Asta Karaliūtė-Bredelienė. Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rezultatus galima sukeisti vietomis

Paskelbti lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rezultatai vienus abiturientus nustebino maloniai, kitus – nemaloniai. Panašu, kad taip pat pasijuto ir mokytojai. Kalbinta pedagogė tikina: daugybės rašinių vertinimus drąsiai galima sukeisti vietomis.

Mokytoja rezultatų laukė su nerimu jau vien išgirdusi temas

Vilniaus licėjaus lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Asta Karaliūtė-Bredelienė, paprašyta pakomentuoti lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rezultatus, atviravo, kad laukė jų su nerimu jau nuo tada, kai išgirdo temas.

„Temos iš karto nuliūdino tuo, kad jos, mano manymu, susipriešino su programinėmis nuostatomis, t. y. programa reikalauja vienų aspektų analizės, o temos iškėlė kitus, kurie buvo ne tik vaikams, bet ir mokytojams netikėti.

Mat kiekvienas jų yra savaip periferinis, šalutinis. Be abejo, galima parašyti rašinį tomis temomis, bet nors viena temų juk turėtų būti esminė – tokia, kuri sutaptų ir su pasirinkti siūlomų kūrinių esme. Šiemet tokia būti pretendavo tema apie dvarą. Bet juk dvaras – visiškai šalutinė, net epizodinė erdvė visame mūsų literatūros kontekste, išskyrus Šatrijos Raganos kūrybą.

Tačiau tokiu atveju prasilenkiame ir su egzamino koncepcija: ji prašo pasirinkimui pateikti tris lygiaverčius kūrinius. Prisiminkime, kaip dvaro tema atskleista Donelaičio „Metuose“ ir ar toks aspektas galėtų tapti pagrindine medžiaga brandos darbui? Mūsų mokyklos programa orientuota į bendruomeniškumo, pilietiškumo, kultūrinės tapatybės ugdymą – taip joje parinkti privalomi autoriai ir kūriniai, o būtent šių aspektų labiausiai pasigedau, išgirdusi temas“, – svarstė mokytoja.

Nežinia, ar temų kūrėjai patys žiūrėjo į žodyną

Žinoma, galima apeliuoti, kad pateiktos temos taip pat kalba apie vertybes. Tačiau nė viena jų neleido moksleiviams pademonstruoti sisteminio mąstymo, į kurį ir buvo nukreipta mokslo metų programa.

„Pavyzdžiui, daug mūsų mokinių rašė apie gaivališką prigimtį lietuvių literatūroje. Tačiau gaivališkumas nė viename kūrinyje nėra savitikslis, visur jis tėra priemonė, rakursas, kuriuo matuojamas veikėjų santykis su bendruomene, gyvenimu ir pan.

Be to, nėra aiškus pats šios sąvokos apibrėžimas: skirtingi žodynai šią sąvoką aiškina skirtingai. Ir pasiklausius vertinusių mokytojų įspūdžių nelabai aišku, ar tie, kurie siūlė temas, patys žiūrėjo į žodyną ir ar gaivališkumo samprata, kuri pateikta kaip tema, sutampa su ta, apie kurią vaikai rašė pasižiūrėję į žodyną“, – teigė pašnekovė.

Taigi mokytoja temų formuluotėse labiausiai pasigedo sisteminių, visuminių dalykų. Nors kartais sakoma, kad esminių temų vengiama, nes joms priruošta daug šablonų, A.Karaliūtės-Bredelienės nuomone, saugodamiesi nuo tų, kurie dirba su šablonais, negalvojame apie tuos, kurie nori dirbti sąžiningai ir gauti gerus rezultatus.

Skatinamas vidutinis mąstymas

„Kalbant apie kūrinius, kurie buvo pateikti prie temos apie vyriškumo sampratą, jų vidinė logika pirmiausiai siūlo visai kitas temas. Kai mes mokomės rašyti rašinį, turime omeny tai, kad atsakant į temą būtina parodyti, apie ką apskritai yra šis kūrinys. Mano manymu, nė viename iš pasiūlytų kūrinių apie vyriškumą tiesiogiai nekalbama. Vyriškumas gali būti tik vienas iš aspektų, kuris gali būti aptartas.

