Jūratė Baranova. Bandymas įminti Jurgos mįslę

Vasario 17-ąją minimos dešimtosios rašytojos, žurnalistės, keliautojos, Tibeto gynėjos Jurgos Ivanauskaitės mirties metinės. Per tą laiką išleistos dvi jos gyvenimui bei kūrybai skirtos knygos, sukurtas filmas, įsteigta rašytojos vardo premija, Vilniuje įkurtas skveras, o jos kūrybą bei darbus atranda jaunoji karta.

Jurga pranoko mus visus savo erudicija, talentu ir vidiniu užmoju. Neįminiau jos mįslės, tiesiog susikūriau savąją. Kuo toliau rašiau, tuo ji darėsi įdomesnė ir vis labiau ją pamėgau. Pradėjau nuo kūrėjos, bet pajutau gilią simpatiją ir kaip žmogui“ – sako filosofė Jūratė Baranova, prieš keletą metų išleidusi solidžią studiją „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“.

Apie J. Ivanauskaitės mįslę, jos kūrybines bei dvasines paieškas, populiarumą ir autentiškumą Jūratę Baranovą kalbina Gediminas Kajėnas.

Nidoje su seserim Radvile Racėnaite ir mama Ingrida Korsakaite

Koks yra Jūsų asmeninis santykis su Jurgos Ivanauskaitės kūryba? Kokia buvo pirmoji jos knyga, kurią perskaitėte? Ar tas faktas, kad su rašytoja asmeniškai nebuvote pažįstamos, leido Jums į jos kūrybą pažvelgti tartum iš šalies?

Pirmoji Jurgos knyga, kuri pakliuvo man į rankas, buvo „Ragana ir lietus“. Tai buvo 1993 metais. Tais pačiais metais pasirodė Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“. Jas skaičiau paeiliui. Tai skirtingos mąstysenos autorių skirtingos knygos, bet pajutau vieną, jas jungiantį bendrą bruožą. Abiejose knygose herojai kenčia nuo nepaaiškinamos vidinės tuštumos, nuo kažkokio metafizinio ilgesio. Ivanauskaitės veikėjos tą ilgesį vadina meile, bet ji veikiau primena  apsėdimą. Gavelio herojai vyrai sutrikę – nė nežino, kaip tai įvardinti. Bet kuriuo atveju, autorius suranda gelbstinčią išeitį, o Ivanauskaitės visos trys herojės pražūsta. Intrigavo tokia meilės kaip kančios ir savinaikos traktuotė ir vertikalus, skirtingas epochas jungiantis laikas.

Tačiau galutinai apsisprendžiau rašyti knygą tik po daugybės metų, jau 2011-aisiais, perskaičiusi „Pakalnučių metus“. Važiavome su Jurgos mama į Maironio muziejų Kaune pristatyti baltos mažos jos knygelės „Angelo rūbas“. Kad sugalvočiau, ką plačiau pakalbėti apie angelus Jurgos kūryboje, atsiverčiau „Pakalnučių metus“ ir apstulbau. Supratau, kad tai buvo epochinė knyga, persmelkta jaunatviška išmone, imponavo literatūrinis siurrealizmas, perkeltas iš tapybos į tekstą. Analogų jai nelabai matau iki šiol. Kai pamačiau, kad novelių veiksmas konstruojamas iš klausimo „kas būtų, jeigu būtų“ perspektyvos, supratau, kad tai „mano autorė“ ir rašyti apie ją būtų įdomu. Bet kad pasirodytų knyga, prireikė dar trijų metų. Buvo nelengva.

Net nežinau, ar lengviau, kad pažįsti ar kad nepažįsti. Kai kuriuos autorius, apie kuriuos rašau, tenka pažinti. Bet kai rašai, tas kasdienybės parametras išnyksta, nes rašai apie kūrėją, o jis kažkuriom briaunom nesutampa su realiu žmogumi. O Jurga per tuos tris metus tapo sava.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Savo tekstą atsiminimų knygoje „Jurga“, pasirodžiusioje kitais metais po rašytojos mirties, pavadinote „Neįminta Jurgos mįslė“. Ar savo studija „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas“ kaip tik ir bandėte tą mįslę įminti?

Labai ilgai nežinojau, kaip pradėti. Net netikėjau, kad parašysiu. Jurgos mama, matydama, kad vis trypčioju, dūsauju ir nepradedu, kviesdavo į „Jurgos vietas“, kad įsikvėpčiau. Meditavau jos sodintus ir tebeaugančius rodedondrus Valakampiuose. Laisčiau vis dar žaliuojančias didžialapes gėles, kurias ji augino ant palangių vietoj užuolaidų. Laukiau, kol ji apsigyvens manyje, kad galėtų pati prabilti, o aš tik užrašysiu, ką ji sakys.

