„Gyvuokit ir darbuokitės. Jūsų Kostas Ostrauskas“…

2016 m. balandį minėsime dramaturgo, kritiko, literatūros istoriko Kosto Ostrausko (gimė 1926 m. balandžio 5 d. Veiveriuose) 90-ąsias gimimo metines, o sausio 9-ąją suėjo ketveri metai po jo mirties (mirė 2012 m. JAV). Daugeliui Lietuvoje šio išeivijos rašytojo vardas tebėra menkai žinomas, nors akademinėje bendruomenėje Ostrauskas vieningai pripažįstamas lietuvių absurdo dramos klasiku (beje, jo pirmoji pjesė „Pypkė“ pasirodė 1951 m., t. y. tuo pačiu metu kaip ir garsiosios S. Becketto ar E. Yonesco dramos) ir postmoderniosios dramos pradininku.

Jis buvo ne tik grožinės literatūros kūrėjas, bet ir jos tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras, 1958 m. parašęs pirmąją lietuvišką tekstologijos srities disertaciją (skirtą Jono Biliūno ir Jono Šaulio susirašinėjimui), muzikos žinovas, visą gyvenimą dirbęs Pensilvanijos universiteto (Filadelfija) bibliotekos muzikos skyriuje. Pripažintas dramaturgas, per 20 rinkinių autorius, taip ir negavo Nacionalinės premijos, nepatraukė profesionalių teatralų dėmesio. 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos, į tėvynę grįžo tik pelenais (palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse).

Tačiau net ir po rašytojo mirties į Lietuvą keliavo jo tekstai, parengtų, bet neskelbtų knygų rankraščiai, kurių pagrindu Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2014 m. išleido vėlyvosios kūrybos rinkinį „Paskutinis kvartetas“. Apie Ostrausko vertinimą, paskutinę jo knygą, laiškus į Lietuvą kalbamės su „Paskutinio kvarteto“ rengėja, įžangos žodžio ir komentarų autore dr. Loreta Mačianskaite.

Prisiminkime Kosto Ostrausko kūrybos kelią į Lietuvą. Atkūrus Nepriklausomybę, čia buvo išleistos jo knygos „Kaliausės mirtis“ (1996), „Žodžiai ir žmonės“ (1997), „Čičinskas ir kiti“ (2002), „Užgavėnių kaukės“ (2006) ir jau po rašytojo mirties – „Paskutinis kvartetas“ (2014).

Sovietmečiu Ostrausko tekstai Lietuvoje buvo sunkiai prieinami, ypač knygos. Tačiau daugumą tekstų skelbdavo JAV leidžiamas kultūros žurnalas „Metmenys“, tad tie, kam pavykdavo gauti „Metmenis“, turėjo progos pažinti Ostrausko kūrybą. Nepriklausomybės laikais Lietuvoje išleistos ne tik Ostrausko knygos, bet ir paskiri tekstai periodikoje bei rinktinėse, o iš literatūrologų vienas pirmųjų jo kūrybą aptarė Jonas Lankutis knygoje „Lietuvių egzodo literatūra 1940–1990“ (1995), vėliau pasirodė kitų autorių mokslinių tyrinėjimų: Ingridos Ruchlevičienės studija „Kūryba – kaip žaidimas: Kosto Ostrausko dramaturgija“ (2003), Aušros Martišiūtės, Irinos Melnikovos, Redos Pabarčienės, Undinės Uogintaitės straipsniai. Būta Lietuvoje ir spektaklių pagal Ostrausko pjeses: „Lozorius“ statytas Klaipėdos dramos teatre 1990 m., „Vaižgantas“ – Valstybiniame jaunimo teatre 1995 m., „Čičinskas“ – Šiaulių dramos teatre 1995 m., „Eloiza ir Abelardas“ ir „Duobkasiai“ – Lietuvos televizijoje 1990 m. ir 1996 m. Šiuo metu Ostrausko kūryba įtraukta į lietuvių literatūros programas ir pagrindinio, ir vidurinio ugdymo pakopose, nagrinėjama universitetuose.

