„Tu esi mokytojas, kuris turi išvesti žmoniją iš tamsos vergovės ir būsimąją kartą kultūringai išauklėti“, – štai tokiu įkvepiančiu sakiniu prasideda pedagogo, Panevėžio gimnazijos (dabartinės Juozo Balčikonio gimnazijos) vicedirektoriaus Mato Grigonio priesakai savo kolegoms mokytojams. Jie, rašyti ketvirtajame dešimtmetyje, aktualumo neprarado ir šiandien.
Radau šiuos priesakus savo mylimo mokytojo Vytauto Baliūno parašytoje knygoje „Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija“. Mokytojas Vytautas, kaip jau esu kadaise rašęs, buvo tas žmogus, kuris savo pavyzdžiu pademonstravo, koks turi būti geras mokytojas. Ne be jo įkvėpimo ir pavyzdžio ir pats vėliau pasukau į pedagogiką. Na, o jo knygoje surašyti M. Grigonio priesakai, man regis, yra ta atrama, kuriai gyvai esant nebereikėtų kalbėti apie tai, jog mokytojo profesijos prestižas yra menkas, kad dalis mokytojų patys menkina savo pašaukimą. Manau, kad šie priesakai ir šiandien kaip priminimas, kaip kelrodis galėtų kabėti kiekviename kabinete, kad primintų kiekvienam mokytojui, kokia yra jo profesijos esmė. Trumpai tariant, kam gi reikia išradinėti dviratį ir kurti naujus etikos kodeksus ar pan., kai viskas paties M. Grigonio jau yra puikiai išdėliota.
Tad pereikime prie esmės. Pirmasis priesakas skelbia: „Neturėk kito amato, kaip tik mokytojo darbą.“ Čia M. Grigonis mintyje turi tai, kad mokytojas yra mokytojas tiek mokykloje, tiek už jos ribų, ir jis turėtų būti pavyzdys tiek mokiniams, tiek suaugusiesiems. Be to, M. Grigonis akcentuoja, kad mokytojas turi būti susitelkęs tik į savo darbą ir neužsiimti papildomomis pašalinėmis veiklomis, nes „siela ypač bus soti tuo, kad tau vyks mokyklos darbas“.
„Nemindyk didaktikos dėsnių“, – skelbia antrasis jo priesakas. Čia jau kalbama apie tai, kad mokytojas neturi drįsti eiti į klasę nepasiruošęs pamokai. „Nevaikščiok kaip kalakutas po klasę, bet stovėk tokioj vietoj, kad ir tu visą klasę matytum ir kad mokiniai tave matytų“, – rašoma čia. Be to, M. Grigonis akcentuoja tai, kad mokytojo siekis yra ne pačiam kuo daugiau kalbėti, tačiau įtraukti visą klasę į bendrą darbą, t. y. mokytojas neturi būti instruktorius, o mokiniai tik perrašinėtojai bei kalikai, o praktikai, kurie geriausiai išmoksta patys bandydami, kurdami ir praktikuodamiesi.
Trečiasis priesakas skelbia: „Lavinkis, lavinkis, lavinkis.“ M. Grigonis skelbia, kad mokslui galo nėra ir taip jau tada aiškiai suformuluoja mokymosi visą gyvenimą pareigą. Mokytojo didžiausia pareiga yra ne perteikti informaciją, kurią ir šiaip galima rasti, tačiau išmokyti mokinį mokytis, o dar tiksliau tariant, jį uždegti mokymuisi. O kaipgi gali uždegti, jei pats metai iš metų kalbi tą patį, jei neskiri laiko profesiniam tobulėjimui, naujų metodų pritaikymui? „Tu dar nežinai nė to, kas pedagogikos jau siekta“, – aiškiai konstatuoja M. Grigonis. Jis ragina kolegas naudotis knygynais, neniekinti draugų patarimų, o mokytojų draugėje kuo mažiau politikuoti, o daugiau kalbėtis pedagoginėmis temomis, dalintis knygomis. Be to, perspėja jis, nedera taikyti kiekvienos naujovės jos pirma nesupratus ir neapsvarsčius.
„Gerbk autoritetus“, – ketvirtajame priesake rašo M. Grigonis. Anot jo, kvailiausias yra tas, kuris tariasi esąs visų gudriausias. Jo teigimu, autoritetu gali būti tiek kaimo bobutė, tiek mokslų vyras, tereikia klausyti sveiko proto nurodymų. Kitaip tariant, mokytojas visą mokinių dėmesį turi kreipti ne tik į save, nes tai jau būtų autoritarinis valdymas, kai klasėje šeimininkauja vienas visažinis, neklystantis šeimininkas, labiausiai besibaiminantis to, kad mokiniai savo klausimais atskleis jo žinių spragas ir dėl to skatinantis ne klausti, o tiesiog aklai klausytis ir užsirašinėti. Mokytojas turi aiškiai kalbėti apie tai, ko nežino, nes juk tai ir yra pamatas, kuriuo paremtas mokymasis visą gyvenimą – suvokti, ko nežinai, ir rasti tinkamų autoritetų, kurie galėtų padėti tau sužinoti.
