Gytis Norvilas yra pareiškęs: „Poetas net be teisėjo nuosprendžio turi būti visada nuošalėje (svarbi pozicija) ir rodyti liežuvį, juoba kai pilni stadionai žiūrovų.“ Nepritapėlis gali pasitraukti iš literatūrinio žaidimo ir nerodydamas liežuvio, kad vėliau grįžtų į poeziją su savo pomirtine knyga (Antano Kalanavičiaus atvejis).

Vaidoto Spudo kūrybinė biografija susiklostė kitaip. Jis atidžiai stebėjo literatūrinį gyvenimą ir stengėsi į jį įsiterpti, bet, pasak jo paties, tik „Biržiečių žody“ buvo „pripažintas poetu“. Jo poezijos knyga „Mėlynos pušys“ (1963) pasirodė praėjus dvejiem metams po mirties. Vėliau išėjo dvi didesnės rinktinės „Susitikt tave norėčiau vėlei“ (1974) ir „Aš mėlyna jauna pušis…“ (2015). Ar tai reiškia, kad poetas nėra primirštas?

Spudas debiutavo Biržų rajono laikraštyje, kuris tada vadinosi „Raudonasis artojas“. 1952 m., Naujųjų išvakarėse, čia buvo išspausdinti du vienuoliktos klasės gimnazisto eilėraščiai „Vietnamo karys“ ir „Rytas kolūkyje“. Pirmasis atitinka ideologinę kovos su „ateiviais“ iš imperialistinių Vakarų schemą, antrajame kolūkio peizažas tampa „bendro darbo“ pašlovinimo pretekstu:

O taip puiku, kada į darbą bendrą
Laukais kolūkio tu žengi didingai:
Čia tavo žemė, tavo žalios lankos
Ir aukso varpos, sunkios ir derlingos.

1954 m. kartu su Spudu dalyvavome literatūriniame „Raudonojo artojo“ konkurse. Jį nurungiau už eil. „Komjaunimo bilietas“ ir pelniau pirmąją premiją, Spudui už eil. „Su pavasariu“ atiteko trečioji. Sprendžiant iš antraščių, atrodytų, kad susidūrė politinė deklaracija („Myliu aš ją – nedidelę knygelę, / Kaip draugą gerą tegaliu mylėt. / Ji į gyvenimą man rodo kelią, / Mane ji moko dirbt, kovot, laimėt“) ir gamtinė lyrika. Bet Spudo eilėraštyje gamta ir meilė taip pat ideologizuojama:

Nieks neturi čia tokios –
Ji – pirmūnė.
Lyg šviesa žaros rausvos,
Lyg ramunė.

Mano traktorius kasryt
Ją sutinka…
Vis kasdien labiau, brolyt,
Ji patinka.

6 dešimtmečio provincijos literatų sambrūzdžiai iki šiol nėra sulaukę atidesnio dėmesio. Iš cituotų eilėraščių matyti, kad „Raudonasis artojas“ kryptingai kreipė literatus raudonosios ideologijos vaga. Tos ideologijos raiška neretai panašėjo į grafomaniją. Biržiečių rašiniai buvo sutirštintas priklausomos socrealistinės kūrybos atspindys. Kita vertus, tai buvo tam tikra literatūrinių ambicijų raiška. Dėl ligos prie lovos prikaustyto Petro Skodžiaus kambarėlis laikraščio redakcijoje tapo savotišku diskusijų klubu, kuriame rašantieji aptarinėdavo vieni kitų kūrybą, dalydavosi mintimis apie gana skurdžias literatūrines naujoves. Į literatūrinius vakarus būdavo kviečiami sostinės rašytojai, bendraujama su kaimyninių rajonų – Rokiškio, Pakruojo – literatais. Įstrigo atmintin rokiškėno Alfonso Keliuočio, populiarios tarpukaryje dainos „Ak, neklauskit, kam nešioju / Gėlę švarko atlape! / Kieno vardą aš išpjoviau / Ant žilvičio ties upe!“ autoriaus, literatūriniame vakare skaitytas posmas (cituoju iš atminties):

Laikas bėga kaip arklys,
avižomis penimas.
Pasakyk, ar tu žinai,
Ką reiškia tarybinis gyvenimas.

