Marina Aromštam: Norėjau išmokyti savo mokinius rašyti rašinėlius, o galiausiai išmokau rašyti pati

2016 m. leidykla „Gelmės“ išleido rusų autorės Marinos Aromštam (1960 m.) knygą „Kai ilsis angelai“ (iš rusų kalbos vertė Virginija Genienė). Autorė už šią knygą pelnė Rusijos nacionalinę vaikų literatūros premiją ir daug kitų apdovanojimų. Siūlome pokalbį rašytoja, žurnaliste, pedagoge Marina Aromštam apie vaikų literatūrą ir skaitybą.

Kaip jums kilo ši nuostabi mintis apie angelus?

Fantastiškiausi dalykai, apie kuriuos skaito mano knygelės skaitytojai, iš tiesų yra realūs. Šiame pasakojime labai mažai kas išgalvota. Siužetas apie angelus paimtas iš gyvenimo, jį man padovanojo sunkios gyvenimo aplinkybės. Paskui aš iš tiesų pasakojau šią istoriją savo mokiniams, o daugelis jų tapo mano personažų prototipais. Jie į ją kažkaip sureagavo. O paskui pamiršo. Ir prisiminė ją tik tuomet, kai perskaitė šią knygelę.

O ką darote jūs pati tam, kad jūsų angelas ilsėtųsi?

(Juokiasi) Visgi nereikėtų painioti autoriaus ir žmogaus. Būčiau pernelyg ambicinga, jeigu sakyčiau, neva viskas gerai, angelai ilsisi. Žinoma, aš stengiuosi gyventi vadovaudamasi tam tikrais etiniais principais, tačiau nežinau, ar jų pakanka tam, kad angelams atsirastų laisvo nuo manęs laiko.

O kam skirta jūsų knyga? Nors ir pasakojama apie pradinę mokyklą, tekste keliami rimti klausimai. Be to, ir mokytoja Marsema kartais apie vaikus taip pasisako, kad mažai nepasirodys…

Žinoma, knyga ne mažiesiems… Sąlygiškai romanas parašytas skaitytojams nuo 14 metų. O iš esmės, jis tiems, kuriuos mokyklos, vaikų ir suaugusiųjų santykių temos kažkodėl jaudina.

Ar teisingai supratau, kad jūs beveik 20 metų dirbote mokykloje, ir būtent ši patirtis buvo pagrindas kuriant mokytojos Marsemos paveikslą?

Taip, profesionalios deformacijos pėdsakus paslėpti sunku (juokiasi), nors aš jau dešimt metų užsiimu žurnalistika. Tačiau praeities negaliu atsisakyti, ji į mane įaugusi.


Knygos iliustracija

O apskritai, ar vaikų rašytojui būtina būti pedagogu?

Ne. Mūsų pačių, o ir užsienio literatūra įrodo, kad į rašymą vaikams autoriai ateina iš pačių skirtingiausių sričių. Galbūt klausimą reikėtų kelti atvirkščiai: kiek charakteringa yra tai, jog mokytojas renkasi rašytojo kelią? Pasaulinėje literatūroje yra labai žinomų pavardžių, atėjusių iš pedagogikos srities. Selma Lagerlof iš pradžių rašė geografijos vadovėlį, ir iš to išaugo Nilsas su laukinėmis antimis. Ši Lagerlof pasaka tapo nepakartojamu vaikiškos knygos pavyzdžiu. Kitas pavyzdys – vokiečių rašytojas Michaelis Endė, sugalvojęs „Begalinę istoriją“, buvo dėstytojas. Japonas Kendziro Haitani (Haitani Kenjirō), parašęs „Triušio žvilgsnį“, taip pat dirbo mokykloje. Jis apskritai mokytojavo labai ilgai, todėl labai reljefiškai pavaizdavo japonišką mokyklą. Iškart jaučiasi – jis žino mokyklines realijas ne iš nuogirdų.

O kaip jūs supratote, kad atėjo metas pereiti prie „rašytojystės“?

