Vertėjas – tai tas „už kadro“, o tiksliau „už raidžių“ pasislėpęs žmogus, prakalbinęs knygą mūsų gimtąja kalba. Pirmajam pokalbiui pasikvietėme pasirodyti ir pasišnekučiuoti vaikų ir jaunimo literatūros vertėją iš suomių ir estų kalbų, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narę Viltarę Mickevičienę (vertimus pasirašančią Urbaitės pavarde).

Su kokiais iššūkiais jai tenka susidurti? Kokios nesėkmės klupdo, o kokios atveda į didžiąsias sėkmės? Juk, kaip sakė Nobelio premijos laureatas, rašytojas Jose Saramago: „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai“.

Kadangi esi pirmoji mūsų pašnekovė ir šis interviu – savotiškas tinklaraščio „atidarymas“, iškart pradėsiu nuo klausimo apie (ne)sėkmes. Kokį įvardintum labiausiai įsiminusį, su tavo profesija susijusį iššūkį ar problemą? Kaip su ja susidorojai?

Pirmą kartą dalyvavau lituanistų konkurse būdama dvyliktoje klasėje. Dauguma dalyvių rašė rašinius. O aš dalyvavau tame konkurse su kūrinio vertimu – išverčiau iš rusų kalbos istoriją apie krokodilą Geną. Animacinį filmuką žinojo visi, o knyga į lietuvių kalbą net tada (apie 1995 m.) dar nebuvo išversta. Išversti šią knygą pasiūlė mano tėtis (vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas, lietuvių literatūros vadovėlių vidurinėms mokykloms autorius – Kęstutis Urba – aut. past.). Vertimo kategorijoje buvome dvi dalyvės – dar viena mergina vertė iš lenkų kalbos. Na, tąkart nelaimėjau. Gavau tik tokį padėkos lapą, o tos merginos verstas kūrinys laimėjo. Tačiau paskui, po keleto metų, šią mano išverstą knygą išleido leidykla „Šviesa“! Tokia, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, nesėkmė, tapo sėkmės dalimi – tai buvo pirmasis publikuotas mano vertimas.

Pasidalink prašau vertėjo darbo „virtuve“. Ar visuomet leidykla Tau pasako, kokį kūrinį reikia versti? O gal būna, kad ir Tu kažką pasiūlai leidyklai?

Iš pradžių turėjau prabangą pati susirasti knygas, kurios man atrodė vertos dėmesio ir siūlyti jas leidyklai. Per mane leidykla atrado daug suomių vaikų autorių, paskui, kai įsivažiavo, užmezgė kontaktus ir patys.

Pavyzdžiui, knygų apie Šiaudinukę ir Veltinukę (Sinikka Nopola, Tiina Nopola, „Šiaudinukė ir Veltinukė“, „Šiaudinukė, Veltinukė ir Lituvėnų padauža“), puokius (Edgar Valter „Puokiai“, „Puokių istorijos“) vertimai buvo mano inicijuoti.

Ar leidykla vertėjui duoda pakankamai laiko knygai išversti?

Visaip būna. Tai labai priklauso nuo leidyklos planų. Pavyzdžiui, jeigu numatyta knygą išleisti Vilniaus knygų mugei, tuomet būna, kad paspaudžia. Skubiau reikia išversti ir tada, kai knygą dar turi iliustruoti lietuvių iliustratorius.

Jei susiklosto situacija, kad leidybos grandinėje „užstabdau“ aš, būna nemalonu. Tačiau yra buvę ir priešingų situacijų: knyga, dėl kurios buvo labai skubinta, raginta, paskui praktiškai metus pragulėjo neišleista, nes pasikeitė leidėjų planai.

