Technologijos neatpažįstamai pakeitė tokias sritis kaip sveikatos apsauga, žiniasklaida, finansai ir valstybės valdymas. Daugeliu atveju šių sričių veikla tapo tobulesnė, skaidresnė, lengviau pasiekiama ir labiau matoma. Tačiau technologijos vis dar nėra plačiai integruotos į švietimo sistemą.

Jau du dešimtmečius bandoma panaudoti technologijas švietimo sistemos rezultatų gerinimui. Bet patirtis rodo, kad dažniausiai tai tampa katastrofišku pinigų švaistymu.

Pasak Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), nėra jokios koreliacijos tarp mokyklų investicijų į technologijas ir mokinių akademinių pasiekimų.

Aš tikiu, kad technologijos gali pakeisti švietimą į gerąją pusę. Tačiau jos neturi būti tikslas, o tik priemonė. Noriu atkreipti dėmesį į klaidas, kurias vis kartojame mėgindami integruoti technologijas į švietimą.

1 klaida: trūksta grįžtamojo ryšio

Pirmasis susidūrimas su technologijomis galėtų būti vaiko darželyje. Neketinu teigti, kad mažyliams reikia technologijų. Jų reikia tėvams. Kodėl privačių darželių auklėtojos rašo tėvams e. laiškus apie tai, ką vaikas veikė ir dar prideda nuotraukų, o valstybiniuose tai labai retas reiškinys? Ryšys su vaiku neturėtų nutrūkti uždarius duris, tėvai privalo žinoti ką ir kaip vaikas veikia 8 valandas per dieną.

2 klaida: manoma, kad technologijų buvimas mokykloje savaime yra progresas

Žiniasklaidoje jau kelis metus mirga antraštės, skelbiančios apie mokyklų įsigytas išmaniąsias lentas ir pirmokus, per pamokas naudosiančius planšetinius kompiuterius.

Netvirtinu, kad visos šios iniciatyvos visiškai koncentruojasi į technologijas, tačiau pirmenybė tikrai teikiama įrangai, o ne tam, ką ji gali suteikti mokiniams ir bendruomenei. Nėra sudarytas aiškus planas, kaip šios brangiai kainuojančios iniciatyvos turėtų būti naudojamos mokymosi procese.

Jei mokytojams ir mokiniams nebus parodyta, kaip jie turi technologijomis naudotis, jie ją panaudos pagal seną kurpalį. Norint, kad naujieji mokymo metodai įgautų pagreitį, mokyklų direktoriai ir kiti atsakingi asmenys turi užtikrinti, kad tėvai būtų apie juos informuojami.

3 klaida: per daug investuojama į technologijas, per mažai – į mokytojus

Mokytojai mokinių pasiekimams svarbesni nei klasės dydis, pamokų trukmė, technologijos, net svarbesni už visą mokyklų ir pamokų organizavimo sistemą. Todėl pinigus geriau investuoti samdant profesionalius mokytojus ir mokant juos savo darbe nauditi technologijas nei į pačias technologijas.

Investuoti į abu būtų idealu. Gera bendroji taisyklė – investicijos į mokytojų mokymus turėtų viršyti pačioms technologijoms išleidžiamas lėšas.

Tikiuosi, kad technologijų skvarba mokyklose leis pakelti mokytojų statusą, geriau juos paruošti darbui ir gal net leis mokėti jiems didesnes algas.

4 klaida: vis dar apsimetama, kad mokiniai kišenėse neturi kompiuterių

Greitai kintančios informacijos amžiuje per dažnai varginame mokinius klausimais, kurie nebėra aktualūs. Kontroliniuose darbuose užduodami klausimai: „kokia yra pirmoji Lietuvos sostinė?“ arba „kokios buvo senovės Lietuvos sostinės?“. Atsakymus į juos galima per 5 sekundes surasti „Google“ paieškos sistemoje.

„Kodėl sostinės buvo perkeliamos?“, – štai tokius klausimus reikėtų uždavinėti 21 amžiuje.

