2018-ieji, Seimo paskelbti XIX amžiaus švietėjo, tautinio atgimimo žadintojo Simono Daukanto (1793–1864) metais, greta iškelia ir antrąjį praėjusios epochos simbolį – Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių (1801–1875), bundančios ir jo paties žadinamos lietuvių tautos vadovą.

M. Valančius ir S. Daukantas, jų draugystė ir bendradarbiavimas simbolizuoja dviejų kultūrų – religinės ir pasaulietinės – suartėjimą, jų dermę, santarvę, vienybę, kas sudarė lietuvių tautinės kultūros sveikąjį branduolį.

Metrikantūros tarnyboje

Pagaliau į Kretingos vienuolyno pastogę kovai atskrido kartu su ilgai laukta žinia: 1835 m. kovo 19 d. S. Daukantas pradėjo tarnybą Sankt Peterburge aukščiausioje Rusijos valdžios įstaigoje – Valdančiajame senate, pirmojo departamento kanceliarijos admiraliteto ekspedicijoje. Besidomint tarnybiniais uostų ir laivyno reikalais, laisvalaikiu vertė, rengė spaudai ir skelbė lietuvių valstiečiams skirtas švietėjiškas knygeles. Priekin taip pat yrėsi Rygoje pradėta „Istorija žemaitiška“.Žinoma, kad S. Daukantui, istorijos magistrui, veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ autoriui, plataus mosto mokslininkui, per daug ankšta buvo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarija. Viename vėlesniame laiške jis rašė: „…Reikia žinoti, kad nėra nieko sunkiau, kaip patekti į Rygos magistrato archyvą, kurį, kiek žinau, joks mokslininkas, net vokietis, negalėjo įsiprašyti…“  Simonas, išdėstęs motyvus dėl apsisprendimo palikti tarnybą Rygoje ir platesnių erdvių ieškoti Sankt Peterburge, gavo t. Pabrėžos palaiminimą ir išvyko. O šis, laukdamas laiško, vykdė jam duotą pažadą – suburti dainų, pasakų, smulkiosios tautosakos užrašinėtojus. Viską, kas suplaukdavo į Kretingą, t. Prabrėža siųsdavo į Petrapilį. Pasidžiaugęs siuntiniu, į vieną didelių lapų pluoštą sudėliojęs kelių talkininkų užrašytas pasakas (tarp jų buvo ir 12 dainų), S. Daukantas pažymėjo: „Pasakas Massiu suraszitas 1835 metuse Apigardosi Kretiu, Palangos, Gundenes.“„Bówa pri musó šiais metais kilnus jaunuolis, wadyynams Jomiilesta Pons Symóns Dawkąts: šis atsytolindams iš mūsų į Peterburgą pažadėjo, kad atvykęs į šį miestą tuoj pas mus paraszik (parašys). Bet ar šis pažado nesilaiko, ar kelyje kas Jo ne nookowa, arba gal kokio į tamsiąją atsisėdo rekolekcijoms! O, koks didis nusidėjėlis! Jau ketwyrts tam ira mėnuo, o Jis nė necypterėjo apie savo nuvykimą“, – lyg žemaičių kalvelėmis riedantys akmenukai į tėvo Ambraziejaus Jurgio Pabrėžos 1834 metų gruodžio 31 dieną rašytą „gromatą“ gulė spalvingi, tačiau rūpesčiu pabarstyti žodžiai. Gal Peterburge gyvenantis kunigas Jonas Krizostomas Gintila bus kur matęs Simoną, ar bažnyčioje susitikęs, ar žinia bus kokia aidu atsimušus… 1934 m. S. Daukantui atostogaujant Žemaitijoje, Kretingos vienuolyno pamokslininkas t. Ambraziejus Jurgis Pabrėža jį artimiau pažino, suprato, tėviškai pamilo ir nuo pat išvykimo dienos savo maldose prisimindavo.

