Marcelijus Martinaitis: pilietis ir kūrėjas epochų sankirtoje

Balandžio 1-ąją sukako 80 metų, kai Raseinių rajone, Paserbenčio kaime, gimė žymus poetas, eseistas, nemirtingojo Kukučio kūrėjas Marcelijus Martinaitis. Ta proga poeto vardu pavadinta Raseinių viešoji biblioteka surengė respublikinę konferenciją „Marcelijus Martinaitis: pilietis ir kūrėjas epochų sankirtoje“, kurioje turėjome progą giliau pažinti įvairiapusę šviesaus atminimo poeto asmenybę, prisiliesti prie kertinių jo gyvenimo ir kūrybos atramų, pajusti laisvėjimo, Sąjūdžio dvasią ir suprasti tikrąjį M. Martinaičio vaidmenį to meto įvykių kontekste.

Tėviškės vaizdinio svarba

Polimų pradinės mokyklos IV skyrius (M. Martinaitis trečioje eilėje pirmas iš kairės). 1949 m. Iš asmeninio J. Tautkienės archyvo

M. Martinaičio kūrybos įkvėpimo šaltinis neabejotinai buvo tėviškė – jos apylinkių grožis, žmonės, kaimo darbai ir papročiai, todėl konferencijoje pirmiausia buvo papasakota poeto gimtojo kaimo istorija. Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos vyriausiasis bibliotekininkas Jonas Brigys supažindino su Paserbenčio kūrimosi ir išnykimo aplinkybėmis. Dokumentuose vietovardis pradėtas minėti antroje XIX a. pusėje, tačiau savarankiškas kaimo gyvenimas prasidėjo 1866 m., kai buvusiems Palendrių dvaro baudžiauninkams buvo padalyta skirtinė žemė. Paserbentys oficialiame dokumente pirmą kartą paminėtas 1883 m. – tais metais, patikslinus žemių valdas, nustatyta, kad Paserbenčiui atiteko 85 dešimtinės skirtinės žemės. Nuosavos žemės gavusių 22 Paserbenčio ūkininkų sąraše pirmasis nurodytas Martynas Martinaitis. Ilgainiui kaimo ūkiai smulkėjo, o jų pačių daugėjo. Pavyzdžiui, XIX a. viduryje M. Martinaičio gautas 19 dešimtinių ūkis 1935 m. jau buvo padalytas į tris ūkius.

1936 m. Paserbenčio kaimas išskirstytas vienkiemiais: 15 sodybų liko senose vietose, tarp jų ir visos trys Martinaičių sodybos. Penkiems ūkininkams teko keltis į naują vietą. Pagal paprotį gimtąją sodybą paveldėjus vyresniajam tėvo broliui, po vestuvių Marcelijaus tėvai apsigyveno mažoje iš molio nudrėbtoje trobelėje ant Serbentos kranto, kurioje ir gimė poetas.

Kaimo, deja, neaplenkė Antrojo pasaulinio karo ugnis, o netrukus jo gyventojų laukė naujas išbandymas – kolektyvizacija. 1949 m. rugsėjo 12 d. Palendrių ir Paserbenčio kaimų valstiečiai įsteigė kolūkį „Kalnupys“. Anot M. Martinaičio, kolūkiai „vėl viską išjudino, sumaišė, savo įprastose vietose neliko ne tik sodybų, bet ir medžių, kelių, upelių, lyg iš kažkokių atliekų žmonės ten statė namus, viską jaukė iš kitur atsibastę svieto ir gamtos lygintojai. Beveik visi tie mano krašto žmonės yra dvidešimtojo amžiaus padegėliai, naujakuriai“1. Dėl melioracijos ir gyventojų migracijos Paserbenčio kaimas juridiškai nustojo gyvuoti 1983 m. gruodžio 28 d.