Atrodytų, Ostrauskas Lietuvoje turi savo vietą. Vis dėlto platesnei visuomenei, ne literatams, jis mažai žinomas.

Deja, vis dažniau pastaruoju metu tenka nustebti, kad Ostrauskas tikrai beveik nežinomas kultūros ar akademinio pasaulio žmonėms, kartais net tiems, kurie tiesiogiai susiję su teatru, tačiau, kita vertus, negaliu ir nesidžiaugti, kad užtenka nedidelio postūmio, ir dialogas užsimezga. Įdomu, kad skirtingų menų atstovai Ostrauską atranda kitokį, – tai itin universalus autorius, rašęs „laiškus“ ir Mozartui, ir Boschui, ir Šekspyrui.

Tačiau akivaizdu, jog mes, literatūrologai, nesame padarę visko, kas būtina, kad šis susitikimas tarp skaitytojų ir Ostrausko įvyktų, ir pernelyg užsidarome akademinėmis sienomis iš tam tikro įpročio ar nusivylimo viešosios veiklos galimybėmis.

Ostrauskas lietuvių literatūroje yra itin neįprastas autorius, iškrentąs iš visų kanonų – ir klasikinės literatūros, ir avangardo (ne vienam vėlyvasis Ostrauskas atrodo nepakankamai drastiškas, net primityvus, tačiau vadinamieji modernistai tiesiog neatpažįsta jo kūrybos kodo ir dėl savo pačių intelektualinio nekompetentingumo yra apgaunami dramų tariamo paprastumo).

Drama apskritai yra prasčiausiai su skaitytoju komunikuojanti literatūros sritis, „nedėkingiausias žanras“, kalbant Ostrausko terminais. Jeigu nesama sėkmingų dramos kūrinių pastatymų, tekstai tarsi pranyksta, nepaisant to, kad buvo išleista knyga. Antras dalykas, kuriuo aiškinčiau tam tikrą nuotolį tarp Lietuvos skaitytojų ir Ostrausko – išeivio padėtis, fizinis autoriaus nedalyvavimas viešajame literatūriniame gyvenime. Ostrausko atveju erdvinė distancija persikloja su laikine: baigusieji sovietines mokyklas apie išeivijos paveldą žino labai nedaug ir supratimas apie lietuvių literatūrą išliko toks, koks susiformavo jų jaunystės laikais, tik pasipildė keliais naujais šiuolaikiniais autoriais.

Ostrauskas užima tarsi literatūros patriarcho poziciją: akademinių literatūrologų labai gerbiamas, bet gyvajame procese nedalyvaujantis, net ir jį pažįstančių skaitytojų sąmonėje likęs šeštajame dešimtmetyje, kai skelbė savo pirmąsias dramas, vienalaikes su Becketto ir Ionesco.


Kostas Ostrauskas, 1960

Kuo „Paskutinio kvarteto“ dramos kitokios, palyginti su ankstesnėmis, ar pagaliau su žinomiausiomis, laikomomis jau klasika – „Gyveno senelis ir senelė“ (1963–1969), „Jūratė ir Kastytis“ (1976)? Kaip rašote „Paskutinio kvarteto“ įžangos žodyje „Sub specie vitae“, kai kuriuose rinkinio kūriniuose autorius į seniai iškeliavusius menininkus, tapusius jo personažais, „žvelgia pro atsivėrusios Amžinybės langą, nujausdamas artėjantį ir savo išėjimo momentą.“

Klasika yra ir „Pypkė“ (1951), kuriai dar daugiau reikšmės teikia tai, kad ji buvo suvaidinta „Santaros-Šviesos“ suvažiavime, o ją režisavęs Antanas Škėma važiuodamas iš to suvažiavimo žuvo autokatastrofoje ir todėl vėlesnėse „Pypkės“ publikacijose atsirado jam skirta dedikacija. „Gyveno senelis ir senelė“ artimiausia absurdo teatrui, ovienas iš jos paslėptų tikslų – išjuokti lietuvių išeivių sumarazmėjimą – pasiekiamas minimalistinėmis šio teatro priemonėmis: veikėjai tiesiog skaito ištraukas iš autentiškų emigrantinių laikraščių, kurie yra absurdiški patys savaime.