Atėjo 1837 metai, vėl kovo 17-oji, vėl ant paukščių sparnų atnešta gera žinia – atsirado laisva vieta trečiojo departamento pirmajame skyriuje, kuris saugojo ir naudojo Lietuvos Metriką, t. y. XIV–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo kanceliarijos archyvą. Lietuvos Metrikos metrikantu (vedėju) dirbo Vilniaus universitete kartu su Daukantu teisę studijavęs, 1800 m. Vilniuje gimęs, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bajorų Malevskių giminės atstovas Pranciškus Jeronimas Malevskis. 1817 m. Malevkis įstojo į Filomatų draugiją, buvo vienas vadovų, o jo bendramokslis Simonas Daukantas, gabus ir, matyt, iš bendraamžių išsiskiriantis jaunuolis, buvo įrašytas kandidatu į Filomatų, mokslo mylėtojų, draugiją.

Lietuvos Metrika rašyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijos kalba, daugiausia senąja baltarusių kalba, taip pat lenkų ir lotynų kalbomis. O Vilniaus universiteto auklėtiniai buvo paruošti taip, kad lengvai galėjo Metriką paskaityti, suprasti ir praktiškai panaudoti. Pasak istoriko V. Merkio, norom nenorom su tokiu Malevskio ir Daukanto pranašumu teko taikstytis ir aukštiesiems Senato pareigūnams.

„Šiandien būsiu, rytoj pūsiu: ruošti planus šimtui metų – tuščias pagyrūniškumas“

Tarnaudamas Senate metrikanto padėjėju, S. Daukantas atkakliai ieškojo LM medžiagos savo darbams, nurašinėjo aktus, perrašinėjo viską, kas atrodė įdomu ir svarbu Lietuvos istorijai. Apie 1838 m. S. Daukantas parašo savo stambiausią darbą „Istorija žemaitiška“. Per Motiejų Valančių ir Antaną Baranauską perrašytasis rankraštis (1004 p.) pateko į Seinų kunigų seminarijos biblioteką. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis atsidūrė Peterburgo katalikų dvasinėje akademijoje, paskui – TSRS mokslų Akademijos Leningrado skyriaus bibliotekos rankraštyne, kuriame 1983 m. veikalą aptiko menotyrininkas Leonidas Žilevičius. Rankraštį perėmė Lietuvos Mokslų akademijos Centrinė biblioteka.

„Vieta, kurią P. Geradari, užimi, Lietuvos istoriką verčia susipažinti su Tamsta. Šito vildamasis, turiu garbę rekomenduotis gerbiamam dėmesiui bei prašyti leisti ir toliau naudotis patarimais bei pagalba skurdiems tyrinėtojams dar vargingesnės tautos, kurios palikuonys esame abu. Gal taip tikslingiau sujungsime savo pastangas, tyrinėjant ir išaiškinant tai, kuo kadaise buvome.“ 1842 m. kovo 15 d. Simoną Daukantą nudžiugino istoriko Teodoro Narbuto laiškas.

Dar studijų metais S. Daukantas juo susidomėjo, vėliau susipažino ir su T. Narbuto „Lietuvių tautos istorija“, turėjusia įtakos ne vienam XIX a. istorikui. „…Tamstos, Pone Geradari, tebeleidžiamą lietuvių tautos istoriją gerbiu be galo ir esu pasiryžęs, kiek leis mano jėgos ir žinios, viskuo Tamstai padėti, tik reikia palinkėti, kad Tamsta, Pone Geradari, išleistum ir vienuoliktąjį tomą, išspausdinęs jame pačią medžiagą“, – atsakomajame žodyje pažymėjo S. Daukantas.

1842 metų rugpjūčio 22 dienos laiške T. Narbutas patvirtino gavęs iš jo per gydytoją Čarnovskį rankraščius, o per spaustuvininką ir literatą Antaną Marcinovskį, gyvenusį Vilniuje, diplomų nuorašus. Didžiausius šaltinių nuorašus S. Daukantas pasiuntė 1843 metais. Vienas pluoštas buvo iš Lietuvos Metrikos užrašymų, teismo ir viešųjų reikalų knygų. Čia, anot S. Daukanto, „surašytos įvairios privilegijos, rodančios šios tautos politinę padėtį, ir visokie kiti viešieji ir privatūs dokumentai apie šios tautos papročius, teises ir laisves, būtent visų pirmųjų krikščioniškųjų kunigaikščių privilegijos, duotos privatiems asmenims.“

