Darius Kuolys: „Mūsų kultūros gyvenimui trūksta aistros ir didesnių ambicijų“ 



Kultūrinės spaudos atstovų sniego kasimas prie Vyriausybės visuomenėje išprovokavo diskusijų. Be abejo, norėtųsi, kad jų būtų daugiau ir gyvesnių. Kai kurios nuomonės, esą sniegą kasti yra lengviau, negu užsiimti profesionalia žurnalistika, net nesulaukė adekvačios reakcijos viešoje erdvėje.
Su doc. dr. Dariumi Kuoliu Vaiva Lanskoronskytė kalbasi apie tai, kad mūsų kultūriniam gyvenimui ypač trūksta viešų diskusijų, įsitraukimo į jas, bendros krypties, kuria galėtume judėti nusistatymo. Kultūrinė spauda dėl lėšų trūkumo yra priversta dirbti sienlaikraščio principu, nes nėra galimybių kelti savus poreikius, nusistatyti kryptį. Taip pat trūksta sklaidos, rūpinimosi, kad kultūrinė spauda pasiektų mokyklas, kur ir turėtų būti auginami kultūros žmonės. O labiausiai, anot mąstytojo, mūsų kultūriniam gyvenimui trūksta aistros, kuri įgalintų žmogų ginti savo nuomonę, poziciją, intelektualinės gyvybės, kuri suteiktų kryptį bei didesnių ambicijų.

Dažnai girdime minčių, kad dabartinė kultūros politika tarsi neturi strategijos. Kaip manote, ar tai tiesa? 


Turbūt tiesa. Jeigu kultūros politikoje būtų aiški strateginė kryptis, ji būtų bent jau nemažai daliai kultūros žmonių žinoma, viešai diskutuojama, dėl jos būtų ginčijamasi. Vieniems kultūros žmonėms tai tiktų, kitiems galbūt ne, taip pat ir visuomenė reikštų savo nuomonę. Jei to nėra, galima daryti išvadą, kad kažko stinga. Arba toji strategija nėra visuomenei tinkamai pristatyta ir yra formali bei neveikianti, nekeičianti mūsų kultūros gyvenimo, arba iš esmės jos nėra.

Strateginių dalykų, strateginių dokumentų kultūros srityje rengta buvo nemažai. Paskutinės gairės buvo rengtos dar ministro Gelūno, prezidentės institucija tą skatino daryti, bet ar tos strateginės gairės veiklios, ar jos iš tikrųjų kuria viešą švietimo politiką, tai yra kitas klausimas. Pagrindinė problema, kad formuojamos gairės tiesiog laikomos kabinetuose stalčiuose ir jos nefunkcionuoja. Kyla klausimas, ar kultūrininkų bendruomenė dalyvauja jas kuriant, ar įsipareigoja tam.

Ar įmanoma būtų tokia kultūros politikos strategija šiandien? Ar žvelgiant istoriškai kada nors tokia strategija funkcionavo?

Šiuos dalykus formuoti buvo mėginta nuo senų laikų. Prieškariu švietimo ministerija turėjo kultūros departamentą, kuris mėgino žiūrėti integraliai į švietimą ir kultūrą. Viešoji kultūros politika turėtų būti formuojama pristatant jos principus, generuojant idėjas. Šiandien mes neapsibrėžiame pagrindinių kultūros politikos tikslų, kam kultūra yra įsipareigojusi – savo tautai, visuomenei, politinei bendrijai.

Šie klausimai nėra labai rimtai keliami, tik svarstoma, kaip gyventi ir išgyventi. Bendruomenė, kuri turi ambicijų save kurti, turėtų daugiau diskutuoti, svarstyti, kur ir kaip eiti toliau. Manau, kad kultūros žmonės turi per mažai ambicijų, nesiryžta dalyvauti politikos gyvenime.  
Sovietmečiu kultūra buvo labai aiškiai atribota nuo politikos. T. S. Eliotas viešose paskaitose šaipėsi, kad kultūra yra kažkas labai uždaro, nekalto, neturinčio nieko bendra su viešais, politiniais dalykais. Nemažai tokių tendencijų Lietuvoje išliko.

