Tai Sauliaus Skvernelio, tuomet dar tik tvirtinamo į premjerus, atsakymas į mano klausimą, kokias permainas jis žada įgyvendinti mokykloje.
Praėjo nepilni metai. Ir ką mes girdime dabar? Porai dienų likus iki Rugsėjo 1-osios premjeras atrišo ištisą dovanų maišelį: 13 eurų dar šiemet padidės pensijos, bent 10 eurų nuo kitų metų bus pakeltas minimalus mėnesinis atlyginimas, taip pat kitąmet toliau būsią keliamos pensijos… Tačiau ištraukus visas dovanas, paaiškėjo, kad maišelis – jau tuščias, o mokytojai ir švietimas lauktos dovanos savo šventei taip ir negavo.
Tiesa, pažadėta, kad bus paskirta pinigų nuo kitų metų įvesti etatinį mokytojų apmokėjimo modelį. Tačiau, kaip perspėja švietimo ir mokslo ministrė, “naujas apmokėjimo modelis mokytojams algų savaime nepakels”. Ir apskritai, kaip kiek anksčiau buvo išsitaręs premjeras, nėra čia ko kelti atlyginimų, kol nepakils švietimo kokybė. Kitaip tariant, modelį “orus mokytojas, už savo sunkų darbą gaunantis orų atlygį”, keičia kitas modelis: “iš vakaro kėdės, ryte pinigai”.
Kalbas apie mokytoją, kuris yra “autoritetas ir visuomenėje, ir tarp vaikų”, keičia visai kitoks valdžios diskursas. Jo pagrindinė tarp eilučių išsakoma mintis tokia: “Neprisisvaikit čia.”
Nežinau, ką šitais pinigėlių pabarstymais (ir būsimų pabarstymų pažadais) tai vienai, tai kitai jautriai visuomenės grupei Premjeras nori nusipirkti: gal populiarumą reitinguose, gal paramą 2019-ųjų metų arba Seimo rinkimuose.
Taip gal ir galima prisipirkti balsų būsimuose prezidento rinkimuose. Bet ne valstybės ateitį. Ir kai šiandien valdančiųjų atstovai sveikins mokytojus su Rugsėjo 1-ąja, įdėmiai klausykite. Jeigu sakys „brangūs Mokytojai“, tai gali reikšti tik vieną dalyką: „Mokytojai, jūs mums per brangūs. Jūs pernelyg daug kainuojate.“
Toliau taip nebegalime. Skambiais pažadais atmieštas pinigėlių pabarstymas gal ir gali sukelti trumpalaikę euforiją – tačiau mums reikia ne to. Reikia išvesti valstybę į visai kitą pažangos ir ekonominio klestėjimo lygį. Pradžiai bent tokį, kaip Estijos, kur vidutinis atlyginimas „į rankas“ ką tik perkopė 1000 eurų (Lietuvoje jis – 659 eurai). O kliūtis tam – mūsų išsilavinimas, mūsų darbo įgūdžiai, mūsų kūrybingumas, mūsų gebėjimai kurti pridėtinę vertę, mūsų darbo našumas ir mūsų mentalitetas.
Tad „bilietas į ateitį“, parafrazuojant Ingridą Šimonytę, čia yra vienas: švietimas. Apie jo problemas ir iššūkius kalbėta – ir šiandien dar bus kalbama – iki koktumo. Netolygi ugdymo kokybė, paliekanti nemažą Lietuvos vaikų dalį už borto, nesuteikianti jiems to šanso gyvenime, kurį švietimo sistema turėtų užtikrinti. Stringanti aukštojo mokslo pertvarka, žemų atlyginimų demoralizuoti mokslininkai. Naujiems darbo rinkos iššūkiams pasitikti neadekvatus profesinio rengimo sektorius. Praktiškai nevykstantis mokymasis visą gyvenimą – kai žinome, kad profesinius įgūdžius jau dabar reikia atnaujinti kas 10-12 metų, o ketvirtoji pramonės revoliucija šį laikotarpį dar sutrumpins: už darbo rinkos ir visuomenės borto paliekamos ištisinės vidurinio ir vyresnio amžiaus darbingų žmonių kartos.
Pikčiausia tai, kad mes tebeesame pasmerkti spręsti – ir vis nepajėgiame susidoroti – su XX amžiaus pabaigoje susikurtomis problemomis, kai visai šalia vyksta dramatiškos švietimo revoliucijos, pasitelkiančios XXI a. technologijų ir pažangiausių švietimo tyrimų teikiamas naujas galimybes, atveriančios kardinaliai naujas perspektyvas.
