Alvydas Butkus: „Nemenkinkime savo kalbos“

Šiandien – vasario 21-ąją – minima Tarptautinė gimtosios kalbos diena, ar pakankamai gerbiame ją, ar įvertiname grėsmes kalbai, kalbamės su VDU Letonikos centro vadovu profesoriumi habilituotu humanitarinių mokslų daktaru Alvydu Butkumi.
- Koks mūsų požiūris į gimtąją kalbą, ar jis tinkamas?

- Požiūris net menkinamasis, esu girdėjęs net iš universiteto studentų tokių frazių kaip „atsibodo ta lietuvių kalba, reikia greičiau pereiti prie anglų kalbos“. Kai apie valstybinę kalbą tokia nuostata, tai ir rezultatai tokie. Ši nuostata – ne šių ir ne praėjusių metų rezultatas, šimtus metų į galvą mums kalta, kad lietuvių kalba yra pagoniška. Ir dabar pasitaiko tokių nuomonių, kad mūsų kalba netinkama kalbėti aukštomis temomis, nes esą trūksta žodžių. Netrūksta, lietuvių kalba turi tiek žodžių, kiek reikia.

Toks požiūris – tai baudžiaunininkiškų kompleksų reliktai. Lietuvių kalba buvo niekinama ilgą laiką, esą reikia imtis kitos kalbos, pavyzdžiui, lenkų. Net Bažnyčioje lenkų kalba buvo prioritetas. Aš puikiai pažįstu latvius, žinau, kad jie to nepatyrė, jie savą kalbą saugo ir gerbia labiau nei mes. Liuteronų bažnyčia skatino krikščionybės pažinimą vietinėmis kalbomis, tie patys vokiečiai mokėsi latvių kalbos.

Lietuvių kalba Bažnyčioje iš sakyklos vadinta pagonių kalba arba chamų kalba, be abejo, žmonės ėmė kompleksuoti: jei kalbu lietuviškai, gal esu chamas?

- Sakote, ir studentai neretai lietuvių kalbą menkina, vadinasi, jie neigia patys save, nes yra lietuviai.

- Taip. Tačiau taip kalba ne tik studentai, bet ir kai kurie dėstytojai. Esu klausęs keletą politologų paskaitų, kalbėdami lietuviškai jie nuolat vartojo angliškus žodelius, frazes. Tai madinga, kaip sovietmečiu buvo madingos rusiškos frazės. Tai parodo tik provincialumą. Lietuviai, kurie jaučiasi provincialiai, negerbia nieko, nei savo kalbos, nei istorijos, nei etnografijos.

Dirbu apie 40 metų ir matau, kaip raštingumas prastėja. Net lituanistų studentų raštingumui turiu priekaištų, čia mokyklos bėda. Mokytojais ateina dirbti žmonės, kurie ne visada turi tam pašaukimą. Toks tokį ir užaugina. Taisyklingai rašyti ir kalbėti yra žmogaus vizitinė kortelė.

- Neseniai Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad Vilniuje gatvių lentelės ne lietuvių kalba pakabintos teisėtai. Kaip vertinate tokią praktiką?

- Šiuo atveju gatvių pavadinimai nėra iškabinti ant kiekvieno kampo, bet man užkliuvo štai kas: vieni pavadinimai gerbia tautas, tarkim, Rusų gatvė, o kitur gatvių pavadinimai kaip miestavardžiai, pavyzdžiui, „Warszawska“, o kodėl ne „ulica Polska“? Nėra nuoseklumo, nėra sistemos. Gatvių pavadinimai turi būti valstybine kalba, be jokių „bet“. Pavyzdžiui, Latvijoje net minčių niekam nėra, kad turi būti kitaip nei valstybine kalba, net Daugpilyje, kur latviai sudaro apie 16 proc., visi kiti – slavakalbiai, oficialūs užrašai yra latvių kalba.

- Ką turime daryti, kad pagarbos kalbai būtų daugiau?

- Mažiau neigiamo požiūrio į istoriją, mažiau lyginimosi į kitas šalis. Kai bus pasididžiavimas savo istorija, savo Tauta, savo valstybe, tada žmonės didžiuosis ir sava kalba. Lietuvių kalba yra archajiškiausia iš visų dabartinių gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Tuo Europoje mūsų kalba unikali. Paradoksas, užsienio mokslininkai lietuvių kalbą vertina labiau nei mes, eiliniai piliečiai.

Regina Mažeikytė

Respublika-125X125