Apie tėviškės motyvą M. Martinaičio kūryboje konferencijoje kalbėjo artimai jį pažinojusi akademikė prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė. Anot profesorės, „M. Martinaitis lietuvių savimonėje įtvirtino nebesančios, numelioruotos, paliktos, išnykusios, prarastos, parduotos tėviškės amžinumą, amžiną esatį“. Tėviškė jam buvo ne tik žemė, ji formavo poeto pasaulėžiūrą ir pasaulėvaizdį. Pabrėždama unikalią M. Martinaičio prigimties dovaną – atsiminti viską, ką reikia atsiminti, V. Daujotytė mano, kad poeto atmintį suintensyvino karo ir pokario metų išgyvenimai. „Anksti išėjęs iš namų, poetas jų niekad neužmiršo, tik vis skausmingiau jautė, kad grįžti nebėra kur, kūryba įprasmino daugelio XX a. antrosios pusės išėjusiųjų jauseną“. M. Martinaitis tarsi rekonstravo senąją baltų pasaulėjautą, prigimtinę lietuvių kultūrą. Su tėviške susijusiuose eilėraščiuose poetas tarsi įrašė ir savo asmeninę istoriją, kuri neatskiriama nuo bendro žmogiškųjų patirčių lauko. Jo poezijoje gyvas pagrindinis senosios, prigimtinės lietuvių kultūros žodynas, svarbiausieji žodžiai: „tėviškė“, „akmuo“, „lieptas“, „namai“, „ugnis“, „durys“, „rugiai“, „takas“, „mirtis“, „saulė“, „langas“, „šulinys“, „kapas“, „širdis“, „molis“. Gretindama vienos kartos rašytojus – M. Martinaitį, J. Aputį ir R. Granauską – profesorė pabrėžia, kad būtent jie yra svarbieji lietuvių, o ypač žemaičių, prigimtinės kultūros liudininkai, kurie „XX a. pabaigoje įvykdė lyg kokią senosios lietuvių kultūros reviziją, suėmė, tarsi į branduolį sutelkė agrarinės lietuvių kultūros modelius, žmonių tipus, kalbėjimo būdus, intencijas ir intonacijas. Buvo vienas kitam dėmesingi, atidūs, nujautė, kad tai, ką kiekvienas daro, yra svarbu, kad visi tai supranta, bet apie tai tarp savęs nekalba. Kam, jei ir taip, be kalbėjimo, aišku?“

„Poezijos pavasaris 2012“ Bernotuose (Maironio tėviškėje). D. Sutkevičienės nuotr.

Būdamas aktyvus Sąjūdžio veikėjas, vienas iš nepriklausomos valstybės pirmųjų struktūrų kūrėjų, M. Martinaitis įtemptai galvojo, kaip šaliai reikėtų pereiti į naują etapą, kitą gyvenimą. Jis siekė evoliucijos, ramių permąstymų ir nuoseklaus perėjimo. Lietuvai ketinant stoti į Europos Sąjungą, M. Martinaitis sakė: „Bijau banaliausio, primityviausio mūsų „ėjimo į Europą“, mėginimo prisitaikyti prie tenykščio kičo, meno biznio. Manoma, kad mūsų literatūros temos tokios specifinės, uždaros, kad niekas nesupras. Tai, ką mes turime seno, yra gilesnė praatmintis, kuri apima didelius Europos plotus. Mūsų Europa kartais yra giliau negu tai, kas laikoma europietiškumu. Aš jaučiu, kad etninė patirtis man suteikė galimybę gyventi senojoje Europoje, labai didelėje ir vieningoje, bet jau užmirštoje. Ją suprato Rable, Boccacio, Donelaitis… Atskiruose, rodos, izoliuotuose dalykuose yra buvusio Europos bendrumo. Mes jaučiam ir suvokiam dalykus, kurių dar ieškos Europa ir kurių ras lietuvių literatūros temose. Jų rastų ten ir dabar, jeigu mūsų raštus kas giliau skaitytų…“2.

