Erika Urbelevič. Slapti ir ne itin slapti Jurgio Kunčino talentai

Praėjo beveik 15 metų nuo rašytojo Jurgio Kunčino mirties, bet, atrodo, jis liko arti mūsų – jo vardas dažnai pasirodo spaudoje, jo tekstai skaitomi ir nagrinėjami. Jeigu kurio literatūros studento paklaustume apie šį rašytoją, jis kaipmat paminėtų „Tūlą“. Daugiau skaitantys dar prisimintų ir romanus „Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, „Glisono kilpa“. Daugumai Kunčinas pažįstamas kaip puikus prozininkas.
Žavi unikalus jo pasakojimo būdas: būtos ir nebūtos istorijos pinasi tarpusavyje, mūsų akys greitai bėga eilutėmis ir mintyse jau patys spaudžiame ranką Kunčinui, leidžiamės jo vedami į Užupį, Žvėryną, pažindinami su vietiniais. Daugybė žmonių Kunčiną pažinojo ne vien kaip prozininką, bet ir kaip poetą, Užupio gidą, Martino Lutherio ir Günterio Grasso vertėją. Minėdami rašytojo 70-metį, prisiminkime šį bohemietį ir aptarkime įvairius jo talentus, pabandykime per juos suprasti ir atrasti Kunčiną.

Kunčinas buvo sovietinės praeities liudytojas, nors sovietmečiu nepritapo ir nenorėjo pritapti. Daugumos jo knygų, romanų ir trumpųjų apsakymų veiksmas vyksta 7–9 dešimtmečiais, tačiau pirmoji prozos knyga „Vaizdas į mėnulį“ pasirodė tik 1989 metais.

Kunčino kūrybinio kelio pradžia – 1977 m. „Vagos“ išleista poezijos knyga „Takas per girią“. Prozininko gabumai lyg yla iš maišo išlindo kiek vėliau. Įsitvirtinęs kaip prozininkas, Kunčinas daug laiko poezijai nebeskyrė. Mažai kalbame apie poetišką rašytojo prigimtį, tačiau jo poezija – vertinga. Eilėraščiuose, kaip ir prozoje, Kunčinas atidus kasdienybei, eilėraščio siužetas kyla iš, atrodytų, visiems pažįstamos smulkmenos: „Pavargęs nuo maštabų ir kalbų / Nuo rūpesčių ir nesėkmių pavargęs, / Su nepažįstamu žmogum kalbu. / Ir kaip stebuklą vynuoginę sraigę // Regiu ant šlapio ir akyto lapo. / Tegul diena neturi pabaigos!“

Poezijoje mezgėsi jo būsimų pasakojimų, knygų motyvai, temos. „Tūla“ pasirodė tik 1993 m., tačiau jos šešėlį, žingsnius, įvairias sąsajas, subtilią užuominą į paties Kunčino gyvenamąją vietą galėjome „išskaityti“ ir anksčiau: „Lempa be stuburo tyliai apeina / senas fotografijas, saują trintukų / chaki spalvos sijoną su karmino dėme (…) / Aš sėdžiu vienas / už dešimties cementinių kvartalų, / geriu ir liūtą matau su žirafom“ (eil. „Naktinė atrakcija“ iš knygos „Atidėtas rugsėjis“, 1984). Katinas Kacas, Užupio gyventojas, pasirodydavęs ir rašytojo trumpuosiuose tekstuose, savo vietą poezijoje taip pat turėjo: „Ponas Kacas / yra mano katinas. / Jis jau peles / medžioti pratinas. / Bet naktimis / tyliai rašo eiles / apie gražiausias / pasauly peles!“1

Nemažai Kunčino eilėraščių taip ir liko užrašų knygelėse, kai kurie išsibarstė po laikraščius. Tiesa, sklando gandai, kad greitai pasirodys eilėraščių rinktinė. Įdomu, kodėl tiek mažai kalbama apie Kunčino eilėraščius? Nes jų tiek daug? Nes ne visi vienodos meninės vertės? Šiaip ar taip, lietuvių poezijos tyrinėtojams ir skaitytojams nevalia pražiūrėti jo poezijos arba teisintis, esą visų galų meistras literatūroje nebūsi. Kunčinas juk buvo.

Tie, kurie, rašytojui gyvam esant, turėjo progą apsilankyti jo namuose Žvėryne, prisimena sieną prie rašomojo stalo, visą nukabinėtą įvairiais mažmožiais: sagutėmis, nuotraukomis, iškarpomis, pašto ženklais, rožančiais, dirželiais, koliažais. Po autoriaus mirties toji siena buvo perkelta į Alytaus viešąją Jurgio Kunčino biblioteką. Didžiąją jos dalį dabar galima pamatyti ten. Sienos viduryje puikuojasi paties Kunčino sukurtas koliažas – iš nuotraukos iškirpta jo galva pritaisyta ant odinio švarko, šis apkabinėtas sagutėmis ir medalius primenančiais daikteliais. Greta koliažinio Kunčino pakabinamas veidrodėlis, jame atsispindėdavo ir tik­rasis – rašantis, mąstantis – Kunčinas. Kam Kunčinui tie skrupulingai kolekcionuoti daikteliai, dėti vienas prie kito pagal jam vienam žinomą tvarką?

