Laura Laurušaitė. XX amžiaus latvių istorijos kardiograma

Jubiliejinius valstybių šimtmečio metus lietuviai ir latviai pasitinka ka­muojami žemos savivertės, susimenkinimo kompleksų. Kaip pabrėžia psichologė Danutė Gailienė, „[k]o­lektyvinė trauma arba ilgos istorinės represijos sukrečia visuomenės ar jos grupių normalų kultūrinį tapatumą (kultūrinį ego), ir jį gali pakeisti kultūriniai kompleksai“. Išties sunku išdidžiai pakelta galva stovėti greta kitų Europos tautų, kai pečius slegia tokie stereo­tipai kaip „700 metų vergovės“, „tarnystės genas“ ir labiausiai istoriškai nukentėjusių tautų savimonė. Dažnai prasimuša stereotipas – mes, pagrandukai, ir jie, Vakarų pasaulio protingieji ir galingieji. Toks susimenkinimo mentalitetas buvo formuojamas iš dalies sąmoningai ir ilgainiui įsitvirtino žmonių mąstyme. Kultūrinių komp­leksų kamuojamoms Baltijos šalims, kurios pusę šimtmečio buvo apskritai ištrintos iš bendros Euro­pos istorijos, jau seniai reikalingas praeities diskurso permąstymas, kuris naujai aktualizuotų istoriją, kultūrą, atmintį.

XXI a. latvių literatūroje pastebimas išaugęs dėmesys Latvijos XX a. istoriniams įvykiams, jų įtakai tautos identiteto formavimuisi ir kolektyvinės bei istorinės atminties kūrimuisi. 2013 m. startavo latvių rašytojos Gundegos Repšės (g. 1960) inicijuotas ir koordinuojamas projektas Mes. Lat­vija, XX amžius, kuriame dalyvauja trylika XX a. septintame aštuntame dešimtmetyje gimusių žinomų latvių rašytojų. Kiekvienas jų ėmėsi zonduoti tam tikrą istorijos atkarpą ir parašė po romaną – iš viso 13 kūrinių, aprėpiančių visą XX a. Šis sumanymas sulaukė didžiulio Latvijos visuomenės pripažinimo ir palaikymo, kai kurios knygos nedingsta iš skaitomiausių sąrašų, nes tai knygos su savotiška „pridėtine nacionaline verte“, kuri užtikrina ir išliekamąją vertę. Serijos romanai atskleidžia žinomas XX a. istorijos datas ir fragmentus (1905 m. revoliucija, Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, tremtys į Sibirą, sovietmetis, atgimimas ir pan.), kurie, viena vertus, išryškina nuolatinę priklausomybę nuo didesnių ir galingesnių politinių žaidėjų ir paklusimą jiems, bet, kita vertus, tautos atsparumą, gebėjimą nepalūžti. Kiekvieno romano pabaigoje publikuojami analitiniai baigiamieji straipsniai arba pačių autorių komentarai latvių ir anglų kalba. Serija buvo sumanyta tam, kad kviestų žmones persvarstyti esminius klausimus, kurie XXI a. vis dar trukdo kelti tautos savimonę.

Projekto idėjos autorė Repšė akcentuoja, kad romanų serija yra tam tikras patriotinis gestas ir savitas protestas: pasipriešinti istorijos užmarščiai, tyčinei valstybės degradacijai, istorinėms-politinėms grėsmėms ir draudimams, kurie pastaruoju metu plevena Latvijos ore. Šią seriją remia Latvijos Valstybės kultūros kapitalo fondo (VKKF) tikslinė programa „Nacionalinio identiteto skatinimas“. Unikalu ne tik tai, kad rašytojų parengiamasis darbas ir knygų leidyba yra remiami valstybės lėšomis, bet ir tai, kad projekte dalyvauja žinomiausi ir viešojoje erdvėje šiuo metu matomiausi Latvijos rašytojai intelektualai. Būtų sunku tokį kryptingą, sutelktinį ir konceptualiai realizuojamą projektą – juolab remiamą valstybės! – įsivaizduoti Lietuvoje. Tris šios serijos romanus finansiškai parėmė Baltic International Bank atstovas Valerijus Belokonas, juos pats perskaitęs ir palikęs komentarus ant ketvirtųjų viršelių. Apskritai leidyba Latvijoje dažnai turi mecenatų, pavyzdžiui, daug knygų funduoja Latvijos dujos, privatus verslininkas Raimondas Gerkenas ir kt.