Ką byloja poeto dokumentai ir rankraščiai?

Apie žmogaus gyvenimą ir veiklą daug pasako jo sukaupti dokumentai. M. Martinaičio palikimą, saugomą Lietuvių literatūros ir meno archyve, pristatė Dokumentų tvarkymo ir apskaitos skyriaus vedėja Rasa Vaškaitė. Poeto dokumentų fondą sudaro kūrybos ir biografiniai dokumentai, korespondencija bei dokumentai apie patį M. Martinaitį. Kūrybos dokumentų nėra daug, juos sudaro eilėraščiai, filmų scenarijai („Vakar ir visados“), straipsniai, recenzijos (daugiausia kitų autorių knygų), kalbų ir paskaitų tekstai, interviu, publikuoti Lietuvos ir užsienio spaudoje. Eilėraščių labai nedaug: vieni jų rašyti ranka, kiti – spausdinti mašinėle ir taisyti ranka, treti – iškirpti iš Lietuvos ir užsienio spaudos. Iš korespondencijos minėtini paties M. Martinaičio laiškai, kurių labai nedaug. Vienas rašytas žmonai ir dukrai: „Nusipirkau siuvamą mašiną eilėraščiams rašyti“. Nemažai laiškų ir sveikinimų, adresuotų poetui arba jiems kartu su žmona Gražina: Juozo Apučio, Laimono Noreikos, Lidijos Šimkutės-Pocienės iš Australijos, Bernardo Brazdžionio, Vytauto Kazimiero Jonyno, Kazio Bradūno ir kitų. Biografinius dokumentus sudaro diplomai, padėkos, kūrybos vakarų programos, afišos, įstaigų raštai, susirašinėjimo dokumentai (daugiausia dėl straipsnių spausdinimo ir knygų leidimo) ir kvietimai į įvairius renginius. Dokumentų apie M. Martinaitį skyrių sudaro poeto kūrybos recenzijos ir Lietuvos bei užsienio spaudoje publikuoti straipsniai, kuriuose jis minimas.

M. Martinaičio memorialinis kambarysRaseinių vieojoje bibliotekoje. 2014 m. A. Norkaus nuotraukos

Apie M. Martinaičio rankraščius papasakojo literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Anot jo, poetas eilėraščius pirmiausia visada užsirašydavo ranka, taisydavo irgi ranka, todėl savo rankraščius juokaudamas vadindavo rankdarbiais. Ne visi yra išlikę, pats juos degindavo židinyje. Kai kas išliko tik dėl to, kad suskubdavo išgelbėti žmona Gražina. „M. Martinaitis paprastai rašydavo jau naudoto lapo kitoje pusėje, taigi buvo taupus, ekologiškas ir nesusireikšminęs. Yra rašęs didelio formato sąsiuvinyje, bloknotuose.“

Pagal rašyseną ir prirašyto puslapio netvarką galima spręsti, kad jis nebuvo vienas iš tų poetų, kurie kasdien atsisėda prie rašomojo stalo ir pradeda kurti. „Daugiau būtų ženklų, skatinančių manyti, kad eilėraštį jis užsirašydavo bet kada, bet kur, kai jis ateidavo. Yra paglamžytų, aplaistytų, katės pripėduotų lapų. Nėra datų. Kai kurie rankraščiai netiesiogiai paliudija, kad M. Martinaitis bus buvęs kūrybinių antplūdžių poetas. Taip sakau, matęs jo lapų, kuriuose spiečiasi iškart po keletą eilėraščių, vėliau išsipildžiusių arba neišsipildžiusių. Lyg jie būtų autorių apsėdę visi tą pačią akimirką, o gal iš kokio pasivaikščiojimo parsinešti. Tokiais atvejais eilėraščių pradmenys užrašyti viena kita eilute ar vaizdo brūkšniu.“

