Eglė Borutaitė-Makariūnienė. Autorius nuteistas penkeriems, o jo knyga – dvidešimčiai metų kalėti

„2015-ieji buvo sukaktuviniai Kazio Borutos biografijoje – sausio 6 d. sukako 110 metų nuo Tėvo gimimo, kovo 9 d. – 50 metų po Tėvo mirties ir 70 metų nuo 1945 m. spalio mėnesio, kai buvo išleista apysaka „Baltaragio malūnas“, – primena Kazio Borutos dukra Eglė Borutaitė-Makariūnienė.

Tada ir dabar ši apysaka pripažinta labai reikšminga K. Borutos kūryboje. Ji, paties Tėvo teigimu, buvo parašyta per dvi savaites vokiečių okupacijos metais. Rankraštis – 203 p., perrašytas K. Borutos ranka, tekste pataisymų nedaug, pabaigoje data: 1942 m. kovo 3 d. Rankraštis dedikuotas Akvilei Mikėnaitei su autografu „Akvilei“. Po jos mirties saugomas LLTI rankraštyne. Tik kūriniui išėjus iš spaudos (išleido Valstybinė grožinės literatūros leidykla, vyr. redaktorius Valys Drazdauskas, pasirašyta spausdinti 1945 10 08, tiražas 8000 egz.) pasirodė neigiamas jo įvertinimas sovietiniame oficioze – „Tiesos“ laikraštyje (1945 m. lapkričio 25 d.), pasirašytas V. Rudmino [Genriko Zimano] „Suprietarinta tautosaka“


J. Kuzminskio iliustracija, perpiešta japonų dailininko Majamoto

Tuo metu Tėvas aktyviai darbavosi Lietuvos literatūros baruose: vertė pjeses teatrui, leidyklai įteikė Romeno Rolano „Žano Kristofo“ vertimą, buvo išrinktas „Pergalės“ žurnalo redaktorių kolegijos nariu, patvirtintas Rašytojų sąjungos valdybos nariu. Dirbdamas Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Muziejaus vedėju pradėjo organizuoti Žemaitės 100 metų gimimo sukakties minėjimą (1945). Su skulptoriumi Petru Aleksandravičiumi sutarė dėl Žemaitės biusto ir paminklo sukūrimo. Pradėjo rengti didelį, išsamų Žemaitės biografijos ir kūrybos albumą, išleistą tik 1956 m.2 Apie K. Borutą, dalyvavusį rengiant šį albumą, byloja tik jo sudarytojo Juozo Rimanto įrašas dovanotoje knygoje: „Kaziui Borutai, Žemaitės albumo pradininkui. J. Rimantas“. Taigi aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame gyvenime.

Tačiau V. Rudmino paleistas signalas nuskambėjo ne veltui. Buvo tik laukiama tinkamos progos Tėvą suimti. Jis įkliuvo geros pažįstamos Hanės Lukauskaitės (Onos Poškienės) namuose, saugumiečių surengtoje zasadoje (pasaloje). Į ją pateko ir daugiau tuo metu pas Hanę apsilankiusių žmonių. Juos sulaikę saugumiečiai vienus paleido, kitus suėmė. Tėvą suėmė 1946 m. kovo 17 d. ir išvežė į saugumo rūsius3. Ten jis buvo tardomas ir kalinamas iki lapkričio 20 d., nuteistas 5 metams kalėti pagal RTFSR baudžiamojo kodekso str. 58-12. Nuteistas už tai, kad „žinojo ir nepranešė, tačiau apie pogrindinės organizacijos buvimą“, kaip rašoma protokole,


„Baltaragio malūno“ pirmojo leidimo viršelis

„Boruta nežinojo…“4. Po teismo laukė Lukiškės, Vilniaus persiuntimo punktas, buvęs anapus geležinkelio priešais keleivių stotį, po to – Rasų lageris I (Rasų gatvėje), Rasų lageris II (Subačiaus gatvėje), ir iš ten, suteikus amnestiją, po trejų metų kalinimo grįžo namo. Kartą mums stovint ant Stalo kalno ir besigrožint Vilniaus panorama, Tėvas prasitarė, kad apie tai parašysiąs prisiminimus „Kelionės aplink Vilnių“.

Tėvą nuo išvežimo į Sibirą gelbėjo Jadvyga Čiurlionytė. Jos pastangomis ir rūpesčiu buvo informuojamas Justas Paleckis ir jo nurodymu Tėvas likdavo Vilniuje. Apie tai rašau todėl, kad to meto, o ir vėlesnių laikų išeivijos spaudoje pasirodydavo žinučių, kad K. Boruta išvežtas į Sibirą, kitose – kad ten ir žuvo.

