2008 m. Kauno plėtros forumas ir mokslininkai, rašytojai Kazys Almenas bei Kostas Ostrauskas iškėlė idėją mieste įamžinti 1948 m. pirmąkart išleistą Juliaus Kaupo pasakų knygą ,,Daktaras Kripštukas pragare“.
Buvo iškelta žaismingos skulptūros Rotušės aikštėje idėja ir organizuotas piešinių konkursas moksleiviams J. Kaupo pasakų motyvais. Taip pat, kuriam laikui, pasakų personažai buvo atgimę Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklyje pagal Kęstučio Navako pjesę ,,Daktaras Kripštukas ir kiti“. Daktaras Kripštukas žaismingai pristatomas ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinyje Vaikų literatūros muziejuje (reportažą iš šio muziejaus galite rasti čia, – red. past.).
Šiandien Kauno istorijos draugija, padedama Valdo Adamkaus Bibliotekos-muziejaus, ragina vėl prisiminti paslaptingąją pasakų knygą apie Kauną. Neseniai baigėsi moksleivių piešinių konkursas, kurio prizininkai paaiškės antroje gegužės pusėje.
Ateityje numatoma ir daugiau veiklų, kurios supažindins kauniečius su šia knyga ir jos personažais. Kauno istorijos draugija pakalbino Juliaus Kaupo bendražygį rašytoją Kazį Almeną, kuris sutiko pasidalinti savo prisiminimais apie šios knygos autorių, siekius įamžinti Daktaro Kripštuko personažus Kaune ir jos vietą šiandieniniame gyvenime. Mielai dalinamės šiuo interviu, kurio autorius – Gediminas Kasparavičius.
Pirmojo knygos leidimo viršelis
G. K. Papasakokite, kaip 2008 m. gimė idėja įamžinti pasakų knygą ,,Daktaras Kripštukas pragare“?
K. A. Tiesiog natūraliai, kai aš augau ir jaunas buvau, palyginus dar (šypsosi), ir Kaupas buvo gyvas… Labai kompaktiška buvo vadinamųjų dipukų ( red. perkeltųjų asmenų) visuomenė JAV. Mano tėvų kartos politiniai pabėgėliai Amerikoje sukūrė stebėtinai sėkmingą ,,mažą Lietuvėlę“, kurioje buvo viskas: opera, dainų šventės, rašytojai, prozininkai, tame tarpe ir pasakų knyga apie Kauną. Ir ji buvo tik viena – Juliaus Kaupo.
Visi, kurie domėjosi tokiais dalykais ją turėjo, ir mes žinojome, kas parašė pasakų knygą apie Kauną. Atrodė, tikrai, štai, Kaunas… tas mūsų tėvų miestas su tradicijomis ir su savo pasakom. Apie tas pasakas buvo labai mažai žinoma ir buvo stengiamasi tą žinojimą praplėsti. Prabėgus daug metų su dar keliais bendraminčiais bei Kostu Ostrausku, kuris buvo geras Juliaus Kaupo draugas, nusprendėme pratęsti istoriją.
G. K. Jeigu vieną dieną Kaune būtų pastatyta skulptūra vienam iš knygos personažų, kokią ją įsivaizduojate?
K.Z. Apie skulptūrą esu pagalvojęs. Deja, tokio unikalaus įvaizdžio dabartinio Kauno bendruomenė neturi. Pirmasis Daktaro Kripštuko knygos leidimas, kurią mes turėjom Amerikoje buvo labai patraukliai iliustruota. Ir dabar, kai pagalvoju, aš matau vieną tokią skulptūrinę grupę, kuri net ir be didelio įvaizdžio būtų praeinantiems ir patiems kauniečiams labai įdomi ir rištųsi su ta praeitimi, kurioje tos pasakos gimė.
Tai yra pasaka apie velnią juodadegį, kuris blogais keliais nuėjo. Jis patenka į Kauno bohemą, pas smuklininkus, pradeda gerti, lošti kortomis ir policininkai jį persekioja, tą vargšą velniuką (šypsosi). Jisai, man atrodo, galėtų turėti visą eilę tradicinių lietuvių mitologijai būdingų akcentų. Toks lietuviškasis velnias, kaip kad Kazys Boruta aprašė Baltaragio malūne, kuris nėra kažkoks didis kenkėjas. Jis yra toks nevykėlis blogietis, jei pavyktų sušaržuoti, įsivaizduočiau, kaip tų laikų stambus policininkas už pakarpos vedasi tokį velniuką. Būtų tikrai tokia smagi skulptūra, kur atėjęs žmogus norėtų paklausti: kas čia darosi? O jei, pavyzdžiui, pastatytum tiktai vieną daktarą Kripštuką, greičiausiai pavyktų padaryti tiktai nebylią skulptūrą, bet iš to kažin, ar pavyktų sudominti miestiečius? Bet, jei padarytum velniuko skulptūrą su policininku, kuris tempia jį ir dar vilki tų laikų uniformą, taip susirištum su smetoniniais laikais.