M. Martinaitis tekstą „dažnai keisdavo, tobulindavo, matyt, praėjus kuriam laikui po užrašymo, perakėdavo jį kaip pats sau redaktorius“. Galutinė versija nuo pirmosios gerokai nutoldavo, tačiau, kad ir kaip keisdavosi tekstas, išlikdavo svarbiausi vaizdai, įvaizdžiai, ryškiausios eilutės – dažnai pirmoji. Teksto tobulinimas M. Martinaičiui dažniausiai būdavo jo trumpinimas – ryškindavo centrinę liniją, šalindamas net ir gražiausius atsišakojimus. Paskutiniaisiais metais poetas pradėjo vengti gražaus pakylėto kalbėjimo, eilėraštį paprastino, net ryškino šiurkštumus. Anot V. Sventicko, rankraščių analizė padeda suvokti poeto kūrybos kitimo kryptį: „Poetas užrašo pradžią, sklandžią, gražią, artimą jau atpažįstamai jo poetikai, o paskui tą sklandumą ir dailumą slopina, nori palikti kalbėjimo šerpetas, vaizdo ir žodžio gyvuonį“.

Poeto vaidmuo Sąjūdžio ištakose

Interviu VU žurnalistikos studentei Ž. Juškytei namuose Vanaginėje. 2013 m. A. Zmitros nuotr.

Apie M. Martinaičio, kaip žmogaus, vaidmenį formuojantis Sąjūdžiui kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė. Nors sovietmečiu visuomenė buvo lyg ir susigyvenusi su sovietiniu režimu, tačiau, šalia atviro disidentinio gyvenimo, egzistavo socialinė erdvė žmonių, tarsi ištrūkusių iš sistemos ir reiškusių neatvirą protestą. Jie burdavosi į uždaras santalkas, kuriose aiškiai ir tiesiogiai išreikšdavo kitokią, nesovietinę, poziciją.

Sociologai atliko tyrimą, siekdami išsiaiškinti, kiek tokių santalkų buvo, kaip jos tarpusavyje siejosi ir kokiose erdvėse veikė. Jie rekonstravo spontaniškai iš apačios išaugusios, ne režimo skurtos savaimės visuomenės vaizdą. Paaiškėjo, kad kelis tūkstančius šios visuomenės narių tarpusavyje siejo atskiri asmenys – tarpininkai, priklausę skirtingoms grupėms. Tinklo centre atsidūrė M. Martinaitis – buvo pirmas Vilniaus santalkų tinkle ir šeštas Lietuvos mastu. Jis sujungė Vilniaus tinklus į visumą, faktiškai jo namuose ir gimė Sąjūdis.

1988 m. gegužės pabaigoje Estijoje įkurto Liaudies fronto narys Ivaras Raigas su kolega agitavo kurti tokį frontą ir Lietuvoje. Susitikime su savaimės visuomenės jaunimu nutarta organizuoti susirinkimą, kuriame būtų įkurtas Sąjūdis (jis įvyko birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje). Prie organizatorių prisidėjo ir M. Martinaičio žentas Artūras Skučas. Per savaitę jie turėjo sušaukti į susirinkimą tuos savaimės visuomenės narius, kurie turėjo autoritetą visuomenėje ir buvo nesovietiniai. Čia ypač svarbus buvo M. Martinaičio vaidmuo, atliktas tarsi iš užkulisių: pasiėmęs uošvio užrašų knygutę su garbingų žmonių kontaktiniais telefonais A. Skučas, jo patariamas, kvietė išrinktuosius į susitikimą. Paradoksalu, kad paties poeto susirinkime nebuvo ir į iniciatyvinę grupę jis nepateko. Vis dėlto, A. Ramonaitės teigimu, „būdamas centriniu savaimės visuomenės žmogum, iš tikrųjų jis padėjo viską sumazgyti taip, kad išaugtų Sąjūdis. Jeigu nebūtų buvę tų mazgelių, tinklo, Sąjūdis ir nebūtų galėjęs atsirasti.“