Pagrindinė kibirkštis, kai supratau, kad gal vis dėlto kažkas gausis, buvo Šarūno Saukos paveikslas „Tamsus krūmas pakeliui į Egiptą“, užkeltas ant knygų spintos jos svetainėje. Pasirodo, žavėjosi Sauka, paveikslą pirko dar studente būdama. Sauka plūduriuoja ir mano visatoje. Kaip ir Jurgos mylimas Rene Magritte‘as ar Paulis Delvaux ir kiti siurrealistai. Žavėjosi Švėgžda, kurio paveikslas puošia mano su Tomu Sodeika leistą filosofijos vadovėlį. Tam tikru kampu mus jungė simpatijos siurrealizmui, atsidarius jos knygų spintą – supratau, kad ir literatūrinis skonis. Bet tik tam tikru kampu.

Jurga pranoko mus visus savo erudicija, talentu ir vidiniu užmoju. Neįminiau jos mįslės, tiesiog susikūriau savąją. Kuo toliau rašiau, tuo ji darėsi įdomesnė ir vis labiau ją pamėgau. Pradėjau nuo kūrėjos, bet pajutau gilią simpatiją ir kaip žmogui. Nesidomėjau jos gyvenimo užkulisiais. Mokiausi iš jos, gilinausi į dalykus, kurių iki tol neišmaniau, kad ir į C. G. Jungo alchemiją. Netgi bandžiau per ją interpretuoti kai kuriuos ir Jurgai svarbius dalykus.

Su seserimi Radvile pikete už Tibeto laisvę. Vilnius, 1995

Joje tilpo, rodos, labai daug gyvenimų – rašytojos, dailininkės, neformalės, keliautojos, visuomenininkės, kovotojos už Tibeto laisvę, piligrimės, žurnalistės, vienišės ir, kaip dabar mėgstama sakyti, populiarios ikonos. Ar galima sakyti, kad prie jos labai lengvai lipo įvairios etiketės ir tuo pačiu ji visada buvo nenuspėjama?

Maxas Scheleris pasiūlė formulę modernų žmogų antropologiškai apibūdinti kaip bestia cupidissima rerum novarum (lot. – gyvūnas, trokštantis naujų dalykų). Tam tikru aspektu Jurga buvo toks modernus žmogus. Nesėdėjo ir nemeditavo prie langelio, o siekė išbandyti gyvenimą kaip pavojingą likimą. Netausojo savęs. Suprasdama, kaip pavojinga nepasiruošusiam žmogui praktikuoti kai kurias Rytų ribines meditacijas, visgi jautė joms nepaaiškinamą trauką. Niekas nežino, bet iš tekstų galima įtarti, kad ir praktikavo.

Jonui Mikelinskui, kaip savo literatūriniam krikštatėviui prisipažino, kad jaunystėje bandė ir narkotikus, bet organizmas atmetė. Nepriprato. Negalėjo nebandyti. Juk rašė apie „Mėnulio vaikus“. Šis romanas – tai beveik istorinis dokumentas apie tuometinę alternatyviąją kartą. Kas yra Saigono kavinė tuometiniame Leningrade sužinojau iš Jurgos knygos. Bet ją pačią šiame mieste labiau domino Aleksandro Bloko ir jos tėvo dailininko bei scenografo Igorio Ivanovo pėdsakai.

Jurga neparašė dviejų vienodų knygų. Visos dvidešimt knygų – skirtingos. Novelės „Kaip užsiauginti baimę?“ jau skiriasi nuo „Pakalnučių metų“ – jose daugiau apokaliptinių nuojautų. „Agnijos magijoje“ – žaidžiama Henrio Millerio ir Ričardo Gavelio atvertais erotinės laisvės motyvais, tik iš moters perspektyvos. „Pragaro sodai“ – metafizinių jėgų blogio ir gėrio kova, kur nugali blogis. Domantas susidegina panašiais kaip ir Andrejaus Tarkovskio filme „Nostalgija“ Dominykas – be jokios aiškios priežasties. Po-tibėtinėje kūryboje išnyksta suicidinės tendencijos, kurias Vanda Juknaitė įvardija destruktyviomis, ir atsiranda socialumo motyvai. „Agnijos magija“ ir „Sapnų nublokšti“ buvo pačios mylimiausios Jurgos knygos. Gal dėl to, kad jos labiausiai „raganiškos“: sapnas persipina su realybe ir veriasi kelios alternatyvios tikrovės.

