Kazys Bradūnas. „Mylima Kazyt“

Suvalkiečiai Kazimiera Podolskytė (iš Keturvalakių) ir Kazys Bradūnas (iš Kiršų) susitiko studijų metais Vilniuje, literatūros paskaitose. 1943 metais per šv. Kazimierą K. Bradūnas mylimajai pasipiršo. Pora susituokė Vilkaviškio katedroje tų pačių metų rugsėjo 25 d. ir drauge priėmė istorinių įvykių nulemtus gyvenimo išbandymus: nuo Antrojo pasaulinio karo pabėgo į Vokietiją, vėliau gyveno Amerikoje. Užaugino tris vaikus, kartu dalyvavo ateitininkų veikloje, Kazimiera vyrui talkino kūryboje ir leidžiant kultūrinę spaudą. Pirmąjį poezijos rinkinį „Pėdos arimuos“ (1944) K. Bradūnas dedikavo žmonai, kuri mintinai mokėjo beveik visus vyro parašytus eilėraščius, taip pat ir viso gyvenimo kūrybos rinktinę „Sutelktinė“ (2001). 1992-aisiais Bradūnai grįžo į Lietuvą ir iki gyvenimo pabaigos gyveno Vilniuje.

Kazimiera ir Kazys Bradūnai sutuoktuvių dieną Vilkaviškyje. 1943 09 25

Siūlome skaityti Kazimiero laiškus būsimai žmonai Kazytei, rašytus 1942-ųjų vasarą. Atostogas studijų metais dažniausiai abu leisdavo tėviškėse, susitikdavo retai, todėl susirašinėdavo. Tekstai ir dauguma nuotraukų – iš Virginijos Babonaitės-Paplauskienės knygos „Kazys Bradūnas. Archyvai“ (Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016). 


Kazimiera ir Kazys Bradūnai savo bute Miunchene, Vokietijoje, redaguoja „Aidus“ 1948 m.

Bradūnų šeima su dukra Elena ir sūnumi Jurgiu parke Baltimorėje, JAV.

 

Mylima Kazyt,

Be abejo ir pas tave šiandien toks saulėtai vasariškas rytas. Pro langą matau, kad ir Keturvalakiuos dangus šviesus ir mėlynas. Koks jis ten kada bebūtų, man vis jau gražesnis už manąjį. Objektyvumo čia jau nebėr…

O vasara, mudviejų vasara! Ir žinai imi kartais ir pagalvoji – ir už ką, Dievuliau, tiek mudviem laimės jau čia žemėje. Argi mes jos verti? Ir kaip, Kazyt, yra geras tas, kuris žemės dulkėmis nepagailėjo to, kuo pats yra – Meilės!

Žemės, laukų, paukščių ir viso, viso aš dar niekad taip nemylėjau, kaip dabar. Man išrodo, kad šiemet man gamtoje paaiškėjo visos paslaptys, ko anksčiau aš nemačiau ir negalėjau nejausti. Rodos aš supratau kiekvieno paukščio giesmę, rodos pats esu vasaros nakties alsavimas sode.

Žiūrėk! – ant mano palėpės balkono tvorelės nutūpė porelė varnėnų. Jie čia pat prie lango, po čerpėmis susikrovę lizdą. Tai yra geri mano pažįstami ir bičiuliai. Ir dabar galėčiau pro langą pasiekti juos ranka. Bet net kvapą reikia sulaikyti, kad nepabaidyčiau. Rytmečio saulėje ir vijoklių užuovėjoj jie išrodo nerūpestingai laimingi. Ir pagalvoju, ar gi mudu nepanašus į juos. O jiedu dabar ištiesia kakliukus, užverčia į dangų galvutes, primerkia akis ir traukia rytmečio giesmę. Su kiekvienu tonu pakilimu suklesčioja sparnais, o jų tamsiai mėlynos plunksnos žvilga saulės spinduliuos.

