Darius Kuolys. Mokyklinis ugdymas EBSW stiliumi

Neseniai „Veido“ žurnalo rubrikoje „Korupcija“ pasirodė Aušros Lėkos straipsnis „Neskaidrumo vadovėlis“, kuriame išsakytos mintys skaitytojus priverčia suglumti, nes rašoma girdint ir matant vieną pusę, nesistengiant matyti visumos. Lituanistų sambūrio pirmininkės pavaduotojas Darius Kuolys parašė savo nuomonę. Tikime, kad ji bus paskelbta ir „Veide“, o kol kas skelbiame mūsų skaitytojams.

Ar turėtų verslas diktuoti lietuvių kalbos ir literatūros mokymo taisykles, nustatyti jo turinį? „Veido“ leidėjas Algimantas Šindeikis ir „apmaudo neslepiantis „Baltų lankų“ vadovas“ Saulius Žukas, regis, tuo neabejoja. Visi, trukdantys verslo diktatui – Vilniaus universiteto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai, principingesni Švietimo ir mokslo ministerijos tarnautojai, traiškytini kaip niekšai.

Kas nutylėta ir kas begėdiškai sumeluota „Veido“ paskelbtame Aušros Lėkos pasirašytame tekste? Visų pirma nepaminėta, kad vadovėlių verslas Lietuvoje senokai neturi aiškesnių taisyklių, kad iš vadovėlių gaunamas leidyklų pelnas, skirtingai negu daug turtingesnėse Europos šalyse, nėra ribojamas, kad šis verslas yra sulaukęs Specialiųjų tyrimų tarnybos dėmesio. Nutylėta, kad Lietuvos pramoninkų konfederacija yra delegavusi, o Darbo partijos valdoma Švietimo ir mokslo ministerija paskyrusi vadovėlių leidėją Saulių Žuką į Bendrojo ugdymo tarybą, kuri aprobuoja ugdymo programas ir sprendžia kitus tiesiogiai su vadovėliais susijusius klausimus.

Ir jokio interesų konflikto šiuo atveju „Veidas“ neįžvelgia. Beje, Bendrojo ugdymo taryboje nei lituanistų mokytojų, nei lituanistų mokslininkų atstovo nėra – toks verslui paslaugios dabartinės Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimas.

„Veido“ straipsnyje teigiama, kad pastaruoju metu atnaujinus lietuvių kalbos ir literatūros programas „Lietuvos moksleivių skaitymo, teksto suvokimo gebėjimų kreivė tarptautiniuose tyrimuose linksta žemyn“. Melas. Žemiausiai ši kreivė buvo nulinkusi 2009 metais, kai Švietimo ir mokslo ministerija beveik visą rūpinimąsi lituanistinio ugdymo turiniu buvo patikėjusi leidėjų verslui. Būtent tų metų OECD PISA tarptautinis 15-mečių raštingumo tyrimas parodė, kad Lietuvoje vyrauja vos antro ir trečio lygio pasiekimai, o aukščiausius – penkto ir šešto lygio – pasiekimus demonstravo tik 2,9 nuošimčio mokinių, o 2006 metais tokių buvo 4,4 nuošimčio.

Lietuvių vaikams sunkiausiai sekėsi lyginti ir vertinti. Lyginti ir vertinti – taigi savarankiškai mąstyti! Tuo metu mokinių raštingumo pasiekimais mus lenkė latviai ir kiti kaimynai.

Ištyrus veikusias programas ir vadovėlius, paaiškėjo, kad skaitymo gebėjimų ugdymas Lietuvoje daugiausia nukreiptas į vidutinius pasiekimus ir vidutinių gabumų mokinį. Mūsų vadovėliuose praktiškai nebuvo užduočių, orientuotų į PISA tyrimo penkto ir šešto teksto suvokimo lygius. Vadovėlių aukščiausio lygio užduotys atitiko PISA ketvirto lygio užduotis, o daugiausia užduočių buvo priskirtinų antram ir trečiam lygiams.

Būtent 2009 metais pasiektas dugnas privertė sukrusti mokslininkus lituanistus, Švietimo ir mokslo ministerijos atsakingus tarnautojus. Tų metų rudenį susibūrė Lituanistų sambūris – mokytojus ir mokslininkus sutelkusi draugija. Už lituanistinį ugdymą atsakinga Švietimo ir mokslo ministerijos tarnautoja Nida Poderienė tada sukvietė Vilniaus universiteto, tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) mokslininkus, mokytojus ekspertus tam, kad būtų parengta Lietuvių kalbos ugdymo strategija. 2010 metais ši strategija buvo švietimo ministro patvirtinta, o ja remiantis atnaujinta lietuvių kalbos ir literatūros programa 11-12 klasėms.

