Kontekstai. Dailininkas, kuris pasiekė ketvirtąją dimensiją

1954 m. Salvadoro Dali nutapytame paveiksle matome paslaptingą, keturių dimensijų hiperkubą. Meno komentatorė Fiona Macdonald kalba apie tai, kaip matematika žavėjo didį ispanų tapytoją.
Kai matematikas Thomasas Banchoffas 1975-aisiais gavo žinutę, kurioje jo buvo prašoma susisiekti su Salvadoru Dali, jo kolega pasakė, kad tai greičiausiai yra pokštas. Tačiau greitai paaiškėjo, kad tai buvo bendradarbiavimo, kuris tęsėsi dešimtmetį, pradžia. Kiekvienais metais Dali lankydavosi Niujorke ir prašydavo Browno universiteto profesoriaus patarimo dėl įvairiausių meno kūrinių, kuriuos jis vylėsi vieną dieną pabaigti. Tarp tų kūrinių buvo ir arklio skulptūra, sudaryta iš trijų dalių, nutolusių viena nuo kitos kilometrų atstumu.

Ispanų menininkas ilgą laiką rasdavo įkvėpimą moksle. 1958 m. savo manifeste jis rašė: „Siurrealistiniu periodu norėjau sukurti vidinio pasaulio, kurį nuostabiai aiškino mūsų tėvas Freudas, ikonografiją… Šiandien iš psichologijos jaučiuosi išėjęs į išorinį pasaulį, į kurį skverbiasi fizika. Mano tėvas šiandien yra Heisenbergas.“

Nors Dali skverbėsi į fizikos mokslo teorijas iki pat savo mirties 1989-aisiais, tačiau nenuginčijamai pati stipriausia jo mokslinio smalsumo išraiška matyti 1954-aisiais nutapytame paveiksle. Ore pakibusio nukryžiuoto Jėzaus Kristaus figūra yra lygiai tokia pati, kokią ją daug amžių vaizdavo menininkai. Tačiau šiame nukryžiavimo įvaizdyje nėra jokių prikalimo žymių, o kryžius nėra medinis. Tai netgi nėra dimensija, kurią mes galėtume matyti.

Nukryžiavimo scenoje sujungiamas klasikinis Kristaus vaizdavimas su hiperkubo forma, kuri egzistuoja tik matematinėje teorijoje. Išplaukiantį Dali kryžių Banchoffas apibūdina kaip keturių dimensijų kubo išklotinę. 2012-aisiais Dali muziejuje skaitytoje paskaitoje Banchoffas paaiškina, kaip menininkas bandė pasitelkti „kažką iš trečios dimensijos pasaulio ir išeiti dar už jo ribų… Techniškai tai padaryta panaudojant dvi perspektyvas vienu metu, paveiksle yra du vienas virš kito kabantys kryžiai.“


Salvadoras Dali. 1951 m.

Proto skulptūros

Taip kaip kubas yra sudarytas iš šešių plokštumų, tesaraktas arba keturių dimensijų kubas, sudarytas iš aštuonių kubelių. Šiuos sunkiai įsivaizduojamus kelių dimensijų objektus, kurie yra projektuojami mokslininkų, matematikas Marcusas du Sautoyus vadina proto skulptūromis. Jis teigia, jog neįmanoma pamatyti keturių dimensijų kubo mūsų ribotoje trijų dimensijų visatoje, tačiau yra daug būdų jį įsivaizduoti.
Dali proto skulptūra perteikė metafizinę tikrovę. Meno kritikas ir poetas Kelly Grovieras sako, kad tai yra intensyvi nukryžiavimo meditacija. „Paveiksle yra jungtis tarp dvasinės Kristaus išgelbėjimo dimensijos ir per geometriją bei fiziką išreikštos šio momento jėgos. Tai yra tarsi tiltas tarp mokslo ir religijos, kuriuos daug kas laiko atskirtais dalykais.“

Išsiverždamas iš trijų dimensijų, menininkas galėjo atrasi naują tradicinės biblinės scenos prasmę. „Ketvirtosios dimensijos egzistavimo už mūsų materialaus pasaulio idėja Dali buvo tarsi momentas, kai dvasinė dimensija peržengia mūsų fizikiniais dėsniais išmatuojamą visatą.“