Pjesė „Jūratė ir Kastytis“,jau priklausanti postmodernistinei Ostrausko kūrybos šakai, irgi išlaiko kritišką požiūrį į išeivijos būklę, bet santykis žymiai švelnesnis. Pjesės veikėjas, Kastytis, nebeatpažįstantis poeto Maironio ir jo baladės – tai išeivijos jaunuolio, praradusio ryšį su savo kultūrine tradicija, šaržas. Žinoma, ši pjesė smagiai skaitosi ir nereflektuojant jos parašymo laiko ir vietos, juolab, kad patys atsidūrėme panašioje situacijoje. Mano studentai sakydavo, kad greit jau ir Lietuvoje gyvenantys jaunuoliai nebežinos Maironio, ypač dabar, kai įėjome į euro zoną ir nebematome dvidešimties litų banknoto su Maironio portretu.

Aštuntojo–devintojo dešimtmečio sandūroje Ostrauskas nutolsta nuo lietuviškų motyvų, susitelkia į pasaulio kultūros siužetus („Eloiza ir Abelardas“ (1988), „Ars amoris“ (1991). O štai vėlesniuose rinkiniuose „Spec(tac)ulum mundi“, „Užgavėnių kaukės“ lietuviškos temos grįžta, bet jau apvalytos nuo išeiviško konteksto, ir jos funkcionuoja drauge su didžiosiomis Vakarų kultūros temomis, neretai ir susipindamos.

Knygą „Paskutinis kvartetas“ sudaro dvi paties autoriaus parengtos knygos: „Van Gogho ausis“, užstrigusi Lietuvos leidyklose prasidėjus krizei, ir „Paskutinis kvartetas“ bei papildomai pridėta vienaveiksmė drama „Lietuvių literatūros istorija“, lig tol paties autoriaus „sąmoningai nespausdinta“. Šioje knygoje Ostrauskas atsisveikina ne tik su skaitytojais, bet ir su savo personažais, Vakarų ir Lietuvos kultūros didžiaisiais, kuriuos jis laiko savo geriausiais draugais ir kurių buvimas, anot dramaturgo, šį „gyvenimą padaro vertą gyventi“. Paskutinės JAV išleistos Ostrausko knygos „Spec(tac)ulum mundi“ (2003) pavadinimas leidžia aktualizuoti dvi sampratas: „pasaulio reginys“ arba „pasaulio veidrodis“. Ir kai kurie „Paskutinio kvarteto“ kūrinėliai man regisi tarsi veidrodžio šukės, kuriose „šis bei tas“ atsispindi, o iš tų atspindžių, blyksnių ar šešėlių ir formuojasi kultūros istorijos reginys, ostrauskiškai perinterpretuotas pasaulio teatras.

Tikriausiai veltui ieškotume K. Ostrausko kūrybos giminiškumo suXX a. Lietuvoje kūrusiais rašytojais – jis vienintelis, išskirtinis? Išeivijoje tam tikru tarpsniu galima įžvelgti jo ir Algirdo Landsbergio kūrybos panašumų…

Ostrauskas yra sakęs, kad jam patiko Kazio Binkio „Generalinė repeticija“: teatro teatre principas, personažai kaip kaukės. Grotesko stilistika ir prancūziškos dramos „genas“ leistų sieti jo kūrybą su Kazio Sajos, Arvydo Ambraso dramomis. Įžvelgčiau tam tikrų panašių intencijų su Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskare“ , Sigito Parulskio „PS Byloje OK“ pastebimais kalbiniais eksperimentais.

