Šiais metais sukanka 155 metai, kai Zanavykų žemėje, netoli Kudirkos Naumiesčio, Pūstelninkų kaime gimė garsus pedagogas, publicistas, vaikų rašytojas, vadovėlių mokykloms autorius, kultūros veikėjas Pranas Mašiotas (1863-1940).
Pranas Mašiotas su šeima. Iš kairės sėdi: žmona M.Mašiotienė, sūnus Donatas, P. Mašiotas; stovi dukra Marija ir sūnus Jonas. Ryga, 1912 m. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus nuotr.
Pranui Mašiotui – 155
Praną Mašiotą kaip literatą, vaikų rašytoją pažįsta visa Lietuva, o ypač jaunieji skaitytojai, tačiau tai, kad jis buvo garsus pedagogas matematikas, žino gal tik vyresnės kartos žmonės, mokęsi matematikos iš P.Mašioto vadovėlių, arba tie, kuriems jis pats dėstė šią discipliną. Taigi straipsnyje bus kalbama būtent apie P. Mašiotą pedagogą, vadovėlių mokykloms autorių, kuris keturiasdešimt gyvenimo metų atidavė mokyklai.
1887 m., baigęs Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, P.Mašiotas sugrįžo į Lietuvą. Deja, pasikartojo įprasta XIX a. II p. situacija, kai išsilavinusių, užsienyje aukštuosius mokslus baigusių jaunuolių Lietuvoje niekas nelaukė. Taip atsitiko ir P.Mašiotui. Negavęs darbo tėvynėje, jis buvo priverstas tenkintis mokytojo vieta Lomžoje (Lenkija). 1891 m., Rygos mokslo apygardos kanceliarijoje gavęs raštininko darbą, persikėlė gyventi ir dirbti į Rygą (Latvija). Čia prasidėjo tikrasis pedagogo, publicisto, švietėjo ir kūrėjo gyvenimas.
P.Mašiotas 24 metus mokė Rygos lietuvių vaikus
1892 m. P.Mašiotas paskirtas Rygos realinės gimnazijos matematikos mokytoju, o 1913-1915 m. dirbo dar ir Rygos mergaičių gimnazijos direktoriumi. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Rygoje rašė į „Aušrą“, „Šviesą“, „Vienybę lietuvininkų“, „Varpą“, „Lietuvių laikraštį“, „Vilniaus žinias“, „Viltį“, „Vairą“, „Rygos garsą“. Daug dirbo Rygos lietuvių organizacijose, jas rėmė materialiai ir moraliai. 1906 m. drauge su kitu žymiu pedagogu Marcelinu Šikšniu įsteigė lietuvių švietimo draugiją „Žvaigždė“, buvo pirmasis jos pirmininkas. Draugija išlaikė septynias lietuviškas pradines mokyklas ir suaugusiųjų kursus. Buvo renkamas į Rygos lietuvių „Dainos“, „Kanklių“ ir kitų draugijų valdybas. 1907 m. išrinktas Lietuvių mokslo draugijos nariu. 1912-1914 m. sekmadieniais P.Mašiotas lietuvaites gimnazistes mokė dar ir lietuvių kalbos. Pradinei mokyklai pedagogas parašė „Aritmetikos uždavinyną“ (I-II d., 1906), kuris tuo metu buvo ypač reikalingas, išėjo net 14 leidimų (paskutinis – 1938 m.). Suaugusiųjų savimokai parašė rašybos vadovėlį „Raštas“ (1907). Gyvendamas Rygoje P.Mašiotas sukūrė šeimą. 1894 m. vedė išsilavinusią dvarininko dukrą Mariją Jasienskytę. Susilaukė trijų vaikų: Marijos, Jono ir Donato.