Remdamiesi sąmoningai primirštais, iškreiptais ar cenzūruotais XX a. istorijos faktais, koreguodami romantizuotą tautos atmintį, latvių autoriai stengėsi perrašyti nutylėtą tautos istoriją, sukurti naują atminties naratyvą. Kodėl būtent XX a.? XX a. oficialioji istorija Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, pilna tragiškų įvykių – karai, Holokaustas, dar viena ypač skausminga patirtis latviams buvo legionieriai (Antrajame pasauliniame kare latvių žuvo daugiau negu lietuvių – iš viso Latvija prarado apie pusę kariavusiųjų – 80 000–90 000 vyrų). Vienas iš klasikinių ir skaudžiausių latvių literatūros siužetų – apie sūnų ir tėvą, kariavusius skirtinguose frontuose. XX a. įvykiai buvo visos Europos kolektyvinė beprotybė, kolektyvinė trauma, nusėdusi tautų kraujyje, ląstelėse ir atmintyje, perduodama iš kartos į kartą. Šie kūriniai svarbūs tuo, kad jie naujai persvarsto tai, ką mes pap­rastai vadiname „didžiuoju istorijos naratyvu“.

Kol Lietuvoje netyla diskusijos, ar reikia griauti Petro Cvirkos paminklą, ar verta statyti monumentą Justinui Marcinkevičiui, nepaliauja pjautis Vyčio ir bunkerio memorialų ideologinės grupuotės, latviai sėkmingai stato literatūrinį paminklą savo šaliai ir istorijai – ši fundamentali istorijos kardiograma, apimanti visą XX a., sumanyta ir kaip simbolinis valstybės nepriklausomybės šimtmečio įprasminimas. Man atrodo, latviai nėra praradę simbolinio mąstymo, kurio pagrįstai pasigedo Andrius Jakučiūnas lietuviškoje kultūrinėje terpėje – užuot operavę žirgo dydžio argumentais, jie kuria istoriją neapčiuopiamais dydžiais – literatūrine tiesoieška.

Nuo apsakymų – prie romanų

Serijos sumanymo užuomazga galima laikyti 2011 m., kai Repšės įkvėptos, susitelkė dvylika latvių rašytojų moterų ir parašė po apsakymą, kurie sugulė į rinktinę Mes. XX amžius – literatūrinę XX a. Latvijos istorijos versiją. Ši iniciatyva davė impulsą daug platesniam projektui – analogiškai romanų serijai. Kaip liudija Repšė, vieningos romanų serijos idėja brendo jau kurį laiką: „Vieną vasarą, kai atrodė, kad visuomeninis klimatas ypač depresyvus, bendruomenės savimonė žema ir kultūra ima silpti, tačiau matydama, kad Lietuvoje ir Estijoje žmonės susidoroja su istorijos klausimais, apėmė ryžtas – o kodėl gi mes negalim. Gimė idėja pamėginti parašyti apsakymų rinktinę, o jau tada, kai viskas buvo sutarta ir projektas sėkmingai realizuotas, kartu šovė mintis, kad būtų puiku sukurti romanų seriją. Kiek žinau, bent jau Europoje tai neturi analogo“.

Lyginant su latviais, galima sakyti, kad lietuviai išties turi daugiau sėkmingai interpretuojamų legendų, visų pirma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos didingos praeities mitologiją, kuri Latvijoje prisimenama ne rečiau negu Lietuvoje. Turbūt dėl šlovingos praeities ir istorinių pasakojimų tradicija Lietuvoje buvo gausi, nors akivaizdu, kad Latvijoje daug stipresnė romano žanro tradicija. Latvių romano istorija siekia 1879 m., kai buvo paskelbti pirmieji didelės apimties prozos kūriniai – brolių Kaudzyčių Matininkų laikai ir Materų Jurio Buities bangos. Iki šių dienų latvių autoriai parašė beveik 2000 romanų.


