Patyčios, mokytojas, nemėgstantis savo darbo ir nenorintis tobulėti, tai, kad nėra ugdoma asmenybė, per mažas tėvų įsitraukimas bei neformalaus ugdymo, kūrybiškumo, bendruomeniškumo ar praktikos stoka. Tai pagrindinės valstybinės mokyklos problemos. Vis dėlto Lietuvoje stengiamasi, kad keistųsi požiūris tiek į mokymąsi, tiek į pačius mokinius. Yra sukurta mokyklos be sienų koncepcija, teigianti, jog reikia mokytis ne tik iš vadovėlių.
2014 m. parodų ir kongresų centre LITEXPO vyko paroda „Mokykla 2014“. Jos organizatoriai – Švietimo ir mokslo ministerija, Ugdymo plėtros centras bei LITEXPO – pristatė mokyklos be sienų sampratą: „Mokykla be sienų simbolizuoja mokyklą, kurioje svarbus kiekvienas bendruomenės narys, jo kūrybiškumas, nuomonė ir iniciatyvos. Mokymasis tokioje mokykloje neapsiriboja pamokų laiku ar mokyklos pastatu – šis procesas išsiplečia ir už mokyklos ribų – mieste, gamtoje, namuose, kelionėse, šeimoje, draugų rate, internete ir kitose medijose. Tokioje mokykloje auga laisva ir visapusiškai brandi asmenybė.“
Ši koncepcija dar gana nauja, tad ką apie ją mano praktikai ir teoretikai? Kokie pokyčiai šiandien vyksta mokykloje ir ką labiausiai joje reikia tobulinti? Apie visa tai kalbėjomės su švietimo ekspertais.
Lietuvos edukologijos universiteto Edukologijos katedros asistentė, doktorantė Rasa Nedzinskaitė dėsto pedagogiką, ugdymo filosofiją ir ugdymo sistemas. R. Nedzinskaitė yra parašiusi nemažai publikacijų švietimo tema.
Ką manote apie mokyklos be sienų koncepciją?
Mano nuomonė teigiama. Mes turime mokytis ne tik iš to, kas surašyta vadovėlyje, bet ir iš viso gyvenimo, iš kasdienės veiklos. Kitaip tariant, deklaruojamas visuminis asmenybės ugdymas turi tapti realybe. Juk ugdome ne tik matematiką, chemiką ar ateities verslininką, bet pirmiausia ugdome asmenybę.
Kokių šiandien įžvelgiate didžiausių valstybinių mokyklų trūkumų?
Tai mokytojų tarpusavio nebendradarbiavimas. Daug kalbama apie tai, kad mokiniai turi gebėti bendradarbiauti vieni su kitais. Bet kiek realiai pats mokytojas bendrauja ir bendradarbiauja su savo kolega? Nors yra metodiniai mokytojų būreliai, kur jie susitinka ir bendradarbiauja, bet dažniausiai ten bendrauja matematikas su matematiku arba kiti panašios mokslų krypties atstovai. Jeigu atsirastų tokios bendruomenės, kuriose bendradarbiautų menų atstovas su tiksliųjų mokslų atstovu, tuomet būtų sudarytos sąlygos kiekvienam mokiniui tapti sėkmingam.
Taip pat daug kas priklauso nuo mokyklos vadovybės. Mokyklos kaitoje svarbų vaidmenį vaidina savivaldybių švietimo skyriai. Jeigu žiūrėtume į Vilniaus savivaldybės pavyzdį, tai atėjęs naujas meras pirmiausia pakeitė mokyklų ir ikimokyklinių įstaigų vadovus, nes ten jau seniai nebuvo kaitos. Tačiau vis dar tenka susidurti su švietimo įstaigomis, kuriose vadovas nesikeičia 10–15 m.
