Jonas Palionis. Mokslo žodis lietuvių kalbos menkintojams

2016 m. pasirodė nauja mūsų iškilaus kalbininko profesoriaus Arnoldo Piročkino knyga „Lietuvių kalbos savitumas“ (su prierašu: „Lietuvių kalbos gretinimas su giminiškomis kalbomis“), išleista „Margų raštų“ leidyklos, turinti 224 puslapius. Tai pirmoji tokią problemą nagrinėjanti studija, kuriai pasirodyti, kaip matyti iš jos pratarmės, akstiną davė pastaruoju dešimtmečiu „Naujajame Židinyje–Aiduose“ paskelbti nepagrįsti ar nepakankamai pagrįsti tvirtinimai, kad lietuvių kalba esanti „mažiau turtinga“ negu kitos „ilgesnę raštijos tradiciją“ turinčios kalbos, kad „joje trūksta žodžių įvairioms kultūrinėms būsenoms išreikšti“, kad ji „šiuo požiūriu esanti „gana skurdi“, kad „ji labai turtinga konkrečių formų, tačiau iki galo neatliko perėjimo nuo buvimo valstiečių kalba iki kultūrinės kalbos“ (p. 157).

Norėdamas įrodyti tokių tvirtinimų nepagrįstumą, A. Piročkinas ir ėmėsi nelengvo uždavinio – remdamasis autoritetingų lingvistų darbais ir turimais lietuvių kalbos sistemos duomenimis nusprendė sugretinti mūsų kalbą su kai kuriomis kitomis indoeuropiečių šeimos kalbomis ir iškelti aikštėn jos neabejotiną savitumą ir turtingumą. Tai pirmoji platesnė tokios rūšies studija lietuvių kalbotyroje, turinti ne tik teorinės, bet ir praktinės reikšmės. Parašyta autoritetingo kalbininko specialisto, ji, be abejonės, taps parankine knyga vidurinių mokyklų mokytojams lituanistams, taip pat labai pravers aukštųjų mokyklų studentams filologams.

Nors jos autorius šią knygą vadina „populiariu rašiniu“ (p. 12), tačiau joje esama nemažai ir problemiškai svarstomų lituanistikos bei bendrosios kalbotyros dalykų. Tokie yra ir pirmieji du skyriai (iš bendro trylikos skaičiaus): „Kalbų gausa. Jų skirstymas. Tyrimo kryptys. Lietuvių kalbos reikšmė lyginamajai kalbotyrai“ ir „Lietuvių kalbos sąsajos su indoeuropiečių kalbų raida“. Jie pasirinktajai problemai nebūtini, bet didaktiniu atžvilgiu gali būti pateisinami. Kituose skyriuose rašoma apie lietuvių kalbos fonetikos bei fonologijos, morfologijos, žodžių darybos, sintaksės ir leksikos savitumus: būdingesnes šių kalbos sistemos dalių bendrybes ir skirtybes.

Apie lietuvių kalbos fonetikos bei fonologijos savitumus rašoma III-iajame skyriuje, pavadintame „Lietuvių kalbos garsyno savitumas“ (p. 51–68). Čia iš pradžios paliečiamos įžymaus lenkų kalbininko Jano Otrembskio pažiūros lietuvių kalbos grožio, skambumo atžvilgiu (cituojamas jo pasakymas Vilniaus radiofone skaitytoje paskaitoje, kad „lietuvių kalbos grožį nustato pirmiausia jos vokalizmas, balsiai“ ir kad „balsinių atšešėlių lietuvių kalba turi daugiau negu, pavyzdžiui, lenkų kalba“, p. 52), o toliau plačiau kalbama apie lietuvių kalbos balsinių ir priebalsinių fonemų kiekį (šiuo atžvilgiu jis gretinamas su latvių, rusų, baltarusių, ukrainiečių, čekų, vokiečių, anglų kalbomis). Laikydamasis prof. Alekso Girdenio, ligi šiol žymiausio buvusio lietuvių fonologo, nuomonės, autorius lietuvių bendrinėje kalboje išskiria šešiasdešimt septynias fonemas. Įdomių pastebėjimų (ir iš savo gyvenimo patirties) pateikia čia taip pat apie lietuvių kalbos priebalsinių fonemų junginius (joje nesą gruzinų kalbai būdingų mc, md, mr, mš, čekų kalbai, kurią yra puikiai išmokęs autorius, būdingų čl, dc, dl, kt, ml, mn, pt, vr, žr), skirtingą negu rusų kalboje kai kurių priebalsių (l) tarimą ir kt. Galima pasigesti čia tiktai griežtesnio garso ir fonemos terminų skyrimo bei vartojimo, atsispindinčio jau ir pačiame skyriaus pavadinime. Šiuo atžvilgiu būtų pravertęs nuoseklesnis sosiūriškos „kalbos“ ir „šnekos“ sąvokų dichotomijos laikymasis.

