Lituanistinę praktiką Australijoje atlikusi studentė kitame pasaulio kampelyje išvydo sumažintą Lietuvą

Lietuvių filologiją Vilniaus universitete studijuojanti Živilė Miežytė prieš gerą mėnesį sugrįžo iš jau beveik rudenį pasitinkančios Australijos, kur atliko Švietimo mainų paramos fondo organizuojamą profesinę praktiką. Merginai iki šiol šypseną sukelia aplinkinių nuostaba, kai jie iš pradžių niekaip negalėjo suprasti, ką lietuvių filologijos studentė darys Australijoje. „Ši praktika buvo vienas tų dalykų, dėl kurių apskritai vertėjo studijuoti lietuvių kalbą“, – nusikvatoja ketvirtakursė.
Ji praktiką atliko sekmadieninėje Melburno Baltijos lituanistinėje mokykloje. Šią mokyklą prieš keletą metų įsteigė tėvai. Vaikus moko arba patys tėvai, arba savanoriai. Daugeliui mokinių į pamokas tenka ilgai važiuoti iš užmiesčio rajonų ar net kitų miestų, bet daugumai tai yra bene vienintelė proga pabendrauti su bendraamžiais lietuviais. Mokykloje mokosi maždaug 20 vaikų, kurių lietuvių kalbos lygis labai nevienodas. Mokyklą taip pat lanko ir trečios kartos išeivių atžalos. VU studentė dirbo su septynerių–aštuonerių metų vaikais, kurie namie šneka lietuviškai.

„Dirbti su jais buvo labai įdomu, nes šie vaikai susirenka iš skirtingų aplinkų. Vieni namuose lietuviškai kalba labai daug, kiti – mažiau. Vienų tėvai labai griežtai laikosi nuostatos nešnekėti angliškai su vaiku, kiti vis įterpia angliškų žodžių arba su atžalomis bendrauja angliškai. Mokėmės iš lietuviškų vadovėlių, tik medžiagą teko gerokai pritaikyti pagal poreikius, įgūdžius, pasitelkti kūrybiškumą, išmonę, kad vaikams būtų įdomu. Per pamokas kalbėdavom tik lietuviškai“, – pasakoja Živilė.

Jai būdavo labai neįprasta savo akimis pamatyti skirtumus tarp Lietuvos ir Australijos. Tarkime, kartą vaikams iš vadovėlio skaitė apie lapkritį, kai ima kristi lapai, šalti ir kaip pamažu artinasi žiema. Tačiau lapkritis Australijoje prilygsta mūsiškei gegužei: pražysta medžiai, šiltėja oras, ilgėja dienos. „Tokie maži ir dideli nesutapimai buvo labai juokingi. Tarkime, mūsų vadovėliuose kartais rašoma, kad nereikia bijoti vorų, esą jie neša laimę. Australijoje delno dydžio vorai kažin ar gali atnešti laimę“, – juokiasi pašnekovė.


Tasmanijoje

Praktikos veiklas ji galėjo laisvai derinti: sekmadieniais darbuodavosi mokyklėlėje, o kitomis dienomis ruošdavosi pamokoms, padėdavo rengti metodinę medžiagą, kūrybinius užsiėmimus, taip pat mokė vaikus individualiai. Mergina prisipažįsta, kad jai buvo be galo įdomu kitoj pasaulio pusėj pamatyti lyg sumažintą Lietuvos modelį, kai kiekvieną sekmadienį vaikai bendrauja lietuviškai, dainuoja lietuviškas dainas, kalbasi apie Lietuvą, nors yra tokių, kurie dar tik pradeda mokytis šios kalbos. Ketvirtakursė svarsto, kad niekada Lietuvos nemačiusiems vaikams mūsų šalis turėtų atrodyti truputį mistinė. Nors, merginos nuostabai, dauguma vaikų nemažai žinojo apie Lietuvą: „Mane nustebino mokinių smalsumas. Per pamokas kiekvienas stengėsi pasakoti, atsakinėti į klausimus, rašyti nosines raides. Dar įdomiau, kad net ir tuos, kurie įprastai kalba angliškai, mokyklos aplinka bei susitikimai su bendraamžiais skatina kalbėtis apie Lietuvą. Dauguma tų vaikų, jau būdami aštuonerių, ne kartą yra lankęsi Lietuvoje, apskridę pusę pasaulio, daugelis iš jų auga mišriose šeimose, visi lanko australiškas mokyklas. Taigi jiems pažįstamos kelios kultūros, kalbos. Stebėjausi, koks jau dabar platus šių vaikų akiratis.“