Suomijoje dešimtmečių investicijos į mokytojo profesiją sukūrė švietimo sistemą, kur praktiškai nereikia sudėtingos ir brangios kontrolės iš viršaus, centralizuotų mokymo programų ir kur nuolat drąsiai eksperimentuojama su visiškai nauju požiūriu į mokymo turinį, metodus, disciplinas – visą laiką išliekant švietimo kokybės pasaulinių reitingų viršūnėse.
Jungtinėje Karalystėje įsibėgėjo Educational Endowment Foundation veikla, kuri nuolat greitai ir palyginti nedideliais kaštais testuoja naujas ir senas hipotezes apie tai, kokie metodai ir priemonės veikia ar neveikia švietime – šiuo metu mokytojams bei mokyklų vadovams prieinamu patogiu būdu pateikiama keliolikos tūkstančių naujų ir seniau atliktų švietimo studijų apibendrinti praktiniai „receptai“, kaip sėkmingiau ugdyti jaunąją kartą nuo 3 iki 18 metų. JAV kuriamos mokyklų veiklos stebėsenos sistemos, kurios, kaupdamos ir realiu laiku analizuodamos pažymius, testų rezultatus, praleistas pamokas, kitus skaitmenizuotus veiklos rodiklius, galėtų ne tik anksti diagnozuoti problemines mokyklas ir klases, bet ir prognozuoti bręstančią krizę atskiro mokinio elgsenoje, kurios mokytojai galbūt nepajunta, bei pasiūlyti mokytojams priemones, instrumentarijų iškylančioms problemoms spręsti.
Atrodytų, mums iki tokių sprendimų – šviesmečiai, ir kol neišsispręsime savo įsisenėjusių neįdomių problemų, negalėsime nė pajudėti į tą pusę.
Nėra vieno sprendimo – panacėjos ar „sidabrinės kulkos“ – visoms Lietuvos švietimo problemoms spręsti. Kaip nėra ir vieno sėkmės recepto tose švietimo sistemose, į kurias norėtume lygiuotis.
Tačiau visus sėkmės ir nesėkmės atvejus jungia vienas faktorius – mokytojo (ar dėstytojo) figūra. Jei yra vienas svertas, kuris gali išjudinti Lietuvos švietimą, tai mokytojas, atgavęs tą autoritetą, orumą ir prestižą, apie kurį seniai seniai (prieš nepilnus metus) taip gražiai kalbėjo premjeras Saulius Skvernelis.
Tuo tikslu sujunkime jėgas ir padarykime tris paprastus veiksmus – ir mokytojo prestižas bei ugdymo kokybė pradės kilti.
1. Kitąmet pakelkime dėstytojų algas 2 kartus, o mokytojų algą – 1,5 karto. Tiesiog taip, mechaniškai. Vis tiek Estijoje atlyginimai bus didesni, bet tai bus pirmas investicijų į ateitį žingsnis.
2. Sukurkime superstiprią mokytojų rengimo programą. Sukvieskime trijų stipriausių universitetų rektorius – pagal profilį čia tiktų VU, KTU, VDU – ir pasakykim: „Duodam pinigų, kiek reikia – per metus sukuriate mokytojų rengimo programas: su atvažiuojančiais dėstytojais iš kiečiausių užsienio universitetų, su stažuotėmis pažangiausiose pasaulio mokyklose, su moderniausiomis edukologijos laboratorijomis ir dedikuotomis mokslininkų grupėmis.“ Sukuriam tokią programą, su tokiu turiniu, su tiek Nobelio premijos laureatų, kad konkursas į edukologiją būtų kaip į mediciną ar į TSPMI. Padarom mokytojų rengimą prestižine nacionaline industrija, kaip kokią biochemiją ar lazerius – rengiam tokius mokytojus, kurie galėtų dėstyti ne tik Lietuvoje, bet būtų paklausūs ir Suomijoj, ir Singapūre, ir Etone. Taip, dalis gal išvažiuos, bet tik tokia kokybė padės atlikti tą šuolį, kurio Lietuvai dabar žūtbūt reikia.
3. Įstatymu įtvirtinkime investicijų į švietimą nacionalinę programą (panašiai, kaip nacionalinis susitarimas dėl gynybos finansavimo, tik dar kiečiau teisiškai įkaltą, dar labiau atsparų politinės valios susvyravimui): per artimiausius 10 metų į švietimą investuojame 25 milijardus eurų. (Būtų geriau 30 milijardų, bet čia gal jau too much to ask – gali neužtekti politinės valios.) Tai duotų aiškų signalą ir mokytojams, ir akademikams, ir mokiniams bei studentams, besirengiantiems šį kelią rinktis, kad švietime yra ateitis, kad čia yra perspektyva.
Taip, bilietas į ateitį kainuoja brangiai. Visada yra pigi alternatyva – jo nepirkti. Bet tada nebus ir ateities. Ir nieko kito, išskyrus save, negalėsime dėl to kaltinti.