Kauno istorijos draugijos sukurtas skulptūros projektas, siūlytas konkursui „Kauno akcentai“
G. K. Švedijos sostinės Stokholmo vienas iš simbolių yra Astridos Lindgren sukurtas pasakos personažas Karlsonas. Ar galėtų ateityje vienu iš miesto simboliu tapti knygos ,,Daktaras Kripštukas pragare“ personažas?
K. A. Į šitą klausimą atsakyti aš negaliu, nes nesu pranašas. Aišku, tai būtų puiku, nes ryšys su mitologija, praeitimi vietovei yra labai naudingas. Padaro ją įdomesne, prideda tokios dimensijos. Taip, kad tai būtų labai gražu, bet ar tai įvyks?
G. K. Minėjote, kad teko bendrauti su pačiu šiuos knygos autoriumi Juliumi Kaupu. Gal apie jį šiek tiek galėtumėt papasakoti? Kokie žmonės jį supo Amerikoje?
K. A. Apie tai būtų galima daug pasakoti. Kai buvau jaunesnis, jūsų amžiaus, tai ta lietuviška visuomenė, vadinamieji dipukai, buvo koncentruota nemaža dalim Čikagoje, Market park. Joje buvo keletas kartų: buvo mūsų tėvai, kurie išvažiavo būdami savo profesijų aukštumoje, jie labai stengėsi atstovauti Lietuvai. Siekė išlaikyti Lietuvos kultūrą, kad ją būtų galima perduoti atgimstančiai Lietuvai. Jie patyrė pirmojo bolševikmečio, paskui nacių laikų žiaurumus, ir ta Lietuvos ateitis (Stalino laikų) atrodė labai tamsiai. Jie jautė stiprią pareigą išlaikyti aukštąją lietuvišką kultūrą, kuri jau buvo sukurta ir reikėjo ją papildyti.
Julius Kaupas ir daugelis kitų buvo jau kita karta. Jis buvo vyresnis už mane, bet jaunesnis už mano tėvus. Katiliškis, Ostrauskas, Nagys, devyniolikos ar dvidešimt kelių metų amžiaus jaunimas buvo perversmo karta. Tai karo ir pokario patirčių atvejis, kuomet jauni vyrai ir moterys atsidūrė pabėgėlių stovyklose. Tai buvo savotiškas jausmas. Žvelgiant iš tam tikro taško manytum, kad esi labai varganas, be ateities, pabėgėlis. Bet kartu tas jausmas tą grupę labai išlaisvino. Pirmiausią kūrybine prasme tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje. Atsivėrė buvusi prieškarinė Europos civilizacija, nors ir apgriuvusi po karo, bet tai nesutrukdė jiems tapti tokia kūrybinga karta. Ir Kaupas jų tarpe labai gerai įtiko, nors jis ir nebuvo toks žodžio meistras kaip Katiliškis, bet jis buvo toks savotiškas keistuolis. Daktaras, bet visiškai tokio, kaip čia pasakius, laisvo žmogaus persona.
Buvo smagi kompanija, man pasisekė, kad kaip jaunas žmogus buvau ten priimtas į jų tarpą. Nors tarp ten būdavo kartais ir trinčių, kaip kad būna ypatingai tarp poetų, ten poetai buvo tokie gana aršūs. Pavyzdžiui, Aistis ir Mackus, kurie susiginčydavo kaip reikiant, bet tam tikrose proto ribose. O Kaupas buvo toks tikrai malonus žmogus ir patentuotas keistuolis. Buvo labai didelis šokas, kai jis mirė.
Julius Kaupas su žmona Dalia Galaunyte-Kaupiene. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.
Julius Kaupas su sūnumi Algiu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.
G. K. Gal teko paties Juliaus Kaupo paklausinėti apie personažus, kaip jie gimė knygoje?
K. A. Žinai, ten buvo kitokie santykiai tarp mūsų. Nebuvo to santykio, kad aš va, skaitytojas, ar kritikas. Pirmiausia aš buvau, nors ir ne visai balta varna, bet šiek tiek. Aš visą gyvenimą toksai ir likau. Mano centras gyvenimo yra mokslas, inžinerija, buvau, kaip sakant, griežtųjų mokslų atstovas, bet patekau į tą, tokių liberalių, menininkų, dailininkų, poetų grupę. Už tai, kad parašiau keletą novelių. Nors, atvirai kalbant, pagrindinė priežastis buvo ta, kad aš buvau Katiliškių kaimynas. Taigi buvau dalis tos grupės, bet tokių santykių, kad kaip tu sakai, kad čia mes atsisėsime ir kalbėsime apie knygą – nebuvo. Buvo priimta ši knyga, jog ji yra gera, ir taškas (juokiasi).