Vos tik prasitaręs, kad yra pasidaręs XVII a. istoriko Kojelavičiaus herbyno rankraščio, esančio Peterburgo viešojoje bibliotekoje, nuorašą, S. Daukantas sulaukė T. Narbuto emocingo pliūpsnio: „Herbyno rankraštį, – 1842 metų rugpjūčio 27 dieną rašė T. Narbutas, – net sapnuoju ir noriu pasakyti, kad, Pone, mano akyse ir ausyse sukėlei tokį susidomėjimą, kaip niekas kitas. Mano brangusis Pone, pagalvokime, kad šis veikalas nežūtų lietuvių tautai, tėvo Kojelavičiaus nuliūdęs šešėlis žvelgia į mus ir šito reikalauja iš mūsų.“ Jis ketino šį veikalą žūtbūt išleisti. „Betgi nuo ko pradėti? – tęsė T. Narbutas. – Tamstai sunku su šiuo turtu skirtis! Mes viens nuo kito gyvename labai toli. Pagalvokite Tamsta pats, kaip padaryti, aš gi užtikrinu garbe ir viskuo, ką turiu švenčiausio, kad sąžiningai išpildysiu savo pažadą. Savo amžių ir turtą paskyriau šiam dalykui, – arba nesu vertas savo geradario ir lietuvių tautos istorijos labdario didžiausio pasitikėjimo.“

1843 metų liepos 12 dieną S. Daukantas per T. Narbuto bičiulį Juozapą Gruževskį Kojelavičiaus herbyną išsiuntė. Tai buvo daugiau kaip 120 lapų foliantas. Laiške T. Daukantas pridūrė, kad „rankraštis svarbus ne tik dėl lietuvių herbų ir giminių, bet taip pat Lietuvos po paskutinės unijos istorijai, nes jame yra tokių istorijos faktų, kurių pas kitus autorius veltui ieškotum.“ Taip pat pabrėžė, kad šią istorinę medžiagą paskolinęs tik laikinai ir dar pridūrė: „Leidžiu spausdinti su sąlyga, kad visas mano rankraštis būtų man grąžintas, ir juo greičiau, tuo geriau.“ Rankraščių jis neleido niekam duoti, sakėsi, kad Lenkijos istorikai visokiais būdais juos norėję iš jo išvilioti, „kad galėtų savaip perdirbti“, siūlę didelę pinigų sumą. Jeigu T. Narbutas Lietuvoje nerastų galimybės juos išspausdinti, tai leido ieškoti leidėjo Karaliaučiuje, bet tik ne Poznanėje, nes ten rankraštį iškraipysią, labai bijojo, kad jo surasti istorijos šaltiniai nevirstų falsifikavimų objektu.

Pas T. Narbutą telkiantis istorijos šaltiniams, brendo ir jų publikavimo planai. 1842 metų vasarą istorikas jau pradėjo rūpintis paskelbti palyginti neseniai surastą Lietuvos metraštį – Bychovco kroniką. Tai turėjo būti pirmasis Lietuvos istorijos šaltinių sąsiuvinis. Daukantas sugalvojo ir serijos pavadinimą – Acta Lithuanorum ar Acta Lituanica. Visą seriją abu susitarė žymėti ženklu, išlikusiu ant Aušros Vartų Vilniuje, būtent Vyčiu su antikiniais grifais iš abiejų pusių.

Gaila, bet gražios svajonės sparnus teko pakirpti dėl kitų netikėtai kilusių istoriko T. Narbuto sumanymų. O kai šis sumanė paruošti dar ir XIV a. Lietuvos istorijos žemėlapį, S. Daukantas jo polėkį rimtai sulaikė. „Dauggali Kapitone, teikis elgtis nuosekliai kaip Tamstos protėviai elgėsi, – vieną darbą baigę, imdavosi kito, – rašė 1843 m. liepos 11 d. laiške. – Mes visi išsižioję laukiame jau seniai Tamstos pažadėtos Bychovco kronikos, bet ligi šiol nematome jos. Išleidęs „Kroniką“, visiškai atsidėk Lietuvos aktų bei dokumentų rinkimui ir juos leisk, kiek turėsi lėšų, – šie aktai bus mūsų tautos istorijos kertinis akmuo, ir tuomet mūsų priešininkai nebegalės teisingiausių faktų per savo polemiką iškreipti.“