VU studentė pasakoja, kad Melburne yra didelė lietuvių bendruomenė, šiame mieste įsikūrę Lietuvių namai, yra lietuviška parapija. Tuo metu, kai Živilė atliko praktiką, kaip tik vyko Australijos lietuvių dienos, per kurias surengtos sporto, dainų, šokių šventės. Živilė pastebėjo, kad vaikai, ypač mergaitės, labai džiaugėsi tautiniais kostiumais, atvežtais iš pačios Lietuvos. „Dalyvavimas lietuviškoje veikloje, dainos, kurių žodžius gal ir ne visad supranta, šokiai, lietuviški drabužiai – man atrodo, kad daugeliui vaikų tai lyg koks ypatingas žaidimas, kuriame jie gali dalyvauti, tarsi turėtų tokią nepaprastą galią, slaptą kalbą, kažką papildomo. Smagu matyti, kaip mokykla ne tik moko kabinti nosines raides, bet ir puoselėja stiprų bendruomenės jausmą“, – džiaugiasi pašnekovė.


Mokykloje

Ji domisi taikomąja kalbotyra, paveldėtosios kalbos klausimais. Todėl savo laiką tolimajame žemyne stengėsi išnaudoti kuo produktyviau, pasisemti patirties, kuri praplėstų mokslinius interesus. Pačioje praktikos pradžioje dalyvavo Australijos Baltijos studijų asociacijos konferencijoje, kur pristatė savo darbą apie paveldėtosios kalbos kalbėtojus. „Gruodį lankiau lingvistikos vasaros mokyklą (šypsosi). Visą savaitę Melburno universitete vyko paskaitos, kurias skaitė lingvistai iš Australijos ir Europos. Tai buvo labai naudinga patirtis: Lietuvoje apie Australijos, Papua Naujosios Gvinėjos kalbas ar lingvistinę neurotipologiją kaži ar būčiau galėjusi išgirsti. Tarkim, per pietų pertrauką susipažįsti su mokslininkais, kurie specialiai dėl šios stovyklos atvyko iš Naujosios Gvinėjos džiunglių, kur atlieka lauko tyrimus, ar Australijos Šiaurinės teritorijos, kur aprašinėja nykstančias kalbas“, – įspūdžiais dalijasi Živilė. Pernai kursiniame darbe ji tyrinėjo interviu įrašus, kuriuos iš Tasmanijos prieš keletą metų parsivežė bakalauro darbo vadovė prof. Meilutė Ramonienė. Lankantis Australijoje merginai pavyko nuvykti į Tasmaniją pas tuos pačius respondentus – lietuvių kilmės brolį ir seserį – ir papildyti jau turimą medžiagą naujais įrašais. Bakalauro darbe studentė nagrinėja paveldėtosios kalbos kalbėtojų – antros kartos lietuvių kalbinę elgseną.

Živilei teko laimė susipažinti su daugybe įdomių žmonių, taip pat lietuvių, kuriems labai rūpi mūsų šalis. Ketvirtakursė kartais lankydavosi sekmadieniais Lietuvių namuose vykstančiuose pietuose, kur žmonės susirenka valgyti cepelinų ar šaltibarščių. „Vieną popietę prisėdau šalia kelių senyvo amžiaus moterų. Pradėjome šnekučiuotis. Man buvo tikra dovana klausytis jų istorijų. Deja, jau tikrai nedaug belikę tokio garbaus amžiaus žmonių, kurie gyvai atsimena savo jaunystės metus Lietuvoje ir ilgą, net gerokai keistą kelionę į kitą pasaulio kraštą“, – pažymi VU ketvirtakursė. Ji atkreipė dėmesį ir į pašnekovių kalbos gyvumą. Ši bemaž nepakito nuo tų laikų, kai moterys paliko Lietuvą: „Pavyzdžiui, kai kurie senyvo amžiaus žmonės vartoja dviskaitą ir net po šitiek metų vis dar kalba tarmiškai. Man truputį apmaudu, kad tokios istorijos lieka neužrašytos, o kartais net ir nepapasakotos. Ne visad yra kam jų klausytis.“


