Poeto, vertėjo, diplomato Jurgio Baltrušaičio laiškų knyga – šiandien tokia pat reikšminga, kokia anksčiau buvo Viktorijos Daujotytės monografija „Jurgis Baltrušaitis“ (1974; pirmoji literatūrologės knyga) ar J. Baltrušaičio rusiškosios poezijos vertimų knyga „Kalba su lemtimi“ (2007; vertė Linas Broga).
Kny­ga „Jur­gis Bal­tru­šai­tis. Laiš­kai. Ra­šau tik tai, kas yra ma­no gi­li vi­di­nė būtinybė“ par­eng­ta su­telk­ti­nė­mis lie­tu­vių (Ge­di­mi­nas Mi­ke­lai­tis) ir ru­sų (Jev­ge­ni­jus Cym­ba­las, Ni­ko­la­jus Ko­tre­lio­vas, Ju­li­ja Snež­ko) fi­lo­lo­gų pa­stan­go­mis.

J. Bal­tru­šai­tis yra to­kia as­me­ny­bė, ku­ri ve­ria­si, sklei­džia­si pa­ma­žu, po tru­pu­tį, yra pa­ma­to­ma, su­vo­kia­ma, pa­jun­ta­ma da­li­mis ar da­le­lė­mis.

Jo laiš­kų ir­gi ne­la­bai pa­skai­ty­si greit, iš­ti­sai – tai gur­ma­niš­kas skai­ty­mas, su at­si­trau­ki­mas, įsik­lau­sy­mais, pa­gal­vo­ji­mais.

Da­lis J. Bal­tru­šai­čio laiš­kų iki šiol su­nkiai pa­sie­kia­mi – toks jų li­ki­mas. Pa­vyz­džiui, laiš­kų ita­lų ra­šy­to­jui Gio­van­niui Pa­pi­niui esa­ma apie du šim­tus, da­bar pa­skelb­ta tik pen­kio­li­ka.

Trys laiš­kų kal­bos – lie­tu­vių, ru­sų ir ita­lų (laiš­ke­lis A. Skria­bi­nui – vie­no sa­ki­nio – pra­ncū­zų kal­ba). Ita­liš­kai – jau mi­nė­tam G. Pa­pi­ni. „Bran­gus Sa­ka­le – ačiū už bro­liš­ką laiš­ką. – Dar kar­tą įsi­ti­ki­nau, jog mū­sų ry­šys bus pats gra­žiau­sias pa­sau­ly­je. Tai la­bai re­ta ir di­din­ga, kai dvi sie­los ren­gia­si džiaugs­min­gam skry­džiui, abi­pu­siai su­ža­din­da­mos ir iš­ju­din­da­mos ne­atras­tas ga­lias <…> To­dėl – prie dar­bo – rei­kia iš­ma­tuo­ti nuo­sta­bius to­lius ir to­kias pat links­mas pra­ra­jas <…>“ – ra­šė J. Bal­tru­šai­tis 1905 me­tų ge­gu­žę.

Įdo­mu, ka­da ty­ri­nė­to­jams taps prie­ina­mi vi­si to­kie in­tri­guo­jan­tys laiš­kai G. Pa­pi­niui?

Laiš­kų lie­tu­vių kal­ba – ne toks jau di­de­lis pluoš­tas. Liu­dui Gi­rai, Vin­cui Krė­vei-Mic­ke­vi­čiui, Ba­liui Sruo­gai, Juo­zui Urb­šiui, Jur­giui Šau­liui…

Di­džiau­sia ir iš­kal­biau­sia da­lis – laiš­kai ru­siš­kai. Ra­šy­to­jams And­re­jui Be­lui, Va­le­ri­jui Briu­so­vui, Via­čes­la­vui Iva­no­vui, mąs­ty­to­jui Ni­ko­la­jui Ber­dia­je­vui, di­die­siems tea­tra­lams Vse­vo­lo­dui Me­jer­hol­dui, Vla­di­mi­rui Ne­mi­ro­vi­čiui-Dan­čen­kai, Kons­tan­ti­nui Sta­nis­lavs­kiui, kom­po­zi­to­riui Alek­sand­rui Skria­bi­nui, ak­to­rėms Ol­gai Knip­per-Če­cho­vai, Ali­sai Koo­nen, smui­ki­nin­kei Ve­rai Rit­ter…