T. Narbutui pasisakius, kad vasarą važiuosiąs į Baltstogės girią pilkapių kasinėti, laivu manąs pasiekti Karaliaučių ir Peterburgą, S. Daukantas neteko kantrybės ir 1845 metų birželio 22 dieną tiesiog išklojo: „Dauggali Kapitone, nori vienas padaryti tai, ką kituose kraštuose 200 ar 300 žmonių negalėjo įveikti… Aš manau: šiandien būsiu, rytoj pūsiu, todėl ką tuojau pats negaliu padaryti, užleidžiu kitam, kad jis paskubėtų. Mano nuomone, kurti projektus ir ruošti planus šimtui metų – tuščias pagyrūniškumas, ir sumanymų kūrėjas neturi savęs apgaudinėti, kad po jo mirties kas kitas eis jo pėdomis ir įvykdys jo planus; žmonių būdas yra toks nepastovus, kad nė vienas tėvas negali niekam tvirtinti, jog jo sūnus taip manys ir darys, kaip jis, šitai mes aiškiausiai matome iš praėjusių ir dabartinių amžių istorijos. Išganingiausia būtų, kad, viską metęs, iš tikrųjų imtum leisti savo rinkinius, ne žodžiais, o darbais, šiuo būdu padėtum tautos istorijos kertinį akmenį, iškeltum į aikštę jos istoriją ir paragintum tyrinėti kitus.“

S. Daukantas pirmiausia ragino skelbti herbyną, kad kiti neaplenktų. Peterburge jau ruošiamasi jį nusikopijuoti. Sužinojęs kad T. Narbuto planai keičiasi, nieko nelaukdamas, 1843 metų rugsėjo ketvirtą parašė apdraustą laišką, kuriame buvo šie nerimo kupini žodžiai: „…Didžiai nustebau, sužinojęs, kad, Dauggali Kapitone, pakeitei savo pirmąjį sumanymą ir kad rankraščio spausdinimą prižiūrės svetimas asmuo! Atleisk, Dauggali Kapitone, kad su tuo aš jokiu būdu negaliu sutikti, todėl nuolankiausiai prašau Tamstos, Pone Geradari, malonėti pirmuoju paštu man grąžinti nuorašų knygą, ir iš šios knygos neleisiu menkiausios kopijėlės spausdinti kažkokiuose ten turinčiuose išeiti žurnaluose! Dauggali Kapitone, Poną apgavo ir dar nori sukompromituoti prieš valdžią. Kol neturėsiu savo knygos rankoje, tol negalėsiu ramiai naktį miegoti! Nesirūpink, aš niekuomet Dauggalio Kapitono neapleisiu, tik prašau ir meldžiu tuoj grąžinti man kopijų knygą.“

Simonas Daukantas parašė 20 Teodorui Narbutui adresuotų laiškų, kurie, anot žinomo istoriko Zenono Ivinskio, parodo didesnę Daukanto erudiciją kaip patys istorijos veikalai.