Lietuvių kalbos morfologijos savitumams išryškinti skirti IV–VIII skyriai: IV: „Dėl lietuvių kalbos morfologijos“ (p. 69–76), V: „Galūnių negausumas – ne kliūtis veiksmažodžių raiškos įvairumui“ (p. 77–87), VI: „Kitos lietuvių kalbos veiksmažodžių gramatinės kategorijos“ (p. 88–99), VII: „Veikiamųjų ir neveikiamųjų dalyvių vartosena pažyminiais“ (p. 100–112), VIII: „Įvardžiuotinės formos“ (p. 113–117).

Jau iš šių skyrių pavadinimų matyti, kad IV-asis yra įžanginio pobūdžio, kuriame svarstomi lietuvių kalbos morfemų gausumo, kalbų sintetiškumo ir analitiškumo dalykai. Autoriaus skaičiavimu, lietuvių kalboje iš viso esą šešiasdešimt penkios daiktavardžių galūnės: keturiasdešimt vienaskaitos linksnių ir dvidešimt penkios daugiskaitos (p. 75). Ar toks skaičius tikslus, priklauso ir nuo linksnių kiekio supratimo (pavyzdžiui, ar šauksmininkas laikomas linksniu ar ne). Autorius, rodos, nelinkęs jo laikyti linksniu, nors ir neatsisako jo galūnių aprašymo ir termino.

Iš skyrių pavadinimų sąrašo taip pat matyti, kad knygoje daugokai vietos skiriama lietuvių kalbos veiksmažodžio savitumams apibūdinti. V-ajame skyriuje gana detaliai apžvelgiama mūsų gramatikose nevienodai traktuojama nuosakų klasifikacijos problema ir gretinama ši morfologinė kategorija su latvių, rusų, čekų, slovakų ir vokiečių kalbų atitikmenimis. O VI-ajame, turinčiame du poskyrius, atkreipiamas dėmesys į lietuvių kalbos veiksmažodžio rūšies ir laikų kategorijas. Su šiais dviem skyriais dėl visiškai suprantamos priežasties (kilmės) susijęs ir VII-asis skyrius apie veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyvius.

Įdomios yra autoriaus mintys apie lietuvių kalbos veiksmažodžių nuosakų kiekybę ir kokybę. Suminėjęs įvairių gramatikos tyrinėtojų (Jono Jablonskio, Aldonos Paulauskienės, Juozo Žiugždos ir kt.) nuomones, A. Piročkinas nėra linkęs griežtai laikytis jablonskinės nuosakų klasifikacijos (tiesioginė, tariamoji, liepiamoji ir geidžiamoji) ir mano (čekų kalbininkų B. Havraneko ir A. Jedličkos požiūrio paveiktas), kad išskiriant nuosakas „reikėtų skirti dėsningą, visuotinį, įprastą nuosakos reiškimo būdą nuo atsitiktinio, dalinio jos reikšmės primetimo kitoms morfologinėms formoms“ (p. 86). Laikantis šitokios sampratos esą būtų galima tiksliau išspręsti ypač geidžiamajai nuosakai priskiriamų formų problemiškumą.