K. Ostrausko dramas laikome intertekstais – jose begalė užuominų, nuorodų į įvairius pasaulio ir Lietuvos autorius, jų kūrinius, personažus. Rengdama „Paskutinį kvartetą“ padarėte didžiulį darbą – visas šias užuominas paaiškinote komentarais. Vis dėlto ar intertekstinis skaitymas ar interpretavimas – vienintelis būdas „pričiupti“ Ostrauską?

Iš pirmo žvilgsnio kai kurios dramos atrodo labai paprastos, sukonstruotos naudojant žinomų asmenų biografijos faktus ir juokaujant jų fiziologijos ir psichologijos temomis, pasijodinėjant ant kaulų, kaip teigė vienas knygos „Užgavėnių kaukės“ recenzentas. Tačiau, kaip jau minėjau, tas paprastumas yra klaidinantis. Kai imi suprasti, kiek informacinės ir prasminės erdvės slypi už tų neva nelabai svarbių nuorodų, apima didžiulė nuostaba ar tikras džiaugsmas. Tai, kas dramoje paminima vos keliais žodžiais (pvz., pretendentai į Šekspyro autorystę), iš autoriaus reikalavo atlikti bemaž akademinį tyrimą.

Ostrauskui itin rūpi tikrovės ir istorinės fikcijos klausimas: buvo Šekspyras ar nebuvo, kas parašė tas, Šekspyrui priskiriamas, žymiausias pasaulio dramas? Kas sukūrė Mocarto lopšinę „Miki, vaikuti brangus“? Nuo ko priklauso kūrėjo šlovė, kas steigia ir palaiko jo mitą? ir t. t. Temos, kurioms būtų galima skirti filosofinę studiją, Ostrausko draminėse interpretacijose kartais sutelkiamos į kelis puslapius, bet iššifruoti tuos vardus ir išpainioti Ostrausko supintus mazgus skaitytojui gali prireikti daugybės laiko. Diskusinis klausimas, ar tuos komentarus tikrai reikėjo rengti, bet laikausi nuostatos, kad būtina didinti teksto įskaitomumą ir taip artinti Ostrauską prie skaitytojo, nes mūsų kultūrinės beraštystės laikais šis intelektualinis nuotolis katastrofiškai didėja.

Žinau, kad neišvengiau klaidų ir netikslumų, bet neleidžiu sau per daug graužtis, prisimindama, kaip Ostrauskas panašioje situacijoje mokėjo pasišaipyti ir paguosti: „Jūsų trankų mušimąsi į krūtinę girdžiu net ir čia, užu didžiosios balos. Visai be reikalo taip drūčiai ir negailestingai atgailaujate, – errare humanum est – kiekvienam.“

Kaip įsivaizduotumėte dabartinį K. Ostrausko dramų skaitytoją ar žiūrovą?

Skaitytoją pirmiausia įsivaizduoju studentą ar moksleivį. Pati esu ne vienus metus dėsčiusi dramą ir žinau, kaip studentai atgyja, kai ateina eilė Ostrauskui, ypač jeigu leidžiama perkurti dramas, sukurti naujas pabaigas. Studentai pritaiko muziką Ostrausko dramoms, perfiksuoja tekstus, pasidaro kaukes, todėl esu įsitikinusi, kad Ostrausko kūryba gali būti „žaidžiama“ ir vidurinėse mokyklose, nes Ostrauskas užveda net tokius maumus, kurių, regis, niekas negali išjudinti.

Kiti skaitytojai, mano galva, – kūrybos žmonės, menininkai. Manau, kad „Paskutinis kvartetas“ itin turėtų sudominti muzikus – tiek dėl muzikos principų taikymo dramoje, ir dėl beveik muzikologinių refleksijų, ištirpusių literatūriniame tekste. Pats Ostrauskas yra atkreipęs mano dėmesį viename laiške žodžiais, kad „tokių ‚sintezių‘ esama čia rašančiojo popieriuose.“


Kostas Ostrauskas su žmona, 2003

Kokio režisieriaus ir teatro laukia K. Ostrausko dramos ar, pavadinkime, postdramos, kuriose ne menkesnę nei tekstas reikšmę turi partitūros, paveikslų reprodukcijos, tyla?