Drauge su Motiejumi Valančiumi

Pačiame Sankt Peterburgo centre, Senato aikštėje, buvo Simono Daukanto tarnystės vieta. Netoli ir „ketvirtos nuovados antrojo kvartalo Šv .Stanislovo bažnyčios namas Nr. 10“, kur jis gyveno. Paprastai eidavo pėsčias net ir į gretimą kvartalą, kur gyveno Vilniaus universitete pamiltas istorijos profesorius Ignotas Žegotas Onacevičius ir jo bičiulis Vasilijus Anastasevičius, jaunystėje priklausęs „Švietimo ir gerovės rėmimo draugijai“, kurioje dalyvavo ir dekabristai. S. Daukantas šiuose namuose buvo nuolatinis svečias, čia, kaip vėliau rašė, jam buvo miela ir jauki aplinka: „Kambariai užgriozdinti knygų spintomis, stalai apversti knygomis ir rankraščiais, dėžutėmis su bibliografijos kortelėmis.“ Visi jie buvo istorijos mėgėjai, bibliografai, kolekcionieriai. Visi trys vieniši, gyvenę kukliai, net skurdžiai.S. Daukanto vyresnieji bičiuliai daugiau rūpinosi akademiniu mokslu, Lietuvos istorijos studijomis, o žemaičiai, su kuriais teko artimai bendrauti, Peterburgo Maltos bažnyčios kapelionas Jonas Krizostomas Gintila, Antanas Gabonskis, Antanas Lendzevičius, prelatas Juozas Križanauskis, brandino lietuvių kultūros, kalbos plėtotės sumanymus, ieškojo vienminčių ir talkininkų pačioje Lietuvoje.

1842 m. rugpjūčio mėnesį Vilniaus dvasinę akademiją iškeliant į Peterburgą, atvyko ir jos dėstytojas kun. Motiejus Valančius. Čia jis rado kuopelę lietuvių, susirūpinusių savo tautos likimu, besidominčių Lietuvos istorija. Nėra abejonės, kad Peterburge S. Daukanto, o gal ir jo draugų, laikiusių save žemaičiais, aplinkoje galutinai subrendo M. Valančiaus planas parašyti didelį istorijos veikalą „Žemaičių vyskupystė“ (išspausdintą Vilniuje 1848 m.).

Šioje knygoje yra išnašų, rodančių, kad autorius iš S. Daukanto gavo paramos. M. Valančius keturiose vietose remiasi Lietuvos Metrika, kurios nuorašų galėjo duoti tik S. Daukantas. Be to, dar keturiose vietose M. Valančius pažymi, kad pasinaudojęs Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ rankraščiu. M. Valančius šiame savo istorijos darbe pateikė duomenų apie įvairių privilegijų suteikimą 19 Žemaitijos miestų ir miestelių, aprašė miestų herbus. Tik 4 kartus yra nuorodos į Lietuvos Metriką, tačiau neabejotina, kad čia buvo pasinaudota S. Daukanto sudaryto Lietuvos miestų ir miestelių privilegijų rinkinio medžiaga. Tokių istorijos mokslo knygų kaip M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“ ir S. Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ pasirodymas lietuvių kalba anuomet buvo tikra sensacija.

Pablogėjus sveikatai, M. Valančius sugrįžo į Žemaitiją ir 1845 m. rudenį buvo paskirtas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Seminarija buvo perimta iš misionierių, o jos personalas pakeistas Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinę akademiją baigusiais dėstytojais. Rektorius M. Valančius labai energingai ėmėsi lietuvinti homiletikos kursą ir tuo klausimu nedelsdamas kreipėsi į S. Daukantą.

1846 metų pavasarį S. Daukantas gavo Konstantino Sirvydo knygos „Punktai sakymų“ antrąją laidą, kurią spaudai buvo parengęs M. Valančius. „Skaitydamas džiaugiausi, kad, nors nesilaikyta gramatikos, tačiau kalba gryna, vienintelis kalbos grynumo pavyzdys pamokslininkams, pvz., niekur nėra žodžio griekas, bet visur nudieme, mūsiškai noudieme, nuo žodžio nusidėti. Bent turėsi pavyzdį klierikams, kurie ligi šiol neturėjo nė mažiausio popierėlio, parašyto gryna kalba.“

M. Valančius, matyt, buvo žadėjęs pakartotinai išleisti visą Mikalojaus Daukšos Postilę. S. Daukantas ragino skubinti šį darbą, skelbti prenumeratą. Toliau S. Daukantas siūlė M. Valančiui, kad šis patartų klierikams mokytis iš Simono Stanevičiaus 1829 metais Vilniuje perspausdintos gramatikos „Trumpas pamokimas kalbos lietuwiszkos“. S. Stanevičius dar turįs daug jos egzempliorių. „Duok klierikams mokytis žemaitišką gramatiką, jėzuito išleistą Vilniuje 1737 m., – į Varnius patarimus siuntė Simonas Daukantas. – O tie, kurie gerai moka žemaitiškai, tegul skaito Mylės Pietrapylie iszdowt „Prasmą“.