Naujai ateinančios dalykų formos

Ketvirtoji dimensija mene buvo tarsi natūralus vystymasis. 1936 m. pareikštame Dimensijų manifeste vengrų poetas ir meno teoretikas Charlesas Tamko Sirato teigė, jog meninė evoliucija „literatūrą paskatino palikti liniją ir išsiveržti į plokštumą… Piešimas turėjo palikti plokštumą ir išsiveržti į erdvę… O skulptūra iš pastovių formų turėjo pereiti į judančias.“ Vėliau Sirato sakė, kad menas užkariaus keturių dimensijų erdvę, ir tada bus pasiektas išsilaisvinimas.

Kubistai, tokie kaip Pablo Picasso, jau buvo bandę dviejų dimensijų drobėje sukurti keturių dimensijų formas, kuriomis XIX a. teorijose žavėjosi matematikai Bernhardas Riemannas ir Henri Poincaras. Tačiau Dali įkvėpimo ieškojo kur kas giliau, savo darbus apibūdino kaip „metafizinį, transcendentinį kubizmą“. Jis teigė, kad „Nukryžiavimas“ buvo įkvėptas XIII a. mistikos ir XVI a. architektūros. „Tai pagrįsta kubistinėmis Juano de Herreros, Pilypo II architekto, rūmų statytojo formomis, o įkvėpta katalikų filosofo ir alchemiko Raymondo Lullo „Ars Magna“.

Anot Banchoffo, „Lullas buvo katalonas, kuris studijavo dvi dimensijas. Po dviejų amžių Herrera išvystė visa tai iki trečiosios dimensijos. Tęsdamas šią liniją, Dali mintį nuvedė iki ketvirtosios dimensijos“. Browno universiteto profesorius taip pat gali pamatyti jungtį tarp Dali hiperkubo kryžiaus ir XVIII a. perspektyvos studijų, tokių kaip prancūzų astronomo Edme-Sebastieno Jeaurato. Kai Jeauratas ir kiti piešė tokias formas 1750-aisiais, jie nemąstė apie tai, kaip keturių dimensijų kubo išklotinę. Šis suvokimas atėjo po šimto ar dviejų šimtų metų.

Banchoffas šią formą atpažino vos pamatęs Jeaurato eskizus. Jis iš karto pasakė, kad tai keturių dimensijų kryžiaus išklotinė. Dali galėjo pasiekti ketvirtąją dimensiją su astronomų, mistikų ir matematikų pagalba.


Edme-Sebastieno Jeaurato eskizai

Į šią temą jis įtraukė ir savo gyvenamo laiko baimes. „Corpus Hypercubus nebuvo lengvai išsprendžiamas dalykas, – sako Bachoffas. – Darbas truko ketverius metus, kol dailininkas buvo patenkintas paveikslu.“ „Nukryžiavimas“ buvo užbaigtas 1954-aisiais. Tais pačiais metais Ženevoje buvo pastatytas Hadronų greitintuvas. „Šaltojo karo branduolinio susinaikinimo baimės vis augo, – sako Grovieras. – Atominė struktūra sukosi kiekvieno mintyse, tai galėjo būti tiek susinaikinimas, tiek išgyvenimo galimybė.“

Dali geometrija buvo tarsi kelias į amžinąjį išsigelbėjimą. „Dali darbuose atomizmas ir mokslas tarsi suaudžia audinį, kuriame gimsta atpirkimas ir išgelbėjimas, – sako Grovieras. – Tesaraktinis krusifiksas yra tarsi peržengęs šio pasaulio dimensijas ir pasiekęs mums nežinomus matmenis.“

Šiuos dalykus pripažino ir pats menininkas. „Mąstytojai ir literatai negali nieko man duoti. Mokslininkai man duoda viską, netgi sielos nemirtingumą“, – sakė Dali.

Pagal užsienio spaudą parengė Vaiva Lanskoronskytė

Atsakyti