Pirmiausia manau, kad Ostrausko nereikėtų statyti įprastinėje scenos dėžutėje. Tai turėtų būti koks nors performansas, labai įtraukiantis publiką, arba įvykis su vaizdo projekcijomis, arba animacinis filmas, kompiuterinė grafika… Ostrausko pastatymas turėtų pralenkti pačias jo dramas modernumu, būti avangardinis, eksperimentinis, antraip bus sugrįžta į XX a. 7 dešimtmečio stilistiką ir pasidarys nuobodu. Štai, sakysim, Jonas Jurašas, režisavęs „Baltą drobulę“, naudodamas maždaug 8 dešimtmečio estetinį kodą, mano supratimu, labiau prasilenkia su Škėma, nei moksleiviai, sukūrę filmuką lietuvių kalbos pamokai „Pasaulis Antano Garšvos akimis“. Ostrausko pastatymas taip pat turėtų būti gerokai crasy, bet tik jau ne muziejiškai pagarbus. Kaip sako semiotikai, prasmė yra prasmės perkodavimo galimybė. Ostrauskui reikalingas labai intelektualus perkoduotojas, koks nors eruditas chuliganas. Pats dramaturgas nepritardavo praktikai, kad režisierius neatpažįstamai „sudoroja“ dramą, bet nepaisydama tokio požiūrio linkėčiau Ostrausko dramai sulaukti kaip tik tokio partnerio – oponento.

Galbūt Ostrausko polinkis tekste pačiam „režisuoti“ savo dramas, tiksliai aprašyti mizanscenas atbaido režisierius. Įdomu, kad jis pats yra ir dažnas savo dramų personažas – pasirašo „Laiškus į Parnasą“, o dramoje „Žemaitė sutinka Šekspyrą“ minimas „kažkoks Astrauckas“, kuris „Žemaitės dorai neįkerta“, o „į jos šneką lįsti bando“, neišmano dramos struktūros, o prideda nereikalingą epilogą, – „vis to Astraucko darbas“.

Tai ar Ostrauską galime laikyti mūsų literatūros klasiku?

O ar galime laikyti klasiku Beckettą? Žinoma, Ostrauskas klasikas, ir jau seniai. Dar įdomu tai, kad jis pats save pratęsia, pavyzdžiui, dramos „Gyveno kartą senelis ir senelė“ yra ne tik pirmas, bet antras ir trečias variantai. Arba atskirai reiktų kalbėti apie dramas, pavadintas kvartetais – jų ne viena. Arba tie laiškai Mocartui, Boschui ir Šekspyrui „Paskutiniame kvartete“ – jie labai asmeniški, man rodos, niekas lietuvių literatūroje nėra taip šnekėjęs su didžiaisiais kaip lygus su lygiais. Skaitant dramą „Paskutinis kvartetas ir dr. Kripštukas“ galima mokytis lietuvių literatūros istorijos: ten pasirodo J. Kaupas, A. Mackus, A. Škėma, H. Radauskas, pateikiamos citatos iš jų kūrybos.

Vėlgi Ostrausko kūryba tampa medžiaga kitiems autoriams. Kai kurie jaunieji rašytojai, pavyzdžiui, Tomas Dirgėla, dalyvaudavęs Ostrausko skaitymuose Lietuvos edukologijos universitete, pripažįsta, kad buvo įkvėptas Ostrausko, ir taip pozicionuoja save kaip tradicijos tęsėją.

Kokį įspūdį Jums paliko asmeninis bendravimas susirašinėjant su Kostu Ostrausku?