S. Daukantas manė, kad ši Varnių seminarija gali tapti meilės savo istorijai ir kalbai ugdytoja. Norėjo, kad jos biblioteka pasidarytų lituanistine biblioteka, vienintele tokia visoje Lietuvoje. Bibliotekai jis padovanojo pirmąjį A. Kojelavičiaus Lietuvos istorijos antrosios dalies leidimą, 1822–1843 metų Vilniaus žurnalų 69 tomelius. Iš tikrųjų M. Valančius stengėsi Varnių seminarijos bibliotekoje sukaupti kuo daugiau lietuviškų raštų. „Neparašei, – sako S. Daukantas, – ar gavai kokių žemaitiškų knygų iš Kražių bibliotekos, reikia pasirūpinti, nes Varnių yra skurdi senais spaudiniais, ypač norintiems mokytis šios kalbos, nėra vadovėlių. Dabar, t. y. 1844 metais, kalvinistai Mintaujoje išleido Šventojo Rašto Naująjį testamentą arba perspausdino 1701 metų Karaliaučiaus leidinį, kurį kadaise pas mane lyginome su mūsų Šv. Raštu. Ši knyga parašyta labai gryna kalba, išskyrus kelis žodžius, todėl ji skaitytina, jei ne dėl mokslo, tai bent dėl kalbos grynumo.“

S. Daukantas išvardino dar Liudviko Rėzos verstą Šventąjį Raštą, įvairius kitus XVIII ir XIX a. Biblijos leidinius. Naujajai lietuvių rašto kalbai formuoti turėjo būti pasitelktas geriausias praėjusių laikų palikimas. Seminarijos bibliotekai S. Daukantas padovanojo savo 1845 m. Sankt Peterburge išleistą „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“.

„Aš nebuvau priešginiu šviesiausio Piemens, Jį mylėjau…“

Varnių seminarijos rektorius kun. Motiejus Valančius, teologijos daktaras, gavo žinią, jog 1849 m. rugsėjo 16 d. popiežius Pijus IX nominavo jį Žemaičių vyskupu. „Bulės gi buvo į Petrapilį atsiųstos tų pat metų gruodžio 31 d. Kandidatui į vyskupus beliko rūpintis įšventinimu“, – rašyta atsiminimuose. Šv. Motiejaus apaštalo dieną – vasario 24-ąją, Šv. Kotrynos Aleksandrietės bazilikoje įvyko M. Valančiaus konsekracija. Iškilmėse, be abejo, dalyvavo ir „vargo pele“ save įvardijęs istorikas Simonas Daukantas, kuris su negausiu lietuvių inteligentų būreliu puoselėjo viltį, kad Valančius „savo užimamus postus panaudos lietuvių tautiniams, kultūriniams reikalams“.

M. Valančiaus paragintas, dar Peterburge grįžo prie istorijos, ėmė rašyti „Pasakojimą apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Matyt, berašydamas įsisirgo. Galutinai baigęs šį kūrinį Varniuose, S. Daukantas tikėjosi, kad „Pasakojimą“ padės išleisti M. Valančius. Tuomet Varniai darėsi lietuvių literatūrinio ir apskritai kultūrinio gyvenimo centras. Savo tikslų vyskupas M. Valančius manė siekti, plėsdamas švietimą. Jis pats, Varniuose telkdamas savo literatūrinius pagalbininkus, ėmėsi literatūrinio darbo, tiesa, dar tik rašydamas lietuviškas pastoracines knygas. Vis dažniau ir dažniau S. Daukantas prisimindavo Varnius, svajojo apie naudingą veiklą savo krašte. Kai, išvykęs atostogų į Žemaitiją ir susirgęs, 1850 metų gruodžio 24 dieną prašė atleisti iš tarnybos, jau nurodė, kad gyvena Varniuose. Vyskupas M. Valančius S. Daukantą vykti pas save į Varnius pakvietė „dėl smagesnio darbštumo ant lietuvystės lauko“, žadėdamas Daukantui mokėti „algos 200 rublių už jo triūsą dėl tėvynės, o taip pat atspausdinti jo „Istoriją Lietuvos“. S. Daukantas čia tęsė savo pradėtuosius darbus.