Po pirmosios pranešimų sesijos pasisakiusi sąjūdininkė Angonita Rupšytė M. Martinaitį prisiminė kaip ypatingą pareigą jutusį žmogų: „Būtent pareigos jausmas vertė jį eiti, negalėjo būti nuošalyje, nes būtų išdavęs tai, apie ką kalbėjo poezijos posmuose“. M. Martinaitis, kaip ir daugelis rašytojų, kiekvieną antradienį ateidavo į Sąjūdžio būstinę, kalbėdavo nedaug, bet laikėsi principinės pozicijos – matė Lietuvą, tautą ir žmogų. Jis suprato, kad Lietuva turi būti ne tik laisva. Lietuvoje turi būti ir kultūra, tiesa, ir kažkas tą tiesą turi pasakyti. Jis norėjo būti šalia politikos, kad galėtų matyti ir pasakyti, jei kas būtų ne taip: „Aš pasakysiu savo eilėraščiais ir tuo, ką galiu padaryti“.

M. Martinaitis prisiminimuose

„Poezijos pavasaris 2012“. E. Sprauniūtės nuotrauka

Šviesaus atminimo M. Martinaitis paliko neišdildomą žymę jį pažinojusių žmonių gyvenimuose. Prisiminimais apie jaunystės dienų dievaitį ir gerbiamą dėstytoją pasidalijo poetas, eseistas Rimvydas Stankevičius: „Aš augau ir į ankstyvąją paauglystę įžengiau kaip tik tuo laiku, kai savo kūrybinį pakilimą šventė, kunkuliavo visas Vytautas Kernagis, kai atsirado tokios jo dainos kaip „Severiutė“, „Rauda boružei“, kaip šiandien jau cituotosios „Vyšnios Suvalkijoj. [...] Mes „kabindavom“ paneles deklamuodami M. Martinaitį“. Sąjūdžio laikais jaunajai kartai M. Martinaitis buvo herojus ir nacio­naline prasme, nes viską darė savomis rankomis. „Sąjūdis M. Martinaičio poezijoje prasidėjo kur kas anksčiau nei jis iš tiesų prasidėjo. [...] Mes jau buvom tie, kurie genetiškai supratom M. Martinaičio kalbėjimą, Kukučio kalbėjimas, visas tas kodas mums buvo aiškus, mes jau bendravom tokiu kodu, mums nereikėjo nieko šifruoti. Ir jeigu aš būčiau dirbęs saugume, būčiau areštavęs M. Martinaitį dvidešimt metų iki Sąjūdžio“, – juokavo R. Stankevičius.

Kai sulaukęs aštuoniolikos stojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, R. Stankevičius dar nežinojo, kuo norėtų būti, jam pakako žinoti, kad ten dėsto prof. V. Daujotytė ir M. Martinaitis, – „Jie nuspręs, kas aš toks“. Jau nuo pirmo kurso lankėsi M. Martinaičio globojamoje „Literatų kalvėje“, kurioje vykdavo poezijos skaitymai, diskusijos. Su dėstytoju R. Stankevičius bendravo iki pat mirties, jis nepamiršdavo savo studentų net ir jiems baigus universitetą. Pranešėjas prisiminė, kad po universiteto, pradėjęs dirbti „Respublikoje“, sulaukė M. Martinaičio skambučio: „Rimvydai, tau ten ne vieta. Išeik iš žurnalistikos apskritai, nes jinai tave suvalgys kaip poetą“. R. Stankevičius tuomet jo nepaklausė, tačiau vėliau, likus maždaug 3 metams iki M. Martinaičio mirties, jis vėl paskambino ir pasakė: „Rimvydai, aš atsiimu savo žodžius, tavęs žurnalistika nesuėdė, bet teoriškai aš vis tiek esu teisus – tu labiau išimtis nei taisyklė“.