Neplanavau apie ją parašyti daugiau kaip dviejų šimtų puslapių. Kad negąsdinčiau žmonių. Mano mama tokias storas knygas naudoja sūriams prispausti. Bet taip išėjo…

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Vienas rašytojos gyvenimo paradoksų yra tai, kad ji buvo populiari rašytoja ir tuo pačiu nesaldi, autentiška savo patirtimi bei kūrybos temomis. Tačiau jos darbus kolegos rašytojai ar kritikai neretai traktavo kaip paralelinius tikrajai literatūrai. Ar Jums pavyko įminti šį paradoksą?

Tai mitas. Tai tik dalis tiesos. Paradoksas tas, kad tą mitą įtvirtino pati Jurga. Ji vis kartojo, kad yra nevertinama ir kolegų nesuprasta. Tačiau mano knygoje bibliografinės nuorodos „Literatūra apie Jurgą Ivanauskaitę“ apima devynis puslapius. Gabrielė Gailiūtė rašo, kad Lituanistikos bazės duomenimis, Jurga iš visų lietuvių rašytojų yra sulaukusi daugiausia akademinės lituanistų bendruomenės dėmesio. „Mes visi buvome ją įsimylėję“ prasitarė Alis Balbierius per šios knygos prezentaciją Radvilų pilyje Biržuose. „Ji galėjo pasiimti bet kurį, bet neėmė nei vieno“.

Aidas Marčėnas jai mirštant parašė atsisveikinimo eilėraštį. Įstrigo tarsi padrąsinančios eilutės: „todėl keliaukim drąsiai nusiteikę,/kad jei nėra ten vartų, tai nereikia,/bet jei yra tie vartai, tai vartus//atkels, pašluos ir pasitiks prie vartų,/nes mes kietai gyvenom vieną kartą/kaip du kartus, kaip keturis kartus“. Naujoje jo knygoje bus dar vienas eilėraštis, skirtas Jurgai.

Ji sulaukė gerų žodžių iš Vytauto Rubavičiaus, Kęstučio Navako, Donaldo Kajoko. Su ja bičiuliavosi Vanda Juknaitė, Dovilė Zelčiūtė, Jūratė Stauskaitė, Audronė Urbonaitė ir kiti kultūros žmonės. Ji buvo išlydėta su didžiule meile ir šiluma. Visas pasaulis negali būti ištisai palankus. Kažkas lieka ir nedraugas. Tik tiek.

Tiesa, buvo epizodas. Jurga gydėsi Švedijoje. Kabojo tarp gyvybės ir mirties. Tokioje situacijoje žmogus tikisi kolegų solidarumo ar bent jau tylos. Tačiau „Metų“ žurnalas spausdina interviu su viena rašytoja, kuri žinovės tonu nuvertina Jurgą ir jos kūrybą. Kažkas į Švediją nusiunčia jai „Metų“ žurnalą. Jurga verkia.

Kažkada Apaštalas Paulius yra pamokęs: „Tetyli moteris bažnyčioje“. Nietzsche pratęsdamas pridėjo: „tetyli moteris apie politiką“. O aš pratęsčiau: „tetyli moteris-rašytoja apie kitą moterį-rašytoją“. Nebent turėtų ką gera pasakyti.

Šiandien mūsų kultūroje jau neegzistuoja tokia ryški takoskyra tarp „rimtosios“ ir „populiariosios“ literatūros. Ar galima sakyti, kad J. Ivanauskaitė kaip tik ir buvo viena pirmųjų, kuri savo kūryboje tai sujungė?

Nežinau, kurį jos kūrinį Jūs priskiriate populiariajai, kurį – rimtajai literatūrai. Šiaip, kalbėjimas apie Ivanauskaitę kaip apie „popsinę“ rašytoją yra štampas, kurio aš nesuprantu. Suprantu, kad populiari literatūra turėtų linksminti. Populiarioji turėtų suteikti galimybę smagiai praleisti laiką. Dalis skaitytojų, kurie dejuoja, kad jos kūryba „popsinė“, po to prisipažįsta, kad neįveikė iki galo jos knygų. Tai kur čia smagumas? „Popsinę“ turėtum praryti vienu ypu. Suprantu, kad „Dviračio šou“ yra popsinės kultūros dalis. Labai mėgstu, ištisai žiūriu, juokiuosi ir vertinu. Pailsiu.

Nieko panašaus nesu aptikusi Jurgos kūryboje. Jokio juoko. Liūdesys, gėla, egzistencinis nerimas smelkia visą jos kūrybą. Kas ten juokinga? Kas smagu? Veikiau, kaip sako V. Juknaitė, destruktyvu.

Galvoju, ar tik nemaišome dviejų žodžių: populiarus, kaip dažnai skaitomas, ir populiarioji kultūra, kaip poilsio kultūra, nes abu turi tą pačią pradžią? Štai, Jurgos „Viršvalandžiai“ šiuo metu yra likę populiariausių, tai yra bibliotekose dažniausiai skaitomų knygų dešimtuke. Ar tai irgi populiarioji literatūra? Tai mirštančio žmogaus dienoraštis.