Rašydamas apie lietuvių kalbos veiksmažodžio rūšies kategoriją, A. Piročkinas lygina ją su lotynų, čekų, lenkų ir rusų kalbų atitikmenimis ir daro išvadą, kad slavų kalbose neveikiamoji rūšis nesanti tokia įvairi kaip lietuvių kalboje (p. 92). Be to, laikų ir nuosakų atžvilgiu lietuvių gerokai pralenkianti kitas kai kurias kalbas: „Lietuvių kalba turi bent du kartus daugiau laiko ir nuosakos reiškimo būdų negu vokiečių kalba, tris kartus daugiau negu lotynų kalba, o slavų kalbas lenkia tuo atžvilgiu bene penkeriopai“ (p. 99). Galima įsivaizduoti, kiek laiko knygos autoriui reikėjo sugaišti, norint pateikti šį gretinamąjį apibendrinimą. Juoba kad jam reikėjo susidurti su skirtingomis tyrinėtojų pažiūromis dėl veiksmažodžių laikų, dėl sudurtinių formų. Ir ne vienu atveju A. Piročkinas yra pasakęs savo svariais argumentais pagrįstą nuomonę, savaip pakomentavęs kitų tvirtinimus.

VII-asis skyrius, kaip rodo jau jo pavadinimas, yra sintaksinio pobūdžio. Jame nerašoma apie lietuvių kalbos dalyvių formas, bet liečiamas dalyvių skaičius (aštuonios ar septynios formos, priklausomai nuo to, ar reikiamybės dalyvis laikomas atskira rūšimi) ir platokai svarstoma dalyvių vartosena pažyminio funkcija. Dalyvių skaičiumi lietuvių kalba pralenkianti, autoriaus tvirtinimu, rusų kalbą, turinčią keturias, slavų – tris, vokiečių ir lenkų – po dvi formas. Suprantama, kad toje kalboje, kurioje yra daugiau dalyvinių formų, ši kalbos dalis yra funkciškai labiau diferencijuota, išreiškia didesnį, įvairesnį reikšmės niuansų kiekį.

Gretinamuoju aspektu svarstant dalyviais reiškiamą pažyminio funkciją, šiame skyriuje sakoma, kad lietuvių kalboje, priešingai negu rusų, veikiamosios rūšies dalyviai mažai linkę būdvardėti. Tačiau subūdvardėjusių neveikiamosios rūšies dalyvių lietuvių kalboje esą gausu (tokie galėję būti ir baltas, glaustas, riestas, šaltas ir kt.). Be to, esama keleto ir sudaiktavardėjusių atvejų (pvz., mylimasis) (p. 105–106). Ypač įdomūs ir mūsų laikais aktualūs ten aprašyti bemaž nuo „Aušros“ ir „Varpo“ laikų prasidėję ginčai dėl mėginimo keisti neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvius veikiamaisiais (kuliamoji ar kuliančioji mašina, svaiginamieji ar svaiginantieji gėrimai ir pan.). Be J. Jablonskio ir Kazimiero Būgos, į tuos ginčus buvo įsitraukę ir nekalbininkai – Marcelinas Šikšnys, Adomas Jakštas. Dėl to keitimo, dažniausiai aiškinamo rusų kalbos įtaka, kartais ginčijamasi ir mūsų laikais. Todėl visai pagrįstai skyriaus gale randamas knygos autoriaus tvirtinimas, kad „būdvardinė dalyvių vartosena dar laukia tyrėjo“ (p. 112).

