Aldonas Pupkis: iš kalbos sąjūdžio

„Kitaip negalėjau. Ar kas nesutiko, peikė ar gyrė, man buvo vis tiek. Kalba – mano gyvenimas, mano duona, mano dienos ir naktys. Tik vienu tarpu užėjo mintis, kad esame pasidavę šiek tiek į taisymus. Sakau, numosiu ranka į juos ir eisiu į taisymų istoriją“, – juokavo „Lietuvos žinioms“ kalbininkas Aldonas Pupkis, Vilniaus knygų mugėje pristatęs monografiją „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.“

Legendinis kalbininkas Aldonas Pupkis per monografijos pristatymą su buvusiu studentu Audriumi Valotka Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Renginyje dalyvavo ir daugiau legendinių kalbininkų. Dar daugiau jų minėta – gyvų atmintyje. Visiems jiems sovietmečiu, kaip rašoma knygoje, „pirmiausia rūpėjo atsispirti iš visur einančioms rusinimo bangoms, atsilaikyti tose srityse, iš kurių lietuvių kalbos vartojimas buvo labiausiai stumiamas“.

„Paskutiniais metais prieš atkuriant nepriklausomybę jau turėjome išsiugdę didžiulį sluoksnį žmonių, kuriems kalba buvo šventas dalykas, kurie patys ja rūpindavosi, – prisiminė dr. A. Pupkis. – Dabar padėtis visai pasikeitusi. Kalba jau laisva, per prievartą nėra gniuždoma. Skaitai ir matai, kaip dešimtmetis po dešimtmečio ji augo, kiek išsiplėtė, kiek sukurta naujų žodžių, terminų, kiek naujų raiškos priemonių. Iš tikrųjų verta džiaugtis ir didžiuotis.“

Kalbininko manymu, ir kalbos ugdymo reikalai dabar turėtų eiti į kitas sritis, į edukaciją. Vidurinėje mokykloje žmogus turi išmokti kalbą. Anksčiau, pavyzdžiui, stengtasi mokyti ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, ir aukštus pareigūnus. Dabar kalbos kultūra pakilo tiek, kad jie patys turėtų jausti reikalą taisytis.

Aukščiausias įvertinimas

„Apie docentą A. Pupkį yra girdėję tikriausiai visi, kam per keturiasdešimt. Puikiai žinome, kad jo ir pavardė, ir ypač vardas buvo tapę net anekdotų objektu, o tai, be jokios abejonės, yra aukščiausio įvertinimo ir tautos meilės išraiška. Anglijoje sakoma: kol tavo karikatūros nebuvo žurnale „Punch“, šalis tavęs dar nežino“, – tokiais žodžiais knygos „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.“ pristatymą pradėjo renginio vedėjas dr. Audrius Valotka.

Doc. A. Pupkio buvęs studentas taip pat prisiminė nepaprastą kalbininko kruopštumą – jis viską užsirašydavo. Ir išsaugojo, ką užsirašęs, surinkęs, išleido knygą apie lietuvių kalbos gintį ir gynimą, jos ugdymą sovietmečiu. Tą didžiulį kalbos sąjūdį, kai palyginti nedidelis kalbininkų būrys sutelkė begalę žmonių visoje Lietuvoje, kad dirbtų kasdienį kalbos tausojimo ir puoselėjimo darbą. Sąrašą, kokių specialybių žmonės dirbo tuo metu kartu, knygoje sudaro net devynios eilutės.

„Kitaip negalėjau. Kalba – mano gyvenimas, mano duona, mano dienos ir naktys.“

„Ši knyga nėra tik prisiminimai, nėra tik enciklopediniai dalykai, nors ta dalis labai išplėtota, o šaltiniai, kaip mes mokslo srityje žinome, ir yra vertingiausia, – kalbėjo A. Valotka. – Knygoje pateikta puiki teorinės minties apžvalga. Nuodugniai referuojama, kas per 20 metų buvo parašyta, kaip vyko diskusijos. Kalbininkai toli gražu nebuvo vieningas monolitas, kaip kartais įsivaizduojama. Karštų žodžių buvo parašyta, o kas kartais buvo pasakyta, bijau ir spėlioti.“

Apie kalbos praktikos kasdienybę pasakojantis veikalas svariai papildys lietuvių kalbotyros istoriją.