Su Tibeto vienuoliais Kaune. Nuotrauka iš šeimos archyvo

Tibeto tema rašytojos kūryboje bei visuomeniniame gyvenime yra turbūt viena esminių. Neatsitiktinai ir Jūs savo studijoje J. Ivanauskaitės kūrybą skirstote į tris etapus, o šio skyrimo ašimi yra būtent santykis su Tibetu.

Nelabai iki tol domėjausi Jurgos kelionių literatūra. Tritomį buvau pasilikusi pabaigai. Tačiau mane nustebino ir sužavėjo vidurinioji knyga „Kelionė į Šambalą“. Pirmojoje knygoje „Ištremtas Tibetas“ – daug didaktikos, siekio išmokyti kitus budizmo tiesų. Paskutinioji – „Prarasta pažadėtoji žemė“ – jau liūdna: tikėjimas, kad yra kažkur jai skirta, tik per kelionę atrandama, tikroji ir išskirtinė vieta jau išblėso.

Tačiau „Kelionė į Šambalą“ yra unikali. Tai eseistika, kurioje  kelionės įspūdžiai perpinami su metafizinėmis įžvalgomis, teoriniais svarstymais, tikėjimo išsipildymu ir giliu egzistenciniu liūdesiu. Tai buvo trečioji, po „Raganos ir lietaus“ ir „Pakalnučių metų“, mano pamėgta Jurgos knyga.

Ar galima sakyti, kad dievoieška, religinė patirtis gyvenime J. Ivanauskaitei buvo ne ką mažiau svarbi nei pati kūryba?

Jurgos sakralumo ilgesys buvo ekumeninis iš esmės – siekiantis įžvelgti amžinybę anapus konfesijos slenksčio. Jurgos šeima kilusi iš reformatų – vienas jos prosenelių buvęs evangelikų reformatų kunigas Biržų krašte. Rašytoja dar Sąjūdžio metais pasikrikštijo katalikų bažnyčioje. Ją pakrikštijo Monsinjoras Vasiliauskas. Po krikšto ji apsilankė Paberžės bažnyčioje, bendravo su Tėvu Stanislovu. Skaitė Bibliją, romane „Ragana ir lietus“ ją persako ir cituoja, savaip seka jos personažų pėdsakais. Kita vertus, ji skaitė ir Koraną, kabalistikos pradmenis, budistinius tekstus.

Jos ekumeninį šventybės, kaip vienovės, ilgesį liudija ir jos jau prieš mirtį sapnuotas sapnas. Veiksmas vyksta cerkvėje, kažkur Rusijoje, galbūt Maskvoje: „Ten – tik vienuoliai. Vieni atsirado kaip pranciškonai, kiti – kaip stačiatikiai. Treti – kaip budistai. Prietema, kvepia lydytu sviestu, kaip Džoklange. Išgirstu šalimais šnekant lietuviškai.“

Trečia vertus, Jurgos šventybės ilgesys visą laiką svyravo tarp dviejų prieštaravimų: tarp labai stipraus tikėjimo ilgesio ir proto keliamo maišto bei skepsio. Viename interviu Jurga sako: „po pirmų kelionių į Tibetą buvau labai kategoriškai nusiteikusi prieš krikščionybę, ypač prieš katalikybę. Labai aršiai ginčydavausi, šokdavau prieš, bet kuo labiau įsigilindavau į religijas, tuo artimesnės jos tapdavo – ir krikščionybė, ir katalikybė, ir judaizmas, ir islamas. Tiesiog pradedi matyti, kad povandeninė srovė – esmė visur ta pati – Absoliutas (iš kur atėjome ir kur sugrįšime) yra vienas“.

Su Tėvus Stanislovu Dotnuvoje. Nuotrauka iš šeimos archyvo

Nacionalinė kultūros ir meno premija rašytojai buvo skirta „už atvirumą pasauliui bei jo kultūrinei įvairovei ir kintančių vertybių pojūtį romanuose“. Kaip manote, ar Jurgos idealai šiandien yra gyvi?

Kelionių literatūros pabiro, bet Jurgos nedubliuoja. Jos atvirumas ir kelionės – veikiau metafizinės prigimties. Ji buvo atvira tiek Rytų, tiek Vakarų kultūros ženklams. Tiesiog stipri natūra, gebanti daug kam atsiverti, daug ką aprėpti. Tokia Jurgos sukurta atvirumo siekiamybė kaip pirmavaizdis, manau, niekur negali pradingti, nepaisant visų politinių pulsacijų atvirumo-uždarumo link.

8diena.lt