Daiva Vaitkevičienė. Kas yra Pusiaužiemis, arba Svaikstiko švytėjimas

Jau Pusiaužiemis – pats žiemos vidurys. Tiksli šios senovinės šventės diena nėra žinoma, bet liaudies  kalendoriuje  ji tapatinama arba su sausio 25 diena (apaštalo Paulius atsivertimu), arba su vasario 2 d. (Grabnyčiomis). Pauliaus atsivertimas į krikščionybę , turintis visą teologinį pagrindimą, apraizgytas senųjų tikėjimų voratinkliu – liaudyje sakoma, kad tądien ne tik Paulius atsivertė į krikščionybę, bet ir žiemos miegu mieganti meška (barsukas, ežys) persiverčia ant kito šono. Patį vidurdienį ji atsibunda ir išeina į lauką pasidaryti; jei skaisčiai šviečia saulė, išsigąsta savo šešėlio ir grįžusi atgal į guolį ilgam įminga, dėl to pavasaris ilgai neateina.

Viduržiemį prabundantis žiemamiegis  gyvūnas  – senovinių tikėjimų atspindys, turintis atitikmenų ir kitose Europos šalyse, o su senojo žemyno išeiviais nukeliavęs net į Ameriką. JAV ir Kanadoje ir šiandien švenčiama Švilpiko diena (Groundhog Day); sakoma, kad jei tą dieną giedra ir šviečia saulė, tai dar mažiausiai 6 savaites truks žiema.

Už tokių šypseną keliančių orų spėjimų kadaise slypėjo šis tas daugiau. Jie perduoda žinią, kad žiema pasiekia savo galimybių ribą ir keičia savo pavidalą, tarsi meška persiversdama ant kito šono. Nors atrodytų, kad lūžis turėtų vykti per Kalėdas – žiemos saulėgrįžą, kuomet Saulė ima atsigręžti atgal ir pamažu žingsnis po žingsnio ilgina dieną, tačiau žiema po Kalėdų dar tik įsibėgėja (panašiai, kaip vasaros karščiai plūsteli  ne per vasaros saulėgrįžą,  o atsilikdami trimis keturiomis savaitėmis).

Lietuvoje sausis ir vasaris – šalčiausieji žiemos mėnesiai, nežiūrint to, kad diena sausio 25-ąją jau visa valanda ilgesnė nei buvo per Kalėdas. Daugiamečiai orų stebėjimai rodo, kad Lietuvoje vidutinė gruodžio mėnesio temperatūra yra 0 – 5 laipsniai šalčio, o sausio ir vasario mėnesiais − 2 – 5 laipsniai šalčio. Didžiausi speigai  Lietuvoje irgi būna sausio ir vasario mėnesiais:  žvelgdami į paskutinį šimtmetį, matome, kad šalčiausias oras sausį siekė -40,5 (1940 metais), vasarį  -42,9 (1956 metais), o gruodį daugiausia tebuvo 34 laipsniai šalčio (1969 metais). Tačiau saulėtų dienų sausį ir vasarį jau kur kas daugiau: jei gruodį Saulė šviečia tik 26 – 29 valandas per mėnesį, tai sausį jau 30–45 valandas, o vasarį net 60–80 valandų. Visgi giedru oru šaltis tik didėja…

Šviesa ir šaltis – ypatingas derinys. Stingdantis šaltis baltoje žiemos šviesoje yra ir be galo gražus, ir negailestingai žiaurus. Jam pavadinti turime atskirą žodį – speigas. Speigas ir šviesa turi bendrą bruožą: abu jie aštrūs, duriantys – ir šviesa, ir šaltis spigina. Kaip ir aštrus, aukštas, spiegiantis garsas. Šalti spinduliai –  tarsi spygliai, tai rodo lietuvių kalbos žodynas:  spieglys „spindulys“, spiegas „speigas“, spigėti „švytėti, spindėti; stipriai šalti“ ir t.t.

Šaltai švytinti žiema pašiaušia savo spyglius sausio bei vasario mėnesį. Mituose – šventuosiuose pasakojimuose – šį laiką įkūnijo šviesos dievybė. Algirdas Julius Greimas yra atkreipęs dėmesį į dievą, vadinamą Gavėnu ir atstatęs jo senovinį vardą *Gabėnas (ugnies deivės Gabijos vyriškas atitikmuo). „Gavėnas akis gadina, sakoma Utenoje, kalbant apie saulės atspindį nuo veidrodžio; Gavėnas peilį galanda, sakoma Dusetose, kai kas dažnai veidrodžiu švytuoja. Pagal Kossarzewski, Gawenas, žmonių laikomas „dvasia arba genijumi“, pavasarį apei antrą ar trečią valandą po pietų ima pro langą švytėti“ [1].

A.J. Greimas *Gabėną išaiškino kaip jaujoje gyvenantį ugnies dievą, globojantį čia kūrenamą ugniakurą (krosnį), skirtą javams džiovinti, ir sutapatino jį su iš istorinių šaltinių žinomu Gabjauju. Tai dievybė, atstovaujanti ugniai žemės darbų rate.  Jam būdingas virsmas:  Pusiaugavėnyje Gavėnas jaujoje virsta per žardą. Be to, tądien po kaimą buvo vežiojama pamėklė, kuri vis išverčiama šūkaujant: „Ulia, ulia, Gavėnas pervirto per galvą!“ Anot Greimo, „viskas daroma [dėl to] – ir veiksmo kartojimas tik padidina jo efektyvumą – kad Gavėnas „virstų per galvą“, kad jis pasikeistų, kad jis „atsiverstų“, kad likdamas tas pats ir čia pat, parodytų ir kitą, teigiamą savo veidą“ [2].