Istorija grįstų romanų rašymas yra daug laiko ir nuodugnaus parengiamojo-tiriamojo darbo reikalaujantis darbas, nes jiems neužtenka vien literatūrinės išmonės – serijos idėja buvo aprašomojo meto dokumentų, amžininkų liudijimų ir kitų prieinamų šaltinių studijos. Tirdami pasirinktą laikotarpį, rašytojai rinko medžiagą bibliotekose, archyvuose, kai kuriuose kūriniuose esama intarpų iš anuometinės spaudos, poezijos, aukų gyvenimo istorijų, dienoraščių. Amžiaus pirmąją pusę pasirinkusiems rašytojams ypač sudėtinga dėl to, kad romane aprašomu metu jie patys negyveno, todėl tenka identifikuotis su visiškai svetimais laikais. Autorius supranta, kad jis netaps autentišku 1918 ar 1940 m. žmogumi, jis mėgina įsijausti, kaip žmogus galėtų elgtis to meto dekoracijų fone.

Dėl šios priežasties istoriniai romanai dažnai kaltinami disonansu tarp fakto ir gyvo žmogaus. Žinoma, turime pripažinti, kad tai tik autorinė interpretacija, emocinis istorijos patyrimas, liudijimų literatūra (angl. testimonial literature), bet ji yra svarbi socialinės ir kultūrinės atminties požiūriu. Patys romanų autoriai net nepretenduoja į kūrinių priskyrimą istoriniams romanams, nes, Repšės požiūriu, klasikinis istorinis romanas mūsų laikais jau atrodo atgyvenęs, žanro kanoną atitinkančio kūrinio neįmanoma parašyti taip, kad jis neliktų komikso ar menkavertės istorinės iliustracijos lygmenyje. Iš pasirodžiusių knygų ryškėja tendencija – atskleisti autoriaus dabarties poziciją, pažvelgti retrospektyviai iš dabarties į praeitį. Nors visuose kūriniuose gyva istorijos faktūra, romanai yra apie dabarties santykį su praeitimi ir apie praeities poveikį dabarčiai. Serija kaip visuma mums greičiau atskleidžia, kodėl šiandienos latviai yra tokie, kokie yra, o ne tai, kas vyko vienu ar kitu dešimtmečiu ar metais Latvijos istorijoje. Taigi tikslesnis pavadinimas būtų ne istoriniai romanai, o romanai apie Latvijos istoriją, nes istorijoje ieškoma įrodymų, kurie galėtų sustiprinti pasilpusį na­cionalinį identitetą „čia ir dabar“.

Žmogus ir nužmogėjimas

Pirmasis pasirodė Osvaldo Zebrio romanas Gaidžių kalno šešėlyje, skirtas 1905 m. revoliucijai ir 1906 m. įvykiams. Tas laikas buvo lemtingas latvių nacijos formavimuisi, padėjo pamatus vėliau susikūrusiai nepriklausomai Latvijos valstybei. Kaip liudija pats rašytojas, tai buvo labai nevienareikšmis istorijos tarpsnis – iš vienos pusės, jis leido latviams patikėti savo jėgomis, bet iš kitos – tai buvo nereikalingų aukų, beprasmio naikinimo, deginimo, žudymo ir agresijos metas. Zebrio žiūra iš įprastų istorijos interpretacijų išsiskiria tuo, kad jis pavaizdavo revoliucijos dalyvius ne tiek kaip herojus, kiek kaip nusikaltėlius.

Gunčio Berelio Žodžiams nebuvo vietos – pasakojimas apie Pirmąjį pasaulinį karą, siaubingą mėsmalę, kuri neaplenkė ir Latvijos gyventojų, – irgi pateikiamas iš neįprastos marodieriaus pozicijos. Romano ašimi tampa tik­ras faktas – pirmojo latviško nebyliojo filmo sukūrimas 1913 m. Žmonės džiūgauja dėl civilizacijos progreso, bet prasideda karas ir iš pasaulio belieka bebalsė vaiduokliška plynė, pilna lavonų. Šis vaizdas pranoksta bet kokias kinematografines reprezentacijas. Kalbėjimo ir tylėjimo įtampa apskritai esminė daugelio romanų tema – nutildytų žmonių, nutildytos istorijos, nutildytos tautos sąmonės, nutildytos kaltės.

Mario Bėrzinio romanas Švino skonis apie Holokaustą, tituluojamas pačiu stipriausiu serijos romanu, irgi plėtoja tylos kaip negebėjimo pasipriešinti istorijai temą. Švino skonis – daugiasluoksnė metafora. Visų pirma, romano veikėjui Matisui Birkenui peršaunamas skruostas ir liežuvis ir jis nuolat jaučia burnoje švino bei kraujo skonį. Be to, jis praranda kalbos dovaną – tarsi Holokaustas būtų patirtis, kuri peržengia kalbos ribas ir galimybes. Be to, atimtos kalbos galios reiškia ir atimtas reprezentacijos galias.