„Ge­ra bū­ti žmo­gu­mi! – J. Bal­tru­šai­čio šūks­nis laiš­ke A. Koo­no­nen, sa­vo Mū­zai ir mei­lei. – Gy­ve­ni­mas ver­tas vi­sų sa­vo aša­rų.“

„Jūs – tas Ler­mon­to­vo še­šias­par­nis se­ra­fi­mas. Jū­sų sie­la su­tver­ta iš pa­kal­nu­čių ir ro­žių, iš pa­kal­nu­čių ir ro­žių. Ma­no – iš kuk­lių gė­lių erš­kė­čio, ku­rį pa­tei­si­na tai, jog iš jo bu­vo su­pin­tas Iš­ga­ny­to­jo vai­ni­kas…“ – iš 1909 me­tų laiš­ko.

Ra­gi­ni­mas: „Džiau­ki­tės vis­kuo, ką Jums sa­kau, sa­kiau, sa­ky­siu. To­kių žo­džių, to­kių jaus­mų, ko ge­ro, sa­vo ke­ly­je dau­giau ne­be­su­tik­si­te.“

O čia – vi­sai ki­toks, že­miš­ka­sis J. Bal­tru­šai­tis, jo pra­šy­mas V. Me­jer­hol­dui: „Man rei­kia gau­ti tris vie­tas į ryt­die­nos spek­tak­lį „Ki­ni­ja“. <…> Bū­siu la­bai dė­kin­gas, jei kaip nors su­ra­si man to­kią ga­li­my­bę.“ Pa­si­ra­šo: „Ta­vo prieš­tva­ni­nis drau­gas“.

Pa­sak V. Dau­jo­ty­tės, ne vie­nu at­ve­ju J. Bal­tru­šai­tis ir tea­tre bu­vo idė­ji­nis ved­lys. Jo laiš­kuo­se – tea­tro re­for­mos pro­jek­tai.

Ver­tė­jas L. Bro­ga ra­šė: „Bal­tru­šai­tis – mū­sų kul­tū­ros fi­gū­ra, sto­vin­ti ša­lia Do­ne­lai­čio, Mai­ro­nio, Čiur­lio­nio, Mi­la­šiaus, Pu­ti­no…“

„Nors jo poe­ti­nė tra­di­ci­ja ne­už­ge­so per vi­są am­žių, jo poe­zi­ja nė­ra po­pu­lia­ri, – ap­gai­les­ta­vo ver­tė­jas. – Bal­tru­šai­čio poe­zi­ja ne­pa­gau­na pa­vir­šu­ti­niš­ko skai­ty­to­jo.“

Ver­tė­tų pri­min­ti ir to­kį L. Bro­gos pri­si­pa­ži­ni­mą: „Aš jį vi­sa sa­vo esy­be pri­ėmiau gy­vą ir vien­ti­są – kaip sa­vo bū­ties fa­tu­mą. Pro iš­ori­nę ei­lių pil­ky­bę man pa­ma­žu vė­rė­si Čiur­lio­nio kry­žiai, au­ku­rai, vi­sa­tos to­liai; pra­bi­lo dau­ge­lio am­žių mąs­ty­to­jų ir pra­na­šų iš­min­tis, ai­dė­jo pri­slo­pin­ti kal­nų ir jū­rų, lau­kų ir gi­rių bal­sai, vai­de­no­si vil­ni­jan­ti Ba­cho fu­gų pla­ty­bė, skam­bė­jo skaid­ri Hen­de­lio me­lo­di­jų mal­da, tvir­ti bet­ho­ve­niš­ki ku­ria­mo pa­sau­lio mos­tai.“

Audrius Musteikis