Ir aš laimingas…Gerieji draugai varnėnai, jūs taip dažnai čia koncertuojat. Jūs, tur būt, žinot, kad ir aš mėgstu dainą, kad ir mano gyvenimas kartais panašus į jūsąjį. Na… et, mano kaimynai kažko sunerimo ir nuskrido į pievą. O dar galėjo paęiulbėti…

Ir ar Tu tikėsi, Kazyt, kaip kartais žmogus jautėsi laimingas, pasitenkindamas ir gėrėdamasis tokiais daug kam išrodančiais niekeliais. Vakar, bevartydamas Axel Munte, radau vieną, man tiesiog širdin smingančią vietelę. Jeigu apie panašius dalykus čia įsikalbėjom, neiškenčiu ją Tau nepacitavęs. —-

„Dievai kiekvieną daiktą atiduoda už jo tikrą kainą, sako senovės poetas. Jis būtų turėjęs pridurti, kad jie geriausius daiktus atiduoda už pigiausią kainą. Visa, kas mums tikrai yra naudinga, mes galime pirkti už nedidelį pinigą; brangiai moka tai, kas nereikalinga. Kas tikrai gražu, visiškai neparduodama, visa tai nemirtingieji dievai mums dovanai duoda. Nemokėdami nė skatiko, mes galime gerėtis, kaip teka ir leidžiasi saulė, kaip danguje debesėliai plaukia, galime džiaugtis giriomis, laukais ir nuostabia jūra. Be atlyginimo čiulba mums paukščiai, už dyką pakelėje galima pasiskinti lauko gėlių. Nieko nereikia mokėti už įėjimą po žvaigždžių apšviestais dangaus skliautais. Vargšas geriau miega nei turtuolis. Ilgainiui paprastas maistas yra skanesni, negu  pietūs pas Ritzą. Pasitenkinimas ir vidujinė ramybė geriau veši kaimo pirkelėje, negu ištaiginguose miesto rūmuose. Pora bičiulių, pora knygų – ak, nedaug – ir šuo – štai ir visa, kas tam reikia turėti aplink save, kol pats save turi. Bet turėtume gyventi sodžiuje. Pirmo miesto planas buvo sumanytas velnio, todėl Dievas ir panoro sunaikinti Babelio bokštą“.

Ir argi mudu, Kazyt, panašiai negyvename. Ir argi mudu nerandame gyvenimo džiaugsmo ten, kur kiti ir su žiburiu jo neįžiūri. Tik tegu ir toliau mūsų akys palieka tokios aiškiaregės ir mudu mokėsime gyvenimą pereiti niekam nieko nepavydėdami ir nieko neapsunkindami.

Prašai, Kazyt, kad tau parašyčiau tuos eilėraščius apie žemę. Bet, kad jie manęs dabar jau nebepatenkina. Tegu. Kai pasirodysiu Keturvalakiuos, gal turėsiu šį tą naujesnio. Et, žinai, kad eitų koks rimtas literatūrinis žurnalas. O dabar spausdintis šitokios sensacijų ir šlamštelio puslapiuos kaip „Į laisvę“ ir kitur visai nėra noro. Nemanyk, Kazyte, kad aš čia save statausi kažin kuo ir kad man ten būtų perprasta. Ne. Bet į rašančio darbą (tegu ir tokio peckelio kaip aš) žiūriu rimtai. Parašytas žodis, posmas ar apysaka, novelė nėra ir negali būt lyginami su paprasta laikraščio skelbimu ar reklama. O taip jau yra mūsų nūdienei spaudoj, kai skaitai tokius posmus, kaip „aš poetas ir Žlabys“(autentiška eilutė iš Žlibio eilėraščio!) Tokių poezijos šiaučiukų (jų pačių nuomone, tur būt , poezijos vairuotojų) buvo ir bus. Tik visa bėda, kad mūsuose jie sugeba nachališkai alkūnėmis pasistumti pirmyn. Bet tiek dar gerai, kad atsidūrę gerose pozicijose, pasidaro labai kalbūs , o tada visi pamato su kuo turi reikalą ir čia patys „herojai“ save demaskuoja visoje savo „didybėje“. Susidėjus su panašia kompanija ir pats turi virsti tuščia, bildanti bačka. Turbūt, Kazyt, mane suprasi, kodėl aš nelabai noriu spausdintis ir kalbėti tokiose „garbingose“ tribūnose.

