Apie klasikinės mokyklos pabaigą

Viešojoje erdvėje vis labiau įsigali atvirai idiotiškas kalbėjimas apie mokyklą. Vienam vaidenasi, kad klasikinių mokyklų, suprask, pastatų, greitai nebeliks, nes viską į savo rankas perims ,,Youtube“, kitas siūlo nevarginti vargšų mokinių kanoniniais tekstais ir pagaliau leisti visiems skaityti tai, ką jie nori ir supranta. Toks kalbėjimas idiotiškas ne tik naująja, bet ir senąja šio žodžio prasme (ἰδιώτης), reiškiančia atskirumą ir nesuinteresuotumą bendruoju politiniu gyvenimu.

Kažkas įvyko, kad viešai supaprastinus mokyklos sampratą į pastatą, na, ir dar atitinkamą informacijos kiekį, mes nesijaučiame įžeisti. Juk kiekvienas geras mokytojas supranta, kad svarbiausias elementas mokykloje yra mokytojo ir mokinio ryšys. Mokytojas ne tik atveria jaunam žmogui kultūros esatis, bet ir perduoda elgesio modelius. Savo laikysena parodydamas, koks buvimas pasaulyje yra vertingas, našus, autentiškas, ar tai būtų literatūra, matematika, chemija ar kas kito, jis išugdo jauno žmogaus sugebėjimą suvokti ir gerbti save. Mokyklos bendruomenė, kaip ir šeima, yra valstybės pamatas su bendra prasmių sistema.

Visais laikais humanitariniai mokslai turėjo ypatingą misiją – išlaikyti bendrąsias prasmes. Kurti vientisą, ne niveliuojantį, bet universalų pasakojimą. Perduoti vertybinį stuburą. Suprantu ir vertinu diskusijas apie tautinio naratyvo būklę moderniame pasaulyje, bet modernų pasaulį dar reikia pasiekti. Jeigu jaunam žmogui nesuteiksime klasikinio, europietiško, nuoseklaus išsilavinimo, kur tekstai ir istorijos jungiamos ne pagal tai, kaip lengva juos suvartoti, bet pagal senuosius Europos ir Lietuvos kanonus, modernaus pasaulio išvis nebus. Kiekvieno individo gyvenimas turi pasiekti savo moderną ir tai įmanoma tik skaitant klasiką.

Povilas Kimutis,
Vilniaus šv.Kristoforo gimnazijos alumnas, VU studentas

Šaltinis – bernardinai.lt

Atsakyti