Tiesiog užvirė nervas

Monografijos autorius prisipažino, kad rašyti paskatino vienos sociologės teiginys, jog prie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio yra prisidėję daugelio specialybių žmonės, tarp jų – ir kalbininkai. Vincas Urbutis, Vytautas Mažiulis, Vladas Žukas ir dar keli rengdavo iškylas į mišką. Tiesiog užvirė nervas, ir panoro parodyti, kas iš tikrųjų nuveikta.

„Knygoje stengiausi ne tiek interpretuoti, kiek rekonstruoti, – kalbėjo A. Pupkis. – Ir rekonstruoti ne pagal savo atsiminimus. Jie – savo ruožtu. Jeigu Dievulis duos dar kiek gyventi, galbūt parašysiu ir atsiminimų. Bet čia viskas grindžiama dokumentais, retais įvairių archyvų dokumentais, mano sukaupta medžiaga. Interpretacijos palikau mažą pluoštelį, kad žmonės galėtų palyginti, kaip buvo tada, ką padarėme per tuos du dešimtmečius ir kokį palikimą įteikėme jau nepriklausomai Lietuvai.“

Kalbininkas sakė dabar su dideliu malonumu skaitantis atsiminimus apie literatūrologę Vandą Zaborskaitę. Ten kone kas penktą – septintą puslapį pabrėžiama: lūžinis momentas – 1968 metai, kai išėjo V. Zaborskaitės monografija apie Maironį. 1968 metais prasideda ir kalbos sąjūdžio apžvalga.

„Tai buvo toks Lietuvoje lyg ir gerokai vėluojantis chruščiovinis atšilimas, kai Sovietų Sąjungos tautoms leista šiek tiek laisviau rūpintis savo kultūra. Ir Vilniaus miesto Lietuvių kalbos sekcija atsirado ne tuščioje vietoje. Tie metai buvo išskirtiniai daugeliui mūsų kultūros ir meno sričių. O kad susikūrė Kalbos sekcija – mūsų šviesaus atminimo vadovo Jono Balkevičiaus idėja pradėti rūpintis Vilniaus miesto viešąja kalba: parduotuvių užrašais, prekių pavadinimais, skelbimais ir t. t. Bet entuziastingiems žmonėms to greitai neužteko. Žvilgsnis krypo į dalykinę kalbą. Pradėta rūpintis administracine, kanceliarine lietuvių kalba. Jos gal tik vienas procentas buvo vartojama, nes visi raštai rašyti rusiškai. Reikėjo visiškai iš naujo kurti lietuvišką kanceliarinę kalbą“, – pasakojo knygos autorius.

Kalbininkams padėjo tuometinis Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Viktoras Rinkevičius. Per jį ėjo visi ryšiai su įmonėmis, įstaigomis, gamyklomis. Vėliau kalbos tvarkymo darbai išsiplėtė į įvairias sritis.

Renginyje buvo ir daugiau legendinių kalbininkų: prof. Vitas Labutis (kairėje) ir prof. Arnoldas Piročkinas.

Daugiau nei leido sąlygos

„Knygoje greit pajunti istorijos dvelksmą, vos užmetęs akį į išklerusiomis rašomosiomis mašinėlėmis spausdintus protokolus, o ranka rašyti laiškai net graudina, nes ne vieno juos rašiusio žmogaus šiandien jau nėra tarp mūsų: Antanės Kučinskaitės, Bronio Savukyno, Viktoro Aleknos ir daugelio kitų“, – dalijosi įspūdžiais doc. Regina Venckutė.

Pasak kalbininkės, šia knyga užsimota papasakoti, kas ir kaip paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais buvo daroma bendrinės kalbos norminimo, visuomenės lingvistinio švietimo ir lietuvių kalbos faktų kaupimo srityse. Iš knygos taip pat matyti, kaip atkakliai buvo ieškoma būdų ir priemonių stiprinti visuomenės kalbinį atsparumą ar bent jau jį palaikyti.

R. Venckutė įsitikinusi, kad niekas kitas nebūtų galėjęs parašyti tokios knygos, kokią parašė A. Pupkis, per tuos du dešimtmečius pats iki kaklo pasinėręs į daugybę darbų ir rūpesčių. Nuo pirmo puslapio redagavo nelengvai į dienos šviesą kelią prasiskynusią „Mūsų kalbą“, buvo „Kalbos praktikos patarimų“ sudarytojas ir vienas autorių, puikiai pažino ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų bei rajonų kalbos sekcijų veiklą.