R. Stankevičius taip pat pasidžiaugė, kad jam teko garbė valgyti poeto keptos duonos. Iš sunykusios tėviškės parsivežęs gimtąjį namą ir pasistatęs jį Vanaginės kaime Vilniaus pakraštyje, poetas augindavo nediduką laukelį rugių. Iš jų kepdavo saujos dydžio bandutes ir duodavo svečiams paragauti.

Užbaigdamas savuosius prisiminimus, R. Stankevičius perskaitė dar visai jauno poeto straipsnelį, 1960 m. parašytą mirus Vincui Mykolaičiui-Putinui. Tai žodžiai, kuriuos jis norėtų pasakyti apie patį M. Martinaitį: „Gali purtyti medį arba šaukti, išbėgęs į laukus, – nieko neprišauksi ir nepakeisi to paskutinio būties sprendimo, tokio neteisingo ir nepaneigiamo. Kartais atrodydavo: užtenka vien to, kad šiame žvangančiame geležies amžiuje gyvena Putinas, kaip kokia siela, viską sudvasinanti, įprasminanti žmogaus žygį į tobulesnį, pilnesnį ir prasmingesnį gyvenimą, kovojanti už kiekvieną būties valandą. Galingas ir bejėgis [...], mirtingas ir amžinas [...], liūdnas ir kupinas gyvenimo džiaugsmo – jis buvo asmenybė, kuri į mūsų literatūrą atnešė aukštus etninius idealus, didelę kultūrą, sielos patyrimą, tokį reikšmingą mums, ieškantiems pastovių vertybių. Šiandien dar sunku suvokti, ką mums reiškia šis neišvengiamas netekimas. Tokia asmenybė daugiau niekur ir niekada nepasikartos, kaip nepasikartoja kalnai [...].“3

„Poezijos pavasaris 2012“. E. Sprauniūtės nuotrauka

M. Martinaičio kraštietis ir bičiulis profesorius Česlovas Kalenda pasidalijo prisiminimais iš judviejų studijų laikų. Abu lankydavo profesoriaus Donato Saukos poezijos seminarą. Viename iš jų aptarinėjo tuo metu pasirodžiusį pirmąjį M. Martinaičio poezijos rinkinį. D. Sauka jame pasigedo eilėraščių apie meilę. Jų tikrai būta, bet į pirmąjį rinkinį nepateko. Č. Kalendos manymu, taip atsitiko todėl, kad „jie niekuo neišsiskyrė iš kitų poetų parašytų kalbamos tematikos kūrinių, šiems eilėraščiams trūko tam tikro naujumo, originalumo, kitaip tariant – Martinaitiškojo savitumo bei išskirtinumo“. Prie intymiosios lyrikos M. Martinaitis ėjo pamažu, tarsi žvelgdamas iš šalies, kaupdamas žmogiškąją ir literatūrinę patirtį. Pradiniu kūrybos periodu poetas dar ieškojo savojo kelio, bandė prisijaukinti sudėtingą meilės temą, todėl jo pirmieji kūrinėliai šia tema nebuvo saviti ir brandūs. Jis buvo labai reiklus sau ir atsakingai žiūrėjo į skelbiamų tekstų kokybę.

Vis dėlto, Č. Kalendos manymu, D. Saukos pastaba buvo susijusi ir su kitomis aplinkybėmis. Tuo metu visa poezija buvo labai politizuota, to, žinoma, neišvengė ir M. Martinaitis, nes kitaip jo rinkinys nebūtų išleistas. Matyt, potekstėje profesorius norėjo pakreipti poeto kūrybą kita linkme – į universalius bendražmogiškuosius meninės kūrybos motyvus.