Šis romanas Latvijos viešojoje erdvėje sukėlė daugiausia diskusijų – gal todėl, kad apie Holokaustą latvių autoriai iki tol beveik nerašė (mes turėjome Icchoką Merą, Grigorijų Kanovičių, aktualizavusius savo tautos traumas). Kaip pabrėžė Liepojos universiteto profesorė Zanda Gūtmanė, Holokausto trauma posovietinėje Latvijoje laikoma antrine, periferine – tokia buvo latvių ideologinė pozicija. Jie niekada nelaikė žydų tragedijos savo tautos tragedija, nesitapatino su ja, jų istorinėje atmintyje Holokaustą išgyveno kiti, ne latviai, svetimieji. Bėrzinis siūlo naujovišką žvilgsnį į Holokaustą, leidžia jį išgyventi iš latvio perspektyvos. Kai pagrindinis romano herojus dėl įgimto lytinio defekto apipjaustomas, pradeda aiškėti, kuo romanas gali baigtis. O baigiasi jis paradoksu, etniniu nesusipratimu – pagrindinis herojus latvis vaikinas palaikomas žy­du, uždaromas gete, sušaudomas ir galiausiai atgula į masinį kapą su žydais. Taip autorius skatina latvius susimąstyti – kaip būtų, jeigu jie būtų patekę į tokį scenarijų kaip žydai. Romanas baigiamas žvaigždutėmis, po kuriomis slypi pavardės tų, kurie sugulė į bevardžius masinius kapus – iš viso Rygos gete buvo sušaudyta apie 30 000 žydų.


Pagal Bėrzinio romaną vos metai po knygos pasirodymo pastatytas spek­tak­lis Nacionaliniame teatre. Apokaliptinis kūrinio finalas siejasi su serijos sumanytojos Repšės romano Bogenė pabaigos žvaigždutėmis, žyminčiomis į Sibirą ištremtų įvairių tautybių šeimų pavardes, surikiuotas nuo A iki Ž. Etninio nepakantumo motyvas nuskamba ir jos romano finale: „Ką mes apskritai darysim? Mūsų tiek mažai. Ir mes vienas kito nekenčiam“. Tautos apokalipsė ir istorijos siaubas išreiškiami ne meniniais žodžiais, o realiai žuvusių žmonių pavardėmis. Šiuose romanuose esminės yra žmogiškumo ir nužmogėjimo kategorijos, etniškumas nebetenka prasmės. Taip romanai permąsto į kolektyvinę atmintį įsismelkusius istorinius stereotipus.

Repšės romanas pasakoja apie 1940–1941 m. pirmąją represijų bangą, žmonių išvežimą gyvuliniais vagonais birželio 14-osios naktį, vieną iš labiausiai trauminių Latvijos istorijos epizodų. Autorė sako, kad trejus metus trukusi identifikacija su tuo laiku buvo labai sunki, net kilo abejonių, ar tokį nusikaltimą apskritai įmanoma sutalpinti į meno kategoriją. Nėra nieko baisesnio už dvasios kančias – fizines kančias gali nutraukti mirtis, o nuolatinis tautos dvasios trypimas yra kito masto reiškinys. Bogenė – senovės latvių namų, židinio moteriška dvasia. Romane nujaučiamos ir analogijos su įtempta šiandieninio pasaulio situacija, ir apskritai platesnis filosofinis kontekstas – istorinės ir asmeninės atminties problematika, dievoieška chaoso apsuptyje.

Ir kitų serijos romanų potekstėse esama analogijų su dabartimi, ir jos ganėtinai šiurpios. Vienas iš tokių – Paulo Bankovskio 18, vaizduojantis du latvius ir dvi skirtingas epochas, kurias skiria beveik šimtmetis. Vienas 1917 m. gyvena nepriklausomos valstybės paskelbimo nuojautomis, kitas – XXI a. nepriklausomos Latvijos pilietis, kuris persvarsto analogiškus savo tapatybės ir valstybingumo klausimus. Praeities latvio minčių eiga yra projektuojama į šiandienos žmogaus minčių pasaulį, faktiškai parodant, kaip mažai nuo to laiko pasikeitė.