Čia nuo Pusiaugvėnio pats laikas grįžti prie Pusiaužiemio, pastebint, kad abi šios dienos turi  bendrą bruožą −   žymi sunkiausio laikotarpio (žiemos šalčio ar sekinančio pasninko) vidurį ir pabrėžia atsivertimą į kitą pusę, vedančią link laikotarpio pabaigos. Žiemai persivertus, gimsta vasaros − šiltos šviesos viltis. Todėl  atsivertęs į gerąją pusę *Gabėnas  ima dalinti dovanas, kurios papročiuose išliko kaip vaikų apdovanojimas smulkiomis dovanėlėmis ar Gavėno pyragu.

Įdomu, kad lygiai tokia pat dovanų karalienė buvo ir meška:

„Kai mes buvom maži, tai mum moma visuomet sakė teip: „Vaikai, kaip sulauksite Pusiaugavėnio, kelkitės unksti ryto ir eikit basi až kluono. Ir ten meška atveš dovanų labai daug  - ir batų, ir suknelių, ir skarelių, ir visko. Jeigu jūs būsite basi, tai viską jums duos. Nu, jeigu apsiavę, tai nieko neduos“. Tai mės atsikeliam unksti ryto ir basi lėkėm“ (Gervėčiai) [3].

Neapsistojant ties klausimu, kodėl meška įkūnija dievybę (užteks paminėti jos žiemamiegį būdą), verta atkreipti dėmesį į meškos dovanų pobūdį. Buvo sakoma, kad vaikai turi bėgti dovanų basi, tuomet ras už kluono raudonus batukus. Iš kito pasakojimo, kuriame *Gabėno ir meškos vaidmenį atlieka jau Kanapinis (vėlyvesnis Užgavėnių personažas),  sužinome, kad dievybė pati dėvi batukus, ir ne bet kokius, o auksinius:

„Pusiaugavėnyje vaikus varo Kanapecko dabotų. Dvylikes pusėj Kanapeckas išeina iš jaujos, užsigula ant žardo, ir geria tabokų iš auksinės tabakierkos. Atsigerįs tabokos virsta per žardų. Kaip virsta per žardų, nuo kojų nusmunka auksiniai kaliašiukai. Tada reikia jis pabaidyti, kad nepaspėtų pasiimti kaliošiukų. Tai jo kaliošiukus galima pasiimti“ (Storių k., Anykščių vls., XX a. pr.) [4].

Auksiniai batai nė kiek nestebina, žinant, kad per Pusiaužiemio dieviškas veikėjas yra šviesos būtybė. Iki šiol ją vadinus *Gabėnu, ugniakuro globėju, dabar pats laikas  prisiminti  turtingą baltų dievų sąrašą, kuriame minimas šviesos dievas Svaikstikas  (Suaixtix „der Gott des Lichtes“). Šią aukštojo dievų panteono dievybę XVI a. dar tebegarbino Prūsijoje gyvenę sūduviai ir meldė tinkamu ir geru laiku apšviesti javus, žolę, gyvulius [5]. Dievavardžio kilmę jau  XX a. pradžioje išaiškino Kazimieras Būga – jo pamatu tapo vakarų baltų žodis *svāikstā  „šviesa“, giminingas lietuvių šviesti, švytėti, šviesa, švytuoti ir t.t.

Beje, veiksmažodžiai žodžiai švytuoti bei švytruoti pirmiausia reiškia ne mojavimą, bet šviesos mirguliavimą, saulės zuikučių šokčiojimą, švytravimą kardu ar kitu šviesą atspindinčiu metaliniu daiktu. Pavyzdžiui, švytruoja žvaigždės,  švytruoja blizga kamanėlės, švytruoja žiedelis ant baltų rankų, švytruoja šviesus kardužėlis  ir t.t.  Čia sunku iškęsti neprisiminus pasakymo Gavėnas peilį galanda, rodančio, kad šviesos dievas turi šveitrų  peilį ar kardą. Toks kardas yra ne tik aštrus kaip speigas, bet ir pats gali perkirsti ledą −   ledo kapojimas kardu ir užšalusių marių atšildymas spindinčiu žiedu yra būdingas mitinis vaizdinys,  dažnai pasitaikantis Kalėdų ir Užgavėnių dainose.  Šiluma ir šaltis, spinduliai ir speigas, ledo kirtimas ir ledo spindesys – tai vis priešpriešos, kurios rikiuojasi į skirtingas puses nuo Pusiaužiemio.  Senoviniu supratimu yra du pamatiniai metų laikai – vasara ir žiema, iš kurių pirmasis apima šiltąją metų pusę, kai saulės spinduliai šildo žemę (lietuvių vasara yra kilusi indoeuropiečių prokalbės žodžio *u̯esr̥/n- „šildančiai šviesti“), o antrasis – šaltąją pusę, kuomet Saulė šviečia, bet nešildo (žodis žiema kilęs iš šaknies *gheim-  „šaldantis švietimas, spindintis švietimas“) [6]. Tad Pusiaužiemis – tai diena, kai žiema gręžiasi link vasaros, o šviesos dievaitis pasisuka į žemę šiltąja ir gerąja puse. Tik jei jo kardas tądien labai aštrus ir Saulės spinduliai labai akina, pavasario dar teks gerokai palaukti…

 

Nuorodos

[1] A.J.Greimas. Tautos atminties beieiškant. Vilnius – Chicago, 1990, p. 301].

[2] Ten pat, p. 304.

[3] Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, byla LTR 4224/379.

[4] Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, byla LMD I 1002/22

[5] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2. Vilnius, 2001, p. 128.

[6] Žr. straipsnį dagis V. Mažiulio „Prūsų kalbos etimologijos žodyne“, http://www.prusistika.flf.vu.lt/

Prigimtinė

Atsakyti