Simonas Daukantas Varniuose susipažino ir susidraugavo su žemaičiu Ambraziejum Pranciškum Kašarauskiu, Varnių kunigų pataisos namų prižiūrėtoju, pažadino jo susidomėjimą lietuvių kalba ir tautosaka. Su M. Valančiumi nuolat palaikė ryšius bene visi ano meto literatai – Laurynas Ivinskis, Kajetonas Nezabitauskis-Zabitis, kiek vėliau – Juozapas Silvestras Dovydaitis, Mikalojus Akelaitis.

Varniams, kaip kultūros centrui, reikėjo laikraščio, knygyno. Netrukus Adomo Zavadskio įsteigtas knygynas tapo svarbiausiu lietuviškų knygų platinimo Žemaitijoje ir net visoje Kauno gubernijoje centru. Jam knygas platinti padėjo Laurynas Ivinskis.

Vysk. M. Valančius, kaip rašė V. Merkys, buvo pratęs aplink save matyti griežtą ūkišką tvarką, jis žiūrėjo, kad niekas, kaip jam atrodė, veltui nevalgytų duonos. Davė darbo ir S. Daukantui, kuris sužinojęs, jog dabar, kaip žadėta, išleisti jo „Pasakojimą apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ nėra jokių finansinių galimybių, labai nusiminė.

Tačiau buvo ir kita  priežastis, vertusi Simoną ieškoti ne tik geresnės, bet ir saugesnės vietos. 1855 m. vasarą jo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, Jokūbo Laukio pavarde Sankt Peterburge išleistas 1845 m., pakliuvo cenzūros akiratin. Cenzoriui užkliuvo aprašymai apie karingus lietuvių protėvius, jų karus dėl laisvės, dabarties socialinę nelygybę. Pradėta ieškoti „Būdo“ autoriaus ir nustatyta, kad jis ne Laukys, o Kontautas (irgi suklysta), ir kad jis ilgai gyveno Varniuose pas vyskupą Volončevskį. Todėl S. Daukantas turėjo persikelti į ramesnę ir nuošalesnę Kuršo guberniją. Buvo uždrausta „Būdą“ perleisti, platinti, nurodyta visus leidinius išimti iš knygynų. „Būdas“ buvo vienas pirmųjų leidinių draudžiamų knygų sąraše 1855 m. spalį.Gyvenimas Varniuose apkarto. Ne todėl, kad čia S. Daukantui trūko duonos, bet todėl, jog pasijuto „stumdomas įnamis, praradęs viltį atiduoti skaitytojui savo ilgų metų kūrybos vaisius“, – rašė istorikas V. Merkys. Savo santykius su S. Daukantu apibūdindamas, M. Valančius 1855 metų kovo 16 dieną Vilniaus spaustuvininkui ir knygininkui Adomui Zavadskiui rašė: „P. Daukantas, būdamas žmogus senas ir, be to, literatas, pasidarė toks keistas, kad ne kartą jo privataus gyvenimo įpročius turiu suvaldyti. (…) Bet ką padarysi, kas gi be ydos. Šiaip žmogus labai geras ir prie mokslo prisirišęs, todėl reikia jam dovanoti.“

Palikęs Varnius, S. Daukantas prieglaudą rado Latvijoje. Svirlaukyje neseniai nuomojo dvarą gydytojas Petras Smuglevičius, Vilniaus universiteto profesoriaus tapytojo Prano Smuglevičiaus giminaitis. Be S. Daukanto, jis dar globojo ir benamį literatą Mikalojų Akelaitį, persikėlusį čia 1858 metų pradžioje. M. Akelaitis ir S. Daukantas tapo tikrais bičiuliais.

