Jūratė Laučiūtė. 140 metų be Valančiaus

Šiemet sukako 140 metų, kai Viešpats pasišaukė didžiojo žemaičių Piemens, Žemaičių vyskupystės vadovo ir valdovo Motiejaus Valančiaus sielą… Taip pat sukako 165 metai, kai imperijos sostinėje Sankt Peterburge Motiejus Valančius buvo konsekruotas Žemaičių vyskupystės vyskupu. Jubiliejai paprastai skatina ne tik švęsti, bet ir apmąstyti praeities įvykius, ieškant sąsajų su dabartimi.

Ko­kią Lie­tu­vą – Že­mai­čių vys­ku­pys­tei pri­klau­sė ne tik tra­di­ciš­kai su­vo­kia­ma že­mai­tiš­kai kal­ban­čių­jų že­mė – iš­ei­da­mas pa­li­ko di­džiau­sias iš že­mai­čių? Vys­ku­po pa­stan­go­mis Že­mai­čių vys­ku­pys­tės vals­tie­čiai:

– bu­vo iš­blai­vin­ti;

– iš­mo­ko skai­ty­ti ir, pa­sak poe­to Ka­zio Bin­kio, skai­ty­ti ne­beuž­mir­šo;

– skai­ty­da­mi iš­mo­ko do­rai gy­ven­ti, lie­tu­viš­kai mąs­ty­ti;

– at­sis­py­rė len­ki­ni­mui ir ru­si­ni­mui;

– iš­mo­ko or­ga­ni­zuo­tai veik­ti ir prieš­in­tis, gin­da­mi sa­vo idea­lus: lie­tu­viš­ką spau­dą, lie­tu­viš­ką rai­dy­ną, blai­vy­bę, ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mą (vi­si esa­me gir­dė­ję apie Kra­žių sker­dy­nes, bet ne­dau­ge­lis ži­no, jog pir­ma­sis že­mai­čių pa­sip­rie­ši­ni­mas gi­nant sa­vo Baž­ny­čią nuo ru­si­ni­mo ir sta­čia­ti­ki­ni­mo įvy­ko Ty­tu­vė­nuo­se 1864 me­tais, vys­ku­pui M. Va­lan­čiui pa­ta­rus ir pa­ska­ti­nus);

– ta­po tau­ta, ku­ri ga­liau­siai su­si­vo­kė, jog jai rei­ka­lin­ga sa­va, lie­tu­viš­ka, o ne len­kiš­ka ar ru­siš­ka vals­ty­bė.

Jei ne­bū­tų bu­vę M. Va­lan­čiaus, ne­ži­nia, kiek dar ta že­mai­tiš­ko­ji, lie­tu­viš­ko­ji gen­tis, vals­tie­čiai bū­tų plū­du­ria­vę tarp šlėk­tiš­kos len­kiš­kos Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės nos­tal­gi­jos ir ca­riz­mo bru­ka­mos ru­siš­kos kul­tū­ros. O gal ir iš vi­so ne­bū­tų su­bren­dę sa­vai, lie­tu­viš­kai ta­pa­ty­bei?..

Su­nkio­jo lai­ko­tar­pio iš­šū­kiai pa­gim­dė as­me­ny­bę, o as­me­ny­bė su­kū­rė sa­vo epo­chą, M. Va­lan­čiaus epo­chą, ku­rios pa­sek­mė – pa­sau­lį iš­vy­dęs is­to­ri­jos ste­buk­las – lie­tu­vių tau­ta.

Koks to ste­buk­lo li­ki­mas? Ką mes iš­sau­go­jo­me, ką pra­ra­do­me, ką at­ra­do­me? Ar šian­dien Lie­tu­vo­je tu­ri­me to­kią as­me­ny­bę, to­kį po­li­ti­nę ar dva­si­nę val­džią tu­rin­tį mo­ra­li­nį au­to­ri­te­tą, ku­rio pa­šauk­ta, par­agin­ta tau­ta vie­nin­gai pa­kil­tų į ko­vą už sa­vo idea­lus, už sa­vo at­ei­tį?

Dar prieš dvi­de­šimt me­tų at­ro­dė, kad tu­ri­me. Ir au­to­ri­te­tą, ir idea­lus. Šian­dien tu­ri­me de­mo­kra­ti­ją, o tai reiš­kia – gau­sy­bę pre­ten­zin­gų va­dų ir va­du­kų bei gau­sy­bę skir­tin­gų in­te­re­sų. Apie idea­lus net ne­be­kal­ba­ma, kaip ir apie oru­mą, tau­ru­mą, kil­nu­mą, do­rą, iš­ti­ki­my­bę… Juk tos dva­si­nės ver­ty­bės ta­po be­ver­tės, nes ne­pa­de­da siek­ti kar­je­ros ir tur­tų.