Mokytojų rengimas taip pat yra susijęs su kaita. Susiduriame su situacija, kai baigusieji pedagogines studijas neturi galimybės įsidarbinti švietimo institucijose. Lietuvos ir tarptautiniai statistiniai duomenys rodo, jog daugiau nei 50 proc. mokytojų amžiaus vidurkis Lietuvoje yra 45–60 m. Vadinasi, 10 metų perspektyvoje didžioji dalis profesionalų išeis į „užtarnautą poilsį“. Kaip tokiu atveju yra užtikrinama ugdymo įstaigų kartų kaita? Moksliniais tyrimais įrodyta, kad jauni mokytojai į mokyklos kultūrą integruojasi per 4–5 m., tačiau problema ta, jog jie nėra įsileidžiami taip aktyviai, kad galėtų visavertiškai įsitraukti į jos veiklą.
Kokių pokyčių pastebite valstybinėse mokyklose?
Mes daromės atviresni skirtingų formų mokykloms. Atsidarė „Demokratinė mokykla“ su visai kita koncepcija, taip pat atsiranda skandinaviško stiliaus mokyklų. Tai reiškia, kad tampame atviresni įsileisti kitaip mąstantįjį. Ir tai, manau, rodo visuomenės subrendimą, kai nebebijome savo vaikų leisti ne į klasikinę mokyklą.
Kadangi visi esame skirtingi, manau, kad reikalinga skirtingų mokyklų pasiūla. Visada bus tokių vaikų, kurie norės eiti į klasikinę mokyklą, todėl tokias mokyklas reikia tobulinti, jos negali atsilikti ir dirbti tais metodais, kuriais dirbo prieš 20 metų. Bet juk yra vaikų, kurie nori dirbti kitaip. Todėl matau tą privalumą, kad kuo įvairesnių mokyklų turėsim, tuo labiau patenkinsime ir mokinių poreikius. Manau, alternatyvių mokyklų turėtų daugėti, ir jos įsitvirtins mūsų švietimo sistemoje. Galbūt jų koncepcija ne visiškai pritaikyta Lietuvai, kadangi skiriasi mentalitetas, kultūra, bet tam tikra forma jos Lietuvoje turėtų prigyti ir įsitvirtinti.
Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojas Vytautas Toleikis yra ne tik pedagogas, bet ir daugelio kultūros ir atminties projektų iniciatorius bei daugiakultūrės Lietuvos istorijos puoselėtojas. Jis įkūrė Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos fakultatyvą „Vaikščiotojai“, prisidėjo prie edukacinių filmų „Sėkmės mokykla” ir „Lietuva Izraelyje“ kūrimo.
Ką manote apie mokyklos be sienų koncepciją?
Manau, jog tai gerai, tik svarbu, kad tas mokymosi išėjimas už mokyklos ribų netaptų savitikslis, nes ne visada tokie išėjimai būna produktyvūs. Ypač jeigu organizuojama masiškai ir jeigu yra netinkamai pasiruošta, tuomet rezultatas būna labai prastas – vaikai tik išblaškomi. O šiaip esu už, tik svarbu, kad tai neatimtų daug laiko, kadangi reikia daugiau orientuotis į žinias.
Kokius pastebite didžiausių valstybinių mokyklų trūkumų?
Mane labiausiai žeidžia tiek mokinių, tiek ir mokytojų atmestinas darbas. Imitacija. Tai toks vėžys, kuris yra apėmęs Europos Sąjungą. Tai ir mūsų politikai, ir įvairios institucijos, tarp kurių ir mokykla. Neužsiimama tikra veikla, bet labiau imituojama. Imitacinis vėžys reiškia, kad niekas nesistengia nieko padaryti iki galo kokybiškai.
Mokytojas kaip niekad turi daug žinoti, jeigu nori būti autoritetas. Pajuokauti kartais reikia, bet negalima su popsu visuomet „stumti“ pamokos. O šiandien problema ta, jog mokytojas tingi skaityti. Tai kaip jis vaikus įtikins, kad reikia skaityti? Mokytojai turi nuolatos mokytis. Jie nebegali naudotis studijų laikų žiniomis, nes vyksta dideli pokyčiai, todėl atnaujinti žinias turi būti ypač svarbu. Jeigu man pačiam nėra įdomu, tai kaip vaikus sudominsiu? Dėl to reikia nuolat atnaujinti programas.