Verčiant „Keistąją Tato ir Pato sapnų knygą“ buvo situacija, kad laikas labai spaudžia, mane skubina, o susidūriau su tokiu sunkiu skyriumi, kad atrodo – „šakės“, neišversiu. Tekstas susuktas, suvyniotas, žaidžiama žodžiais, o lietuviškai reikšmės visai kitos nei suomių ir niekaip negaliu išpinti to žodžių „kamuolio“. Kai taip įstrigau, kreipiausi pagalbos į tėtį. Nors jis suomių kalbos nemoka, bet pabandžiau jam paaiškinti tą žodžių žaismą lietuviškai. Ir kažkaip kartu išsisukome.

Tavo lietuviškai prakalbinti veikėjai – Piekis su puokiais, Pupulė, Elė, Šiaudinukė, Tatas ir Patas ir daug kitų yra artimi daugeliui Lietuvos vaikų. Kuris veikėjas Tau pačiai yra mieliausias, ir kodėl?

Turbūt šiuo periodu artimiausia Elė ir jos draugai: nuoširdūs, tokie mieli ir juokingi. Skaitydama kiekvieną tos serijos knygelę jaučiu, su kokia meile juos vaizduoja rašytojas Timas Parvela. Bet labai myliu ir puokius su Piekiu – juos verčiau taip kruopščiai, iš lėto, kad visad paėmusi į rankas knygelę pasijuntu jaukiai ir norisi šypsotis.

Kaip sekasi versti knygų veikėjų vardus? Kokiais kriterijais vadovaujiesi? Kokiu atveju paliekamas vardo originalas ir kada jis įgauna lietuvišką pavidalą?

Vaikų knygose dažniausiai vardus išverčiu, jeigu jie yra reikšminiai ir suomių ar estų kalboje. Tačiau, pavyzdžiui, „puokis“ estiškai yra „poku“, todėl tik pritaikiau šį žodį lietuvių kalboje fonetiškai, interpretavau pagal tarimą, nes šis žodis ir estų kalboje buvo sugalvotas, neegzistuojantis.

Su leidėjais tariamės dėl knygų pavadinimų, nes tai svarbu knygos sklaidai, o veikėjams vardus paprastai išverčiu aš. Bet, pvz., Beną Būgnelį („Benas Būgnelis ir Makaronplaukė“, Sinikka Nopola, Tiina Nopola) taip pavadinti pasiūlė redaktorė. Suomiškai jis vadinamas „Risto Räppääjä“. Abu žodžiai iš „R“, gražus sąskambis, bet svarbiausia, kad jo pavardė reiškia „būgnytojas“. Taigi, buvau parinkusi kitą vardą ir pavardę iš „B“ raidės. Redaktorė, perskaičiusi mano vertimą, sako: „Žinai, sugalvojau: galėtų būti Benas Būgnelis“. Pamaniau, kad tikrai tinka. Nors kai kada būna sunku su savo kurtu vardu atsisveikinti, bet paskui jį tiesiog „paleidi“, priimi kitą ir pripranti.

O pavyzdžiui, Šiaudinukės ir Veltinukės suomiški vardai irgi sukurti, dirbtiniai, pažodžiui būtų „šiaudinė skrybėlė“ ir „veltinė šlepetė“, tokius nori nenori turi išversti, sulietuvinti.

Džiugu, kad esi pastebėta – porą kartų gavusi premiją už reikšmingiausią ir meniškiausią vertimą vaikams (2006 m. – premija už suomių autorių Sinikos ir Tiinos Nopolų knygų apie Šiaudinukę ir Veltinukę vertimus, 2009 m. – už estų autoriaus Edgaro Valterio knygos „Puokiai“ vertimą vaikams). Papasakok, į ką pirmiausiai atkreipi dėmesį paėmusi į rankas naują knygą, kurios vertimo imsiesi?

Rinkdamasi turbūt pirmiausiai žiūriu į tematiką ir siužetą. Yra tokių knygų, kad atsiverčiu, matau, jog labai smagi knyga, bet randu vietų, kur jaučiu, va, čia jau bus kebliau išversti. Bet tokius iššūkius norisi priimti. Ir yra knygų, kur matai, kad išversti lengva, bet nerandi jose kažko tokio.