Pranešėjų prisiminimus papildė kitų kalbėjusiųjų mintys. Visuomenės veikėjo dr. Romo Pakalnio atmintyje išliko M. Martinaičio noras gyventi iš tėviškės parsivežtuose namuose, nes nenorėjo būti tarp svetimų sienų. Jis taip pat prisiminė laikus, kai poetas vadovavo Nacionalinių premijų skyrimo komitetui, Lietuvos radijo ir televizijos tarybai – tuo metu, nors ir po ilgų diskusijų, visuomet pavykdavo taikiai rasti gerus sprendimus.

M. Martinaičio kūrybinė savastis

Įteikus 1998 m. Nacionalines kultūros ir meno premijas. M. Martinaitis sėdi ketvirtas iš dešinės. Iš asmeninio G. Martinaitienės archyvo

Antroji konferencijos dalis daugiausia buvo skirta jubiliato kūrybai. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos specialybės studentė Žiedūnė Juškytė skaitė pranešimą apie ankstyvąją poeto publicistiką. Po išklausytų R. Stankevičiaus prisiminimų buvo netikėta išgirsti, kad knygoje „Tarybų Lietuvos rašytojai“ (1977) M. Martinaitis rašė, jog laisvas laikas jį suėstų, jeigu neužsiimtų žurnalistika.

Pirmieji M. Martinaičio tekstai 1957–1959 m. buvo spausdinami Raseinių rajoniniame laikraštyje „Stalinietis“ (dabar – „Naujas rytas“). Per trejus metus jų buvo maždaug šešiasdešimt. Pagrindinės temos – žemės ūkio ir kultūros. M. Martinaitis gvildeno ir socialines problemas, tokias kaip girtuoklystė, smurtas šeimoje: „Svyruodamas „vyras“ artėjo prie motinos, sugniaužtom rankom pasiruošęs sutrinti ją į dulkes“. Nelietė politinių temų. Dažniausiai tekstus pradėdavo gamtos, aplinkos aprašymu, detalių išryškinimu, ir tik tada pateikdavo pagrindinę informaciją. Rašydamas rimtomis temomis, nevengė ironijos.

M. Martinaitis kėlė probleminius klausimus (jie atsispindėdavo ir tekstų antraštėse, pavyzdžiui: „Kodėl karvės neduoda pieno“), nevengdavo pateikti savo nuomonės ir vertinimo. Anot Č. Kalendos, taip rašytojas parodė, kas yra tikroji publicistika, ir buvo jos pradininkas Raseinių rajone.

M. Martinaičio vardo suteikimo Raseinių viešajai bibliotekai renginys. 2014 m.

Literatūrinę poeto kūrybą, joje dominuojančius motyvus ir poetinę pasaulėjautą pristatė trys pranešėjos. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Gintarė Bernotienė skaitė pranešimą apie „baimės skaudulio kalbėjimą“ M. Martinaičio kūryboje, ypač vėlyvuosiuose tekstuose. Remdamasi eilėraščių knyga „K. B. įtariamas“ (2004) ir vėlesniu rinkiniu „Nenoriu nieko neveikti“ (2014), G. Bernotienė atkreipė dėmesį, kad tardymo, buvimo sekamu jausena išsitęsia už istoriškai konkretaus laiko ir virsta nuolat išgyvenamu turiniu. „Iš naujo skaičiau vėlyvąją M. Martinaičio poeziją ir nustebau, kaip ji persmelkta militarinės leksikos: revolverių, kirvių, plaktukų, kurie ryškina karo, konfrontacijos įtampą. Keista buvo suvokti, kad po pusšimčio metų karo pėdsakai, įkalčių, kaltės, to, kad esi sekamas, jutimas neapleido rašytojo vaizduotės.“ Rinkiniuose „K. B. įtariamas“, „Nenoriu nieko neveikti“ atstumas tarp kūrinio ir gyvenimo tampa minimalus. Nors M. Martinaitis stengėsi kurti nuo jo asmens atitolintą tekstą, akcentuoti atstumą, kuris atsiranda ir dėl laiko, ir dėl kintančios autoriaus, kaip asmens, savivokos, postmoderniai išsivadavęs nuo savęs kaip asmens, jis vis dėlto liudija savo gyvenimą, „meno būdu praskleisdamas sukauptas istorijos patirtis“.