Prieš dvi­de­šim­tį me­tų džiū­ga­vo­me ga­lė­sian­tys lais­vai puo­se­lė­ti gim­tą­ją kal­bą ir M. Va­lan­čiaus ap­gin­tą lie­tu­viš­ką rai­dy­ną, kur­ti vals­ty­bę, ku­rio­je lie­tu­viams bus ir ge­ra, ir sau­gu. Da­bar mo­der­nu gė­rio ir sau­gu­mo ieš­ko­ti ki­to­se ša­ly­se, o iš idea­lis­tų ma­din­ga ty­čio­tis.

Lie­tu­va to­li pa­žen­gė ci­vi­li­za­ci­jos ke­liu, va­di­na­mo­jo eu­ro­pė­ji­mo ke­liu. Bet su­si­ža­vė­ję ci­vi­li­za­ci­jos, tech­no­lo­gi­jų su­tei­kia­mo­mis ga­li­my­bė­mis puo­se­lė­ti kū­ną, at­ro­do, bū­si­me smar­kiai ap­lei­dę dva­si­nius da­ly­kus, ku­rie ir yra ti­kro­ji kul­tū­ra. M. Va­lan­čiaus iš­blai­vin­ta tau­ta vėl sken­di al­ko­ho­lio liū­ne, o pri­dur­mui te­ka nar­ko­ti­kų srau­tai.

Pa­skel­bus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę 1918 me­tais, į ją iš vi­sų už­sie­nių sku­bė­jo grįž­ti ki­tur mo­kę­si ir ten pui­kiais spe­cia­lis­tais ta­pę lie­tu­viai, kad sa­vo ge­bė­ji­mus, ži­nias, au­to­ri­te­tą, kar­tais net ir tur­tus ati­duo­tų ku­ria­mai vals­ty­bei.

Da­bar tik skai­čiuo­ja­me: iš­vy­ko, iš­vy­ko, iš­vy­ko… Ir kar­tais dar vai­kiš­kai pa­si­di­džiuo­ja­me, jog tas ar ta už­sie­niuo­se pa­sie­kė vers­lo ar moks­lo aukš­ty­bių. Bet kas iš to Lie­tu­vos vals­ty­bei? Lie­tu­vos moks­lui? Lie­tu­vos kul­tū­rai? Pa­ga­liau, Lie­tu­vos biu­dže­tui? Nes iš­ny­kus idea­lams ir idea­lis­tams, biu­dže­tas ta­po vie­nin­te­liu moks­lą ir kul­tū­rą šiaip taip pa­lai­kan­čiu ir ska­ti­nan­čiu veiks­niu… Tik, de­ja, ši­tai vals­ty­bės iš­lai­dų da­liai biu­dže­te skir­ta pa­sku­ti­nė ei­lu­tė. At­lie­kos…

O ką ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie my­li­miau­sią M. Va­lan­čiaus kū­di­kį – Baž­ny­čią? Baž­ny­čia anais lai­kais bu­vo vie­nin­te­lė ins­ti­tu­ci­ja Lie­tu­vo­je, ku­ri žmo­nėms sklei­dė ir tie­są, ir švie­są. Že­mai­čių di­dy­sis Pie­muo pats vie­nas, be su­fra­ga­nų, ga­nė di­džiu­lę ave­lių ban­dą – apie mi­li­jo­ną ka­ta­li­kų. Ir nė vie­nos ne­pra­ga­nė.

Šian­dien vys­ku­pų daug, ir ave­lių kiek­vie­nam ten­ka ga­ny­ti kur kas ma­žiau nei M. Va­lan­čiui. Na, ir kaip se­ka­si pie­me­nau­ti?

Be­je, ir ins­ti­tu­ci­jų, ku­rios skel­bia­si sklei­džian­čios švie­są ir tie­są, pri­vi­so kaip pikt­žo­lių. Tik kur ta švie­sa, kur tie­sa?

Sa­ko­te, ki­ti lai­kai, ki­to­kie iš­šū­kiai? Gal­būt… Bet M. Va­lan­čius ti­kriau­siai su­si­do­ro­tų ir su nau­jų lai­kų iš­šū­kiais. Nes iš­min­ties, ži­no­ji­mo, ką ir kaip da­ry­ti, jis sė­mė­si iš sa­vo že­mai­tiš­kų šak­nų, iš ne­su­vai­din­tos, be­ga­li­nės mei­lės žmo­nėms, iš ti­kė­ji­mo, kad jie yra ver­ti jo pa­stan­gų, jo au­kos.

Šaltinis čia

Atsakyti