Po sintaksinio pobūdžio dalyvių skyriaus knygoje įdėtas dar trumpas morfologijos problematikos skyrelis apie įvardžiuotines formas (sistemos atžvilgiu jo vieta būtų tinkamesnė prieš sintaksinį). Jame pateiktos lietuvių ir latvių kalbų paprastojo ir įvardžiuotinio būdvardžio baltas vienaskaitos ir daugiskaitos linksnių formų gretinamosios lentelės (pvz., lietuvių vnsk. vard. bal-tas – latvių balt-s; liet. vnsk. vard. balt-asis, o latvių – balt-ais ir t. t.). Tai akivaizdžiai rodo abiejų artimos giminystės kalbų įvardžiuotinių formų skirtybes ir jų specifiką, nes daugelis kitų indoeuropiečių šeimos kalbų, išskyrus serbų, kroatų ir slovėnų kalbas, tolygių formų neturi. Dabartinėje lietuvių kalboje įvardžiuotinės formos būdingos ne tik būdvardžiams, bet ir dalyviams, kelintiniams skaitvardžiams, tam tikriems įvardžiams (bendrinės kalbos tekstuose kai kurių neišmanėlių netgi „taisomos“).

Tolimesniuose dviejuose stambokuose skyriuose pasirinktuoju aspektu išryškinami autoriaus pastebėti lietuvių kalbos žodžių darybos dalykai. IX-ajame, pavadintame „Lietuvių kalbos žodžių darybos savitumas“ (p. 118–139) ir turinčiame net devynis poskyrius, daugiausia dėmesio sutelkta afiksinės, ypač priesaginės, darybos atvejams, rodantiems neginčytiną lietuvių kalbos raiškos priemonių įvairumą bei turtingumą. Čia gretinami su latvių, lenkų, rusų kalbomis -idė, -iena, -ena, -ienė, -ienojas, -ojas priesagų daiktavardžių, -ingas priesagos būdvardžių, -auti, -dinti priesagų veiksmažodžių reiškimo būdai. Apie kiekvieną iš šių būdų knygoje esama įžvalgių originalių autoriaus pastebėjimų, įdomių ne tik filologui, bet ir kitų, tarp jų ir nehumanitarinių, specialybių atstovui.

Antrame, X-ajame, žodžių darybos skyriuje „Lietuvių kalbos mažybinių-maloninių formų gausa“ (p. 140–169), turinčiame tris poskyrius, gvildenama lietuvių kalbai labai būdingų deminutyvų specifika, jų savitumas. Iš pradžios čia pateikiama bendro pobūdžio pastabų apie deminutyvinių priesagų gausumą lietuvių kalboje, apie deminutyvo termino vartoseną (kažkodėl jo vengiama mažybinėms-maloninėms būdvardžių ir veiksmažodžių formoms vadinti, todėl ir dviejų poskyrių pavadinimuose jis nefigūruoja: „2. „Mažybiniai“ būdvardžiai“, p. 157, „Mažybiniai“ veiksmažodžiai“, p. 141). Toliau pirmajame poskyryje „Deminutyvai“ rašoma apie deminutyvinius daiktavardžius kitose indoeuropiečių kalbose, apie jų gausumą latvių kalboje, apie jų vartojimo dažnumą lietuvių liaudies dainose ir lietuvių rašytojų (Liudo Giros, Antano Miškinio, Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus, Vinco Krėvės) kūriniuose. Neišleidžiamas iš akių čia ir tų daiktavardžių gretinimas su rusų, vokiečių, slovakų ir ypač latvių kalbų deminutyvais (cituojama šiek tiek ir latviškų pavyzdžių, taip pat ištraukų iš 1959 m. Švedijoje išleisto žymios latvių kalbininkės Veltos-Rūkės Dravinios veikalo „Deminutive im Lattischen“).

Iš įdomesnių pirmojo poskyrio teiginių galima suminėti tokius originalius autoriaus apibendrinimus: 1) „Lietuvių kalba gali pasigirti 78 priesagomis, su kuriomis sudaromi deminutyvai. Iš jų tik 16 būdingos bendrinei kalbai“ (turimi galvoje tik daiktavardiniai, p. 142); 2) „Lietuvių kalbos šlovę, kad turi ypač daug deminutyvų, lemia ne <…> pavieniai dariniai, o galėjimas įvairiomis kombinacijomis dėlioti prie vienos šaknies dvi, tris ir daugiau mažybinių priesagų“ (p. 143); 3) „Lietuvių kalbos deminutyvai įmanomi padaryti beveik iš visų daiktavardžių, ne tik iš tų, kurie žymi konkrečius daiktus, galimus šiaip ar taip išmatuoti, bet ir iš vietovardžių, taip pat iš abstraktų“ (ten pat). Šie ir kai kurie kiti apibendrinimai gražiai papildo gana išsamų prof. Vinco Urbučio akademinės 1965 m. „Lietuvių kalbos gramatikos“ I-ojo tomo „Deminutyvų“ skyrių.