Tačiau problema ta, kad rašinio temos formuluotė neatitinka kūrinio vidinės logikos. Tuomet mokinys atsiduria dviprasmiškoje situacijoje. Jam tampa neaišku, ką analizuoti: ar atsakyti į temą ir tik iš dalies pasiremti kūriniu, ar analizuoti kūrinį, bet tuomet nukrypti nuo temos. Tiesa, daliai mokinių pavyko išsisukti iš padėties ir jie gavo gerą balą“, – teigė lituanistė.

Jos manymu, laikas apskritai pagalvoti, ar nereikėtų atsisakyti samprotavimo rašinio žanro, kuriuo tarsi siekiama dviejų tikslų – ir atsiskaityti už programą, ir dar pademonstruoti bendrą išprusimą. Tačiau jeigu egzaminu siekiama, kad mokinys atsiskaitytų už programą, pagal kurią jis dirbo mokykloje, reikia duoti konkrečią užduotį. Jeigu norima, kad jis parodytų savo iškalbą, reikėtų ieškoti kito būdo.

Vertinime formalios klaidos užgožė turinį

Stabilus maždaug 10 proc. egzamino neišlaikiusiųjų procentas mokytojos nestebina. Jos manymu, žinant bendrą Lietuvos abiturientų lygį, jų turėtų būti netgi gerokai daugiau, nes vertinimas turėtų būti griežtesnis.

Apskritai yra nenormalu, kad tiek daug moksleivių laiko valstybinį brandos egzaminą, užuot rinkęsi mokyklinį, tačiau tai, jos nuomone, jau ne dalykininkų kompetencija, o švietimo politikos klausimas.

„Šiuo metu žemutinė kartelė tokia, kad egzaminą išlaikytų bent šiek tiek lietuviškai mokantis žmogus, o tie, kurie iš tiesų siekia gero rezultato, toje sistemoje pasimeta, nes geriau vertinamas šabloninis mąstymas. Labai svarbu, kaip atrodo pirmas ir paskutinis pastraipos sakinys, kiek ten „samprotaujama“ ir pan. O turinys? Tačiau kuo labiau skatiname vidutinį mąstymą, tuo daugiau reikšmės turi atsitiktinė klaida ir tuo mažiau vertės turi gilesnis kūrinio, dalyko išmanymas.

Ar darbas, kuriame išanalizuota vyriškumo tema V.Krėvės ir J.Savickio kūriniuose – detaliai, su pavyzdžiais, atskleidžiant visas esmes, parodant, kokios subtilios potekstės per detales veriasi, nukrenta iki 68 balų tik dėl to, kad struktūriškai jis panašesnis į literatūrinį, o ne samprotavimo rašinį? Kai jame nėra jokių raštingumo klaidų, neparašyta jokia nesąmonė?

Ar mums tikrai reikia dirbtinai atskirti rašinį į du žanrus ir tuo remiantis „kirsti“ mokiniams, išmanantiems literatūrą, jaučiantiems jos vertę, bet nesutinkantiems tuščiažodžiauti?“ – svarstė pašnekovė.

Rezultatai pasirodė visiškai neprognozuojami

„Savo mokinių darbus vertinu ketverius metus ir puikiai žinau, kaip jie rašo. Todėl parodyti egzamino rašiniai manęs nenustebino. Vienu kitu atveju vaikai nesusitvarkė su stresu ir parašė nesąmonių, pavyzdžiui, iškrito jungiamasis sakinys ir liko tik argumentai.