Po Nepriklausomybės atgavimo buvo matyti, kaip kultūrinė žiniasklaida, kultūros žmonės aktyviai ėjo į kultūros erdvę, labai aktyviai kūrė Lietuvos projektą.  
Manau, kad svarbius visuomenės gyvenimo klausimus galima visai kitaip nagrinėti, interpretuoti iš kultūros pusės. Sąjūdžio metu Lietuvos inteligentai tą tikrai darė. Bet vėliau buvo grįžta prie tų pačių tendencijų.

Kaip manote, ar visuomenė atsiribojo nuo kultūros, ar kultūra tapo uždaresnė?

Manau, kad čia veikia labai stipri inercija, kuri gąžina upes į savo vagas. Kita vertus, kultūros gyvenimas yra laisvas, traukiantis žmones. Jis vienaip ar kitaip provokuoja viešą gyvenimą. Pažvelkime, kiek daug sutraukė žmonių visai neseniai įvykęs Šarūno Saukos parodos atidarymas. Kai kurie teatrų projektai sutraukia labai daug žmonių, o kai kurie praeina beveik nepastebėti.

Labai daug yra svarstytinų, diskutuotinų klausimų, o viešų diskusijų tikrai stinga. Pavyzdžiui, kultūros spauda kaip viešas forumas vis mažiau funkcionuoja. Man atrodo, kad kultūros spauda šiandien dažnai  renkasi tarsi sienlaikraščio rengimo principą. Laukiama tekstų, kurie būtų publikuojami, tačiau stokojama iniciatyvų, provokavimo.

Kultūros žiniasklaida turėtų turėti galimybių užsakyti tekstus, o ne vien laukti, kad juos kas nors atneštų. Jeigu pastebi įdomią kultūros viešojo gyvenimo temą ar problemą, redakcija turėtų turėti galimybę inicijuoti straipsnio, recenzijos, nuomonės užsakymą. Kad redakcija galėtų užimti aktyvią, iniciatyvią poziciją, reikalingos lėšos. Kultūros žmonėms, intelektualams reikia honorarų, kad jie angažuotųsi rašyti.

Neužtenka to, kad patys asmenys sunerimę dėl kokio nors atvejo imasi patys rašyti tekstą ir nuneša į redakciją, net nežinodami, ar tai reikalinga. Jeigu redakcija imtųsi pozicijos pasakyti įvairiems kultūros žmonėms, kad jų nuomonė reikalinga, svarbi, paaiškintų, kokie yra honorarai, taip kultūros žmonės galėtų angažuotis intelektualiniam viešam darbui.

Estai yra nemažai pasiekę mokėdami honorarus. Mes nuėjome socialinio rėmimo keliu, mokėdami kultūros žmonėms stipendijas. Jos yra reikalingos, bet honorarų fondas būtų vienas iš kultūros gyvenimo aktyvinimo, polilogiškumo skatinimo būdų. Mano supratimu, apie tai per mažai kalbama. Kultūros žiniasklaida palikta tarsi pačiai išgyventi, vegetuoti. Galai tarsi suduriami, bet verčiamasi draugų, pažįstamųjų tekstais, patys redaktoriai labai daug rašo. Tiek kultūrinė, tiek komercinė žiniasklaida yra užsidariusios savyje nuo pilietinio forumo.

Kultūrinė žiniasklaida galbūt yra kaustoma baimės dėl finansavimo, taip pat bijomasi ir asmeninių susipykimų, nes bendruomenė yra ganėtinai uždara.  