Jau buvo suabejota dėl recenzuojamoje knygoje vengiamo deminutyvo termino antrojo ir trečiojo poskyrių pavadinimuose. Jeigu pripažįstama, kad esama ne tik daiktavardinių, bet ir būdvardinių bei veiksmažodinių deminutyvų, tai sistemos vienodumo sumetimais, man rodos, tikslingiau vartoti terminus daiktavardžių ar daiktavardiniai deminutyvai, būdvardžių ar būdvardiniai deminutyvai, veiksmažodžių ar veiksmažodiniai deminutyvai, o ne „mažybiniai“ būdvardžiai, „mažybiniai“ veiksmažodžiai (neaišku, kodėl mažybiniai išskirti kabutėmis, gal todėl, kad kai kurie jų turi ne tik mažybinę, bet ir maloninę reikšmę, pvz.: gerutis, gerutėlis, gražutė, gražutėlė?). Tačiau tai mažmožis, nesumenkinantis turiningos gretinamosios darybinės ir semantinės pasirinktų lietuvių kalbos deminutyvų analizės.

Nukrypstant nuo įprastinės kalbos tyrinėjimuose kalbos sistemos lygmenų eilės (fonetika bei fonologija, morfologija, sintaksė, leksika) po šios analizės įspraustas leksikos XI skyrius „Ryškiausias kalbos turtingumo požymis – žodžių gausa“ (p. 170–177). Kadangi knygos autorius pratarmėje sakosi norėjęs išryškinti „lietuvių kalbos savitumą, savąjį turtingumą“, kad „skaitytojas įgytų atsparos mėginimams menkinti savo tautos vertingiausią dvasinį kūrinį“ (p. 11), tai šis skyrius galėtų būti kalbų sistemos lygmenų eilėje paskutinis ir turintis daugiau griežtesnės kritikos lietuvių kalbos menkintojams, besiremiantiems dažniausiai tik vienu kitu abejotinos įrodomosios vertės faktu. Tačiau skyriuje aprašytas veiksmažodžio eiti sinonimų grupės gausumas bei įvairumas (spėjama, kad jų galėtų būti keletas tūkstančių), jų vaizdingumas arba, autoriaus žodžiais tariant, jų „tapybiškumas“, būdingas ypač liaudies dainoms, akivaizdžiausiai paneigia lietuvių kalbos, ypač jos tarmių, žodyno „skurdumą“. Čia pateikiama ir svarių argumentų dėl sinonimų gausumo, būdingo veiksmažodžiui eiti: tam tikri tautos dvasioje glūdintys polinkiai, išplėtota kalbos priemonių sistema („ėjimo“ reikšmė lengvai susijungianti su kitų veiksmažodžių reikšmėmis, žodžių reikšmės perkėlimas), leidžianti subtiliai išryškinti skirtingus minties niuansus. Tokie argumentai arba, tiksliau sakant, priežastys, be abejonės, tinka ir kitų įvairios darybos veiksmažodinių sinonimų atsiradimui aiškinti.

Vien tokių argumentų ir juos iliustruojančių pavyzdžių galėtų pakakti lietuvių kalbos menkintojų nepagrįstiems teiginiams paneigti. Tačiau A. Piročkino knygoje prieš paskutinį sintaksės skyrių įspraustas dar vienas – dvyliktasis poskyris, pavadintas „Lietuviai papildė gramatiką nauja kalbos dalimi“ (p. 178–184), dar vienu, platesniu aspektu išryškina menkintojų teiginių nepagrįstumą. Čia rašoma apie specifinę, kitų indoeuropiečių kalbų tyrinėtojų neišskiriamą kalbos dalį – ištiktuką (trokšt keberiokšt, paukšt pataukšt, purpt, vypt ir pan. žodžius bei žodžių junginius). Lietuvių kalboje, ypač kai kuriuose jos stiliuose, jų yra tiek daug ir įvairių formų, jog jų laikymas atskira gramatine klase visiškai pagrįstas.