„Knyga pasirodė labai laiku, nes dabar daug ką, kas buvo daroma sovietmečiu, linkstama nurašyti į laiko nuostolius ar net vertinti kaip silpnavališką taikymąsi prie okupacinės valdžios primestų reikalavimų. Taip pat galima išgirsti, kad buvo per daug kontroliuojama, varžyta asmens kalbinės saviraiškos laisvė, dažnai pabrėžtinai minimas visuomenės ir kalbininkų konfliktas. Iš visų monografijos skyrių galima įsitikinti, kad padėtis buvo toli gražu ne tokia paprasta, kaip dabar daug kam atrodo. Ypač vertingas pasirodė skyrius apie miestų ir rajonų kalbos sekcijų veiklą, nes patvirtina, kad kalbos sąjūdis buvo įgijęs tikrai masinį pobūdį. Tame skyriuje priminta apie daugelį įvairių profesijų žmonių, kurie nuoširdžiu darbu prisidėjo prie to, ką šiandien turime. Jei ne knyga, tie žmonės būtų nepelnytai užmiršti“, – sakė kalbininkė.

Monografija – reikšmingas lietuvių kalbotyros istorijai veikalas. Nors jame aprašytas laikotarpis, pasak R. Venckutės, dar nėra visai paskendęs prabėgusio laiko ūkanose, skaitytojai galės įsitikinti, kad kalbos praktikos reikalai nebuvo apleisti, jie buvo tvarkomi, kiek leido – ir net daugiau negu leido – to meto sąlygos. O svarbiausia – ši knyga padės objektyviau vertinti per du dešimtmečius pasiektus rezultatus. Apie kalbos praktikos kasdienybę pasakojantis veikalas papildys lietuvių kalbotyros istoriją šalia tritomės Algirdo Sabaliausko „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijos“.

Atlaikė

Kalbininkas dr. Antanas Balašaitis pritarė, kad A. Pupkio monografiją reikia vertinti greta A. Sabaliausko, Zigmo Zinkevičiaus darbų prie Lituanistikos židinio. Išsamiai parašyta, kruopščiai dokumentuota knyga bus reikalinga filologų kartoms, kurios nesimokė sovietinėse mokyklose, nepatyrė rusų kalbos brukimo visose srityse.

Buvęs A. Pupkio bendražygis, keliolika metų redagavęs „Mūsų kalbą“, patikino, kad žurnalo vyriausiasis redaktorius patyrė visokiausių grėsmių ir baimių, bet atlaikė. Prasmingai nugyventas laikotarpis, nors ir dabar yra pasišaipančių.

„Bet palikime darbininkams dirbti, šaipūnams – šaipytis“, – užbaigė A. Balašaitis.

Ir „Vanago pasiskraidymai“

Vienas kalbos sąjūdžio darbų buvo kalbos paveldo rinkimo ekspedicijos. Jų nuolatinė dalyvė dr. Janina Švambarytė-Valužienė prisiminė B. Savukyno žodžius: „Tos Pupkio mergos, o mergos, tai buvo galingos“. Pupkininkų grupė dalyvaudavo ir „Vanago pasiskraidymuose“ – taip vadintos prof. Aleksandro Vanago, žymaus onomastikos tyrėjo, ekspedicijos. Pasak kalbininkės, ekspedicijos jai buvo kaip studentiškas pasipriešinimas okupacijai, nepripažinimas, kad šalis yra maža ir nieko neturi, įsitikinimas, kad lietuvių kalba – pati gražiausia, ir tos kalbos kiekvieną vasarą mokydavosi.

Kaip pabrėžė monografijos autorius Lietuvių kalbos draugijos garbės pirmininkas A. Pupkis, ši knyga – ir tų žmonių, kuriuos visada prisimena, ypač J. Balkevičių, Z. Zinkevičių, Juozą Pikčilingį, Kazimierą Kuzavinį, ir kolegų, kurie atėjo į renginį. Lietuvių kalbos draugijos garbės nario Algirdo Malakausko skaičiavimu, monografijoje paminėta 600 kalbos darbininkų, kultūrininkų.

Parengė MILDA KNIEŽAITĖ
LZnaujas