Be to, reikia nepamiršti, kad ir apdovanojimai priklauso nuo bendro tų metų leidinių konteksto. Paskutinė knyga, kurią verčiau, buvo Emmi Itärantos „Vandens skonis“. Ji priklauso paauglių literatūrai, bet realiai skirta jau dideliems, stora knyga. Kai pradėjau ją suomiškai skaityti, man ji pasirodė nelengva, skaičiau iš lėto. Bet versti buvo fantastiška! Net nustebau. Štai ką reiškia geras autoriaus stilius, sklandi kalba.

Kuriuo paros metu ir kur labiausiai mėgsti dirbti savo darbą? Kada sunkiausia?

Geriausias metas versti man yra pirmoje dienos pusėje. Dirbti vakarais arba naktimis negaliu, užmiegu. Supratau, kad man toks darbo režimas visai netinka.

Jūsų šeima didelė ir graži – pasidalink, kokios knygos mėgstamiausios Tavo vaikų? Ar stengiesi „lavinti“ jų skonį, ar leidi jiems augti su knyga, eiti savo keliu ir patiems atrasti?

Kol vaikai mažesni, pakaitom abu su vyru daug skaitome su jais. Dėl pradedančio skaityti pirmoko – džiaugiuosi bet kokiu jo pasirinkimu, tegu tik skaito! O su mažaisiais imame ir paveikslėlių knygas, bet stengiamės ir sudėtingesnes, ilgesnes skaityti. Darželinukė dukra – dėmesinga: išklauso ir įsimena tiesiog atmintinai, žodis žodin perskaitytą istoriją. O paskui „paskaito“ iš atminties savo mažiausiajam broliui vakare, kol tvarkausi. Skaitome ir eilėraščius. Pamenu, kai vyriausias sūnus buvo tik pradėjęs kalbėti, jis labai gerai atsimindavo perskaitytus Violetos Palčinskaitės eilėraščius. Juk poezija labai lavina vaikų kalbos pojūtį ir atmintį. Dabar vyresnieji kartais važiuoja su seneliu į Mažvydo biblioteką, taip pat yra bibliotekėlė mokykloje, iš kurios jie patys renkasi knygas. Aišku, man būna labai smagu, kai mano verstą knygą pasiima skaityti, bet šiaip nebruku.

Ar matai vaikų knygų vertimuose vyraujančias tendencijas? Kurių šalių literatūra verčiama dažniau ir kodėl?

Skandinavų literatūra pas mus populiari, nes kultūriškai tos šalys mums gana artimos ir patrauklios. Taip pat manau, kad ašis yra vertėjai. Vilniaus universitetas parengęs nemažai skandinavistų, išmanančių ir kalbą, ir literatūrą. Tie vertėjai, kurie skaito, domisi, gali patys pasiūlyti leidykloms naujų vertimų.

Todėl būna, kad iš čekų, slovakų kalbų verčia, pavyzdžiui, lenkų kalbos vertėjai. Galbūt jie laisvai nešneka tomis kalbomis, tačiau suprasti gali. Panašiai ir aš verčiu iš estų kalbos – skaityti skaitau, o šnekėti man sunku, nes iš karto mintis užgožia suomių kalbos žodžiai, vis dėlto, tai pagrindinė mano užsienio kalba.

Dabar vyrauja tendencija leisti knygų serijas. Suomių vaikų literatūroje tos serijos gyvuoja jau seniai, pvz., „Šiaudinukės ir Veltinukės“ ar „Beno Būgnelio“ išleista net po keliolika knygų. Mūsų šalyje, išleidus dvi, tris serijos knygas, susidomėjimas pradeda blėsti. Gal nusibosta leidėjui, dailininkui, skaitytojui? Man asmeniškai norėtųsi to tęstinumo, kad gerų autorių geros serijos būtų taip pat sparčiai „kepamos“ lietuviškai kaip ir visokio tipo „dienoraščiai“.