Manau, kad apskritai lietuviškame gyvenime stinga tikros, atviros aistros, kad žmonės aistringai gintų, išsakytų savo idėjas, pozicijas. Būtų gerai, kad lietuviška žiniasklaida, kultūrinė spauda atvirėtų ir darytųsi gyvesnė, adekvačiau ir laiku reaguotų į įvairius dalykus, pateiktų skirtingas nuomones, provokuotų kultūrinį, viešąjį gyvenimą. Būtent tokio veikimo norėtųsi, bet negalima jo pageidauti, jeigu valstybės administracinės struktūros kultūrinę žiniasklaidą laiko tam tikroje bado dietoje. Taip pat svarbu paminėti, kad kultūros, švietimo politika turėtų numatyti ir didesnę kultūrinės spaudos sklaidą, prieinamumą visuomenėje. Tuo mes rūpinamės itin mažai.

Prisimenu pirmuosius Nepriklausomybės metus, kai Lietuvos biudžetas buvo išties labai mažas. Tuo metu Kultūros ministerija pagrindinius kultūrinius leidinius buvo užsakiusi mokykloms, kad besikuriančių gimnazijų mokytojai ir gimnazistai galėtų skaityti, šviestis. „Naujasis židinys“, „Kultūros barai“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“ buvo prieinami mokyklų bendruomenei. Dabar, kai Lietuvos valstybė yra turtinga, turi didžiulę struktūrinių fondų paramą, kai šimtai milijonų yra leidžiami į įvairias puses, būtent kultūrinės spaudos sklaidai pritrūksta lėšų.

Tai, mano manymu, yra lengvai išsprendžiami, bet kažkodėl nesprendžiami klausimai.  Jei taip būtų daroma, kultūros žiniasklaida turėtų aiškesnį adresatą. Dabar rašoma tik nedidelei grupei žmonių. Belieka savųjų skaitytojų, fanų ratas, bet nelabai pagalvojama apie kitus skaitytojus.

Ar šioje vietoje nėra dilemos? Ar orientavimesi į didesnį skaitytojų skaičių nėra pataikavimo rizikos?

Rizikos yra, bet išmintinga redakcija sugalvotų, kaip rimtus klausimus, kultūrines temas pateikti problemiškiau ir susieti su įvairių visuomenės grupių interesais. Be abejo, tai neturėtų būti visame leidinyje, kultūros leidinys turi būti įvairus. Net ir toje kultūros žiniasklaidoje, kuri dedasi labai rimta, atrasime ir lengvesnių tekstų. Galima labai rimtai kalbėti apie problemas, analizuoti jas, taip pat recenzuoti kūrinius, tačiau reikėtų tai daryti šiek tiek gyviau. Savikritiškos redakcijos nebūtinai priima kiekvieną recenziją, jeigu ji pasirodo nuobodi, nebūtinai priima kiekvieną tekstą, kuriame tiesiog pasvarstoma apie gyvenimą.

Redakcija, kuri formuoja savo politiką kryptingiau, turi ambicijų išsaugoti deramą lygį, aktyviau rūpinasi tekstais, daro didesnę jų atranką. Tačiau jei vadovaujamasi išgyvenimo politika, nebeišeina rinktis, spausdinama tai, kas atnešama. Kad solidėtų mūsų kultūros spauda, reikia didesnių lėšų ir daugiau ambicijų. Taip pat labai svarbu išsaugoti polilogiškumą.

Pats buvau didžiulis „Kultūros barų“ gerbėjas, kai juos redagavo Bronys Savukynas, konsultuodamas su Vytautu Kavoliu, Algirdu Juliumi Greimu, sukūręs europinį kultūros leidinį. Vėliau, kai šis leidinys tapo toks gan uždaras, pasidarė liūdna. Tokių pavyzdžių yra daug.

Taip pat šiuo metu daug diskutuojama apie kultūros leidinių gausą ir svarstoma, kad geriau būtų mažiau, bet geriau aprūpintų, didesnių redakcijų. Ką Jūs apie tai manote?