Po Tėvo arešto to paties likimo susilaukė ir jo apysaka „Baltaragio malūnas“. Ji buvo įkalinta (uždaryta į specfondą) žymiai ilgiau nei Tėvas. Specfondas buvo uždaras skyrius bibliotekose, kuriose specialiu nutarimu buvo saugomi viešai neprieinami leidiniai, į kurį patekti ar gauti vietoje paskaityti leidinį (išnešti iš specfondo griežtai drausta) buvo galima tik gavus leidimą. Leidimas naudotis specfondo leidiniais buvo išduodamas toli gražu ne visiems, tik turintiems ypatingą motyvaciją, išdėstytą raštu su darbovietės vadovybės parašu bei antspaudu ir kitų įstaigų patvirtintą. Leidinių kortelės iš bibliotekos katalogų būdavo išimtos. Taigi „Baltaragio malūnas“ buvo įkalintas toje įstaigoje dvidešimt metų, nuo 1945 iki 1965 m. Tėvo 60-mečio jubiliejinėje parodoje Martyno Mažvydo (tada Respublikinėje) bibliotekoje norėta parodyti I knygos leidimą. Bibliotekininkė-bibliografė Valerija Vilnonytė knygą parodai gavo iš specfondo ir tik su specialiu parašu. K. Borutos 60-mečio minėjimas ir paroda praėjo labai pakiliai. Į salę net netilpo visi norintieji, teko atidaryti duris į vestibiulį, kad susirinkusieji galėtų nors kiek girdėti pasisakiusiųjų kalbas ir sveikinimus. Deja, Tėvas po savo 60-mečio išgyveno vos porą mėnesių – po sunkios ligos ir operacijų mirė 1965 m. kovo 9 d.

„Baltaragio malūno“ 1945 m. leidimą aš išsaugojau ir savo bibliotekoje. Mūsų šeimoje gyvavo tokia tradicija – Tėvas visas naujas išleistas knygas su autografu dovanodavo žmonai, mano Motinai Onai Kazanskaitei-Borutienei. Jai mirus, kai aš jau tapau rimta knygų skaitytoja, Motinos biblioteka perėjo man, perėjo ir tradicija – naujas išleistas knygas Tėvas dovanodavo man, vėliau – nuo 1960 metų – mums abiem su vyru Kęstučiu Makariūnu. Apie „Baltaragio malūną“ ir ketinimą jį išleisti Tėvas man laiške į Alytų 1944 m. rašė: „O dabar aš važiuoju porai dienų į Kauną. Vežu vieną knygutę spausdinti apie tokį malūnininką Baltaragį ir jo dukrą Jurgą. Kai išspausdins, gausiu daug pinigų ir mudu turėsime iš ko pradėti gyventi.“5 Knyga su puikiomis dailininko Jono Kuzminskio iliustracijomis ir įsimenančiu dviejų spalvų viršeliu knygynuose skaitytojų buvo grobstyte grobstoma. Visas 8000 egz. tiražas būtų bemat ištirpęs, jei likusieji egzemplioriai nebūtų buvę konfiskuoti ir uždaryti į specfondą, dalis sunaikinta.


K. Borutos įrašas „Baltaragio malūne“

Tik išėjus knygai ant priešlapio Tėvas užrašė: „Mano Eglutei – Tatukas Kazys. Vilnius 1945. X. 30“. Su šia knyga yra išlikusi ir tokia legenda. Praėjus nemažai metų, švenčiant Tėvo gimimo 100 metų sukaktį, Fizikos instituto Radiologinės laboratorijos darbuotoja kolegė Rūta Valiukaitė man įteikė ypatingą dovaną. Jos istorija buvo tokia. Rūtos tėvelis besibaigiant Antrajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas į sovietinę armiją. Jaunas kareivėlis į savo kuprinę tarp būtiniausių daiktų įsimetė ir tik iš spaudos išėjusį „Baltaragio malūną“. Tarnauti kariuomenėje jam teko Tolimuosiuose Rytuose. Ten jis buvo paskirtas saugoti japonų karo belaisvius. Tarp jų buvo kalinamas ir dailininkas ar daile besidomintis belaisvis. Jis pamatė kareivėlio rankose „Baltaragio malūną“, susidomėjo iliustracijomis. Jos jam patiko, ypač išspausdinta 101 p., kurioje Girdvainis su savo nepralenkiamais obuolmušiais lekia į nepasiekiamą, ant skardžio besisukantį malūną ir mylimąją Jurgą.

Tą iliustraciją dailininkas nepaprastai tiksliai perpiešė didesniu A4 formatu, o jį Tėvo jubiliejaus proga man ir padovanojo Rūta. Antroje pusėje užrašė: „Piešė japonas Mijamoto, Chabarovsko sritis, Japonų karo belaisvių stovykla Jagdynia, 1946 08 17“6. Jos tėvelis tapo liaudies menininku, mėgo drožti meniškas raižytas verpsteles. Jas eksponuodamas parodose, cituodavo K. Borutos eilėraštį:

Štai paprasta sena lietuviška verpstelė,
Bet kiek ji man atsiminimų kelia.

Aš širdimi skaitau jos margą raštą
Kaip meilės laišką apie savo kraštą.
(Sena lietuviška verpstelė)

Jo iš Chabarovsko parsivežtas japono dailininko piešinys, įrėmintas ir pakabintas prieš mano rašomąjį stalą, sukelia įvairiausių minčių ir prisiminimų apie legendinį „Baltaragio malūną“.

Šaltinis čia

Atsakyti