Ne vieną stebina autoriaus gebėjimas iš mažiausio daiktelio, vaizdo, kasdienybės detalės tuoj pat „išlaužti“ istoriją. Autobusų bilietėliai, užrašinės, smulkūs pinigai, per kelią perbėgusi katė, du tiltai į Užupį – visa tai rūpėjo Kunčinui. Kičinė statulėlė Berlyne įkvėpė istoriją apie panašų žmogų Vilniuje, du tiltai Užupyje priminė laiką, praleistą su Tūla, lietvamzdžiu besikabarojanti žiurkė – pabėgimą iš merginos kambario, pro langą grūmojant jos tėvui. Mažmožių kolekcionieriaus talentas nurodo savitą pasakojimo būdą: istorijos prasideda nuo kasdienybės detalių. Panašiai kaip M. Prousto romanų cikle „Prarasto laiko beieškant“, kai pasakotojas prisimena vaikystę atsikandęs pyragaičio, Kunčino prozoje už kiekvieno daiktelio slypi istorijos.

Toliau galime kelti klausimus ir apie ankstesnį jo gyvenimą, pavyzdžiui: ką veikė vaikystėje, kur ir kaip ji prabėgo? Rašytojo novelė „Dzūkiškas futbolas“2 mums ir pasiūlys atsakymą į šiuos klausimus. Kunčinas užaugo Alytuje. Vieni Alytų sieja su gražia Šv. Liudviko bažnyčia, kiti – su Dailidės ežeru, treti –­ su miesto futbolo komanda. Skaitant „Dzūkišką futbolą“ tampa akivaizdu: Kunčinas, kaip ir pridera alytiškiui, puikiai išmanė Alytaus futbolo ypatumus ir gebėjo talentingai juos pakomentuoti. Galbūt iš čia toks nepaprastas atidumas smulkmenoms?

Akylas autorius įžvelgė viską: profesionaliai įrengtą Alytaus stadioną („Jūs pamenate mūsų senąjį puikųjį stadio­ną? Tą su papuvusiomis tribūnomis, nuolat lopoma tvora, apraizgyta spygliuota viela? (…) Pamenate „barokinius“ medinius vartus prie pagrindinio įėjimo?“), dar profesionalesnę Alytaus futbolo komandą („Pertrauka tuomet trukdavo tiek, kiek reikėdavo mūsiškiams atsipūsti. (…) Kadangi treneriai tuomet būdavo savamoksliai, patarimus žaidėjams duodavo patys žiūrovai“). Pro kritišką ir įdėmų rašytojo žvilgsnį neprasprūsdavo ir originalios komandos narių taktikos: „Pasakojama, kad sykį, matydamas, jog moneta krenta mūsiškiams nepalankia puse (būtų tekę žaisti prieš saulę), komandos kapitonas Jonas Zabiela žaibiškai ore pagavęs monetą ir ją prarijęs. Kadangi jis viską atliko žaibiškai, tai nei teisėjas, nei svečių kapitonas nieko nepastebėjo.“ Vis dėlto Kunčinas nutarė netapti profesionaliu futbolo komentatoriumi: „Vėliau, po stadiono remonto, kai mūsų komanda prasimušė į aukščiausiąją lygą, buvo įrengti persirengimo kambariai, uždraustas alus, (…) futbolas mūsų mieste pamažu prarado savo žavesį, ir stadione aš pasidariau retas svečias.“

Persikrausčius į Vilnių, Kunčino kūryboje sostinės atsirado labai daug. Nežinia, ar jam pavyko iki galo prisijaukinti šį miestą, tačiau iš to, ką rašė, tampa aišku, kad du rajonai – Žvėrynas ir ypač Užupis – buvo artimiausi ir įkvėpė labiausiai: „Kurių galų aš vėl atsibasčiau į Užupį, kurį tam tikra pras­me galėčiau paveldėti? (…) Gal čia iš tikrųjų slypi manojo dvasinio paveldo dalis?“ („Tūla“, p. 31) Būdamas savotiškas Užupio ambasadorius, jis čia atsivesdavo turistų, aprodydavo vietines įžymybes ir vėliau užrašydavo Užupyje nutikusias istorijas: „Man patinka čia atsivesti užsieniečius – danus, vokiečius, Kanados piliečius. Malonu žiūrėt, kaip jie stebisi griuvenų autentika, kliuksinčiu, gyvu, šviežiu kultūriniu sluoksniu, nepakartojamu slengu. Tai pasaka, – sako jie, – o pasaka ir privalo būti kraupi!“3 Su Užupiu Kunčiną daug kas siejo: Malūnų gatvėje gyveno Tūla, kurį laiką Užupyje gyveno pats, prie „Apothecos“ pasirodydavo jo katinas Kacas.