2006 m. Ostrausko 80-mečio proga literatūrologė Elena Nijolė Bukelienė, kuri, beje, savo sodyboje, namų teatre yra stačiusi „Kaliausės mirtį“, paprašė mane prisidėti rengiant Ostrausko interviu Metams. Sugalvojau keletą klausimų ir išvykau į kelionę, neplanuodama toliau tame pokalbyje dalyvauti. Bet štai gaunu laišką: „Gerbiamoji kolege, išgirdau, jog nusiėmėt nuo pokalbio. Gaila, tuo labiau, kad, jeigu neklystu, matau, bent kai kuriuose klausimuose, jus. Na, vienaip ar kitaip, jeigu jums taip geriau, tai ir man gerai. Gal atsiras kita proga tiesiogiai pabendrauti. Kolegiškai – Kostas Ostrauskas.“ Aš nuoširdžiai nustebau, kad jis man rašo, kad jam rūpi, ar aš dalyvausiu pokalbyje, kad iš viso žino mane. Tada buvau rašiusi apie jį tik Lietuvių literatūros enciklopedijai ir nebuvau tuo savo tekstu pernelyg patenkinta.

Gavusi šį laišką supratau, kad nuo pokalbio „nenusiimsiu“, ir vėliau dar labiau nudžiugau gavusi kitą laišką, kuriame jis džiaugėsi, jog noriu tęsti korespondavimą. Dar vieną laišką gavau jau po E. N. Bukelienės mirties, 2007 m. sausio 1 d.: „Apie Nijolės mirtį sužinojau tik užvakar. Paskambino Meras.“ Ichokas Meras buvo „mano“ autorius ir, drįstu sakyti, draugas, su juo tuo metu intensyviai susirašinėjau, tad atsirado dar viena jungtis, nes Meras su Ostrausku bendravo būdamas Amerikoje. Nusiųsdavau Ostrauskui kokį savo tekstą, jei jis ten būdavo minimas, gaudavau pastabų, ypač dėl faktografinių netikslumų, pastebėdavo visas korektūros klaideles savo įgudusio tekstologo akimi, kartais padiskutuodavome ir dėl konceptualių dalykų. Ostrauskas savo nuomonę pasakydavo, bet visada su humoru ir kuo galėdamas stengdavosi padėti.

Kai rengiau Antano Škėmos 100-mečiui skirtą konferenciją, domėjausi Škėmos ir Birutės Pūkelevičiūtės santykiais, kreipiausi į Ostrauską kaip į liudininką. Patį meilės romaną Ostrauskas „kapituliavo“ komentuoti, bet apie savo laiką pranokusią puikią Pūkelevičiūtės poezijos knygą Metūgės (1952), išeivijos vyrų sutriuškintą, jis atsiliepė kartodamas senus stereotipus. Kita vertus, man buvo svarbus jo perspėjimas, kad ir to paties Škėmos nereikia versti dievuku. „Taip, mes esam linkę romantizuoti, mitologizuoti, sakyčiau, garbinti, o ne kritiškai vertinti, – kartais net nedelsdami, tuoj pat. Toli nesidairant, puikus šio meto pavyzdys – Ivanauskaitė. O įsibėgėję net ir gyvuosius patupdom ant pjedestalo: štai Marcinkevičius, – įdomu: totali priešingybė Škėmai.“

Žinoma, skaudu, kad Ostrauskas negavo Nacionalinės premijos, kad nepavyko surengti jo gimtinėje mažųjų dramos formų festivalio, kad per mažai nuveikėme pagerbdami rašytoją jam gyvam esant. Dėl viso to Ostrauskas, kiek žinau ne iš jo paties, iš tiesų sielojosi.

