Gegužės 28-ąją Daliai Grinkevičiūtei būtų sukakę 90 metų.
Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) „Lietuviai prie Laptevų jūros“ įtraukti į Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos seriją „XX a. lietuvių literatūros lobynas“, o knygos ištraukos yra ir Lietuvos mokyklų skaitiniuose. Bet ar žinome jos rankraščių istoriją, ar esame plačiau girdėję apie spalvingą jos asmenybę?
Dalia su broliu Juozu. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių
Šią D. Grinkevičiūtės knygą viduriniosios ar vyresnės kartos skaitytojai turbūt ryškiausiai prisimena iš Sąjūdžio laikų, kai ją 1988 m. liepos mėnesį publikavo žurnalas „Pergalė“ (dabar „Metai“). Tai buvo vienas pirmųjų atvirų liudijimų apie tremtį, ypač sukrėtęs tuos, kurie nieko nežinojo. Žmonės apie tai kalbėjo namie, prie virtuvės stalo, skaitė troleibuse, savo nuomonę reiškė viešai kaip Vytautas Martinkus „Literatūroje ir mene“: „Nieko baisesnio šia tema mes nežinojome“, bet D. Grinkevičiūtė to, deja, jau nebegirdėjo – ji mirė 1987 m. per Kalėdas, sulaukusi tik šešiasdešimties. Dar vasarą, sunkiai sirgdama, ji lankėsi Vilniuje pas rašytoją Justiną Marcinkevičių ir rodė jam savo rankraštį. Rašytojas, įdėmiai perskaitęs, rankraštį su pastabomis grąžino atgal: jam, matyt, pasirodė per anksti viešinti tokį tekstą Lietuvoje. Tačiau netrukus Just. Marcinkevičius paruošė publikavimui dirvą – 1988 m. gegužę „Literatūroje ir mene“ parašė straipsnį „Reabilituota – 1970 metais“. O po kelių mėnesių Dalios tekstą jau buvo galima skaityti „Pergalėje“… Tuo metu, Atgimimo laikais, net savaitės ir mėnesiai turėjo reikšmės. D. Grinkevičiūtė nepavadino savo teksto pati, pavadinimą davė rašytojas Kazys Saja. Taip šis tekstas atkeliavo pas mus, o paskui į mokyklų vadovėlius. Bet kada jis užrašytas ir ar jis buvo vienintelis?
D. Grinkevičiūtė aprašė 1941 m. birželio 14-osios tremtį ne vieną kartą. Ir tas tekstas nebuvo pirminis. Tai, ką aš čia rašau, nėra nauji faktai, tačiau jie nėra akcentuoti ir iki galo įsisąmoninti.
Keturiolikmetė D. Grinkevičiūtė buvo ištremta kartu su trejais metais vyresniu broliu Juozu, motina Prane Grinkevičiene, o tėvas, atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į lagerį, mirė iš bado 1943 m. Sverdlovsko srityje, Gario lageryje. Dalia su šeima iš pradžių atsidūrė Altajaus srityje, o paskui 1942 m. rugpjūčio mėnesį buvo ištremta toliau į Šiaurę, į Trofimovsko salą Lenos upės deltoje, šimtus kilometrų už poliarinio rato. Rugpjūčio pabaiga toje klimatinėje zonoje reiškė poliarinės žiemos pradžią, o aplink tvyrojo tik tundra, kerpės, žolės ir plynės. Barakus iš atplukdytų sielių, samanų ir plytų paskubomis teko susiręsti patiems. Tremtiniai saloje rado jau anksčiau atvežtus suomius: daugelis iš jų, šiaip ne taip išgyvenę Leningrado blokadą, žūsta Trofimovsko saloje. Tarp ištremtųjų yra ir Lietuvos žydų šeimų, autorė papasakoja jų likimą. D. Grinkevičiūtė fiksuoja viską ir aprašo tai, ką mato ir kaip supranta, – nieko negražindama, bet ir nesmerkdama. Pirmoji žiema ypač sunki ir atšiauri Trofimovsko tremtiniams, žuvo kas antras žmogus. Juos išgelbėjo daktaras Samodurovas, griežtai išreikalavęs iš vadovybės tremtiniams geresnių sąlygų, daug padėjo ir ligonius slaugiusi gailestingoji seselė Frania Glušina, nes užpusčius barakus po kurio laiko liko tik dvi kategorijos žmonių – ligoniai ir mirusieji. Labai arti mirties atsiduria ir D. Grinkevičiūtės mama Pranė, bet ji tąkart išgyvena. Prisiminimuose D. Grinkevičiūtė visa tai aprašo ramiai, lakoniškai, vietomis ironiškai kandžiai, be atvirų kaltinimų, su aiškia pozicija, kad kenčia nekalti, niekuo dėti žmonės. Ji stengiasi paminėti kuo daugiau ištremtųjų vardų tarsi kurdama jiems žodinį paminklą. Štai šitai mes skaitėme 1988 m. „Pergalėje“… Parašytas šis tekstas po 1974 m., kai D. Grinkevičiūtė buvo atleista