Talentingas ir sumanus savamokslis gidas Kunčinas net išleido savitą Užupio ir Žvėryno vadovą „Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“. Šiandien linkstame romantizuoti Užupį, ypač po to, kai jį uzurpavo rašytojo vadintieji menžmogiai. Kunčino vadovas parodo tikrąjį abiejų rajonų veidą. Skaitydami šią knygą rasite visą reikalingiausią informaciją. Čia pateikta itin patogi susisiekimo sistema, aprašomas Užupio grožis: „O tada paprasčiausia būtų ties spaudos kiosku palaukti autobuso Nr. 11, sėsti į jį ir išsirangius pro idiotiškus šviesoforus, paskui paupėliais, po to pro Šventą Oną ir Bernardinus pasiekti jį, Užupį –­­ skiesto „Royal“ ir skruzdžių spirito rojų, vis labiau pamilstamą vadinamųjų menžmogių“ (p. 7).

Kunčinas aprašė ir susidūrimus su autentiškais rajono žmonėmis: „Vos įlipęs gavau atsisėsti netoli durų ir iškart pastebėjau, kad viena mano medvilninė puskojinė išvirkščia. (…) Nusitempiau kairįjį dar apybaltį itališką kedą, pasidėjau jį ant laisvos sėdynės ir ėmiau versti kojinę į gerąją pusę. (…) Jau tempiausi kojinę ant savo gražios kelties – čia autobusas sustojo, negarsiai, kaip moka norvegai, atidarė plačias duris, o mano batą netikėtai čiupo šalia stovėjusi skuduruota žila kvaišė (…) ir kaip kulka šovė laukan“ (p. 9). Šioje citatoje telpa viskas, už ką Kunčiną labiausiai myli skaitytojai – tragikomiškas, turbūt iš tik­rųjų nutikęs incidentas, laisva, beveik buitinė kalba, autoriaus ironija.

Tiek netikėtų rašytojo talentų atradome. Skirtingi gyvenimo etapai savaip prisidėjo prie ypatingo autoriaus stiliaus formavimosi, atidumo kasdienybei. Kunčinui nuolat atsitikdavo keisčiausių dalykų, aplink jį sukdavosi įvairiausi žmonės, o tai – neišsemiama medžiaga rašymui. Kaip pavyzdį verta paminėti dar vieną autoriaus talentą, turbūt nedaug kam žinomą.

Neseniai akis užkliuvo už interviu4 su rašytojo draugu menininku Valentinu Ajausku, kuriame pasakojama apie jų draugystę ir Ajausko, Kunčino bei Zenono Šteinio kelionę plaustu. Pasirodo, rašytoją traukė ne tik miestai – jis mokėjo grožėtis gamta ir skubėjo viską dokumentuoti. Taip ir atsirado paslaptingas vaikinų kelionės dienoraštis pavadinimu „Trise plaustu“ – turbūt vienintelę kopiją atsakingai saugo autoriaus draugas ir kelionės kompanionas Ajauskas. Atsakingai rašęs dienoraštį Kunčinas atsakingai atliko ir kitas jūreivio pareigas: „Ekipažas (tie du) gėrė kaip tikri jūrininkai – alų, degtinę, vyną, romą (buvo toks „Havana Club“). O Zenius (tas blaivininkas), „tik žiūrėjo savo mėlynom blaiviom akim“.“ O kokia jūrinė kelionė be nuotykių ir realaus pavojaus gyvybei: „Yra tekę ant vandens ir baisiausią liūtį su perkūnija pergyventi. Visiems sinchronu kilo klausimas: trenkia žaibas ant vandens ar ne?“ Matyt, ne, nes visi trys po kelionės laimingai grįžo į Vilnių.

Toks buvo Kunčino gyvenimas žiūrint pro jo „talentų akinius“ – nuo svarbių futbolo įvykių iki Vilniuje atrasto Užupio, nuo pirmosios poezijos knygos iki prozos. Keli talentai dar liko nepaminėti: Kunčinas mėgo paišyti, buvo vertėjas, atidus skaitytojas, literatūros kritikas. Bet tai medžiaga kitam tekstui. O šį kartą paskutinį žodį apie Kunčiną leiskime tarti pačiam Kunčinui: „Pasaulis neapskundžiamas / tarytum ultimatumas. / O aš esu tik Kunčinas / Ir jam sakau: o ką tu man?!“5

1 „Genys“, 1994, Nr. 12, p. 27–28.
2 „Komunistinis rytojus“, 1978 m. lapkričio 25 d., p. 3–4.
3 „Šiaurės Atėnai“, 1995 m. rugpjūčio 19 d.
4 Valentinas Ajauskas. „Su Kunčinu ir be“. Kalbėjosi Audronė Jablonskienė. – „Respublika“, 2012 m. rugpjūčio 10, p. 21.
5 „Šiaurės Atėnai“, 2001 m. liepos 28 d., p. 2.

Lit. ir menas