Norėdami sukurpti atsakymą, mokiniai turės pasinaudoti patikimais informacijos šaltiniais, informaciją patvirtinti ir išlaviruoti tarp persidengiančių ar jai prieštaraujančių interpretacijų. Būtent tokie įgūdžiai padės jiems išgyventi lengvai prieinamos informacijos amžiuje.

5 klaida: pasenusios taisyklės ir mokymo programos nebeatitinka realybės

Ateities mokyklų egzaminai turėtų apimti technologijų panaudojimą ir bendradarbiavimą. Juk būtent taip sprendžiamos tikros problemos gyvenime.

Paprasčiausias leidimas mokiniams naudotis interneto prieigą turinčiais įrenginiais padėtų užtikrinti, kad tai, ko mokome yra aktualu pasaulyje, kuriame informacija pasiekiama akies mirksniu, o interneto ryšys – nebe prabanga, o būtinybė, tokia pat reikalinga kaip elektra ir kitos komunalinės paslaugos.

Bet švietimo sistemos lyderiams išties norint įgyvendinti požiūrio į mokymąsi ir mokymą pokyčius, reikėtų imtis gausesnių priemonių, nei tik leisti mokiniams naudotis IT ir internetu egzaminų metu.

Norime išmokyti vaikus išspręsti sudėtingą matematinę lygtį ir gyventi etiškai. Norime, kad jie suprastų, kaip jungiasi molekulės ir kaip būti gerais kaimynais bei tėvais.

Pažangiausios Europos mokyklos naudoja virtualiosios realybės ir kitas įtraukiančias technologijas, praplečiančias tradicinio švietimo ribas, įgalinančias mokinius leistis į virtualias keliones po pabėgėlių stovyklas Viduriniuosiuose rytuose ir Afrikoje, išgirsti ten gyvenančių žmonių istorijas.

Kai kurie iš šių metodų skirti stiprinti empatiją likusiems be namų ir šalies. Kiti – padėti mokiniams suprasti ribą tarp žaismingo pasišaipymo ir žalingų patyčių. Tačau nė vienos iš šių technologijų tikslas nėra pagerinti kontrolinių darbų rezultatus.

6 klaida: iniciatyvos padeda ne tiems, kuriems pagalbos reikia labiausiai

Vystyti informacinių technologijų (IT) švietimo iniciatyvas, kurios nutaikytos į aukštesniosios klasės išsilavinusiose šeimose mieste augančius mokinius, nesudėtinga. Bet šie vaikai ir taip gimė socialinės atskirties „laiminčiojoje“ pusėje.

Daug sudėtingiau kurti intervencinius metodus ir technologijas, siekiant padėti tiems, kuriems to labiausiai reikia. Tiems, kirie patiria sunkumų dėl savo socialinės ar geografinės padėties, kalbos barjero ar lyties. Būtina technologijas naudoti mokymosi galimybių prarają mažintą, o ne gilinti.

7 klaida: programinę įrangą naudoja mokiniai, bet ne mokymo programų sudarytojai

Šviečiamasis turinys, kurio esmė – tau kalbantys žmonės, nėra nevertingas, bet ir ne pats geriausias. Ir šio modelio suskaitmeninimas nepadės. Gavęs prieigą prie milžiniškos mokomųjų filmukų bibliotekos, bet kuris mokinys gali sutrikti. Ypač tie, kurie ir taip turi akademinių sunkumų. Geras mokymo planas turėtų padėti pastariesiems rasti tinkamą mokymosi trajektoriją. O išmani programinė įranga turėtų suprasti, kodėl mokinys atsako neteisingai. Tuomet galima bus, žingsnis po žingsnio, mokiniui parodyti, ką jis ar ji padarė neteisingai, ir kaip gauti teisingą atsakymą. Išmani programinė įranga taip pat paaiškintų šią mintį vizualiu pavyzdžiu. Galiausiai, programinė įranga prisimintų ir lieptų mokiniui pakartoti, siekiant įsitikinti, kad mintis buvo suprasta teisingai.

Komentaro autorė yra Dr. Eglė Radvilė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) informacinių technologijų ir sistemų centro vadovė