Kokių įžvelgiate teigiamų dalykų valstybinėse mokyklose?
Teigiama tai, kai vaikas praėjus dienai mokykloje pajaučia, kad jis kažką naujo sužinojo, pajuto savo vertę, kad jam pavyko diskutuoti, kažkokius sprendimus priimti. Tikroje gyvoje mokykloje vaikas nė nepajaučia, kaip prabėga laikas, nes jis visada būna įsitraukęs. Jeigu taip yra, vadinasi, mokykla sėkminga. O išėjimus už mokyklos ribų, jeigu jiems gerai pasiruošta, vaikas labiau įsimena, jie labiau išlieka nei pamokos. Kai gyvas žmogus pasakoja apie kokį nors dalyką, kurį vaikas paskui gali pačiupinėti, yra labai įdomu. Išėjimas už mokyklos ribų, bendravimas su įvairiais žmonėmis yra tarsi vaikų jaukinimas prie pasaulio.
Ką manote apie kuriamas alternatyvias mokyklas?
Manau, kad alternatyvos yra gerai. Esu už įvairovę, skirtingų valdymo stilių mokyklas, nes juk ir vaikai skirtingi. Tik man nepatinka, kai mokyklos populiarumo pelnosi kitų sąskaita, neva kitur yra teroras, nėra demokratijos, o pas juos labai liberalu. Ypač, kai žmogus pasiskelbia, kad kuria naują mokyklą.
Nereikia kurti naujos mokyklos, reikia kurti gerą mokyklą. Tačiau viskas priklauso nuo situacijos, nes kartais būna beviltiška padėtis, taip viskas įsisenėję, kad geriau jau kažką naujo kurti. Aš mačiau, kaip viena mokykla mirė, nes mokytojai nenorėjo keistis, nepriėmė naujų mokytojų ir taip tapo pagrindine mokykla. Alternatyvos yra gerai, bet būna visokių mokyklėlių, kurios vilioja vaikus pereiti iš savo mokyklų ir šiek tiek valandų skirti joms, nemanau, kad tai geras variantas. Geriau tokia ugdymo įstaiga, kurioje galėtum atrasti save, kurioje būtų daug būrelių, kad mokykla būtų toks nedidelis kultūros centras mikrorajone.
Mokyklų tobulinimo centro programų direktorė Marina Vildžiūnienė yra patyrusi švietimo lyderystės konsultantė. Ji veda mokymus įvairiais švietimo klausimais Lietuvoje ir užsienyje ir yra „Renkuosi mokyti!“ bei kitų mokymų programų kūrėja.
Ką manote apie mokyklos be sienų koncepciją?
Šiais informacinio sprogimo laikais mokyklų atvirumas yra būtinas dalykas. Mes be to neišsiversime ir neišlaikysime vaikų XIX a. klasėse. Tai apima ir mokymąsi iš patirties, vaikų įtraukimą, skirtingų mokymo erdvių pritaikymą mokymuisi, motyvacijos didinimą ir pan. Klausimas tik kiek tai galėtų ir turėtų būti konceptualu kiekvienos mokyklos atžvilgiu. Netgi galėtų būti mokyklų, kurios remiasi tokia filosofija. Kaip dabar žinome, yra ikimokyklinių įstaigų, kur vaikai būna lauke arba kur jie bent kartą per savaitę būtinai išeina į kažkokią kitą erdvę, pavyzdžiui, į muziejų ir pan. Kiek tai tampa visos mokyklos pagrindu, kiek tai yra integruojama į bendrąją sistemą, yra apsisprendimo reikalas.
Kokių šiandien įžvelgiate didžiausių valstybinių mokyklų trūkumų?