Tai matai, Kazyt, aš Tau žadėjau parašyti laišką spaudžiantį ašaras, žadėjau Tave juo pravirkdyti – o dabar kas išėjo? Tikriausiai Pati juoksies ir šitą skaitydama . Nemanyk, kad aš tai laikau už bloga. Aš tave visada matau tik besišypsančią ir kitokią sunkiai įsivaizduoju. Ir dabar priešais ant stalo Tu šypsais  kuklioj fotografijoj. Kas vakaras čia jai sakau labos nakties. Tu tai skaitydama irgi juokies iš tos mažos mano „stabmeldystės“. Puiku! Dar kartą galiu pacituoti Axel Munte – „Pats velnias nieko negali padaryti žmogui, kuris dar sugeba juoktis“.

Šitą sekmadienį, Kazyt, teks pabūti vienumoj. Tau Keturvalakiuos, man Alvite. Bet mintimis būsime drauge. O gal dar sulauksiu ir tavo laiškučio? Bet kitą sekmadienį tikrai padarysiu Drang nach Osten. Gal Tu kaip nors ten dviratuką, o tada maršrutą nustatysime vietoje. . Gal man būt geraiu atvažiuoti sekmadienį ryte, taip apie 9 valandą nueitumėm į Keturvalakius pamaldosna, o paskui… Mat, šeštadienį vakare atsibaladoti… tikrai galiu Jums įsipykti. Na, bet parašyk. O gal kitą sekmadienį pati kur sukinėsies apie Būblelius, nebūsi namie? Bet tai jau, tikiu, mane laiku apšviesi. Tad iki mano laukiamos dienos. Visiems labų dienų.

Tavo Kazys

Kiršai, 1942.VII.3


Lietuvos žemėje pirmą kartą po 46 metų. Iš dešinės Bradūnai su sūnumi Jurgiu, dukra Elena ir anūke Vaiva.1990 m., Vilnius

 

Mylima Kazyt,

Esu mobilizuotas prie bulvių ravėjimo – tad labai trumpai. Sakyk, ir kodėl sekmadienį negalėjo būti nors tokia dienelė, kaip šiandien. Na, bet šiąnakt sapnavau, kad visi ateinantieji liepos mėnesio sekmadieniai bus tiesiog auksiniai. Pažiūrėsim.

Tavo rožės pas mane dar puikiai žydi. Į tą didžiąją vazą tilpo net trys, patys gražiausi žiedai. Žinai, juos taip paleidau plaukioti vandeny, o jie kad jau išsiskleidė, nors prie širdies dėk. Apie nuskintas rožes turiu jau ir naują eilėraštį, bet jį dar Tau neperrašau – reikia šį tą pataisinėti. Atsivešiu su savim.

Paskutinėm dienom ėmiau truputį daugiau rašinėti. O rašosi, išrodo neblogiausiai. Žadu pačiai prisistatyti su visu glėbiu. Bandau išgriebti ką nors iš giliau. Bet žinai, Kazyt, kad patys brangiausi perlai guli ir pačiame giliausiame jūros dugne. Ir prisimink, ar iš geografijos, ar iš geografijos ar iš gamtos mokslų, koks sunkus perlų žvejo darbas. Panašiai ir poezijoj – vienadienes, vandens paviršiaus lelijas nuskinti yra lengva, bet iškelti iš gelmių perlus – kančia.

Aš jau tau minėjau, dėl Eugenijaus šelmiškumo. Tikrai – jis taip ir padarė. Siunčiu ir tau žvilgterėti. Na ?????? kaip? Tai šitiek. Tad gal būt iki šeštadienio. O jei ne – laukiu informacijų. Tada parašyk, kada manot grįžti iš Būbelių.

Viso geriausio – būk linksma ir laiminga.

Tavo Kaziukas.

K. Bradūno laiškas Kazytei. Kiršai, 1942.VII.15


Po rečitalio šv. Kazimiero bažnyčioje, Vilniuje, 1992 m. Iš kairės: K. Bradūnas, bažnyčios rektorius kun. J. Boruta SJ, K. Bradūnienė, E. Bradūnaitė-Aglinskienė

Bradūnai su dukra Elena ir anūke Vaiva prie šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje. Sauliaus Sasnausko nuotrauka.