Labiausiai man kliūva, kad rezultatai absoliučiai atsitiktiniai. Visų mūsų moksleivių lygis yra labai panašus, todėl didžiulės žirklės tarp rezultatų nesuvokiamos. Mažiausias balas licėjuje yra 25, didžiausias – 100. Tačiau kai susidedi šalia tris darbus, kurių vienas įvertintas 29 balais, kitas – 68, trečias – 100, be abejo, matai tarp jų skirtumus, bet ne tokius, kad taip skirtųsi vertinimas.

Ir šimtuku įvertintame rašinyje matau vieną kitą klaidelę, ir vieną kitą klaidelę matau 68 balais įvertintame rašinyje, ir 29 balais įvertintame rašinyje. Tačiau tų klaidų vertė tikrai nėra 20 ar 50 balų. Žinoma, bet kuris vertinimas mokinius kaip nors išdiferencijuoja, tačiau tas „kaip nors“ nėra pagrįstas rašinių turinio kokybe“, – teigė A.Karaliūtė-Bredelienė.

Pasak jos, šimtukus gavo tie, kurie jų verti, bet kiti, verti šimtuko, gavo ir 52 balus. Lygiai tas pats pasakytina ir apie 77 ir 32 balus gavusius žmones. Jų rašinių vertinimą drąsiai būtų galima apkeisti vietomis.

Mokytoją nuliūdino, kad vertinime atsitiktinumas daug svarbesnis negu dalykinė rašinio vertė ir formalios klaidos, pavyzdžiui, samprotavimo rašinys pradėtas nuo autoriaus pavardės, o ne nuo bendro teiginio, užgožė darbų turinį.

Kodėl šimtukų negavo geriausi mokiniai?

„Galima sakyti, kad tai vienos mokytojos nuomonė. Bet aš dirbu 20 metų ir rezultatus gaunu kasmet, kadangi kasmet išleidžiu tarptautinę bakalaureato klasę, t. y. kasmet viena mano grupė baigia tarptautinėje bakalaureato sistemoje. Jie taip pat rašo rašinį, nors tai tik viena jų egzamino dalis. Nė karto nebuvo taip, kad nebūtų galima prognozuoti mokinių rezultatų ir kad temos susipriešintų su programa. Vadinasi, padaryti normalų egzaminą galima.

Bakalaureato sistemoje mokytojo negebėjimas prognozuoti mokinio egzamino balo laikomas kvalifikacijos trūkumu. Tuomet nacionalinėje sistemoje esu labai nekvalifikuota mokytoja, nes pusės mokinių balo prognozuoti negalėjau.

Kitos pusės taip pat negalėjau prognozuoti, nes tas puses galima sukeisti vietomis. Dar vienas įdomus dalykas. Šiemet turėjome šešis filologų konkurso laureatus. Nė vienas jų šimtuko negavo. Juos gavo kiti žmonės. Net mergina, kuri trejus metus iš eilės laimėjo respublikinį filologų konkursą, taip pat ir kitų premijų, šimtuko negavo“, – pasakojo mokytoja.

Įdomu, kad apskritai šimtukus gavo mažiau nei vienas procentas abiturientų. Pašnekovė iškėlė klausimą: kokius reikalavimus tuomet keliame, kad nėra nė vieno procento jaunimo, kuris patriotiškas, apsišvietęs, kuris gautų aukščiausią įvertinimą? Kas yra tas mistinis šimtukas? Kodėl jaunas žmogus, nuoširdžiai susidomėjęs literatūra, bandantis ją analizuoti, žinantis programą, negali jo gauti?

„Taip išeina, kad visuose kituose dalykuose jaunimas yra išprusęs, o išprusti gimtosios kultūros srityje mokykloje nesudarome sąlygų. Tai nesąmonė. Mačiau 50 žmonių, kurie tikrai skaitė visą programą, geba analizuoti kūrinius, tačiau negavo aukščiausių balų, nes buvo vertinamas ne programos turinys. Egzamino rengėjai ir vertintojai visgi turėtų į programą reaguoti“, – svarstė A.Karaliūtė-Bredelienė.

Kalbino Inga Saukienė
15 min.logo

Atsakyti