Negalima gyventi vien šia diena, nejaučiant atsakomybės savo tautai ir valstybei.

Trečias dalykas yra kalbininkų galių perdėjimas. Čia visai kaip krepšinyje: Lietuvoje yra beveik trys milijonai šio žaidimo ekspertų, gali sakyti, nedaug ką mažiau  ir kalbos normų bei rekomendacijų vertintojų: kalbininkai sugalvojantys keisčiausių normų, reikalavimų,  žeidžiantys jų laisvę ir  teisę vartoti kalbą kaip nori, ir t. t., ir pan. Bet čia reikia kelti klausimą, kas turėtų nustatyti mokyklinių vadovėlių ir žodynų kalbos normas, gramatikų taisykles, – ar kalbininkai normintojai, ar kokia žmonių grupelė kokioje laikraščio redakcijoje? O gal jau išvis nebereikia nei jokių žodynų, nei gramatikų, kalbėkim kaip kas norim ir kaip kaip kam patogu (akivaizdu, kad to ir siekiama), be jokių taisyklių kaip kam atrodo kurkim Lietuvos įstatymus, verskim Europos Sąjungos teisės aktus, kitų šalių literatūrą ir pan. Norminimo reikalauja pats valstybinės kalbos statusas, kad bendrinė kalba būtų tinkama visai visuomenei, ją vienytų, o ne skaidytų į kažkokius neaiškius  darinius.

Čia kartkartėmis pasigirsta kokių rašytojų ar šiaip mėgėjų rašyti žmonių  nuomonių, esą kalbos normos juos varžo, neleidžia išreikšti giliausių savo minčių. Bet yra kaip tik priešingai: kalbininkai nuolat skatina pačius kalbos vartotojus kurti kalbos raiškos priemones, pabrėžia laisvę individualiai ir motyvuotai pasirinkti kalbos išteklius. Jau nuo seno yra žinoma sentencija virtusi vieno užsienio kalbininko mintis, kad rašytojas turi taip gerai išmanyti kalbos normas, kad pajustų kuo didesnį džiaugsmą jas pažeisti.

Dėl grėsmės ar grėsmių, tai turėtume žinoti, koks turinys įdedamas į šį žodį. Ar grėsmė lietuvių kalbai išnykti, ar pavojus priveisti joje daug svetimų elementų, pažeisti jos savitumą ir pan. Apskritai kalbėti apie grėsmes nepasakant jų turinio yra tuščias reikalas.

Aš manyčiau, kad išnykti lietuvių kalbai grėsmės dabar tikrai nėra (kol dar neišsivaikščiojo visa tauta), nes ją saugo valstybinės kalbos statusas. O ar laikyti suintensyvėjusios interferencijos padarinius grėsme kalbos sistemai, dabar nebūtų lengva pasakyti. Jeigu kalbėsime apie gimtosios kalbos savitumą, tai nematyti pavojų negalima: nors paradoksalu, bet atsiranda naujų vertinių iš rusų kalbos, į lietuvių kalbą veržiasi gausūs angliški skoliniai (prisiminkim kad ir angliškų citatų pomėgį publicistikoje), svetimos kalbos raiškos būdai, tarptautiniai žodžiai anglų kalbos pavyzdžiu labai plečia savo reikšmes, jaunimo kalboje plinta angliški jaustukai, vis daugiau girdime angliškų intonacijų ir t. t. Turėtume stengtis suprasti tuos žmones, kurie dėl to nerimauja, o ne iš jų tyčiotis, kaip dabar vis dažniau pasitaiko.

Viename interviu esate sakęs, kad reikėtų perkelti daugiau kalbos tvarkybos atsakomybės patiems vartotojams. Gal galėtumėte paaiškinti, kokius konkrečius pavidalus tai galėtų įgyti? Kaip savireguliacija galėtų būti didinama?

Na, gal ne visai taip sakiau. Ne apskritai kalbos vartotojams, bet tam tikroms vartotojų grupėms, kalbos vartojimo sritims. Pirmų pirmiausia visai mokymo sistemai, ypač vidurinei jos grandžiai, paskui žurnalistikai, redaktorių bendruomenei, politikams, kitų viešų asmenų grupėms. Tarpukario Lietuvoje buvo priimti mokyklų, spaudos, kiti įstatymai, kuriuose reikalavimai kalbėti taisyklinga kalba ir ją ugdyti buvo įrašyti kaip būtini ir nekvestionuojami. Taigi jeigu mes tikrai gerai išmokytume bendrinės kalbos vidurinėse mokyklose (gimnazijose), jeigu prie kalbos ugdymo prisidėtų visi švietimo srities darbuotojai, jeigu jiems būtų tinkamai organizuojami kalbos tobulinimosi kursai, galėtume sakyti, kad jau atliekama didesnė dalis darbo. Ir žurnalistai studijų metais turėtų nepriekaištingai išmokti bendrinę kalbą, o paskui kartkartėmis lankytis tam tikruose tobulinimosi kursuose. Visus tokius procesus turėtų palaikyti ir reguliuoti Valstybinės kalbos inspekcija.

Keletą dešimtmečių televizijoje ir radijuje vedėte kalbinio švietimo laidas. Koks jis turėtų būti šiandien ir koks jo tikslas?

Šiuo metu kalbos normų sklaida ir visuomenės švietimas labai apleistas. Tai, ką trumputėse minutinėse laidelėse dabar girdime per televiziją ir radiją, netenkina visuomenės, o į Kalbos komisijos ir Kalbos inspekcijos tinklalapius nelabai kas linkęs gilintis. Net išsilavinę žmonės neretai neskiria Kalbos komisijos nuo Kalbos inspekcijos, kalbininkus normintojus painioja su kalbos redaktoriais, internete ir kitur žiniasklaidoje kuriami visokie mitai, veši populizmas, net dalis žurnalistų aktyviai prisideda prie kalbininkų darbo diskreditavimo (nekalbu apie galimus specialius užsakymus, turiu galvoje paprasčiausią nemokšiškumą).

Ką reikėtų daryti? Įsivesti pagaulesnių kalbos laidų žiniasklaidoje ir jose ne taukšti nežinia apie ką, kaip dabar neretai būna, o nuosekliai aiškinti kalbos normas, supažindinti su priimtais nutarimais, aiškiai ir paprastai atsakyti į žmonėms rūpimus klausimus ir gerbti jų norą bei pastangas daugiau sužinoti. Pagaliau – duoti atkirtį vis didėjančiai demagogijai apie tariamą lietuvių kalbos skurdumą, „kenksmingą“ kalbininkų veiklą, atskleisti kuriamų mitų nepagrįstumą. Norinčių daugiau sužinoti apie savo kalbą yra daug ir jeigu su jais palaikysime draugiškus ryšius, labai sustiprinsime visuomenės vienybę ir bendrą tikslą ugdyti gimtąją kalbą, o ne paliksime ją likimo valiai.

Parengė Rosita Garškaitė