Penktasis priesakas kalba apie tai, kad nereikia mokinių mušti. Tačiau čia kalbama ne tik apie fizines bausmes, kurios daugiausia iš mūsų švietimo sistemos jau yra išgyvendintos. Čia kalbama ir apie tai, kad mokytojas turi būti atsargus siekdamas nesužeisti mokinio asmenybės. Akcentuojama tai, jog disciplina klasėje turi būti palaikoma ne bausmėmis, o siekiant sudominti mokinius darbu. „Geriausiai bus, jei mokinys susiprast negerai padaręs“, – rašo M. Grigonis ir pabrėžia net tai, kad mokykloje gali veikti ir mokinių teismas. Kitaip tariant, mokinys yra suvokiamas kaip brandi, savo balsą galinti turėti asmenybė, o ne tik kaip objektas, kurio likimą lemia mokytojai, mokyklos administracija, tėvai, globėjai, t. y. bet kas tik ne jis pats.
„Nevesk į pagundą“, – skelbia šeštasis M. Grigonio priesakas pedagogams. Kitaip tariant, tiek klasėje, tiek privačiame gyvenime mokytojas turi likti pavyzdžiu mokiniui, juk, kaip sakoma, galiausiai žmogus vertinamas ne pagal žodžius, o pagal darbus. M. Grigonis suvokia mokytojo profesijos svarbą akcentuodamas, kad tam tikra prasme mokytojai yra tarsi tėvų pavaduotojai.
Septintasis įsakas kalba apie tai, kad mokytojui nedera vogti. Ir čia kalbama visų pirma ne apie materialines gėrybes. „Nevok brangaus laiko, pasivėluodamas į pamoką, pavasarį jas trumpindamas, laiku neatvykdamas po atostogų ir švenčių“, – rašo M. Grigonis. Svarbiausia čia, man rodosi, yra tai, kad jis pabrėžia, jog mokytojas nėra vienvaldis laiko šeimininkas. Ne tik mokiniai turi gerbti jo laiką, tačiau ir jis turi gerbti mokinių laiką. Mokyklos laikais dažnai tekdavo girdėti mokytojų pastabų, kad skambutis į pamoką yra mums (suprask, turime sėdėti ir laukti), o skambutis iš pamokos yra mokytojams (suprask, galima pamoką užtęsti). Manau, kad abipusė pagarba yra įmanoma tik tada, kai abu skambučiai bus tiek mokytojams, tiek mokiniams. Be to, M. Grigonis akcentuoja tai, kad mokytojui nedera gaišti ir gaišinti kitų laiko, nedera iš mokinių imti dovanų.
„Nekalbėk netiesos“, – skelbia aštuntasis priesakas. M. Grigonis pabrėžia, kad mokykloje mokytojas turi teikti tik patikrintas žinias. Jo pareiga yra sąžiningai taisyti mokinių darbus ir ne tik įvertinti juos pažymiu, tačiau ir suteikti atgalinį ryšį, kuris paskatintų mokinį mokytis iš savo klaidų.
Devintasis priesakas kalba apie tai, jog mokytojas privalo sugyventi su vietos žmonėmis, nes, anot M. Grigonio, jis dažnai yra vienintelis kaimo inteligentas, tad turįs būti mandagumo pavyzdys, kovoti su netiesa ir ištvirkimu, o be to, ir pasisakyti už blaivybę. Kitaip tariant, mokytojas yra ne tik instruktorius mokykloje, jo vaidmuo neapsiriboja tik keturiomis mokyklos sienomis. Jis yra pavyzdys bendruomenei. Tai yra įpareigojanti užduotis kiekvienam, tačiau kartu ir labai išaukštinanti mokytojo profesijos prestižą. Visa tai mūsų mažiems miesteliams bei kaimams šiandien yra lygiai taip pat aktualu, kaip kad buvo ir tuo metu, kai savo priesakus rašė M. Grigonis. Mokytojas turi išsiskirti ne tik savo žiniomis, tačiau ir savo asmenybe. Jis turi būti moralinis orientyras kitiems.
Galiausiai dešimtasis priesakas kalba apie tai, kad mokytojas privalo nežiopsoti nei klasėje, nei už klasės ribų. „Mylėsi savo darbą visa siela ir širdimi, o savo mokinius ir draugus kaip pats save. Atsimink esąs Lietuvos mokytojas“, – savo priesakus, sumodeliuotus pagal Dekalogą, užbaigia M. Grigonis.
Jo priesakai yra įkvepiantis, tačiau kartu ir griežtas vadovas kiekvienam mokytojui. „Jei tau kas kita labiau rūpi negu mokykla, mesk mokytojo tarnybą“, – rašo jis. Nemanau, jog galima sukurti kažkokį geresnį mokytojų etikos kodeksą, ir tikiu, kad mokytojo profesijos prestižas būtų kur kas didesnis šiandien, jei kiekvienas pedagogas bandytų vadovautis ir prilygti šiems M. Grigonio deklaruotiems siekiams. Kai kas gal pasakys, kad tie priesakai yra pernelyg griežti, jog problema šiandien yra ne mokytojai, o mokiniai. Į tai atsakysiu tik tie, kad, jei tie priesakai būtų per griežti, tai veikiausiai savo kelyje nebūčiau sutikęs tokių nuostabių mokytojų kaip V. Baliūnas ar istorikas Algimantas Kolinis, kurie savo pavyzdžiu toje pačioje Juozo Balčikonio gimnazijoje visa tai įkūnijo. Ir pabaigai belieka tik pridurti, kad problemų sprendimą visada dera pradėti ne baksnojant pirštais į kitus, tačiau labai nuoširdžiai ir atvirai pasižiūrint, ką aš pats padariau ne taip.