Tarpukariu Biržuose veikė „Mūzos dailės draugija“ (vienas jos iniciatorių buvo Borisas Dauguvietis). Draugijos vakaruose dalyvavo ir keletą spektaklių režisavo mokytojas Kostas Snarskis. 1926 m. jis Žvaigždulio slapyvardžiu išleido kovingų eilėraščių rinkinį „Akmenys“, išvertė Puškino „Čigonus“, „Namelį Kolomnoje“, Byrono „Šiljono kalinį“, Bloko „Dvylika“, Majakovskio, Josifo Utkino ir kitų rusų poetų eilėraščių, kinų poezijos. 6 dešimtmetyje rengtuose literatūriniuose vakaruose Snarskis išraiškingai deklamuodavo Majakovskį, Strazdą, Stanislovo Dagilio „Jonines Parovėjos karčemoje“. Spudas dienoraštyje mini susitikimą su Snarskiu ir aktoriumi Eustachiju Aukštikalniu, visą laiką kalbėjusiu citatomis, deklamavusiu Jesenino ir savus jeseniškos dvasios kupinus eilėraščius. Greta dabitiško aktoriaus Puškino „Čigonų“ vertėjas dvidešimtmečiam studentui pasirodė iškritęs iš laiko.
1953 m. išvykęs studijuoti į Vilniaus pedagoginį institutą, Spudas Biržų literatų vakaruose nedalyvavo, bet viešėdamas Biržuose, užsukęs į Skodžiaus kambarėlį, dalydavosi literatūriniais įspūdžiais iš Vilniaus.

Vilniuje mėgėjiškų eiliavimų autorius pajuto naujus literatūrinio gyvenimo vėjus. Jo bendramoksliai buvo Kazys Saja, Albinas Bernotas, Vytautas Bubnys, jis bendravo su Martynu Vainilaičiu ir Raimondu Kašausku, pažinojo Juozą Tumelį. Jonas Juškaitis, jo paties liudijimu, su Spudu susipažino 1955 m. per jaunųjų rašytojų pasitarimą. Jiedu iškart pajutę vienas kitam simpatiją. Spudas nuolat užsukdavo pas Juškaitį į „Tauro“ bendrabutį džiaugdamasis savo literatūriniais atradimais ir plėsdamas literatūrinį akiratį. Juškaitis papasakojo, kaip Spudas sykį atsinešė prieškarinį Radausko „Fontano“ leidinį ir buvo nustebintas, kad jo pašnekovas jį jau seniai atradęs: „Tavęs niekuo nebenustebinsi.“ Spudo literatūrinį smalsumą, domėjimąsi poezijos teorija, poetinės formos įvairove savo atsiminimuose yra paliudijęs Eugenijus Matuzevičius, globojęs pradedančiuosius Biržų rašytojus.

Spudo literatūriniai interesai pažymėti studijų metais rašytame dienoraštyje. Tarp margų studentavimo įspūdžių, trumpalaikių meilinimosi istorijų ir audringo meilės išpažinimo „Dainos posmo“ adresatei įsiterpia literatūrinio gyvenimo stebėjimas. 1954 m. rugsėjo 2 d. įraše pasakojama apie susitikimą su Lietuvos rašytojų II suvažiavimo dalyviais. Nors ir negavęs pakvietimo, Spudas ryžtasi į suvažiavimą nueiti, bet susiduria su jau išeinančiais iš posėdžio rašytojais ir, įsmukęs į autobusą, su jais nuvažiuoja į Rasų kapines.

1955 m. gruodžio 26 d. įraše minimas dalyvavimas jaunųjų rašytojų pasitarime ir pirmosios eilėraščių publikacijos respublikinėje spaudoje. „Ar aš jau poetas? Kažin“, – abejoja Spudas.
Vis dėlto jis įsivaizdavo save tarp be­sikeičiančių literatūrinių kartų. Atpažinęs Lenino aikštėje sėdinčiame senelyje Petrą Vaičiūną, rašantysis devyniolikmečio žvilgsniu įvertina dviejų kartų susitikimą:

Ant suolo jis sėdėjo tik vienas ir lazda kažką braižė sau po kojomis raudoname aikštės žvyre. Tą pačią sekundę aš pažinau tiek daug kartų paveikslėlyje matytus senojo poeto Petro Vaičiūno veido bruožus. Visų užmirštas literatūroje, nors kadaise buvo garsus, jis, atrodo, buvo vienišas ir gyvenime. Jo veidas buvo nuostabiai suvytęs, raukšlės per skruostus nuo nosies iki smakro buvo dar giliau įsibrėžusios, ilgi plaukai lindo iš po šviesios, nerūpestingai išlankstytos skrybėlės. Jis buvo apsivilkęs pigiu, tamsiai mėlynu lietpalčiu, nors diena ir buvo karšta. Rankos buvo sudžiūvę ir išgeltę, o viena buvo aprišta bintu. Jis, tur būt, pastebėjo, kad aš į jį labai įdėmiai žiūriu ir jo liūdnoka, susimąsčiusi veido išraiška perėjo į nepasitenkinimą. Akys buvo lyg ir kažko susirūpinusios ar įbaugintos. Nežinau kodėl, aš norėjau jį pasveikinti, atsisėsti šalia jo, pasikalbėti. Bet nedrįsau. Kada nueidamas dar kartą atsigręžiau, pastebėjau, kad jis žiūri į mane.