Mylima Kazyte,

Aš Tau truputį sumelavau. Mat rodos, laišką turėjai gauti šeštadienį, o aš jį rašau tik sekmadienį. Dovanok. Penktadienį man buvo primesta nenumatyta kelionė į Kybartus. Parvažiavau vėlai. Nesuspėjau.

Vakar tikėjausi sulaukti ką nors iš tavęs. Deja… tik ilgas Bernardo laiškas. Laiškas visokiais atžvilgiais aktualus ir įdomus. Prie progos kada nors paskaitysiu. Na, o dabar… pas mane pats vidurdienis. Pereitą sekmadienį šiuo laiku mudu skynėm avietes ir, lyg vaikai, džiaugėmės, kad saulė dar toli lkaidos, kad likę valandos priklausys mudviem. O kur Tu dabar? Ne – šį kartą jau nespėliosiu. Vis tiek Tu kur nors esi. O gal ir mane prisimeni? Ir man šito gana.

Visi išėjo į bažnyčią. (Nebijok – aš jau po ankstybųjų). Tėvelis su aušra išriedėjo ar į Vilkaviškį ar į Keturkaimį. Ten pas tokius Stankūnus. Jie, rodos, jums artimi giminės. Mane mūsų seniukas apie tai painformavo. Jie ten baladojasi kažkokiais bekonų prieauglio reikalais. Tai tau – ir prie bekonų priėjau. Nieko nepadarysi – karo metais aktualiausia. O dar mums žiemą Vilniuje!!!

Taigi namuose likęs tik aš vienas. Užrakinau žemai duris, įsitaisiau savo palėpei ir…kaip gera. Aš Tau, rodos, kada tai sakiau, kaip stebuklingi tie vasaros sekmadienių vidurdieniais, kada vienų vienas lieki namuose… Pro langą matau, kaip keliai tuštėja ir tuštėja. Paskutinė keliu nusistūmė Butkiškių dvaro ponų karieta. Arkliukai vos vos kiuksena. Jie tų šlėktų vieną tik unarą vos bepavežtų – o čia ir unaras ir ponas! Toks dvigubas krovinys per sunkus mužikiškai jų prigimčiai.

Pažežerėja ant kranto marguoja moterėlių ir merginų būrys. Jos ten stabtelėję apsiauti kojų, šį tą susitvarkyti, pasidabinti. Keliuos žmonių jau beveik nėra. Ima gausti varpas. Skardus aidas atsimuša čia pat už pievų miškelyje. Išgąsdintų strazdų būrys išnyra iš beržyno šakų ir, padaręs keletą ratų sukrinta į Širvintos alksnynus. Jie ten, tur būt, kelia didelį triukšmą. Bet jau per toli – aš jų negirdžiu. Ir varpas jau nebegaudžia. Prasidėjo suma. Ir tik įsiklausyk kokia tyla… Jokio jokio balso… Tik vienišas, liūdnas, lyg trūkusios stygos, bitės dūzgimas. Kur ji čia dūzgėtų? O, ve vargšelė. Prie mano durų dabar žydi tie laukiniai vijokliai. Skurdūs jų žiedeliai. Ir, man išrodo, veltui ta bitelė čia darbuojasi. Ir tikrai, apsisuko ir nulėkė. Ir vėl taip tylu ir nieko nieko nėra. Ne – ne nieko. Aš jaučiu čia pat šalia savęs tai, kas tik šitokiais vasaros sekmadienių vidudieniais vaikščioja nokstančiais laukais, ilsisi kalnuotų debesų šešėliuos ir kalba tolimo griaustinio dundėjime. Aš jaučiu Dievybę. Aš nežinau, kas tada many darosi? Negalėčiau pasakyti, ar ten džiaugsmas, ar ilgesys, ar meilė? Nežinau. Tik jaučiu tada ir tai, kuo neužmirštamomis valandomis mano sielą atgaivina Tavo mylinti širdis, kad girdžiu, ką buvo man pasakoję didieji melodijų ir poezijos genijai, matau, ką  nuo mano akių buvo uždengus kasdienybės migla – saulėtą, džiaugsmingą kūdikio sapną. Tada ateina viena akimirka, kada jau nieko daugiau nebetrokštu. Kažin ar tai būtų laimė? Ne. Čia, turbūt, labai netikslus lyginimas viso to, su kokia nors, tegu ir brangiausia, žemės valanda. Ir imi tikėti, ar tik nebuvo leista žmogui pažinti menkas aidas to, kas yra ten – Amžinybėje.