To paties Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skyriaus doktorantė Akvilė Rėklaitytė aptarė poetinę M. Martinaičio pasaulėjautą ir jo poezijoje dominuojantį gailesčio motyvą. Anot pranešėjos, jo poezijos stilių galima nusakyti remiantis skirtingais tautosakos žanrais ir meniniais vaizdavimo būdais. Kukučio baladžių stilistinis tonas dažnai yra smagus, žaidybiškas, paradoksiškas, tačiau intelekto tonai, kaip ir visos kitos M. Martinaičio poezijos, yra lyriški ir graudūs. Todėl galima kalbėti apie gailestį kaip apie tam tikrą jo poezijos intelekto normą – poetinę pasaulėjautą, peržengiančią estetikos ribas. Pirmiausia dėmesys telkiasi ties ryškiais M. Martinaičio sukurtais kvazitautosakiniais personažais, kurių visi yra pažymėti kokio nors silpnumo arba bejėgiškumo. Jų vertybinis skaid­rumas – jautrumas, gailestis, egzistencinis kuklumas. Kita vertus, liūdesys ir grožis, silpnumas ir gražumas visada yra greta. Gailestį, anot A. Rėklaitytės, ryškiausiai liudija solidarumas. M. Martinaičio poetiniame pasaulėvaizdyje gyvybės formos nerikiuojamos hierarchiškai, vienodai gerbiama ir skruzdės, ir žmogaus gyvybė. „Gailestis yra žvelgimo į pasaulį būdas, kai aprėpiama visuma, ir tai įmanoma padaryti tik iš tam tikros distancijos ir distancinio nusiteikimo, atstumo, kuris, M. Martinaičiui buvo labai svarbus ir socialinėje kultūrinėje plotmėje, lėmė jo socialinę elgseną, buvimą atokiai, nesiveržimą į pirmąsias gretas“, – apibendrino A. Rėklaitytė.

Paskutinįjį pranešimą skaičiusi literatūrologė Kristina Poderytė-Bačiulienė kalbėjo apie poeto misiją. Mitologinėje tradicijoje poetas, dainius suvokiamas kaip personifikuotas aiškiaregystės įvaizdis – jis yra pranašas, žynys. Jis ne tik kūrėjas, bet ir mediatorius tarp žmogaus ir paslaptingų egzistencijos jėgų. „Tačiau kūryba šiek tiek atriboja ir suteikia vienišystės. Poezija suteikia aukos galią, galią pasiaukoti.“ Poetas iš savo sielos gelmių, kuriose tvyro chaosas, suformuoja vidujai regimą pasaulį, o chaosas tampa harmoninga poetine forma – eilėraščiu. Kitas mediatorius yra skaitytojas, gebantis pakartoti išgyventą poeto būseną ir suvokti daugiau, nei pasakyta žodžiais. Anot K. Poderytės-Bačiulienės, M. Martinaitis „prilygina poetą žmogui, sergančiam mirtina liga, ir teigia, kad tokiam subjektui padėti neįmanoma, nes neįmanoma už jį nugyventi gyvenimo“. Potekstėje juntama, kad talento pašaukimas yra nulemtas, tikras poetas turi Dievo dovaną.


Žydrė Vėtienė

1 Martinaitis M. Mes gyvenome: biografiniai užrašai. Vilnius, 2014, p. 100.

2 Martinaitis M. Kirvarpos sindromas: [pokalbis / kalbėjosi] L. Jakimavičius // Metai. 1991, nr. 12, p. 104.

3 Martinaitis M. Paskutinę būties valandą // Literatūra ir menas. 1967, birž. 10, p. 3.

Bernardinai.lt

Atsakyti