Spudą sukrėtė Vlado Grybo, su kuriuo susirašinėjo dar būdamas Biržuose, savižudybė. Įrašas dienoraštyje: „Rado jį (kaip pasakoja) viela pasikabinusį už lovos krašto, visu smarkumu paleistą radio ir šalia jo raštelį su užrašu: „Gražus Vilnius tik nuo Gedimino kalno, bet gyventi jame nėra prasmės.“ „Įdomu, argi spauda visai nieko nereaguos“, –­ klausia jis laiške bičiuliui teigdamas, kad tai „beveik majakovskiška“ labai jautraus ir nelaimingo žmogaus tragedija.

1955 m. kovo 6 d. Sajos surengtame pobūvyje, kuriame „buvo išgerta nemaža vyno ir prišnekėta daug žodžių“, įsiplieskia ginčas tarp socialistinio realizmo šalininkų su Vytautu Radaičiu priešaky ir modernizmo, kurį karštai palaiko „dekadentizmo gerbėjas“ Leonas, gynėjų. Sajos liudijimu, tas „dekadentizmo“ gynėjas buvo anglistas Leonas Maciulevičius, o tarp dalyvių minimas „šviesiaplaukis, su varlike pakaklėje Jesenino garbintojas Kazys“ –­ anglistiką studijavęs būsimasis fantastinės prozos kūrėjas Kazys Paulauskas. „Turiu pasakyti, kad Radaičio stovykla maža turėjo palaikytojų“, –­ konstatuoja įrašo autorius.

1957 m. kovo 11 d. laiške A. Bernotui Spudas užsimena apie „jauno gabaus poeto“ Tumelio svarstymą Rašytojų sąjungoje. Laiške Vladui Jasinskui (1956-12-04) paliudytas Vėlinių minėjimo Rasų kapinėse atgarsis Vilniaus pedagoginiame institute.

Prasiplėtęs Spudo literatūrinis akiratis paveikė „Raudonajame artojuje“ spausdinamą poeziją. (Beje, paskutiniaisiais Spudo gyvenimo metais „Raudonasis artojas“ tapo „Biržiečių žodžiu“.) Autentiškos Spudo poezijos pradžia galima laikyti eilėraštį „Dainos posmas“, kurį išpopuliarino Konrado Kavecko muzika. Eilėraštis pažymėtas dviguba data –­ 1955 VII–IX. Yra išlikęs pirmojo varianto juodraštis su pataisymais.

Iš pradžių eilėraštis prasidėjo kaip banalokas nelaimingos meilės išpažinimas:

Su tavim norėčiau susitikti
Ir pabūti dviese su tavim.
Juk širdis negali apsirikti,
Tu nebetiki manim.

Keliaaukščiai braukymai rodo pastangas rasti individualesnį žodį. Galutiniame variante eilėraštį išgelbsti asmeniška istorijos lokalizacija: „Susitikt tave norėčiau vėlei / Ties gimtaisiais Apaščios krantais.“ Man tada šios eilutės darė netikėtumo įspūdį. Greta Maironio kanonizuotų upių – Nemuno, Šešupės, Vilijos, Dubysos – atsidūrė kuklus Nemunėlio intakas (netrukus Spudas panašiai supoetino ir Agluoną). Numanoma upės tėkmė ir „pėdsakai pakrantės smėly“ įvedė laiko kaitos perspektyvą. Juodrašty įrašyta ir išbraukta eilutė „prie galingo ąžuolo peties“ galutiniame variante grįžo trilype konfigūracija: „Su tavim pabūt norėčiau dviese / Prie galingo ąžuolo liemens.“ Posūkis nuo Apaščios horizontalės iki ąžuolo vertikalės naujai įprasmino „žvaigždelę rytmečio skliaute“, pažymėtą jau pirmajame juodraštyje. Semantinę kaitos ir pastovumo priešpriešą pratęsė „posmas nebaigtos dainos“. Prabilęs subtiliai intonuota poetine kalba, eilėraštis liudijo gyvosios poezijos pergalę prieš ideologinius ir retorinius štampus.

Pirmojoje Spudo knygoje eilėraščiai pateikti atvirkštinės chronologijos tvarka – nuo paskutiniojo („Pušys“) iki „Dainos posmo“ (ir keturių nedatuotų eilėraščių). Poeto liga pertraukė eilėraščių rašymą: 1959 m. parašyti 2 eilėraščiai, 1960 m. – nė vieno, ir tik paskutiniaisiais metais poezija prasiveržia kaip niekad intensyviai (34). Tai brandžiausioji Spudo kūrybos dalis.