G. K. Kokią reikšmę šita knyga turėjo išeiviams? Ar ji buvo populiari jų tarpe?
K. A. Tikrai populiari. Nes ji sukurstė tikrą nostalgiją. Ji yra unikali. Esmė čia tame, kad štai Kaunas, Kaunas turi savo pasakas.
G. K. Ir turbūt vienintelis miestas Lietuvoje?
K. A. Man atrodo, kad taip, bent jau tokias, kurios būtų taip tampriai susijusios su gatvėmis, su pastatais, su tų laikų tokia atmosfera.
G. K. Kaip galvojate, kokią reikšmę galėtų vaidinti ši knyga dabartiniams skaitytojams?
K. A. Man 82 metai. Ir tikrai nuoširdžiai sakau, aš visiškai suprantu, kad jau šitų laikų, jo skonio, jūsų kartos, ir vyresnių, ir jaunesnių jau aš nebesuvokiu. Pavyzdžiui, kai žiūriu televiziją arba skaitau Lietuvos laikraščius, galima sakyti, kad 95 procentai, to kas pateikiama, man nebeįdomu ir neatitinka mano kriterijų. Nebėra per daug stebėtina, keičiasi laikai.
Tarp kitko, ta Lietuvos kultūra to metu Amerikos kultūros kontekste buvo unikali. Ir galiu atsakyti, kodėl. Tuo metu Amerikos kultūra buvo kur kas toliau pažengusi populizmo, niveliacijos, atvirai kalbant žemesnio lygio link. Ji buvo ne visai tokia primityvi, kaip dabar, dar buvo šiek tiek aukštesnio lygio, bet jau pakankamai primityvi. Nes kuo apeliuoji į didesnį skaičių žmonių, lygis žemėja. Ir mes pradžioje, ypatingai mano ta grupė su kuria aš bendravau, nebuvom susidūrę ir neturėjom sąlyčio su Amerikos aukštąja kultūra. Su ja aš tik paskui susidūriau, kai dirbau universitetuose. Amerikoje yra labai didelis atskyrimas nuo tos vadinamos aukštesnės kultūros ir tos būtent holivudiškos televizijos ir pop culture. Ir štai mes susidūrėm su ta pop culture ir buvo aišku, kad lietuviška kultūra buvo kur kas aukštesniam lygyje. Gal keistai skamba, bet tikrai taip buvo, ta lietuviškoji kultūra ir jos lygis, kuriame operavo lietuvių visuomenė buvo kur kas aukštesnė negu Amerikos kultūra.
Dabar Lietuvoje yra didelis progresas, didelė pažanga mūsų kultūroje, bet ji kartu ir visiškai susiniveliavo. Pasiekėm tą lygį, kuriame džiaugiamės Eurovizija. Pavyzdžiui, Eurovizija, tai grupei lietuvių apie kurią aš kalbu būtų buvusi pašaipos objektas. Tiek tie dainininkai, tas stilius, visi reiškia ir Kaupas, ir Katiliškis, ir Mackus, ir Kavolis būtų žiūrėję į tai pašaipiai. O šiandien Lietuvoje, žinoma, aš nekalbu, apie jus yra ir ta aukštoji kultūra, bet bendruomenė į tai žiūri pagarbiai.
Kazys Almenas
G. K. Gal galite ką palinkėti skaitytojams kauniečiams, kurie skaitė ar dar tik skaitys šią pasakų knygą?
K. A. Palinkėti visada galima. Man atrodo, tikrai būtų gražu, jei pavyktų sukurti kokį pasakos akcentą mieste. Tas mano patarimas dėl skulptūros, aš manau, apie jį reikia bent pasvarstyti. Nes čia ne šiaip koks svetimas pasakos personažas. Čia yra atvejis, kur įvaizdis jau yra, tik jį reikia įlieti į miestą. Jį reikia sukurti tokį, kad jis būtų pakankamai įdomus savaime, kad kiltų klausimas praeiviui: „Ei, kas čia yra? Kame reikalas?“. Gal yra ir kitų galimybių, tokių kurių aš ne paminėjau. Tad palinkėčiau, kad Kaune atsirastų žaisminga skulptūra su vienu ar keliais pasakos personažais.
