Asta Karaliūtė-Bredelienė. Apie lietuviškąjį Zaratustrą

Šiais laikais madinga garsiai kalbėti, kad vaikai knygų neskaito, kad literatūrą iš jų domesių lauko negrįžtamai yra išstūmęs internetas, kad lietuvių literatūros klasika jiems – itin atgrasi, kad jie nesidomi nei savo kultūrinėmis, nei istorinėmis šaknimis… Madinga retoriškai klausti: „Ką daryti?“, tarsi leidžiant suprasti, kad atsakymo nėra.

Apsilankęs Vilniaus licėjuje savomis akimis pamačiau, kad visos šios kalbos – netiesa. Čia išvydau vaikus, kurie ne tik aistringai skaito knygas, neprastai nusimano apie literatūros kokybę, bet ir patys kuria, o lietuvių literatūros klasikos kūrinių citatos ir herojų vardai yra tapę natūraliais, savaime suprantamais jų gyvenimo kontekstais. Todėl ir užsimaniau pasikalbėti su šių vaikų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja eksperte Asta Karaliūte-Bredeliene, norėdamas paklausti, kaip viso to jai pavyko pasiekti?

- Man tenka gana plačiai pasivažinėti po įvairias Lietuvos mokyklas, todėl galiu tvirtinti, jog ir apsiskaitymo lygiu, ir dvasine branda jūsiškiai moksleiviai gan ryškiai išsiskiria bendrame kontekste. Atskleiskit paslaptį: kaip jums pavyksta įpratinti vaikus skaityti knygas?

- Na, nesame burtininkai. Pirmiausia mums yra lengviau nei daugeliui mokyklų dėl to, kad į licėjų vaikai yra atrenkami – norintys pas mus mokytis laiko stojamąjį egzaminą, tad, kaip suprantate, čia daugiausia ateina tie vaikai, kurie tam tikras vertybes – taip pat ir dėmesį knygai – jau atsineša iš savo šeimų, ankstesnių mokyklų.

Tikrai, itin svarbų vaidmenį dvasinei vaiko brandai turi prigimtinė jo kultūrinė aplinka – šeima, kurioje jis auga. Žinoma, visada esama išimčių – šit bene ryškiausia dabartinio licėjaus poetė Gabrielė tvirtina, kad jos namuose knygų ne taip ir daug. Taigi būna, kad vaikas pas knygas ateina besipriešindamas tai situacijai, kuri yra namuose, ir norėdamas šio to kito, tačiau didžiąja dalimi į mūsų mokyklą suplūsta prižiūrėti, išpuoselėti vaikai.

- Mokytoja dirbate jau daugiau nei dvi dešimtis metų, todėl galite palyginti, kaip kinta tas „išpuoselėtų“ vaikų procentas Lietuvoje. Tokių vaikų daugėja ar mažėja?

- Daugėja. Ir tai labai džiugina, tačiau tie išpuoselėti vaikai turi ir trikdančių savybių: veik visi jie yra pernelyg prižiūrėti – gležnučiai, pažeidžiami ir nelabai savarankiški. Dažniausiai tai pataisoma. Tam ir yra mokykla.

- Na, bet ką gali mokytojas? Kokie jūsų, kaip mokytojos, tikslai ir metodai, leidžiantys tų tikslų pasiekti?

- Kaip tik praėjusią savaitę buvo baigiamoji pamoka tarptautinio bakalaureato klasėje, atsisveikindama paklausiau jų, ką dveji metai literatūros pamokų (11 ir 12 klasėse) davė. Gediminas sakė: „Man tai visos tos knygos buvo apie mane.“ Tobulas atsakymas: visos tos knygos – apie mus. Nieko svarbesnio literatūros mokymu pasiekti nesistengiu ir nenoriu. Tereikia, kad jie tuo „apie mane“ patikėtų – tada bus ir noro, ir azarto, ir patriotiškumo.

Na, taip – kad perkrimstų nacionalinę literatūros klasiką, jaunam žmogui yra būtina apdairi ir neįkyri suaugusiojo pagalba. Taip jau yra, kad mūsų kultūra yra sunki ir gili, dabartiniai vaikai to sunkumo ir gilumo nėra patyrę kaip asmeninės patirties, todėl XIX ir XX a. pradžios kalba parašyti tekstai nuo nūdienos moksleivių labai nutolsta. Todėl itin svarbu, kaip tie kūriniai jaunajai kartai yra pateikiami. Kai vaikas suvokia, jog tai – vertybė, atsiranda ir azartas.