Autentiškas moters žvilgsnis

Rašytojai Ingai Gailei skirtas laikotarpis tebuvo rėmas asmeninei, vidinei moters istorijai pavaizduoti. Jos romano Stiklai pagrindinė veikėja – beprotnamio pacientė Magda, kuri pastoja nuo savo gydytojo. Įvykių fone – eugenika ir klausimas, ar tokioms ligonėms kaip Magda galima leisti gimdyti. Eugenika to meto Lat­vijoje nebuvo suvokiama taip radikaliai, kaip nacistinėje Vokietijoje, bet to meto visuomenę irgi buvo pagavęs nevisaverčių individų naikinimo vajus. Gailė vadinama latvių literatūros feministe, nes Stikluose didelė reikšmė suteikiama įvairioms moters kūno patirtims – prievartinis pasikėsinimas į moters kūną, seksualumas, nėštumas, gimdymas, – per kurias atskleidžiamas moters emocinis pasaulis. Įdomu, kad moteriai rašytojai buvo patikėtas pats patriarchališkiausias latvių istorijos tarpsnis – Ulmanio laikai.


Kiti romanai chronologiškai apima jau tiesioginį autorių patirties lauką, todėl koncentruojasi ne tiek į archyvuose saugomų dokumentų meninę išsklaidą, kiek į subjektyvizuotą individualų pasakojimą, asmeninio likimo dramą. Noros Ikstenos romane Motinos pienas aprašomas laiko segmentas (nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki aštunto devinto dešimtmečio) galėtų pasirodyti mažiau žiaurus, tačiau akcentuojamas traumos paveldimumo aspektas, emocinis jos tęstinumas, genetinis perdavimas vaikams. Bijodama užkrėsti dukrą savo traumine patirtimi ir abejingumu, motina ginekologė nemaitina jos krūtimi. Romanas pasakoja apie trijų kartų moterų – dukros, motinos ir močiutės – likimus. Kaip metaforiškai sako latvių rašytoja Mara Zalytė, anotuojanti romaną ant ketvirtojo knygos viršelio, „šių likimų raizginys yra kaip tvirtai supinta kasa. Taip tvirtai, kad net skauda plaukų šaknis. Susikuria magiška moteriška trejybė“. Išskirtinės tematikos yra Andros Manfeldės romanas Viršininkų žmonos apie Liepojos sovietinio karinio miestelio moterų likimus (pati Manfeldė yra gimusi Liepojoje). Manfeldės, Ikstenos ir Gailės romanai iškelia istorijos patyrimą moters akimis, charakterizuoja moterį kaip marginalinį ir neišsipildžiusį istorijos subjektą, kuris vis dėlto turi autentišką – moterišką žiūrą.

Laimos Kuotos (anksčiau Muktupavela) romane Kambarys apie perestrojkos metus nėra vieno pasakotojo. Laikotarpio dvasią ji kuria aprašydama devynis komunaliniame bute kartu gyvenančius žmones, kuriuos suartina galimybė apeiti įstatymą. Autorė tikrai fenomenaliai vaizduoja tą patį laukinio kapitalizmo laikotarpį kaip ir Rimanto Kmitos Pietinia kronikas: amžinas eiles, prekių trūkumą ir nelegalius verslus. Veikėjai perpiešia originalius paveikslus, kuriuos paskui realizuoja juodojoje rinkoje, „susiveikę“ televizorių ir videomagnetofoną rengia siaubo filmų, „bojavikų“ ir pornografijos seansus, siuva džinsus ir odines striukes, varo naminukę, teikia sekso paslaugas telefonu, net padirbinėja pinigus. Vienas veikėjas išvyksta likviduoti Černobylio katastrofos padarinių – per tai atskleidžiama sovietų propaganda, valstybės, nepripažinusios tikrojo katastrofos masto, neatsakomybė prieš gyventojus. Kitas grįžta iš Afganistano – svetimųjų karo, traumuotas ir neįvertintas. Kaip ir Manfeldės ar Ikstenos, šio romano pagrindas yra ne pagilinti istoriniai tyrimai, o empiriniai išgyvenimai, pačios autorės jaunystės metų patirties reprezentacija.