Paskutiniame, XII-ajame stambokame sintaksės skyriuje „Kelios lietuvių kalbos sintaksės ypatybės“ (p. 185–211), turinčiame penkis poskyrius, siauriau ar plačiau aptariami kai kurių lietuvių kalbos sintaksinių konstrukcijų savitumo požymiai, tam tikslui panaudojus ir kapitalinę Vytauto Ambrazo studiją – „Lietuvių kalbos istorinę sintaksę“ (2006).

Pirmajame poskyryje „Dvejybiniai linksniai“ (p. 186–190) paliečiama dvejybinio kilmininko, dvejybinio naudininko ir dvejybinio galininko konstrukcijų vartosena istorinės raidos atžvilgiu. Antrajame – „Linksniai su prišlieta bendratimi“ (p. 190–191), trečiajame – „Vardininkas su bendratimi (nominativus cum infinitivo)“ (p. 191–198), ketvirtajame – „Naudininkas su bendratimi (dativus cum infinitivo)“ (p. 198–206) ir penktajame – „Tikslo kilmininkas su bendratimi ir siekiniu (supinu)“ (p. 207–211). Nesunku pastebėti, kad trečiasis–penktasis poskyriai yra antrojo poskyrio padaliniai, tokia jų numeracija nėra logiškai pagrįsta. Tačiau tai formos, o ne turinio dalykas. O turinio atžvilgiu visuose tuose padaliniuose apstu įdomių pastabų apie tų konstrukcijų traktavimą J. Jablonskio raštuose, 1939 m. „Kalbos patarėjuje“, 1963 m. Jono Balkevičiaus sintaksėje, minėtoje V. Ambrazo istorinėje sintaksėje, J. Balčikonio straipsniuose. Tos pastabos, be abejonės, gali praversti ir svarstant praktinius dabartinės bendrinės kalbos norminimo klausimus.

Po sintaksės skyriaus pridėtas dar skyrelis „Baigiamasis žodis“ (p. 212–215), kuriame autorius yra išreiškęs viltį, kad „rašinyje“, t. y. jo knygoje, „pateiktų faktų pakanka tam, kad būtų paneigta kurių ne kurių mūsų intelektualų skleidžiama nuomonė apie lietuvių kalbos skurdumą ir reikalą forsuotai vytis istorijoje ypač pasižymėjusių didžiųjų tautų kalbas. Tautų kalbos nėra gražuolės, dalyvaujančios grožio karalienės konkursuose, ar sportininkai, kurių rezultatai, išmatuoti centimetrais ar sekundėmis, leidžia juos išrikiuoti tam tikra eile“ (p. 212) [mano pabraukta – J. P.].

Tokie taiklūs ir išmaningi A. Piročkino palyginimai, nusakantys bet kurios kalbos sistemos menkinamojo vertinimo esmę! „Baigiamajame žodyje“ nepriekaištingai apibendrintos nuo tautų materialinio ir dvasinio gyvenimo nevienodumo atsirandančios jų kalbų skirtybės, pagausėjančios ypač vienokių ar kitokių „istorinių lūžių“, arba „krizių“, laikotarpiais. Lietuvių tautai ir jos kalbai vienas iš ryškiausių tokių lūžių buvęs lietuvių tautos pagonybės epochos perėjimas į krikščionybės epochą (autoriaus laikomas pirmuoju), kitas – „skubus bendrinės kalbos formavimas XIX a. paskutiniais dviem dešimtmečiais ir jos audringas plėtojimasis XX a. pirmaisiais trimis dešimtmečiais“ (p. 213). Be abejonės, prie „istorinių lūžių“ galėtų būti priskirtas sovietmetis ir tebesitęsiantis atkurtos posovietinės nepriklausomos Lietuvos laikotarpis, bet apie pastaruosius A. Piročkino knygoje nerašoma (galbūt jie bus paminėti naujame leidime, kurio ši knyga, manyčiau, verta susilaukti).