Skandinavų vaikų literatūra turi tik toms šalims būdingą charakterį. Ar tokias knygas mėgsti pati?

Taip, man labai artimas tas stilius. Neseniai su dukra pradėjom skaityti Astridos Lindgren knygas. Mane ypač domina tos, kurių buvau vaikystėje neskaičiusi, nes jos nebuvo išleistos. Skaitau dabar ir man kyla visokių minčių: nameliai medyje, kita aplinka, tokia nostalgija… Supratau, kad mano vaikų tai jau taip stipriai neveikia. Vyresnieji berniukai Lindgren nelabai noriai skaito patys. Vyresnėlis net pareiškė, kad jam įdomesnės tos knygos, kur „ne apie senovę“. Juokinga, kad ta „senovė“ vaikui yra net ir mūsų, t. y., tėvų, vaikystės metai. O ką jau kalbėti apie A. Lindgren aprašomus senesnius laikus… Jam labiau patinka knygos apie „dabartį“, kaip jis pats sako, suprask, parašytos pastaraisiais metais…

Pokalbio pabaigai prašome „recepto“: kaip išsikapstyti iš kūrybinių „duobių“, kaip dorotis su įvairiausiomis darbe užklumpančiomis negandomis?

Visada galima prašyti pagalbos. Kartais sunkiau sugalvoti, kas gali padėti, į ką kreiptis. Pavyzdžiui, verčiant eiliuotus tekstus norisi išvengti primityvaus eiliavimo, todėl galima kreiptis į poetus. Vertėjas pateikia juodraštinį, pažodinį vertimą, o poetas sueiliuoja profesionaliai. Tokia praktika dažnai naudojama, ne viena knygelė vaikams taip buvo išversta iš įvairių kalbų.

Esu turėjusi ir kitokią situaciją. Kai verčiau antrą Elės serijos knygą („Elė ir pašėlusi klasė“, Timo Parvela) ten turėjo būti keturios istorijos. Vieną istoriją išvertusi iki pusės, supratau, kad pati nerasiu sprendimo. Beveik visa istorija buvo paremta žodžių žaismu ir iš jo kylančiais nesusipratimais. Žodžių deriniai per asociacijas ir panašiai. Man pačiai tai buvo savotiškas kūrybinis iššūkis, svarsčiau, gal dar ką nors sugalvosiu. Susiradau ir vertimą į rusų kalbą, ir vokiečių – toks žodžių žaismas skiriasi kiekvienos kalbos vertime.

Kartais verčiant kyla minčių konsultuotis su kolegomis, ar bent jau mokančiais kalbą. Vertėjų iš suomių ir estų kalbų Lietuvoje yra labai nedaug. Daugelis, baigę šių kalbų studijas, pasuko kitais keliais. Kita vertus, vertimas yra kūrybinis procesas, būtų sunku juo dalintis su kuo nors. Kai verti, praktiškai visada gali rasti ne vieną vertimo variantą, ir turbūt kiekvienas vertėjas sakinius sudėliotų savaip, tad ir man pačiai kartais tenka apsispręsti, rinktis vieną iš poros variantų.

Ačiū, Viltare, buvo labai įdomu su Tavimi pasikalbėti!

2017 m. gruodį įvyko pirmasis vaikų literatūros festivalis „Vaikų Kalėdų sala“. Jo metu surengta ir profesionalams skirta Vaikų knygos konferencija. Renginio sėkmė įkvėpė nesustoti ir nelaukiant kitų metų toliau dalintis vaikų knygų kūrėjų istorijomis tinklaraštyje, kuriame publikuojami pokalbiai su populiariais ir užmirštais, jaunais ir vyresniais pašnekovais. Svarbiausia – nebijančiais atvirai pasakoti apie kūryboje pasitaikančius iššūkius ir jų sprendimus. Dėl to visus pokalbius vienys „(ne)sėkmės istorijos“ tema. Istorijas galima sekti ir adresu KnyguKurejai.lt.

Elzė Gerdvilienė