Poveikis skaitytojams, atminčiai, tapatybei

Oficialią istoriją paprastai kuria ir įtvirtina nugalėtojai, o Mes. Latvija, XX amžius serijos romanai atskleidžia tikrąją, iki šiol dažnai nutylėtą istoriją – paprastų Latvijos šeimų atmintyje saugomus skaudžius įvykius, marginalizuotų „mažųjų“ žmonių patyrimus. Nors lietuviai neturi tokios kompleksinės sistemingos serijos, atidžiau paieškojus, kai kuriems romanams galima rasti simbolinius atitikmenis ir lietuvių literatūroje: Bėrzinio Švino skonį gretinti su Sigito Parulskio Tamsa ir partneriais, Kuotos Kambarį – su Rimanto Kmitos Pietinia kronikas, Ikstenos Motinos pieną – su Akvilinos Cicėnaitės Tylos istorija ir pan.Serija susilaukia ir latvių literatūros mokslininkų dėmesio kaip aktualus literatūrologijos ir literatūros istorijos tyrimo objektas: romanai tirti iš naujojo istorizmo perspektyvos kaip mik­roistorijos studijos, priešpriešinant ją linijiniams metanaratyvams (Anda Kuduma), analizuoti kaip trauminių patirčių įtekstinimas traumos teorijų aspektu (Zanda Gūtmanė), juos bandyta perskaityti postkolonijiniu žvilgsniu (Benediktas Kalnačas).


2015 m. vykusioje istorikų, leidėjų ir pačių autorių diskusijoje apie seriją buvo akcentuota patriotinė šių romanų misija. Ji padidino skaitytojų susidomėjimą istorija, praeitimi, paskatino susimąstyti apie savo tapatybę arba ją permąstyti, pasijusti tautos istorijos dalimi. Kita vertus, romanai labai žmogiški, užduoda įvairių klausimų apie žmogaus pasirinkimą, laisvę ir vietą erdvėje bei laike. Į juos galima žiūrėti ir apeinant istorinį aspektą. Romanų serija turi ir terapinę funkciją, prisideda prie istorinės traumos įveikos, nes literatūrine forma įvardija kolektyvinės traumos patyrimą, iškelia į sąmonės paviršių XX a. Latvijos kančių ir tylos istoriją.

Prie serijos Mes. Latvija, XX amžius kūrinių skaitytojai bibliotekose pasirengę laukti eilėse (vienu metu Ikstenos Motinos pieno laukė 200 skaitytojų). Serija paskatino skaityti tuos, kurie nuo mokyklos laikų apskritai neskaito, tuos, kurie skaito tik verstinę literatūrą ir niekada nevertino latvių literatūros, o ir prisiekę skaitytojai tikriausiai pasiduoda pagundai turėti lentynoje gražiai išrikiuotus visus trylika serijos tomų. Taigi nereikia ir „Skaitymo metų“ iniciatyvos, kokią prieš dešimtį metų turėjome Lietuvoje, užtenka fundamentalios koncepcijos, susitelkusio intelektualų elito, ir, žinoma, valstybės palaikymo.

Romanai ne mažiau reikšmingi ir pačių rašytojų biografijoms – kaip posūkis kiekvieno individualaus autoriaus prozoje, galimybė priartėti prie (ar nenutolti nuo) rašytojų Olimpo. Prisideda ir prie literatūros proceso, nes kelia literatūros prestižą, įtvirtina romano žanrą. Ne mažiau svarbūs ir kritikos dinamikai, nes suaktyvino kritikos refleksiją – apie kiekvieną romaną Latvijos žiniasklaidoje yra pasirodę bent po tris recenzijas. Svarbūs Latvijos įvaizdžiui užsienyje, nes yra verčiami į kitas kalbas ir (per)formuoja užsieniečių požiūrį į latvius, bent iš dalies atkuria užsienyje nežinomą ar ideologiškai iškraipytą istorinę tiesą.

Prisipažinkime: galime tik pavydėti kaimynams latviams, kad jie – ir rašytojai, ir valstybė – iniciatyviai ir organizuotai prisideda formuojant latvių kaip tautos tapatybę, skatina visuomenės susidomėjimą istorija, palaiko grožinės literatūros gyvastį. XX a. lat­vių romanų serija – sėkmingas pavyzdys, kaip skaudaus praeities paveldo aktualizavimas gali paskatinti tautos savirefleksiją ir net tapti nacionalinio pasididžiavimo šaltiniu.

Naujasis židinys
Lauros Laurušaitytės apžvalga publikuota pirmajame 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numeryje.
Bernardinai.lt