Čia yra senas klausimas, bet kultūros gyvenimo neįmanoma griežtai reglamentuoti, tada jis tampa negyvas. Leidiniai turi savo tradicijas, dirbtinis jų ardymas ar jungimas nieko gero neduotų. Kūryba yra toks dalykas, kuriam reikalingos natūralios jungtys, tam tikri žmogiški ryšiai, kurie susiklosto per ilgesnį laiką, tam tikros idėjinės platformos. Manau, kad reikia palaikyti tokį kultūrinį gyvenimą, kokį turime, bet privalome siekti ambicingesnių tikslų, brėžtis profesionalumo kriterijus bei tapti atviresnėms.

Mano supratimu, jeigu toji įvairovė lieka, ji turi egzistuoti profesionaliai ir ambicingai, o administraciniais sprendimais jokių naujų vėjų neįpūsi ir didelio kūrybingumo nesukursi. Geriau tam tikrais postūmiais padėti kultūrinei žiniasklaidai plėtotis.  
Reikia palaikyti natūraliai susiformavusias ir savo tradicijas turinčias iniciatyvas, bet valstybei finansuojant, žadinti pačių leidinių ambicijas.

Šiandien tam tikri leidiniai kritikuojami dėl jų specifiškumo. Bet ar nėra taip, kad kiekviena bendruomenė turi teisę turėti savo leidinį, erdvę, iš kurios patys galėtų maitintis, tobulėti ir po to duoti visuomenei?

Ta pusė yra svarbi, bet šiais laikais tai galima įgyvendinti internete. Kiekviena bendruomenė gali turėti savo interneto portalą, kur galėtų tenkinti tiek saviraiškos, tiek kultūrinio bendravimo poreikius. Jei kultūros leidinys yra leidžiamas, jis visgi turi galvoti ir apie adresatą. Kultūrinė bendruomenė turi galvoti ir apie tai, kam ji kalba. Kad ji pati susikalba ir kalbasi – tai yra labai gerai, bet tam šiandien pakaktų elektroninės erdvės. Jei finansuojame leidinį, kuris platinamas kioskuose, tuomet reikia galvoti apie adresatą.

Klausime paminėtas momentas yra svarbus, bet kultūros leidiniui vien to neužtenka. Kita vertus, prieinamumu ir sklaida reikia rūpintis. Pavyzdžiui, „Liaudies kultūra“ yra geras, intelektualus žurnalas, apimantis svarbias temas, taip pat jo poligrafinė kokybė yra puiki. Tačiau apie jį mokyklose nelabai žinoma. Reikėtų investicijų, kad būtų leidžiamas internetinis jo variantas, taip pat jis turėtų būti užsakomas mokyklose, nes lituanistui tai yra labai svarbi medžiaga.

Gal čia daugiau orientuota į pedagogus? Vargu ar mokiniams būtų įkandamas toks sudėtingas leidinys…

Viskas priklauso nuo pedagogo darbo. Galima atrasti puikios etnografinės medžiagos, kurią galima pateikti gimnazistams, taip pat mokiniai turi išmokti skaityti kultūrinę spaudą. Jei nemokysime mokinių, tai ir liks tie patys negausūs rateliai. Ką šioje vietoje darytų prancūzai? Jie mokytų vaikus nuo mažens skaityti kultūrinę spaudą. Kaip klausomasi Bacho ar Mozarto gimnazijose, taip turėtų būti skaitoma klasika ir kultūrinė spauda.

Tačiau paauglių brendimas yra labai individualus. Visi auga skirtingai. Nuo kokio amžiaus derėtų pradėti juos mokyti skaityti kultūrinę spaudą, kuri realiai skirta suaugusiesiems?