Gimnazistams pamėginta suteikti platesnį ir gilesnį lietuvių bei pasaulio literatūros ir kultūros vaizdą. Programoje atsirado sudėtingesnių tekstų, iškilių kultūros asmenybių: greta Sarbievijaus, Adomo Mickevičiaus – Jurgis Baltrušaitis, Oskaras Milašius, Moišė Kulbakas, Česlovas Milošas. Greta Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos, Alfonso Nykos-Niliūno – Raineris Marija Rilkė, Konstantinas Kavafis, Ana Achmatova, Vislava Šymborska, Josifas Brodskis. Greta Stasio Šalkauskio, Juozo Lukšos-Daumanto – Ona Šimaitė, Marija Gimbutienė, Algirdas Julius Greimas, Juozas Girnius, Vytautas Kavolis.

Ministerijos paprašyti LLTI ir Vilniaus universiteto mokslininkai 2011-2012 metais parengė gimnazijai Literatūros chrestomatijas su aukštesnio lygio užduotimis ir be faktografinių klaidų, kurių neišvengė kai kurie privačių leidyklų vadovėliai. Chrestomatijas moksininkai rengė be jokios finansinės paramos, o už jas uždirbtas lėšas LLTI skyrė Vileišių rūmams išlaikyti – skoloms už elektrą ir šildymą apmokėti.

Vilniaus universiteto ir LLTI mokslinikai, ir vėl Švietimo ir mokslo ministerijos paraginti, dalyvavo konkurse ir, jį laimėję, už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas sukūrė internetinę lietuvių kalbos, literatūros ir Lietuvos istorijos tekstų bazę – www.saltinai.info, kuria šiandien gali naudotis ne tik krašto mokyklos, privačios leidyklos, bet ir viso pasaulio lietuviai. Iš pareigos lituanistikai ryžosi LLTI mokslininkai kartu su mokytojais ir informacinių technologijų specialistais rengti naujo pobūdžio kūrybines užduotis mokyklai. Ir tai padarė už dvigubai mažesnę kainą, negu siūlė padaryti „Baltų lankų“ leidykla su savo verslo partneriais. „Veido“ insinuacijos, kad LLTI mokslininkai uždarbiauja, metę mokslinius tyrimus, neturi jokio pagrindo. Su kasdien dirbamais moksliniais LLTI darbais galima susipažinti svetainėje: www.llti.lt

2013 metais buvo suburta mokytojų ir mokslininkų darbo grupė naujoms lituanistinėms programoms pradinei ir pagrindinei mokyklai – 1-10 klasėms – sukurti. 23 žmonių grupė dirbo trejus metus: karštai diskutuodama rašė programos projektus, juos nuo 2013 metų rudens viešai skelbė, aptarinėjo su pedagogų bendruomene ir tobulino. Taip plačiai, išsamiai ir ilgai nebuvo svarstyta nė viena mokyklinė programa. Tiesą sako „Veidas“, už trejų metų darbą šiai grupei buvo sumokėta 20 tūkstančių eurų, iš kurių dar buvo atskaityti mokesčiai.

Diskusijose dėl naujosios programos išryškėjo skirtingos lituanistų bendruomenės pozicijos. Pagrindinės mokyklos programos rengėjai – mokytojai ir mokslininkai, remdamiesi Lietuvių kalbos ugdymo strategija, siekė suteikti mokiniams kiek tvirtesnius kalbinio, literatūrinio ir kultūrinio raštingumo pamatus. Vaikams ir jaunimui patrauklius skaitinius mėgino papildyti bendresniu lietuvių literatūros ir kultūros vaizdu. Norėta, kad mūsų jaunimas grožėtųsi ir gėrėtųsi pasaulinės literatūros tekstais, bet vertintų ir savą Lietuvos kultūrą. Atrodė svarbu auginti ne tik knygų skaitytojus, ką pabrėžė ankstesnė programa, bet ir savarankiškai mąstančius, Lietuvos kultūra pasitikinčius, savo bendruomenei įsipareigoti gebančius asmenis. Stengtasi įgyvendinti Strategijos nuostatą: „per literatūrą formuoti laisvo ir civilizuoto žmogaus mentalitetą, asmeninį santykį su nacionaline kultūra ir suteikti bendruosius Lietuvos ir Europos humanitarinės kultūros pamatus“.