Sykį rašiau jam laiškutį šv. Kazimiero dieną, ir, matyt, paminėjau, kad dėl jo sveikatos paprašysiu užtarimo. Į tai atsiliepė: „Na ką gi, jei jau sakot, paprašysit net ir švento Kazimiero užtarimo… O kaip su kitais šventaisiais? Jų vis dėlto nemažas būrys. Tai gal iš tiesų šoksiu iš lovos ir būsiu kaip naujas. Tikėkimės. Dar sykį gyvuokit visokeriopai ir darbuokitės kaip pridera.“

O paskui, 2011 m., mes pražiopsojom jo 85 metų jubiliejų, nebuvo jokio tam skirto renginio. Susigriebiau, kad reikia interviu. Atsakė: „Mano gimtadienis pražiopsotas, o į ką ten buvo žiopsoti? Mirštat dėl gėdos? Susimildama, aš jų pats seniai nešvenčiu, per daug jų būta, nusibodo, tai kurių galų tie gimtadieniai turėtų kitiems rūpėti? Pagaliau, jeigu jau mirti, tai ne dėl tokių niekų. Norėtumėt pokalbio žurnalui „Colloquia“? Deja, ilgas laikas esu surakintas ligų. Esu beveik visiškai paliegęs. Tad taupau savo jėgas ir galvelę, kiek jos beliko, dar vienos, paskutinės savo knygelės teksto galutiniam sutvarkymui. Tai nebent kada nors vėliau, jeigu šiek tiek atsigausiu. Gal planuoju kelionę į Lietuvą? Ak, norėčiau, bet kad jau kone dveji metai, kai aš kojos iš namų iškelt negaliu. Žmona tik pas gydytojus nuveža, na o kartais greitoji į ligoninę. Tokios mano kelionės. Žodžiu, negailestingai pavėluota. Atrodo, parkeliausiu tik pelenais.“ Dar vėliau: „Aš ir vėl tuščiom rankom. Kada galėsiu, nežinau. Palikim tą reikalą kybot ore. Tikiuosi, vis dėlto taip ir neliks kybot. Gal užtruksiu ilgiau, gerokai ilgiau negu tikėjausi.“

K. Ostrauskui mirus, ėmiau gauti laiškų iš jo elektroninio pašto – rašė žmona Danutė. Ir tada jo draugas atvežė „Paskutinio kvarteto“ rankraštį ir perdavė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Rankraštyje buvo įdėtas dramaturgo laiškas post mortem, skirtas man ir Aušrai Martišiūtei: „Dabar jau tikrai viskas. Visko viskas. Gyvuokit ir darbuokitės. Jūsų Kostas Ostrauskas.“

2016 m. minėsime Kosto Ostrausko 90-ąsias gimimo metines. Tai būtų dar viena proga apibendrinti jo kūrybos tyrinėjimus, aktualizuoti vėlyvojo laikotarpio kūrybą?

Žinau, kad profesorė Reda Pabarčienė galvoja apie kolektyvinę monografiją, skirtą Ostrauskui. Esu bandžiusi įkalbinti Danutę Ostrauskienę, kad pasidalytų prisiminimais apie savo vyrą, bet ji vis atsisakydavo, motyvuodama, kad rašytojas to nenorėjo, ir ji vykdanti jo valią. Beje, jųdviejų santykiai – toks gražus meilės siužetas, kokių reta lietuvių kultūros istorijoje. Danutė, pati serganti, prižiūrėjo rašytoją ir, manyčiau, kad ši situacija atsispindi ir Ostrausko dramoje „Grįžo“, kur vaizduojama paskutinė Biliūno diena prieš mirtį Zakopanėje. Biliūnas – savotiška Ostrausko inkarnacija (juk ir disertaciją Ostrauskas rašė apie jį), drama, kaip, beje, ir dauguma knygų, dedikuota Danutei. Aš tą dramą skaitau kaip rašytojo padėką savo žmonai.

90-metis būtų tikrai gera proga grąžinti mūsų skolą šiam neeiliniam rašytojui, bet reikia darbuotis ir, kaip sakydavo Ostrauskas, visiems pūsti daugiau mažiau tą pačią dūdą.

Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė

Bernardinai.lt

Atsakyti