Sakyčiau, visa šiandieninė mokykla nepaliauja stebėtis ne tik jau mūsų minėtu vaikų gležnumu, nebrandumu (tai tikrai ne vien licėjaus ypatybė), bet ir kita šiuolaikinės edukacinės sistemos pasekme: kad ir kiek mokytųsi, mokiniai neįgyja bendrojo išprusimo, nemoka „perkelti“ informacijos ne tik iš mokyklos į gyvenimą, bet netgi iš vienos pamokos į kitą. Kas iš to, kad klasėje skaitome knygas. Man reikia, kad jose matytume save ir Lietuvą. Mes važiavome pas Donelaitį, Radvilus, Sapiegas, Oginskius, lipome į piliakalnius, net per kūlgrindą bridom vasarą su tikru Varnių žemaičiu. Iki išleistuvių dar pasistengsim aplankyti Vaižgantą su Strazdeliu. Čia, aišku, labai svarbi mokyklos kaip bendruomenės nuostata, žmonių, su kuriais dirbu, požiūris: esu tikrai laiminga, kad licėjuje man leidžiama dirbti ir elgtis taip, kaip manau esant reikalinga. Beje, kiti, kitų dalykų mokytojai laukia tų mūsų su vaikais „literatūrinių“ kelionių ir dažnai keliauja kartu.

Na, o mokytojas iš tiesų gali daug. Pati labai daug esu gavusi iš nuostabiausios pasaulyje lituanistės Gražinos Mališauskienės. Sakyčiau, į jos erudiciją, inteligenciją, geležinį darbštumą žiūrėjom su tokia beveik pamaldžia pagarba – net nesitikėdami prilygti. Klasės vadovas, dabar Šalomo Aleichemo mokyklos direktorius, Miša Jakobas privaloma tvarka vedžiojo mus po spektaklius (6-oje klasėje mačiau Nekrošių), vežiojosi kažkokiu būdu gautais autobusais (juos gauti tikrai nebuvo lengva) po Lietuvą. Vis kartodavo: aš – Lietuvos žydas ir man visa tai svarbu, o jūs – lietuviai, jūs privalote žinoti, kas ir kokia yra Lietuva. Va taip mus augino tuo dabar vadinamu gūdžiuoju sovietmečiu šviesūs mokytojai. Apie tokius sakoma: „Atiduoda mokiniams širdį“, bet nemadingi tokie sakymai nūdienos švietimo sistemoje. Dabar labiau domimės, „kas ir kiek man už tai užmokės“.

- O nūdienos švietimo sistema labiau padeda mokytojams „atiduoti širdį“ moksleiviams ar trukdo?

- Labiau – trukdo. Žinote, kaip graduojamos moksleivio žinios programinėje erdvėje? Jis vertinamas pagal gebėjimus, kuriuos jis turi įgyti, ir pasiekimų lygmenis, kuriuos jis turi įveikti. Atrodytų, viskas gerai, tačiau kai pagal tuos „gebėjimų lygmenis“ mokytojas privalo formuoti pamokų turinį, pati mokymo esmė ima slysti pro šalį. Na, pavyzdžiui, Maironio poezija – kokius konkrečius gebėjimus moksleiviams ji išlavina ir kokiais moksleivių pasiekimais būtų galima patikrinti jo poezijos naudą?..

Manau ir matau, kad pernelyg didelis racionalizavimas trukdo dėstyti. Ypač literatūrą. Juk analizuoji kūrinį, o ne „pasiekimų lygmenis“.

- O kaip „padeda“ lietuvių literatūrą mokytojams dėstyti naujosios „tolerancijos“ ir „globalizacijos“, primygtinai į mokyklas diegiamos Briuselio liepimu?

- Tiesą sakant, nelabai jaučiu to primygtinumo. Bet atsakymas, manau, nuspėjamas – jeigu dėstai nacionalinę literatūrą, visos tolerancijos ir globalizacijos savaime tampa labai sąlygiškos.