Tokie programos rengėjų siekiai sulaukė seniai veikiančios Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos radikalios kritikos. Jau 2013 metų gruodį paskelbtame ir Sąjungos vadovės Nijolės Bartašiūnienės pasirašytame pareiškime teigta:

„Pagrindinio ugdymo bendrųjų programų projektas prasilenkia su realybe. Jis yra orientuotas į labai gabų mokinį. […] Kai kurie [literatūros tekstai] neaktualūs, neugdantys skaitytojo, labiau tinkantys Pilietinio ugdymo programai. […] Devintoje klasėje nagrinėjama daug Biblijos tekstų, tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įtvirtinančiai tikėjimo ar netikėjimo laisvę.“

Taigi kolegės N. Bartašiūnienės vadovaujami mokytojai lituanistai siūlė griežtai skirti skaitytojo ir piliečio ugdymą ir nuo pastarojo lietuvių kalbos ir literatūros pamokose atsiriboti, reikalavo laikytis buvusios programos orientacijos į menkus ir vidutinius mokinio gebėjimus, atsisakyti Lietuvos mokyklose Biblijos – vieno pamatinių Vakarų kultūros ir literatūros šaltinių.

Savo asmeninę poziciją Sąjungos vadovė išdėstė portalui DELFI. Pasak N. Bartašiūnienės, Lietuvos vaikai nėra pajėgūs suprasti Donelaičio, Daukšos ar Daukanto, nes jų „kolektyvinė tapatybė „mes“ formuojasi gerokai vėliau, kai žmogui sukanka apie 40 metų. […] Vaikai dar nėra pasiruošę užmegzti gyvą santykį su tėvyne…“ http://www.delfi.lt/news/daily/education/skandalas-uzprogramuotas-is-penktoku-reikalaus-kaip-is-40-meciu.d?id=66626680
Vėlesniame – 2015 metų kovą rašytame – Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pareiškime programos projektas kritikuojamas dėl per didelio dėmesio lietuvių tautosakai, siūloma privalomu tekstu visoms mokykloms padaryti Petro Cvirkos „Vaikų karą“, atsisakyti Bernardo Brazdžionio eilėraščio „Šaukiu aš tautą“, nes jį „mokiniams bus sunku suvokti“, o pačią literatūrą paaugliams dėstyti „pagal literatūros rūšis ir žanrus“.

Labai kritiškai programos projektą įvertino ir Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultetas, kurio mokslininkai yra dalyvavę rengiant ankstesnes programas, rašant vadovėlius. 2013 metų lapkritį surašytame Fakulteto rašte kolegos piktinosi, kad siūloma mokykloje išnagrinėti vieną Justino Marcinkevičiaus dramą. „Kažkodėl nepajudinamas pozicijas programoje tebeturi tautinio kičo klasika – Just. Marcinkevičiaus ‘Mindaugas’“, – teigė Edukologijos universiteto mokslininkai.

Taip žvelgiant, dar didesne „tautinio kičo klasika“ būtų Kudirka ir Maironis, Brazdžionis ir Salomėja Nėris… Vis dėlto programos rengėjams rūpėjo jaunimą supažindinti su įvairiais, Lietuvos visuomenei svarbiais, tarpusavyje polemizuojančiais lietuvių autoriais ir jų tekstais – ne tik su Justinu Marcinkevičiumi, Marcelijumi Martinaičiu, bet ir Broniumi Krivicku, Henriku Radausku, Icchoku Meru, Ričardu Gaveliu.

Prieinu prie programos rengimo istorijos pabaigos. Būtent ji ir paaiškina, kodėl niekada neketinę rašyti vadovėlių LLTI mokslininkai su mokytojais šio darbo ėmėsi.

Taigi programą išsamiai aptarus ir patobulinus, šių metų sausį švietimo ir mokslo ministrė ją patvirtino. Netrukus „Baltų lankų“ ir „Šviesos“ leidyklos išsiuntė mokykloms rašomų vadovėlių prospektus, siūlydamos juos įsigyti. Deja, šiuose prospektuose išdėstyti rašomų vadovėlių turiniai nemažai skyrėsi nuo patvirtintos programos.

Švietimo viceministrė balandį pakvietė pasitarti programos rengėjus ir vadovėlius rašančias leidyklas. „Šviesos“ vadovėlį rašanti mokytoja teiravosi, ar galima mokiniams dėstyti Jono Biliūno apsakymą „Kliudžiau“, kai jame tiek daug lyties stereotipų. „Baltų lankų“ leidėjas Saulius Žukas teigė, kad programa trukdanti jo kartu su Nacionalinio egzaminų centro (NEC) tarnautoja Gitana Notrimaite, atsakinga už lietuvių kalbos egzaminą, rašomam vadovėliui. Tąsyk pasakiau, kad programa galėtų trukdyti vadovėliui, jei būtų profesionaliai prastesnė už rašomo vadovėlio išdėstytą turinį, tačiau taip nėra – vadovėlio turinys per daug eklektiškas.