Dainų šventėje

Merginos nenustebino, kad vyresniajai išeivių kartai rūpi jos gimtosios kalbos likimas. „Jiems atrodo, kad Lietuvoje vartojame per daug angliškų žodžių. Vienas žmogus net turėjo visą sąrašą anglicizmų ir niekaip nesuprato, kas čia per tvarka, kai vietoj žodžio trispalvė kažkur Lietuvoje išgirdo sakant trikoloris. Iš pradžių nė nesupratau, ką tai galėtų reikšti – tokio žodžio nebuvau girdėjusi. Tai turbūt parodo, kaip kartais jautriai užsienio lietuviai stebi mūsų kalbą: jiems kalba neretai tampa jeigu ne vieninteliu, tai ryškiausiu tapatybės ženklu, simboliu bei būdu parodyti susirūpinimą. Teko ir man pasižadėti, beveik prisiekti, kad rūpinsiuos lietuvių kalba ir, ginkdie, nesakysiu trikoloris“, – su šypsena prisimena Živilė.


Su mokinuke atlieka lietuvių liaudies dainą

Tačiau mergina domisi ne tik kalbos reiškiniu. Laisvalaikiu Živilė mėgsta piešti – Melburne dalyvavo Australijos lietuvių dienų proga organizuotoje meno parodoje, kur buvo eksponuota keletas jos darbų. Taip pat jau beveik pusmetį piešia komiksus ir su sesėmis Monika Vaicenavičiene bei Agne Ulyte kuria komiksų projektą „Gatvių susitikimai“. Merginos išradingai komiksais pavaizduoja tai, ką gatvių pavadinimų herojai susitikę vienas kitam papasakotų, apie ką kalbėtųsi. Pasak VU studentės, pradėjus piešti gatvių susitikimus Vilniaus gatvės iš tikrųjų prabilo naujais balsais: „Kartais atrodo, kad daugiau pasidomėjęs savotiškai susidraugauji su personažu: kai piešiame komiksus, skaitome apie tuos žmones, stengiamės rasti mažiau žinomų jų gyvenimo faktų. Vėliau vaikščiodama po Vilnių pastebiu gatves, kurių susitikimus piešėme, jaučiuosi tokia truputį suokalbininkė, Vilniaus personažai pamažu tampa lyg sava kompanija.“ Živilės talentas piešti neliko nepastebėtas –2016 metų Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse ji laimėjo III vietą už iliustruotą apysaką „Istorija apie Vilniaus atsiradimą“.

Nuo mokyklos laikų mergina groja trimitu Žirmūnų gimnazijos orkestre „Septima“, keletą metų dainavo folkloro ansamblyje, o nuo pat studijų pradžios įsitraukė į VU Žygeivių klubo veiklą. Vienerius metus priklausė valdybai, o kitus buvo šio klubo prezidentė. „Mano nuomone, tai viena geriausių Vilniaus universiteto organizacijų. Čia atėję žmonės jaučiasi kaip namie. Klubo veikla plati – organizuojami žygiai, kultūriniai renginiai, susitikimai. Per žygius ar vakarones visą laiką skamba dainos, tradiciškai minime kalendorines šventes. Man pačiai artima tradicinė kultūra, tad į klubo veiklas stengėmės įtraukti tradicinių veiklų, išmokti kažko naujo, pavyzdžiui, mokėmės pinti juostas. Nors dabar esu šiek tiek atitrūkusi nuo klubo, džiaugiuosi, kad galėjau į jį įsijungti, susipažinti su daug šaunių žmonių“, – atsisveikina įvairiomis veiklomis ir patirtimis savo studijas paįvairinusi Živilė.

Parengė Agnė Grinevičiūtė
Bernardinai.lt