Pedagoginė veikla tęsėsi
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui P. Mašiotas pasitraukė į Maskvą, vėliau į Voronežą, ten 1915-1918 m. vadovavo Martyno Yčo iš Vilniaus evakuotoms berniukų ir mergaičių gimnazijoms. Jis buvo visų gerbiamas ir mylimas gimnazijų vadovas. Dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, bendradarbiavo spaudoje rašydamas pedagogikos, švietimo, etnografijos, kalbos klausimais. P.Mašiotas parašė „Mokslo pasakas“ (1916). Pasitarimuose diskutavo Lietuvos švietimo sistemos klausimais, rengė atskirų mokymo dalykų programas. Tuo metu matematikos vadovėlių lietuvių kalba beveik nebuvo. 1906 m. P.Mašiotas išleido aritmetikos uždavinyną pradinėms mokykloms. 1918 m. P.Mašiotas grįžo į Lietuvą. Naujai besikuriančioje valstybėje – marios darbų. Lietuvos mokytojų suvažiavime, kuris vyko Vilniuje 1919 m. sausio 20 d., buvo atkurta Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga ir išrinkta jos valdyba: P. Mašiotas (pirmininkas), O.Mašiotienė, P.Karazija ir M.Šikšnys. Vilniuje P.Mašiotas dirbo Lietuvos tarybos švietimo sekcijoje, buvo Aukštesniojo mokslo departamento direktorius. Kai sostinę okupavo lenkai, P.Mašiotas pasitraukė į Kauną. Nuo 1919 m. paskirtas LR švietimo ministerijos viceministru. Dirbo Knygų leidimo ir terminologijos komisijoje. Daug laiko skyrė pradinių ir vidurinių mokyklų vadovėliams rašyti. Parengė ir išleido elementorių „Ašakaičio abėcėlė“ (1921). Vidurinėms mokykloms parašė „Fizikos vadovėlį“ (1922, 1930). Parašė ir išleido daug matematikos vadovėlių: „Plokštumos trigonometriją“ (1919), „Trigonometrijos uždavinyną“ (1919), „Plokštuminę trigonometriją ir uždavinyną“ (1923, 1929,1936), „Algebros uždavinyną“ (1921, 1922, 1929, 1931), „Geometrijos uždavinyną“ (1919, 1923). Paminėtina jo „Žemosios matematikos istorija“ (1919). Vadovėliams būdingi politechninio mokymo elementai, teorijos ir praktikos ryšys, mąstymą skatinančios užduotys.
Ypač daug pedagoginių straipsnių ir patarimų P.Mašiotas paliko mokytojams. Nemaža tokių rašinių publikuota Švietimo ministerijos laikraštyje „Švietimo darbas“. P.Mašiotas rašė: (…) noriu pakartot savo pedagoginių patarlių keletą. Jas buvau išspausdinęs 1918 m. „Lietuvos Mokykloje“. Dabar tas „Lietuvos Mokyklos“ sąsiuvinis retai kur randamas, o tose mano darbo patarlėse taip gi išreikšta kiek mano įspūdžių, kurie gal sužadint vieną kitą pedagoginę mintį.
1. Nemėgsti vaikų, nesisėsk į mokytojo krėslą – nei jiems, nei sau mielas nebūsi.
2. Vaikai mėgsta mokytis, tik nemėgsta blogų mokytojų.
3. Mokiniai daugiau išmano, kaip parodyt įmano.
4. Klasė gerai mato, nes daugeliu akių žiūri; giliai jaučia, nes daug širdžių turi.
5. Juo mokytojas daugiau dirba, juo mokiniai ilgiau gauna pamiegoti.
6. Darbštus mokytojas, darbšti ir klasė.
7. Pigiausias būdas vaikui valdyt – duot jam įdomaus darbo.
8. Neužgauk mažo, nes jame didelį užmuši.
9. Vaikai tik tų nemyli, kurie nesiduoda mylėti.
10. Meilės vaikams gali ir nerodyti, tik turėk, tai patys pamatys.
11. Parodyk vaikui kiek širdies, jis tau savo visą atiduos.
12. Gero auklėtojo žodis už blogo rykštę skaudesnis.
13. Lengviau vaikus nuo blogo išsaugot, kaip paskui atpratint.
14. Kur vaikas yra nusikaltęs, ten yra du kaltu – vaikas ir auklėtojas.
15. Vaikas nemėgsta vedamas, džiaugiasi padedamas.
16. Nuolat valdomas, staiga neišmoks pats valdytis.
17. Bausmė kaip vaistas: dažnai vartojama paliauja gydžius.
18. Tik pirmoji bausmė tikrai baisi.
19. Dažnai baramas, kaip jautis ariamas, pripranta.
20. Nuolat baudžiamas, nepriglaudžiamas, į kalėjimo duris žiūri.
21. Vaiko širdis, kaip vaškas: paliovus šildyti sukietėja.
22. Vaiko protas godus, širdis ištroškus; tas pedagogas, kuris abudu patenkins.
23. Rišk žodį su darbu: vaikas žodžiu tiki, darbu seka.
24. Vaiko akys auklėtojui pagalba: ką mažas jaučia, tą jo akys pasako.
25. Per daug varžomas auklėtinis iš rankų išsprūsta.
26. Įtarinėk, įtarinėk ir susilauksi tikro nusikaltėlio.