Leidyklos ėmėsi rengti savo vadovėlių, prasilenkiančių su bendrąja programa, pristatymus, kuriuose aktyviai dalyvauja ir „Baltų lankų“ vadovėlio autorė, Nacionalinio egzaminų centro atstovė. Tai matydamas, LLTI nutarė priimti „Baltų lankų“ ir „Šviesos“ iššūkį – ryžosi rašyti vadovėlius pagal programą, kad ši nebūtų leidyklų iškreipta ir suprimityvinta. Regis, trūko ir ministerijos tarnautojos Nidos Poderienės kantrybė: ji pasekė NEC tarnautojos Gitanos Notrimaitės pavyzdžiu ir ėmėsi su kolegomis rašyti vadovėlį 7 klasei, kuriai „Baltos lankos“ vadovėlio nerašo.

„Veidas“ jau skaičiuoja LLTI iš vadovėlių uždirbsimą milijoną. Skaičiuoja klaidingai, maustydamas savo skaitytojus ir piešdamas LLTI kaip leidėjo monopolisto paveikslą. O LLTI yra tik kuklus žaidėjas didelėje vadovėlių rinkoje, drįstantis pasiūlyti kokybiškus ugdymo šaltinius brandesnio literatūrinio ir kultūrinio mokinių raštingumo siekiantiems mokytojams. Tik tiek.

Štai – ministerijos atlikti mokyklų apklausų duomenys. 2013-2015 metais mokyklos įsigijo vadovėlių ir kitų mokomųjų knygų iš 99 leidyklų. Daugiausia – šimtais tūkstančių – iš „Almos litteros“ ir „Šviesos“, kiek mažiau – dešimtimis tūkstančių – iš „Baltų lankų“, o iš LLTI – mažiau nei du tūkstančius.

Ypatingai kokti „Veido“ insinuacija dėl Atviros Lietuvos fondo (ALF): priekaištaujama, kad man būnant ALF valdyboje Nida Poderienė 1996-1997 metais gavo fondo paramą vadovėliui rašyti. Tuo metu paramą vadovėliams rašyti iš ALF projekto „Švietimas Lietuvos ateičiai“ gavo šimtai talentingų žmonių: Arvydas Šliogeris, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Leonardas Sauka, Antanas Kulakauskas, Zenonas Norkus, Nijolė Gaškaitė, Petronėlė Česnulevičiūtė ir daug daug kitų. ALF nuosekliai ir dosniai rėmė tuo metu dar nelabai stiprias privačias leidyklas, o „Baltų lankų“ leidyklą – ypatingai. Ar leidėjai Algimantas Šindeikis ir Saulius Žukas tai pamiršo?

Kartu su kolegomis buvau karštas privačių leidyklų rėmimo šalininkas. Tikėjau sąžininga mokslo, švietimo bendruomenės ir intelektualaus verslo partneryste. Tik niekada nemaniau, kad sustiprėję leidėjai pradės kojomis spardyti valstybės institucijų duris.

Su ALF išleistomis ir remtomis knygomis galima susipažinti jų virtualioje parodoje: http://parodos.lnb.lt/exhibits/show/atviros-lietuvos-fondas

Niekuo nepagrįsta ir „Veido“ insinuacija, kad naujoji programa kilo iš „D. Kuolio vadovaujamo Pilietinės visuomenės instituto projekto, skirto pilietiniam ugdymui lietuvių kalbos ir literatūros pamokose“. Tokio projekto iš viso nebuvo. Mano anksčiau vadovautas Pilietinės visuomenės institutas kartu su būriu partnerių yra įgyvendinęs didelį pilietinio ugdymo projektą „Kuriame Respubliką“. Tarp daugelio mokymo priemonių šio projekto metu buvo parengtas leidinys „Piliečius ugdančios lietuvių kalbos ir literatūros pamokos“. Jame, remiantis viešai paskelbtu programos projektu, parodoma mokytojams, kaip būtų galima geriau atskleisti pilietinį literatūros tekstų ir kalbos turinį. Šis leidinys, kaip ir istorijos mokytojams, mokyklų komandoms, mokytojų rengimui skirti leidiniai yra viešas – juo gali naudotis visi mokytojai, leidėjai ir vadovėlių autoriai. Visus leidinius galima atrasti čia: http://www.civitas.lt/category/galerija/leidiniai/
Daugiau apie projektą „Kuriame Respubliką“ čia: http://www.civitas.lt/projects/kuriame-respublika/
Ir baigdamas leidėjui Algimantui Šindeikiui norėčiau pasiūlyti seną, bet edukacinės svarbos nepraradusį bičiulio Romo Sakadolskio rašinį: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-03-24-romas-sakadolskis-kaip-rasyti-siuksle/28442
Tik tiek.

Straipsnis skelbtas Dariaus Kuolio asmeninėje FB paskyroje