Juk pačios mažų tautų kultūros sava prigimtimi nėra tolerantiškos. Ir tai logiška – mažos tautos kultūrai būti tolerantiškai yra pavojinga gyvybei. Lietuvių kultūra šiuo požiūriu jokia išimtis. O kaip, sakykit, tolerantiškai išdėstyti Vaižgantą, sakantį: „Supratau esąs žmonių vaikas. Destis – paprastų žmonių. Ne žydų – pagonų, ne ruskių – kiauliapirkių, ne lenkų – bajorų, ne čigonų – valkatų“?

Žinoma, galima to neskaityti ar, kaip šiais laikais įprasta, Vaižgantą išvadinti nacionalistu ir išimti jo kūrinius iš programų, bet aš manau – dera vaikams papasakoti apie šio XIX a. tautiškumo apibrėžimo prigimtį, istorinius ir ano meto Lietuvos kontekstus, su jais susijusias emocijas… Juk visus šiuos epitetus, neetiškus palyginimus ar pašmaikštavimus vienokiu ar kitokiu pavidalu gyvenime moksleiviai vis tiek sutiks, tad, manau, geriau, kad tai sužino mokykloje ir išmoksta į visa tai išmintingai reaguoti, nei taip ir lieka nieko negirdėję. Juk to neparodęs negali net ir kalbėti apie kokią nors tolerancijos galimybę arba negalimybę – antraip ir ta „tolerancija“ jiems teliks abstraktus, nieko nereiškiantis žodis.

Žinoma, dalykų, sukeliančių mokytojams papildomų sunkumų, yra tiesiog apstu, tačiau ar verta juos vardinti, nes esu įsitikinusi: jei mokytojas išties norės „atiduoti mokiniams širdį“ – niekas, nei sistema, nei programa, nei europietiškosios ideologinės naujovės, nepajėgs jam sukliudyti.

Kai šitiek laiko gyveni ir dirbi licėjuje, tiki pasauliu, ir pirmiausia – Lietuva, jos ateitim. Tą ateitį matai kasryt ateinančią į pamoką, beaugančią, išeinančią tolyn. Todėl negaliu sau leisti būti skeptike, negaliu „falšyvinti“ ar meluoti.

Man labai patinka paralelė: Nyčės Zaratustra būdamas 30-ies išėjo į kalnus, kad pažintų esmę. Vaižganto Mykoliukas 30-ies niekur nėjo, jis pasirėmė ant tvoros ir susimąstė apie esmę – paskui pravirko, paskui mylėjo ir kentėjo, o paskui tapo Dzidoriumi Artoju, pranašesniu už patį kleboną. Kurį mes galim suprasti labiau – tą sąlyginį neva rytietišką ar šitą savą, patvartėj apraudantį savo dalią? Čia juk – lietuviškas Zaratustra.

O kai kasdien matai tų mykoliukų akis – negali jais netikėti…

Mūsų vaikai yra tie, kuriems knygos, jų tiesos, uždaviniai, kartais net olimpiados, konkursai, esami ar būsimi moksliniai darbai yra saviraiškos erdvė ir kūrybiškumo galimybė. Mes, su jais dirbantys, irgi dažnai esame tie… Taip, žinome, kad yra kitas ir kitoks pasaulis, kur nebūtinai visi žmonės skaitė apie Juozapotą ar Garšvą, kur nebūtinai vaikšto mergaitė, tvirtinanti, kad rašyti diktantus yra nuo vaikystės užsilikęs jos pomėgis (taip šiemet sakė raštingiausia Lietuvos mokinė Adriana – aš išties visus juos norėčiau paminėti vardais). Bet mes – iš licėjaus. Mes visi čia esame tam, kad galėtume visa tai daryti.

O programos, sistema, krepšeliai su valandų skaičiumi ir tarifikacija – visa tai antraeiliai dalykai, jie dažnai gal sutrukdo, suerzina, nardina į kasdienybę, bet – ką jie begali, kai vienuoliktokė Barbora per H.Radausko pamoką giliai atsidūsta ir sako: „Čiagi taip gražu, kad netelpa galvoj…“

Kalbino Rimvydas Stankevičius
vz24

Atsakyti