Manau, kad mūsų mokykla nėra tokia bloga, yra padaryta labai daug poslinkių. Kalbėti apie mokyklą kaip visumą negaliu, nes matau atskiras mokyklas bei jų vadovus, yra labai įvairių mokyklų. Tokių, kurioms gerai sekasi, kurios geba rodyti pavyzdį kitiems, ir mokyklų, kurioms reikalinga didelė pagalba. Tai labiausiai priklauso nuo mokyklų vadovų ir nuo mokytojų. Aš manyčiau, kad viena iš labiausiai tobulintinų sričių šiandienos Lietuvos mokyklose yra jų vadyba. Kalbu apie vadovą, vadybines struktūras ir lyderystės klausimą. Investavimas į žmones, dirbančius mokykloje skirtingais lygmenimis, būtų didžiausias iššūkis ir poreikis šiandienos kaitai.
Kokių daromų pokyčių pastebite valstybinėse Lietuvos mokyklose?
Integralų požiūrį į vaiko ugdymą, kiek tai remiasi naujausiomis programomis, naujais dokumentais, susijusiais su ugdymo turiniu. Didelis poslinkis, kad turime labai įvairių vaikų mokykloje, nors tai yra didelis iššūkis ir sukelia nemažai problemų. Visgi tai privalumas, kad jie mokosi kartu, ir mes turime jiems sudaryti kuo geresnes sąlygas. Dar manau, jog didelis poslinkis tas, kad mokyklos tampa laisvos, savarankiškos ir demokratiškos, nors, žinoma, ne visur taip yra.
Ką manote apie Lietuvoje kuriamas alternatyvias mokyklas? Kokia tokių mokyklų ateitis?
Manau, kad privačios mokyklos Lietuvoje turi didelę ateitį. Privati mokykla turi daugiau laisvės, daugiau atsakomybės, ir tai puiku, bet Lietuvoje yra neblogų mokyklų, kurios nėra privačios. Aš žiūriu į švietimą taip, kad būtų sudarytos lygios galimybės visiems, būtų mažinama atskirtis tarp skirtingų vaikų, ypač socialinio sluoksnio. Valstybė atsakinga už geresnės kokybės ugdymo sudarymą visiems vaikams. Manau, kad ir vienų, ir kitų mokyklų vystymasis turi judėti lygiagrečiai. Mes neturėtume galvoti, kad jeigu mokykla privati, tai ji geresnė. Valstybė turi stiprinti savų valstybinių mokyklų kokybę, bet taip pat teikti kokybės užtikrinimo paslaugas ir privačioms mokykloms, sudaryti sąlygas kuo didesniam privačių mokyklų radimuisi, kadangi turi būti įvairovė ir pasirinkimo galimybė.
Šiandien valstybinėms Lietuvos mokykloms dar reikia „nugriauti“ nemažai sienų. Apibendrinus N. Nedzinskaitės, V. Toleikio ir M. Vildžiūnienės mintis, galima daryti išvadą, kad būtina individualizuoti ugdymą ir rūpintis vaiko emocine būsena. Kalbant apie mokytojus, reikia skatinti jų tarpusavio bendradarbiavimą, keisti per ilgai dirbančius mokyklų vadovus ir priimti naujų šios profesijos atstovų. Taip pat svarbu, kad mokytojai mėgtų savo darbą ir patys nuolat mokytųsi.
Mokyklos be sienų koncepcija verta dėmesio, kadangi skatina mokyklas tobulėti. Šiandien dėl atviresnio mąstymo Lietuvoje atsirado alternatyvių mokyklų, tokių kaip „Demokratinė mokykla“, kurios svarbiausias tikslas – laimingi vaikai. Taip pat, kaip teigė švietimo ekspertai, vyksta gerų pokyčių ir valstybinėse mokyklose: mokymasis tęsiasi ir už mokyklos ribų, turime įvairių vaikų, o jie patys mokykloje jaučiasi vertingi ir geba įsitraukti į pamoką, be to, mokyklos tampa laisvos, savarankiškos ir demokratiškos. Dar tikrai yra kur tobulėti, tačiau svarbu, kad noras kurti atvirą, kūrybišką ir kiekvieno vaiko poreikiams pritaikytą ugdymo įstaigą tik auga.