iš gydytojos pareigų Laukuvos ambulatorijoje (Šilalės r.) ir netekusi tarnybinio buto prisiglaudė pas mano tetą mokytoją Aldoną Šulskytę. Tuo metu D. Grinkevičiūtė Šilalės rajone tapo persona non grata, bet abi moteris siejo nuoširdi draugystė, bendri pomėgiai, panašus požiūris į gyvenimą, atsakomybės jausmas ir buvo aišku, kad jos viena kitai padės, kuo galės. Prisiminimų tekstas nukeliavo į Maskvą, kur D. Grinkevičiūtės pusbrolis Vitalijus Stacinskis, Rusijos menininkas formalistas, knygų iliustratorius, vėliau emigravęs, t. y. išprašytas emigruoti į Paryžių, padėjo prisiminimus perduoti žymiam disidentui, Nobelio premijos laureatui akademikui Andrejui Sacharovui ir jo žmonai Jelenai Boner, o šiedu pasirūpino, kad tekstas 1979 m. pasirodytų rusų disidentų leidinyje Paryžiuje „Pamjat“, paskui jis nukeliavo iki JAV, ten buvo publikuotas 1981 m. leidinyje „Lietuviai Sibire“, o vėliau pasirodė angliškai pavadinimu „Frozen Inferno“. Kitaip tariant, tekstas ėjo per žmonių rankas, buvo platinamas, gyveno savo samizdatišką gyvenimą, kol 1988 m. pasirodė Lietuvoje. Jis parašytas dokumentiniu, objektyviu stiliumi lyg tremties patirties santrauka. Tačiau, kaip minėjau, šis tekstas, taip gerai žinomas Lietuvoje, nebuvo pirminis.
Pirminis tekstas – tai 229 paskiri lapeliai, užkasti žemėje ir tik 1991 m. balandžio 29 d. Nijolės Vabolienės rasti Kaune. Rasti 1991 m., o užrašyti 1949–1950 m. D. Grinkevičiūtei nelegaliai grįžus su sunkiai sergančia motina į Kauną. Šiuos lapelius D. Grinkevičiūtė užkasė stiklainyje tėvų sodelyje Perkūno alėjoje, prieš tai slapčia palaidojusi tėvo statyto namo rūsyje motiną nujausdama, kad yra KGB sekama. Padarė tai pačiu laiku, nes išties buvo susekta, įkalinta, o atsisakiusi bendradarbiauti antrąkart išsiųsta į Sibirą. Pabandykime įsivaizduoti, kokioje situacijoje Dalia kūrė šį tekstą: jauna, besislapstanti 22 metų mergina, neseniai išgyvenusi tremties ir pabėgimo iš tremties košmarą, nuolatiniame pavojuje gyvenanti nelegalė sovietinėje Lietuvoje. Jos sukurtas tekstas yra itin paveikus emociškai, o pats pasakojimas subjektyvus, tiesioginis, asmeniškas, juntamas prasiveržiantis jaunos mergaitės pyktis, paaugliškas pasipriešinimas žmogų niekinančioms ir žeminančioms sąlygoms, fiksuojama viskas, žodžiai nesveriami. Tekstas dažnai pasakojamas esamuoju laiku, nors kalbama apie praeities įvykius – tai viena iš teksto paveikumo priežasčių. Susidaro įspūdis tarsi mes su D. Grinkevičiūte dalyvautume tremtyje čia ir dabar. Jauna mergina prirašo 229 lapelius, juos užkasa tėvų sode, nes jaučiasi sekama. Ir negrįžtamai praranda… Ieško grįžusi po antrosios tremties, tačiau bergždžiai. Tik 1991 m. balandį jie pasirodo bijūnų krūmą persodinančiai Nijolei Vabolienei. Laimė, kad ne anksčiau… Lapeliai, išgulėję po žemėmis daugiau kaip 40 metų ir nesudūlėję, buvo restauruoti ir išsilaikė iki šiandien. Jie saugomi Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose. Štai ši dalis, kaip itin paveiki emociškai ir parašyta vientisu stiliumi, ir buvo išleista atskira knyga vokiečių kalba pavadinimu „Aber der Himmel grandios“ („Bet dangus ten didingas“). Beje, man pačiai ir teko ją versti į vokiečių kalbą.
Galbūt derėtų peržiūrėti, kuris tekstas geriausiai tiktų į mokyklų skaitinius? Suprantama, mes geriau žinome antrąjį variantą – juk Atgimimo laikais jis mus pasiekė pirmiau, bet vertėtų apsvarstyti, kuris variantas labiau paliestų vaikus, leistų jiems identifikuotis su rašančiąja?
Derėtų priminti, kad po 1979 m. buvo sukurtas dar vienas D. Grinkevičiūtės rankraštinis tekstas, pasakojimas apie gydytojavimo metus Laukuvoje,. Ši dalis vadinasi „Gimtojoje žemėje“. Visi jos sukurti tekstai 1997 m. išleisti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pavadinimu „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
Autorė – Vytenė Muschick