S. Daukantas, M. Akelaitis ir galbūt P. Smuglevičius brandino idėją leisti lietuvių valstiečiams laikraštį. 1859 metų vasario 17 dieną Liaudies švietimo ministerijos tarnautojas Napoleonas Praniauskas, poetės Karolinos Praniauskaitės brolis, iš Peterburgo M. Valančiui atsiuntė laišką, kuriame yra tokios eilutės: „Ponas Simonas Daukantas man rašo iš Svirlaukio, jog Šviesiausias Kunige Ganytojau, norėdamas įsteigti periodinį laikraštį žemaičių kalba, skirtą žemdirbystei bei kaimo verslams, manai paduoti prašymą vidaus reikalų ministrui dėl laikraščio leidimo…“ Tačiau caro valdžia laikraščio „Pakeleivingas“ neleido, visų pirma nenorėdama, kad M. Valančius jį kontroliuotų (šis norėjo būti vienintelis laikraščio cenzorius).

Paskutinieji S. Daukanto gyvenimo metai buvo labai neramūs. Kai 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje eidamas 72 metus mirė Simonas Daukantas, į kalnelį velionį palydėjo tik kunigas Ignotas Vaišvila ir kelios miestelio senutės. Apie šią mirtį nei Lietuvoje, nei kur kitur nė jokios žinutės.S. Daukantas viską priėmė už gryną pinigą, įsižeidė ir parašė priekaištingą atsakymą. Vyskupas tokių laiškų nebuvo pratęs gauti, jį grąžino, autorių pavadino paiku ir liepė išsiblaivyti. S. Daukantas išsiblaivymą vėl suprato tiesiogine prasme. „Aš ne esmi girtuoklis, nes nuo savo gimimo neėmiau gėralų į burną, o ir mano tėvai niekada negirtuokliavo, taigi man nėra iš ko išblaivėti pirm nekad perskaityčiau pagražintą gromatą. Aš nebuvau priešginiu šviesiausio Piemens, bet pamečiau tarnystę pas Jį dėl to, kad Jį mylėjau irgi pasitikėjau kitur gyvendamas būsiąs naudingesniu savo vientaučiams…. O vienok, Piemuo, pats sakei kitiems, kad aš Tamstą prikalbėjau rašyti žemaitiškai; kaipgi galėtų paikas perkalbėti išmintingąjį?.. Prisipažįstu, kad niekada nelaukiau, kad mano Piemuo, kuriam tiek metų tarnavau, atsiųstų, man belaukiant myriaus, tokį neteisų piktžodžiavimą, kuo metu menkiausias žmogpalaikis taip nebjaurotų pikčiausio berno, matydamas jį gulint ant maraus patalo.“ Draugystė su M. Valančiumi, anot V. Merkio, buvo palaidota. Paskutinį kartą Varniuose S. Daukantas buvo 1861 metų spalio trečią – jis svečiavosi pas Andriejauskį. Be abejonės, būdamas Varniuose, S. Daukantas domėjosi ir M. Valančiumi, gal net ir matėsi su juo. Artėjo šešiasdešimt aštuntosios S. Daukanto gimimo metinės. M. Valančius pasveikino… Prirašė, kaip paprastai, vaizdžių, bet gan stačiokiškų posakių, kuriais kažin ar norėjo Daukantą įžeisti. M. Valančius žadėjo išleisti S. Daukanto veikalus, bet priekaištavo, kad pasitraukė nuo jo iš Varnių ir dabar nuplikęs gyvena be vietos.S. Daukanto ir M. Akelaičio brandinta Liaudies bibliotekos idėja taip pat buvo palaidota, nes neatsirado pinigingų mecenatų. 1859 metų vasario 17 dieną laiške rašytojui Juozapui Ignotui Kraševskiui M. Akelaitis guodėsi: „Senelis Daukantas, kol turėjo už ką, tol spausdino liaudžiai įvairaus turinio leidinius. Dabar nuskurdo, todėl jau ir neberašo, o kai aš skatinu dirbti, tai tik numoja ranka ir ašaros akyse sublizga. Bent dveji metai kaip jo rankraštis guli Vilniuje pas Dvorcą (spaustuvininką), nes nėra už ką spausdinti. Tam reikia net 325 sidabro rublių (!), kai šiandien mano senelis gal nė trijų grašių neturi, viską išleidęs savo tėvynainiams.“