Nemanyk, Kazyte, kad aš jau darausi „asketas“, „moralistas“ su šitokimis savo meditacijomis. Žemę aš, gal būt, niekad taip nemylėjau, kaip dabar. Niekada, gal būt, nebuvo man taip šventa ta tėviškės juodžemio sauja, tas pilkas, ant stalo gulįs laikų akmenėlis. Bet drauge aš niekad nejaučiau taip arti, taip pilnai visu savuoju aš ir anojo pasaulio. Bedugnės tarp Čia ir Ten aš nerandu. Laimė (ne ta miesčioniška, šlagerių apdainuota) man išrodo, tegali žmogaus širdin ateiti tik iš Čia ir iš Ten. Ir teisingai supraskim poeto žodžius „Kas gyveno ir gyvenimą mylėjo, tam ir saulėn atviri visi keliai.“

Tu mane, greičiausia, vaizduojiesi tikru „filosofu“. Maždaug panašiu, kaip Aristofano „Debesų“ komedijoj, kur Sokratas pavaizduotas kabąs palubėje pintiniam krepšy (atsiet atsiskyręs nuo pasaulio) ir filosofiškai tyrinėjęs, kuriuo galu zyzia uodas. Deja, šitokia tavo svajonė būtų perankstyta. Aš dar įkibęs ir visai į konkrečius darbus. Vakar jau pradėjom vežti rugius. Mašinos nėra. Rugiai išgulę. Tai raujam šešiais dalgiais. Dėl dalgių trūkumo – aš diplomuotas rikių statytojas. O šimtą kartų būtų geriau kirsti! Bet dar pirmadienis, antradienis – rugiai ir ant šono. Tada visa kita rėšim mašina. O to vežimo, vežimėlio – pamanius, net smagu. Mat, rusą iš mūsų irgi paėmė. Taigi aš turiu ir už jį atrabotyti. Na, Kazy, raitykis rankoves! Nugriebęs vieną kitą valandą, vartau akcentologiją. Ir su ja juk reikia baigti. Vyruk, pasitempk!

O, kad žinotum, kaip aš laukiu Žolinės. Dėl tų dviejų šventų dienų mano konkretus pasiūlymas toks. Aš dviračiu atvažiuosiu į Bartininkus. Po viskam, jeigu jūs būsit atvažiavę in corpore, nuvažiuosit svečiuosna – aš tuo tarpu žadu aplankyti ten už penkių kilometrų esantį piliakalnį, kurį labai mėgęs ir išgarsinęs Basanavičius. O pavakare, kai jūs maždaug pardainuosit namo, atsijudinsiu į Keturvalakius ir aš. Tu, tikiu, susiieškosi sekmadieniui dviratį. Mudu pasuktumėm link Alvito. Čia 11 val. suma. Po sumos atsikvėptume Kiršuos. Nueitumėm į miškelį, į laukus, gal ir į ežerą, apsižiūrėtume šį tą namuos. Juk čia dar viskas Tau taip mažai pažįstama. Pasistiprinę, nuvažiuotumėm į aukakalnio piliakalnį, į Kartakalnį, ir valandos lėkte pralėktų. Manau, kad šitokia dienotvarkė galėtų būti labai lengvai įvykdoma, jeigu tik saulė nebūtų ant mudviejų užpykusi. O mudu vėl įrašytume mūsų gyvenimo knygon dvi gražias, ramiai praeinančias vasaros dienas.

O, kaip greit!.. Jau ir pirmieji žmoneliai po pamokslui krutinasi į namus. Tuoj pareis Onutė. Aš, jei norės, turėsiu eiti ją ir draugę pairstyti po ežerą. O, kad Tu būtum ten… Visiems labū dienų. Daug jėgų rugiapjūtėj!

Tavęs pasiilgęs Tavo Kaziukas

Kiršai, 1942.VIII.9

Bradūnai su vaikų šeimomis prie kryžiaus Alvite, Vilkaviškio raj.

Bernardinai.lt