Šešiolikos metų žmogus jau mąsto, kai kurie pradeda mąstyti ir keturiolikos. Garsi profesorė Vanda Zaborskaitė, kai buvo gimnazistė, skaitė „Naująjį židinį“ ir kitus kultūros leidinius. Taip pat rašė laiškus Vincui Mykolaičiui-Putinui, perskaičiusi jo tekstus „Naujajame židinyje“, kalbėjo apie savo kūrybą ir gyvenimo prasmę. V. Mykolaitis-Putinas šiai gimnazistei taip pat rašė laiškus, kokias knygas reikia skaityti, kad ji būtų išsilavinusi ir gera lietuvių rašytoja. Štai ir jungtys. „Naujasis židinys“ – tikrai intelektualus ir nelengvas žurnalas, kuriame publikuojami A. Maceina, S. Šalkauskis, J. Girnius.

Mes šiandien esame labai suprimityvinę, supaprastinę savo gyvenimą visose srityse. Rimtos bendruomenės gyvenimas turi išlaikyti tam tikrą vertikalę. Kultūrinė spauda būtent turėtų teikti vertikalę visuomenės gyvenimui, įvairioms bendruomenėms. Ši spauda turėtų cirkuliuoti ir provokuoti bendruomenes.

Uždarumas gal yra gražus, gal yra ir privalumų, kai nelabai galvoji apie kitą, bet tos kultūrinės spaudos, kuri yra valstybės remiama, dialogiškumas, polilogiškumas, yra labai reikalingas.

Tai yra ir kaip tam tikra kultūrinės spaudos atsakomybė…

Tai priklauso nuo kultūrinių bendrijų, kurios leidžia tuos leidinius, nuo jų kuriamos strategijos, bet tos bendrijos turėtų labiau komunikuoti su visuomene, įvairiomis jos grupėmis – akademine grupe, politine klase. Taip pat yra labai daug visuomenės klausimų, kurie gali būti aptariami, nagrinėjami iš kultūros pozicijų, taip pat intelektualai galėtų kalbėti apie įvairius visuomenės reiškinius.

Svarbu neapsiriboti vien saviraiška. Kartais, deja, užsiimama vien ja. Saviraiška neprovokuoja dialogo.  Žvelgiant į tai, kad Lietuva turi puikias prieškario ir Išeivijos kultūrinės spaudos tradicijas, anksčiau paminėtų dalykų pageidauti būtų realu. Išeivijos „Metmenys“, „Aidai“, taip pat po Nepriklausomybės atgavimo Bronio Savukyno sukurti „Kultūros barai“ ar Petro Kimbrio „Naujasis židinys“. Tai yra kultūros fenomenai, kuriuos reikia kiek įmanoma ambicingiau plėtoti toliau.

Ar netrūksta kultūrinės spaudos, kuri būtų orientuota į jaunimą kaip pereinamasis laiptelis prie rimtosios? Ne kiekvienam jaunuoliui iš karto bus įkandamas „Naujasis židinys“?

„Pašvaistė“ šiuo metu tarsi kuria tokį ratelį, bet jis vėlgi yra labiau kamerinis. Pavyzdžiui, Onės Baliukonytės kažkada tvarkytas „Moksleivis“ su savo kūrybine strategija, skatinimu, rašyti, skaityti, kurti turėjo ambicingesnę programą. Manau, kad iš „Pašvaistės“ būtų galima kurti rimtą jaunimo spaudą. Kita vertus, pati kultūrinė žiniasklaida galėtų pagalvoti apie temas, kurios jungtų, integruotų tas atskiras bendruomenes.

Mano supratimu, reikėtų daugiau viešo galvojimo. Meilė Lukšienė žvelgdama į prieškarį išsakė tokį atodūsį: būta visko, bet trūko sensus communis (Bendrojo proto). Tai atsiranda bediskutuojant, besikeičiant idėjomis, artėjant prie tam tikrų bendresnių požiūrių. Šio bendro proto kūrimas galėtų būti viena iš galimų kultūrinių leidinių užduočių. Tam reikia didesnio atvirumo, intelektualinių provokacijų, nuomonių sudūrimų. Tai sudaro intelektualinio gyvenimo gyvybę.

