– Kaip reagavote į pasiūlymą parašyti į nacionalinio diktanto tekstą, ar tai Jums buvo iššūkis?

– Jau buvau gavusi tokį pasiūlymą, kai išėjo mano antroji knyga „Niekada nežinai“. Neprisimenu, gal tada buvau labai užsiėmusi, gal suabejojau, ar sugebėsiu, todėl lengva ranka atsisakiau. Dabar, kai po 6–7 metų vėl paskambino, jau buvo sarmata atsisakyti. Pagalvojau, juk esu rašytoja, turiu parašyti. Tai yra garbės reikalas.

Aišku, kad tai yra iššūkis, labai mėgstu išplėtotus, ilgus pasakojimus, o čia turėjau sutilpti į tam tikrą formatą, galvoti, kaip išgauti kompaktišką maždaug 300 žodžių formą. Kitas dalykas – tas tekstas turi būti ne šiaip koks pliurpalas, o prasmingas, tėvyninis, nes tą tekstą rašys labai daug žmonių ir už Lietuvos ribų. Reikėjo rasti aukso viduriuką, kad jis tiktų visiems žmonėms ir telktų visas amžiaus grupes.

– O ar skaitėte praėjusių diktantų tekstus?

– O taip, skaičiau, nes buvau labai išsigandusi, kaip čia reikės man parašyti. Man labai patiko Giedros Radvilavičiūtės „Skrydis“. Ji neprarado savo stiliaus ir kartu sugebėjo parašyti būtent tai, ko reikia. Taip pat patiko Lauros Sintijos Černiauskaitės ir sudėtingas talentingo rašytojo Sigito Parulskio tekstas. Vėliau sužinojau, kad jis buvo rašytas antram turui, ten gal ir reikalavimai aukštesni.

– Ar sudėtinga buvo rašyti tekstą pagal užsakymą?

– Ne, man buvo duota visiška laisvė. Labai patiko, kaip su manimi elgėsi Pilietinės visuomenės institutas, Vytautė Šmaižytė, kalbininkai, kurių aš šiek tiek prisibijau. Jie man sakė, kad galiu rašyti taip, kaip noriu, kaip liejasi. O vėliau žiūrėti, kas išėjo, kiek pavyko įprūdyti nosinių ar kitokių dalykų. Bijojau, kad aš parašysiu per lengvą tekstą, nes nekėliau sau uždavinio numesti po bombą kiekviename sakinyje.

– Jūsų tekste vyrauja emigracijos, technologijų įtakos temos. Pavadinimas kalba apie sugrįžimą į savo šalį, į namus. Kodėl pasirinkote būtent tokias temas?

– Natūraliai išplaukiau į šią temą – man pasirodė, kad mums tai šiuo metu svarbu. Taip pat norėjosi aprėpti įvairias amžiaus grupes, kad 7–8 metų vaikai rašytų apie tai, kaip jie nubėga prie upės, priglaudžia ausį prie ledo ir klauso, kas ten žuvų ir laumių plaukų pasaulyje. Norėjosi, kad suaugusieji rašytų apie tai, kaip jų vaikai klaidžioja po pasaulį.

– Dar labai ryški tema – sėdėjimas prie kompiuterio.

– Man ši tema labai svarbi, šiemet dalyvavau vaikų ir paauglių literatūros ekspertų komisijoje. Ten buvo tokia Rebekos Unos knyga „Atjunk“, kuri kalba apie tai, kas darosi technologijų pasaulyje, kaip virtualybėje miršta emocijos ir prapuola žmonės. Vėliau teko skaityti paauglių atsiliepimus apie tą knygą. Daugelis rašė, kad gyvenat virtualioje erdvėje nebėra reikalo net susitikti. Todėl ir sugalvojau, kad tėvai vieną dieną šiapus ekrano gali rasti tik sūnaus akinius ir batus, o jis pats jau bus dingęs. Tai lyg metafora, bet kartu ir šiurpoka realybė.

– Ar turėjote specialių užsakymų dėl rašybos ir skyrybos?

– Niekas man nenubrėžė griežtų reikalavimų. Gavau prisegtuką, kuriame buvo surašytas rekomendacinio pobūdžio prašymas, kad, jeigu pasisektų panaudoti ten pateiktus žodžius, būtų labai gerai. Bet man pirmiausia buvo svarbu tekstas ir jo prasmingumas.

Tekstą jiems išsiunčiau ir jau jaučiausi darbą atlikusi, bet kiek vėliau gavau žinutę, kad būtų labai gerai, jei dar truputį ką nors sunkėlesnio į tą tekstą įneščiau. Labai greit sugalvojau vieną sunkesnį sakinį, kuriame atsirado žodis „tomahaukas“, „lianos“, „spęsti spąstus“.

– Koks jausmas suprasti, kad Pauliaus Širono skaitomo teksto klausosi daugybė žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje?

– Mane ne tik klausant mano teksto apimdavo toks geras patriotinis jausmas. Tai yra prasminga, graži akcija, kuri mums labai reikalinga. Man ir tas balsas tiko, nors daugelis žmonių buvo pripratę prie Marijaus Žiedo. Kai kažkas mūsų gyvenime pasikeičia, dažniausiai pykstame, kodėl ne taip, kaip visada.

– Kaip Jums atrodo, ar diktantas buvo sunkus?

– Palyginti su pernykščiu S. Parulskio tekstu, čia buvo lengvas pasivaikščiojimas. Manau, kad mano tekstas nebuvo sunkus.

– 2003 m. esate pelniusi Antano Vaičiulaičio premiją už apsakymą „Namo“, ši premija skiriama už stilingą kalbą. Vadinasi, kalbos dalykai Jums rūpi visą gyvenimą?

– Jeigu esi rašantis žmogus, žodžiai tau yra medžiaga, iš kurios lipini tikrovę. Man ne taip svarbu kas, bet svarbu, kaip tai yra padaryta. Man labai svarbus stilius, nes, jei neturi stiliaus, nėra ko užsiimti rašymais.

– Esate ne tik rašytoja, bet ir kalbos redaktorė. Ar savo parašytus tekstus duodate redaguoti kitiems redaktoriams?

– Esu redaktorė, bet mano tekstus irgi redaguoja. Žvilgsnis iš šalies ne tik naudingas – jis būtinas. Kaip redaktorė išmokau labai daug dalykų, kurie padeda pačiai rašant. Labai nemėgstu kiaurų frazių, palaidų sakinių, žinau, kad reikia laiku padėti tašką.

– Vieni kalba, kad mūsų kalbą reikia saugoti ir puoselėti, kiti sako, kad kalba yra kintantis, savaime vykstantis procesas. Kokia Jūsų nuomonė?

– Turbūt laikyčiausi vidurio. Nors, kai matau taip siaubingai užšiukšlintus „Delfio“ ar „Lietuvos ryto“ portalus, kai matau įvardžiuotinę naudininko formą su nosine, sakykite, ką norite, man visi plaukai pasišiaušia. Suprantu, kad portalai yra rykliai, į kuriuos reikia kišti ir kišti, tempas yra nežmoniškas ir kalbos redaktoriai nespėja. Bet atsidarius portalą norėtųsi perskaityti kultūringą, be klaidų ar anglų kalbos įtakos parašytą tekstą. G. Radvilavičiūtė „Šiaurės Atėnuose“ yra rašiusi apie tai, kad mūsų ausys nebegirdi tokio dalyko, kaip „rinka“ – yra tik „rinkos“, jau nebe „patirtis“, o „patirtys“. Juk tai atėję iš kitos kalbos.

Lina Smolskienė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt