Kalba yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, bet vis dėlto labai retai susimąstome, kiek daug įvairios informacijos apie mus gauna žmonės, su kuriais tiesiog paprasčiausiai kalbamės. Be abejo, kalba atlieka daug funkcijų ir yra viena iš svarbiausių socialinių žmogaus veiklų, tačiau kalbančiojo raiška taip pat yra įtakinga – balsas gali perteikti įvairiausią informaciją apie jį, garsinę išraišką lydi ir kūno signalai (gestai, mimikos, laikysena ir kt.), kurie leidžia geriau suprasti pašnekovą. Tad kaip kalba sklinda emocijos? Kaip informaciją savo kalba perduoda skirtingų lyčių bei amžiaus grupių žmonės? Apie šiuos aspektus daug pasakyti gali fonetikos tyrimai, todėl apie šioje srityje atliekamus tyrimus ir jų svarbą bei aktualumą kalbiname Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros doktorantę Reginą Sabonytę ir VDU darbuotoją dr. Sigitą Dereškevičiūtę.
Kaip galėtumėte apibrėžti fonetiką? Kuo svarbūs šioje srityje atliekami tyrimai?
Regina Sabonytė: Fonetiką apibrėžčiau kaip kalbotyros mokslo šaką, keliais aspektais tiriančią kalbos garsus. Artikuliacinė fonetika analizuoja kalbos padargų veiklą tariant garsus. Akustinė fonetika įvairiomis garsų analizės programomis tiria kalbos padargų sukeltus oro virpesius, t. y. garsinį kalbos signalą, o psichoakustinė – šių virpesių suvokimą. Funkciniu aspektu kalbos garsus analizuoja fonologija: tiriami kalbos garsų santykiai ir požymiai, skiriantys vienus garsinius elementus nuo kitų.
Fonetikos tyrimai svarbūs tiek fundamentiniu, tiek taikomuoju požiūriu. Fundamentiniu požiūriu svarbu išanalizuoti ir aprašyti konkrečios kalbos ar tarmės garsus, jų ypatybes, taikomuoju aspektu – pritaikyti tyrimų rezultatus kalbos vartotojų reikmėms. Šiuo metu fonetikos tyrimai plačiai taikomi kalbos technologijų (pvz., šnekos atpažinimo, sintezuotos kalbos), klinikinės lingvistikos, teismo lingvistikos srityse.
Ką galima išsiaiškinti atliekant akustinius tyrimus? Šią analizę taikėte tyrinėdama juoko tipus. Papasakokite plačiau.
Regina Sabonytė: Apie tai, ką galima išsiaiškinti atliekant akustinius tyrimus, būtų galima kalbėti plačiai, todėl norėčiau tik apibendrintai aptarti akustinių tyrimų svarbą jau minėtoms sritims. Akustiniai tyrimai, kaip ir rodo pavadinimas, leidžia išsiaiškinti akustinius skirtingų garsų požymius (trukmę, intensyvumą, pagrindinio tono dažnio, formančių duomenis), nustatyti akustinius garsų panašumus ir skirtumus, šalia einančių garsų, kirčio, priegaidės, intonacijos įtaką tam tikro garso akustinėms ypatybėms ir pan.
Akustinių požymių tyrimų rezultatai naudingi kalbos technologijoms – jie reikalingi tiek šnekos atpažinimo, tiek sintezavimo sistemoms. Lyginamoji akustinių požymių analizė teismo lingvistikoje gali padėti nustatyti, pavyzdžiui, ar žmogus, kurio balsas skamba turimame garso įraše, yra tas pats asmuo kaip ir kuris nors iš byloje svarbių asmenų. Akustinę analizę galima taikyti tyrinėjant ne tik lingvistinius, bet ir paralingvistinius elementus (pvz., juokas, žiovulys, kosulys, verksmas), kurių pasitaiko kalbos aktuose. Paralingvistiniai elementai dažnai būna susiję su emocine kalbėtojo būsena. Taikydama akustinę analizę esu tyrinėjusi skirtingus socialinio juoko (t. y. tokio juoko, kuris pasirodo natūraliai bendraujant) tipus – džiaugsmingąjį ir mandagųjį. Tyrimas padėjo išsiaiškinti, kuo šie juoko tipai skiriasi akustiniu požiūriu.
Akustinių juoko požymių tyrimai svarbūs ne vienai sričiai. Pirmiausia galima grįžti prie jau minėtų kalbos technologijų. Tobulinant sąveiką tarp žmogaus ir kompiuterio, atsirado poreikis įgalinti kompiuterį atpažinti bei reikšti emocijas. Todėl pastaruoju metu daug dėmesio skiriama tyrimams, susijusiems su kalbos ekspresyvumu ir emocijų raiška. Siekdami, kad kompiuterio kalba būtų kuo natūralesnė bei išraiškingesnė, kalbos technologijų kūrėjai dažnai tam pasitelkia sintezuotą juoką. Kita akustinių juoko požymių analizės (kaip ir juoko tyrimų apskritai) taikymo kryptis susijusi su neurolingvistika ir klinikine lingvistika. Juoko ypatybių tyrimai naudojami kuriant kompiuterines programas, padedančias ugdyti autizmu sergančių žmonių emocinį intelektą, t. y. formuoti ir tobulinti emocijų atpažinimo įgūdžius. Taigi, akustiniai tyrimai gali būti naudingi tiek lingvistinių, tiek paralingvistinių kalbos elementų analizei.
Kaip fonetikas gali pasakyti, kuo skiriasi vaikų ir suaugusiųjų, moterų ir vyrų kalbos ypatumai?
Sigita Dereškevičiūtė: Pirmiausia reikėtų paminėti tai, kad fonetiniai tyrimai apima įvairius kalbėjimo procesą veikiančius aspektus: kalbos padargų veiklą (artikuliacinius požymius), jų sukeltus virpesius (akustinius požymius), jų suvokimą (psichoakustinius požymius), fonavimo ypatumus (balso stygų padėtį, tariant garsus) ir kitus veiksnius, kurie gali turėti įtakos kokybiniams garsų ar balso požymiams. Visus šiuos vykstančius procesus galima išmatuoti natūraliomis ir laboratorinėmis sąlygomis, pasitelkiant įvairius instrumentinius metodus, pavyzdžiui, akustines garsinės kalbos ypatybes (pagrindinio tono dažnio parametrus, intensyvumą, trukmę, kalbėjimo tempą ir kt.) nustatyti garsų analizės programomis.
Taigi, kalbant apie vaikų ir suaugusiųjų kalbos ypatumus, ausimi nesunkiai girdime, kad vaikų balsai, jų tariami garsai skamba aukščiau negu suaugusiųjų. Šį psichoakustiškai suvokiamą garso aukštį lemia pagrindinis garso tono dažnis (F0), kurį apibūdina balso stygų veikla, t. y. kaip dažnai kalbant susiglaudžia ar atsitraukia balso stygos. Kuo jos susitraukia ir atsitraukia dažniau, tuo aukštesnis yra girdimas garsas, ir atvirkščiai. Šis dažnumas susijęs ir su virpančio kūno (balso stygų) dydžiu, storiu, ilgiu bei įtemptumu. Didesnis dažnis yra tuomet, kai balso stygos įtempiamos, o labiau įtempiamos trumpesnės balso stygos. Žiūrint į tai fiziologiškai, galima paaiškinti taip: vaikų balso stygos yra trumpesnės ir plonesnės, todėl jos virpa dažniau (vidutiniškai apie 300 Hz). Vaikui augant, jų balso stygos ilgėja ir storėja, todėl atitinkamai žemėja ir jų pagrindinio tono dažnis (suvokiamas kaip tono aukštis). Tai itin išryškėja berniukams paauglystės laikotarpiu (fiziologiniai mergaičių gerklų pokyčiai paauglystėje ne tokie ryškūs).
Kalbant apie šį akustinį požymį (tono aukštį), galima paminėti ir lyčių skirtumą. Suaugusių moterų balso stygos yra trumpesnės, plonesnės nei suaugusių vyrų, todėl dažniausiai moterų balsai ir tariami garsai yra aukštesni (vidutiniškai apie 220 Hz; vyrų – apie 120 Hz). Įdomu tai, kad moterų ir vyrų tono aukštis tam tikrame amžiuje pradeda kisti: sulaukę šešto ar septinto dešimtmečio vyrų balsai linkę aukštėti (dėl degeneratyvinių gerklų pokyčių, balso stygų plonėjimo), o moterų – žemėti (dėl balso stygų storėjimo ir hormoninių pokyčių).
Žinoma, nereikėtų pamiršti, kad dėl įvairių kalbinių tikslų tas pats kalbėtojas gali keisti tono aukštį, t. y. labiau įtempdamas, pailgindamas ar paplonindamas balso stygas (pvz., reikšdamas įvairias emocijas, klausiamąja intonacija tardamas frazes ir t. t.). Be to, su amžiaus skirtumu susijęs ir tono varijavimo stabilumas. Kūdikių skleidžiami garsai pasižymi plačiausiu tono dažnių kitimo diapazonu (jų artikuliuojami garsai nepastovaus tono, kinta labiausiai: nuo labai žemų iki labai aukštų dažnių). Tai irgi neturėtų stebinti, nes jų kalboje girdime įvairiausių garsų: cypimą, klykimą ar verksmą ir pan. Vėliau, išmokus labiau valdyti savo kalbą, šis tono diapazonas vaikų kalboje siaurėja, tampa pastovesnis.
Lyginant akustinius vaikų ir suaugusiųjų garsinės kalbos požymius, galima paminėti intensyvumą (suvokiamą kaip garsumas), tačiau skirtumas tarp amžiaus grupių nėra toks ryškus kaip tono atveju (su amžiumi intensyvumas šiek tiek mažėja), spektrinius požymius (formančių dažnių reikšmės aukštesnės vaikų nei suaugusiųjų vėlgi dėl tokių fiziologinių ypatybių skirtumų kaip balso trakto dydis, kalbos padargų įtemptumas, lemiantys kokybinius garsų skirtumus), kalbėjimo tempą (vaikų kalbėjimo tempas lėtesnis ir nepastovesnis).
Ar iš balso galima atpažinti žmogaus emocijas (liūdesį, džiaugsmą, rūpestį)? Jei galima, kaip?
Sigita Dereškevičiūtė: Žmogaus balsas – viena svarbiausių priemonių, leidžiančių ne tik perteikti ir keistis informacija, paveikti klausytoją, bet ir apibūdinti patį kalbėtoją, net jei jo ar jos anksčiau nebuvome sutikę: iš balso paprastai galima nustatyti kalbėtojo amžių, lytį, fiziologinę (pavargęs, serga ir kt.) ar psichologinę (išsiblaškęs, susikaustęs ir kt.) būseną, nuotaiką (pakiliai nusiteikęs, nuobodžiaujantis ir kt.), emocijas (piktas, linksmas, liūdnas ir kt.).
Kaip jau minėta anksčiau, akustinės ypatybės aiškinamos ir grindžiamos fiziologinių reiškinių prigimtimi ir įtaka. Tikėtina, kad emocinė būsena perduodama balsui, todėl jo pokyčių galima ieškoti garso signale. Žinoma, dėl požymių kompleksiškumo emocijas tirti nėra lengva. Daugelis mokslininkų sutaria, kad pagrindiniai emocijas apibūdinantys akustiniai požymiai yra susiję su: 1) pagrindinio tono dažnių (F0) parametrais (F0 vidurkis, F0 standartinis nuokrypis, F0 maksimumas, F0 minimumas, F0 diapazonas, F0 kreivės kitimas), 2) intensyvumo kaita, 3) garsinės kalbos segmentų (frazės, skiemens, fonemų) trukme, pauzių kiekiu ir jų trukme, 4) kalbėjimo tempu, ypač jo pokyčiais, 5) balso kokybiniais ypatumais: dažnių fliuktuacija (ang. jitter; rodiklis, apibūdinantis balso stygų virpėjimo neperiodiškumą, t. y. dažnių svyravimus), amplitudės fliuktuacija (ang. shimmer; apibūdina garso intensyvumo (garsumo) svyravimus), energijos pasiskirstymu spektre ir kt.
Tarpkultūriniai tyrimai rodo, kad pagrindinio tono dažnių rodikliai gerai atskleidžia emocijos sužadinimo lygį. Frazėms, ištartoms stipresnio sužadinimo emocijomis, jausenomis (džiaugsmui, pykčiui, baimei) būdingos aukštesnės F0 parametrų reikšmės (ryškesni fiziologiniai rodikliai, pavyzdžiui, labiau įtempiami raumenys). Ir atvirkščiai: silpnesnio sužadinimo emocijas (nuobodulį, depresiją, liūdesį) apibūdina žemesni F0 parametrų rodikliai. Kaip jau kalbėta anksčiau, pagrindinio tono dažnis priklauso nuo balso stygų įtemptumo: kuo labiau įtempiamos balso stygos, tuo aukštesni dažniai išgaunami. Vadinasi, reiškiant džiaugsmą ir nuostabą balso stygos įtempiamos labiausiai, o reiškiant bjaurėjimąsi ir liūdesį – mažiausiai (psichoakustiškai tokios frazės suvokiamos atitinkamai kaip ištartos aukštu ir žemu tonu). Kitas ne mažiau svarbus dėsningumas: džiaugsmą ir nuostabą reiškiančioms frazėms būdingas didelis pagrindinio tono dažnių diapazonas ir varijavimas (psichoakustiškai tai suvokiama kaip didelė balso aukščio įvairovė), o liūdesiui ir bjaurėjimuisi būdingas mažas pagrindinio tono dažnių diapazonas ir menkas varijavimas (monotonija).
Kaip atliekant fonetinius tyrimus galima nustatyti, ar žmogus meluoja? Ar galima tai padaryti tiksliai?
Sigita Dereškevičiūtė: Kaip jau minėta, žmogaus balsas gali perteikti įvairiausią informaciją apie jį (pvz., amžių, sveikatos ar emocinę būseną ir kt.). Individualus balsas pasižymi ilgalaikėmis tipiškomis (žemas, aukštas balsas) ar trumpalaikėmis, kintančiomis (pakimęs balsas) fonetinėmis ypatybėmis, kurių visuma tarsi suformuoja mūsų asmeninius „balso paveikslus“. Todėl, remiantis akustiniais požymiais, nustatyti, ar žmogus meluoja, yra įmanoma, tačiau tai nėra lengva užduotis. Tokiems tyrimams reikia ne tik „melagingų“ balso pavyzdžių, bet ir tipiško („nemeluojančio“) balso duomenų, kurių fonetinius požymius būtų galima sugretinti. Realiose situacijose tai nėra taip lengva pasiekti.
Kaip ir atliekant kitus akustinius tyrimus, ir tokio pobūdžio tyrimuose atsižvelgiama į labai įvairius požymius: kalbėjimo tempą, pauzes, delsimus, pagrindinio tono dažnio (F0) parametrus, dažnių fliuktuaciją, intonavimo kaitą, balsių ir priebalsių artikuliacijos ypatumus, energijos pasiskirstymą spektre, fonavimo subtilybes ir pan. Atlikta tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad skirtingai fonuojant garsus (pvz., šnabždant, kalbant dusliai, stipriai pažeminus ar paaukštinus balsą ir t. t.) gana efektingai galima „užmaskuoti“ tipišką balsą.
Žinome, kad žmogus kalbėdamas gali keisti (vadinasi ir maskuoti) kokybinius balso požymius, (sąmoningai) keisdamas fiziologinius parametrus: balso stygų padėtį (pvz., šnabždėdamas), balso trakto formą (pvz., praplėsdamas ar susiaurindamas ryklės ertmę), trumpindamas balso traktą (pvz., įtraukdamas lūpas, pakeldamas gerklas), ilginti balso traktą (pvz., atkišdamas lūpas į priekį, nuleisdamas gerklas), keisdamas nosinumo atspalvį (pvz., leisdamas žemyn minkštąjį gomurį). Ir vis dėlto jei kalbėtojas-meluotojas sėkmingai „sužaidžia“ su savo balsu, gali ir nepavykti nustatyti apgaulės.
Kalbėjosi HMF Lituanistikos katedros Greta Pušneraitytė