Trūksta galimybių diskutuoti ar trūksta diskutuojančiųjų?

Diskusijos yra plėtojamos. Leidiniai tam turi šiek tiek didesnių galimybių nei žmonės, kurie vaikštinėja gatvėse ar sėdi bibliotekose ir nėra jokių redakcijų darbuotojai. Redakcijose esantys žmonės turi daugiau galimybių inicijuoti diskusijas. Tomis galimybėmis jie galėtų labiau naudotis. Gali belstis pavieniai žmonės su tam tikromis temomis, bet jeigu redakcija nepalaiko tos diskusijos, ji ir užgesta su vienos nuomonės išsakymu. Diskusijų plėtojimas priklauso nuo redakcijų. Turėtų būti neužmirštas aktyvusis pradas.

Ar įmanoma, kad kultūra taptų aktuali visiems ir visi į ją įsitrauktų?

Vienaip ar kitaip ji yra aktuali visiems. Mes visi gyvename kultūros erdvėje. Vieni – prastesnės, kiti – geresnės. Didesnė dalis gyvena gana prastos kultūros erdvėje, bet nepaneigsi, kad tai vis tiek yra kultūrinė erdvė. Tai vis tiek yra tam tikra ženklų erdvė. Mes esame panardinti į vaizdinių, ženklų, idėjų pasaulį. Tai yra kultūros erdvė, kuri mus jungia į bendruomenę.

Klausimas tik, kaip mes reflektuojame tą kultūros erdvę. Tam tikras lygmuo, sudėtingas kalbėjimas tiek apie rimtus, tiek apie paprastus dalykus yra reikalingas ir jo negalime atsisakyti, bet svarbiausia šioje vietoje yra intelektualinė gyvybė, kuri reikalauja pastangų. Tą gyvybę palaikyti, įžiebti reikia daugiau pastangų negu pasyviam stebėjimui, kas ką atneš.

Ar intelektualinė gyvybė kyla vien iš problemų matymo ir jų iškėlimo? O gal gyvas gali būti ir toks tekstas, kai atrandi įdomų žmogų kokiame nedideliame Lietuvos miestelyje ir jį pakalbini?

Taip, sutinku. Tik svarbu, ar tą žmogų žurnalistas prakalbino atsitiktinai ir daugiau nebekalbins panašių žmonių, ar užsibrėžė atrasti daugiau panašių žmonių ir juos kalbinti. Jeigu daug tokių žmonių balsų sujungi į bendrą polilogą, tuomet atsiranda kryptis, kuri rodo, kad tau rūpi, ką galvoja tie žmonės, kurie paprastai nėra kalbinami, bet turi savo požiūrį į gyvenimą, taip pat turi autentiškos, įdomios gyvenimo patirties. Jeigu įdomiems, išmintingiems žmonėms suteikiama tribūna, tuomet galima sakyti, kad tai jau yra kryptis. Taip pat svarbus atsirinkimo momentas.

Jei, pavyzdžiui, domiesi slavų kultūra, nedėsi visko iš eilės, kas susiję su slavais. Reikia tuomet stengtis nagrinėti Rusijos intelektualinį gyvenimą ir pastebėti, kas ten yra įdomiausio, pasiimi tik pačias viršūnėles. Be abejo, galima ir pasyviai būti, tiesiog jei užtiko koks autorius vieną ar kitą knygelę ir išvertė ją iš rusų kalbos, ją iš karto imti ir publikuoti. Viskas priklauso nuo pozicijos. 
Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad labai svarbūs dalykai yra nepastebimi, o į nelabai svarbius staiga sutelkiama labai daug dėmesio.

Kalbino Vaiva Lanskoronskytė

Šaltinis čia

Atsakyti