27. Iš mažo, kaip iš didelio, reikalauti – vis tiek, kaip striukas batas ant ilgo kurpalio traukti.
28. Tik teisybės sakyt neduok, pats išmoks meluot.
Uostamiestyje P. Mašiotas sutiktas ne itin svetingai
1922 m. balandžio 20 d. įsteigta pirmoji lietuvių gimnazija Klaipėdoje, 1930 m. jai suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. 1924 m. šios gimnazijos direktoriumi paskirtas P.Mašiotas. Tuo metu čia tvyrojo nemaža įtampa. Mažlietuviai mokytojai buvo labai nusiteikę prieš Didžiosios Lietuvos pedagogus: susitikę net nesisveikindavo, mokytojų kambaryje kalbėdavo tik vokiškai, nevengdavo pašiepti, menkinti. Mažlietuviai mokytojai iš aukšto žvelgė į mokinius ir nevengė juos bausti fizinėmis bausmėmis. P.Mašiotui visa tai atrodė nepriimtina, svetima. Nebuvo paprasta tokiam pedagogų kolektyvui vadovauti. Direktorius gerai mokėjo vokiečių kalbą, tai jam padėjo greičiau pritapti suvokietintoje Klaipėdoje. Po truputį jis palenkė savo pusėn kai kuriuos pedagogus. Be tiesioginių pareigų, dar rūpinosi suaugusiųjų švietimu, prižiūrėjo valdininkams rengiamų lietuvių kalbos kursų darbą. Įsitraukė į Klaipėdos visuomeninį gyvenimą – buvo Tautinio Lietuvos laivyno steigimo komiteto narys. Buvęs pedagogo auklėtinis prisimena, kad vienas šviesiausių jaunimo auklėtojų gimnazijoje buvo P.Mašiotas, vadovavęs Klaipėdos lietuvių gimnazijai iki 1929 m. Apibūdindama P.Mašioto pedagoginį taktą buvusi auklėtinė L.Janušytė pasakojo, kad tai buvo direktorius, kuris, rodos, nieko nedrausdavo mokykloje, bet niekas nedrįsdavo blogai elgtis. Pasikvietęs į savo kabinetą moksleivį, direktorius pasisodindavo jį greta, kalbėdavo ramiai, su šypsena, ir kažkokia moraline jėga moksleivį sukaustydavo. 1929 m. P.Mašiotas susirgo veido nervo uždegimu. Atsistatydino iš direktoriaus pareigų, atsisveikino su uostamiesčiu ir grįžo į Kauną. Tačiau tikėtina, kad pagrindinė atsistatydinimo priežastis buvo nesutarimai su gubernatoriumi Antanu Merkiu (1887-1955) .
Brangino ir puoselėjo lietuvių tradicijas
Nuo 1929 m., išėjęs į pensiją, P.Mašiotas atsidėjo literatūrinei kūrybai ir vertimams. Rašydamas vaikams, svarbiausiais kriterijais laikė meniškumą, informatyvumą, dorovinį poveikį, aukštą kalbos kultūrą. Jo kūrybinis ir mokslinis palikimas didžiulis: parašė ir išleido per 150 knygų vaikams, parengė ir išleido matematikos, fizikos, rašybos vadovėlių pradinei ir vidurinei mokykloms. Paliko daugiau kaip 500 publicistikos rašinių. Rašė pedagogikos ir jos istorijos, mokymo metodikų, švietimo, etnografijos, kalbos kultūros, terminijos kūrimo ir norminimo klausimais. Tėvo pramintais keliais pasuko ir P.Mašioto duktė Marija Mašiotaitė-Urbšienė (1895-1959) – istorikė, bibliografė, Lietuvos užsienio reikalų ministro, diplomato Juozo Urbšio (1896-1991) žmona (1922-1927 m. dirbusi Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, Maskvoje ir Paryžiuje) ir sūnus Jonas Mašiotas (1897-1953) – pedagogas, matematikas, vadovėlių mokykloms autorius. Mašiotai sugyveno labai gražiai, darniai, brangino ir puoselėjo lietuvių tradicijas bei papročius, visada švęsdavo visas tautos ir šeimos šventes.
Visas P.Mašioto gyvenimas buvo paaukotas tautos kultūriniam atgimimui, tautinės mokyklos kūrimui. Tai buvo lietuvybės šviesa spinduliuojanti asmenybė.