„Mėlynose pušyse“ tebematyti poe­tikos raidos pėdsakai. Čia rasime ir ideo­logizuotų publicistinės poezijos štampų, ir tokių poetinių pasvarstymų, kai iš anksto žinoma, kokia tiesa bus įrodyta. Bet šmėsteli ir sodresnių metaforų, gyvesnių intonacijų, liudijančių išlavėjusį estetinį skonį. Bandoma įvaldyti verlibrą, kuriuo parašytas paskutinysis testamentinis eilėraštis „Pušys“.

Paskutiniųjų metų Spudo eilėraščius vienija pasipriešinimas nebūčiai, gyvenimo prasmės teigimas. Pasaulis vertinamas gyvybės ir mirties sandūroje. Skaudžiai pajutus neišvengiamą laiko tėkmę, daiktai įgyja naujų prasmių. Su meile kalbama apie viską, kas egzistuoja. Įsižiūrima į gamtos spalvas, įsiklausoma į garsus. Išlakios pušys, bičių dūzgesys, obelų žydėjimas, paukštė, rasoje išmirkus, – tai vis nenutrūkstančios gyvybės ženklai, žadantys amžinybės iliuziją.

Gyvenimo apraiška Spudo eilėse yra kasdieniniai žmogaus rūpesčiai, buitis, darbas. Su daiktiškuoju žodynu atsiranda natūralaus santūrumo, autoironijos, kartais autentiško šiurkštumo, palydinčio panieką mirčiai:

Ir mano žingsniai pasiliks čia, –
Aidės ilgai ir įžūliai.

To meto Spudo poeziją galima pavadinti programiška. „Naikinu pesimizmą ir visa, kas „juoda“, iš savo eilių ir buities“, – rašė jis Vytautui Valioniui tą pačią dieną, kuria datuotas eil. „Pušys“. Juo akivaizdesnė išnykimo grėsmė, juo stipresnė budinčios minties kontrolė, sąmoningas mirties neigimas. Skausmas atkakliai slopinamas, jam ieškoma atsvaros. Iš nuolatinės dviejų vienas kitam prieštaraujančių motyvų prieš­priešos – intelektualinė Spudo poezijos įtampa.

Rinktinėje „Susitikt tave norėčiau vėlei“, kurią sudarė Bernotas ir Genovaitė Suveizdienė, greta perspausdintų pirmosios knygos eilėraščių, papildytų dešimčia į ją nepatekusių, atsirado naujų eilėraščių skyrius. Trečiojoje rinktinėje eilėraščių mažiau. Kai kurių atsisakyta dėl pasenusio ideologinio konteksto. Eil. „Juodas kareivis“ baigėsi prakeiksmu eiliniam vokiečių kareiviui („Juodas kareivis nusipurtė kaip šuo / ir nuėjo padaryt pirmąją paslaugą žmogui – / užmušt savo brolio – / bundesvero eilinio“). Eilėraštyje „Pavasaris ir ruduo“ sudarytojams, matyt, neįtiko „saule nešinas / Optimistiškai nusiteikęs kolūkio sodas“, o eil. „Ciklui apie rudenį“ – prausianti „savo baltą kūną fermos melžėja“. Kažin, ar reikėjo tokio literatūrinio grimo? Ir kolūkio sodas, ir fermos melžėja yra panašios realijos kaip „žieduotos jaunystės godos“, rudeninė laimė ar žvaigždžių lietum plevenanti rugsėjo naktis. Dar keisčiau, kad į knygą nepateko keletas paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais parašytų eilėraščių, kuriuose jokių ideologinių priemaišų nėra. Kita vertus, iš antrosios knygos atkeliavo kai kurie mėgėjiški ankstyvesnieji eiliavimai.

Dviejose vėlesnėse rinktinėse eilėraščius aktualizuoja poeto biografijos kontekstas, atgaivintas jo rašytais ir jam adresuotais laiškais, amžininkų atsiminimais. Naujausioje spausdinamas 1954–1957 m. rašytas dienoraštis, pluoštas anksčiau neskelbtų nuotraukų, „Dainos posmo“ juodraščio faksimilė. Tebelieka aktualus literatūrinio kanono klausimas. Kad Spudas neliktų pilkojoje primirštųjų zonoje, reikėtų reiklesnės gyvųjų eilėraščių atrankos.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje „Nonkonformistai, autsaideriai, primirštieji“ Lietuvių literatūros ir tautosakos institute lapkričio 12 dieną

Šaltinis čia