Nusipelno dėmesio ir tokie „Baigiamajame žodyje“ randami teiginiai: „Kiekvienoje kalboje esama tokių dalykų, kurių neįstengia tokiomis pat priemonėmis išreikšti kitos kalbos“ (p. 213); „Lietuvių kalba turi labai išplėtotą leksiką ir sudėtingą gramatinę sistemą, kurioje tam tikri reiškiniai apibendrinami ir išryškinami taip, kaip to nėra padariusios kitos kalbos“ (p. 214); „Lietuvių tauta per savo egzistavimo šimtmečius sukaupė, išplėtojo ir išsaugojo įspūdingo turtingumo kalbą. Šiandien mūsų kartai, kai gyvenimo raida nepaprastai paspartėjo ir išsišakojo, kyla ligi tol nepatirtų uždavinių <…>. Esama pavojaus, kad, suabejoję savo pajėgumu, kalbos tvarkytojai skubės viską palikti stichijai, savieigai, arba stengsis mechaniškai derinti savo kalbą prie didžiųjų kalbų tendencijų. Tokios krypties įsigalėjimas būtų lietuvių kalbos pražūtis“ (ten pat).

O kad tokio pavojaus iš tikrųjų esama, rodo ne tik recenzuojamos A. Piročkino knygos pratarmėje pateikta Manto Adomėno citata, bet ir jo bei kai kurių kitų filosofų, istorikų ir net filologų „Naujajame Židinyje–Aiduose“ paskelbti samprotavimai, neturintys mokslinio pagrindo, bet pretenduojantys į dabar labai madingą „originalumo“, „moderniškumo“ siekimą, kupiną įmantrių frazių, lingvistinio nemokšiškumo ir faktų iškraipymo. Kas tuo netiki, tegu pasiskaito 2010 m. to žurnalo Nr. 5–6 (p. 152–164) išspausdintą pokalbį „Lietuvių kalba, asmenų vardai ir liga galiai“ ir 2011 m. Nr. 1 (p. 10–22) pokalbį „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius: audiatur et altera pars“. Pavyzdžio dėlei čia suminėsiu tik keletą teiginių: „<…> lietuvių tautos drama yra ta, kad ji prieš 100 metų išlipo, išsivystė iš kalbos“ („Lietuvos politinės kultūros, tarpasmeninės ir kalbos istorijos tyrėjas ir literatas“ Egidijus Raila, 2010, p. 154); „Dabar aš dažniausiai girdžiu tik žodžių trydą, negražiai tariant, o ne kokią nors analizę, keitimąsi mintimis, nuomonėmis“ („NŽ–A kūrėjas ir vyr. redaktorius, mokslinio redagavimo profesionalas“ Petras Kimbrys, ten pat, p. 156); [Lietuvių kalba] „labai literatūrinė, kas yra didžiulė jos blogybė. Ta prasme kalbėti ja stipriai yra sunku ir beveik neįmanoma, nes jinai yra dirbtinai sukurta“ („rašytojas ir lituanistas“ Marius Ivaškevičius, 2011, p. 11); „Valstybinė lietuvių kalbos komisija <…> yra tinginčių dirbti, nelabai išsilavinusių žmonių šaika-leika“ („kalbininkas ir laidininkas“ Algis Ramanauskas, ten pat, p. 15). Apskritai tokių ir panašių paistalų apie lietuvių kalbą ir kalbininkus dar nė viename iš kitų dabar leidžiamų žurnalų man neteko pastebėti. O kad jie neprisideda prie mūsų dabartinės bendrinės kalbos tobulinimo nepaprastai smarkaus visuomenės gyvenimo tempo ir mažųjų tautų kalbų niveliacijos proceso stiprėjimo sąlygomis, tai, kaip sakoma, ir aklam turėtų būti aišku.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 1 (sausis)

Tekstai