Į šį klausimą, matyt, negalėsiu atsakyti, nors mano darbo patirtis aiškiai dalijasi į tris dalis. Aš iš tiesų labai ilgai dirbau mokytoja. O šioje profesijoje, kaip žinia, reikia išgyventi, kad ji tavęs nesuvalgytų. Todėl kuo tik aš neužsiiminėjau: rengiau vaikams šventes, prigalvodavau žaidimų, stačiau pjeses. Parašiau savo pirmąją apžvalgą mokyklos laikraščiui, parodžiau ją vienam bičiuliui, o jis dirbo „Mokytojų laikraštyje“. Apžvalga jam taip patiko, kad jis, sumojavęs rankomis, nunešė ją į redakciją. Nuo šios apžvalgos mano gyvenime prasidėjo naujas etapas – žurnalistika. Tačiau paraleliai aš vis dar rašiau tekstukus vaikams – diktantus ir mažas pjeses. Vis norėjau, kad mano mokiniams būtų lengviau ir įdomiau gyventi. Ir štai juk kokia keista istorija išėjo: norėjau išmokyti savo mokinius rašyti rašinėlius, o galiausiai išmokau rašyti pati. Kažkuriuo metu ėmiau užrašinėti savo įspūdžius ir išgyvenimus, susijusius su vaikais. Mano straipsnius ėmė publikuoti, paskui pasiūlė leisti pedagoginį žurnalą. Po metų nuo tada, kai ėmiau aktyviai rašyti, aš baigiau mokyti savo klasę ir išėjau iš mokyklos.

Perėjimas į žurnalistiką buvo labai sudėtingas. Dauguma mano naujųjų kolegų buvo baigę žurnalistikos fakultetą. O apie mane jie žinojo – tai tamsta mokytoja. Taip su manimi ir elgėsi. Ilgai jaučiau savo „nelegetimumą“ ir lyg kokį at(si)ribojimą. Tikriausiai taip ir buvo, bet aš, man rodos, greitai mokiausi to amato.

Nežinau, kodėl pradėjau rašyti grožinius tekstus. Kartą parašiau istorijėlę ir nusiunčiau elektroniniu paštu į „Kukumberį“ (iliustruotas literatūrinis žurnalas vaikams, leistas 2000–2012 m. – vert. past.). „Kukumberio“ redaktorė Dina Krupskaja atsakė: „Siųskite viską, ką turite.“ O aš daugiau nieko ir neturėjau. Man net tapo gėda – kad nieko neturiu. Ir aš ėmiau skubintis. Startuoti kaip rašytojai, kai tau 47–eri, reiškia nuolat jausti laiko trūkumą. Praėjo dveji metai nuo pirmojo apsakymo – ir aš parašiau dvi knygeles. „Kai ilsis angelai“ – antroji.


Knygos iliustracija

Beje, šiame romane jūs rašote: „Skaitymas – intymus dalykas, giliai asmeninis. Knyga žmogui draugas, o ne aukščiausio rango valdininkas. Niekas neturi teisės versti mane skaityti.“ O kaip gi tokiu atveju elgtis su mokykline programa?

Tai bėda, kurią bandžiau spręsti dirbdama mokytoja. Pavyzdžiui, aš nemokiau vaikų skaityti pagal elementorių. Aš naudojau specialią metodiką – vadinamąją vaizdinę metodiką, mokantis raštingumo. Su kiekviena raide mes kurdavome pasakas. Žaidėme žodžių žaidimus. Paskui „atidarėme“ šaunią biblioteką. Atėjo metas, kai kiekvienas vaikas turėjo prieiti prie lentynų ir išsirinkti knygą, kurią norėtų skaityti. Tokią, kuri jam būtų pagal jėgas. Ir kiekviena mūsų diena prasidėdavo 20–ies minučių savarankiško išsirinktos knygos skaitymu. Šią patirtį aš aprašau „Angeluose…“

Kodėl Marsema vaikams skaito būtent Janušo Korčako „Karaliuką Motiejų Pirmąjį“?

Vaikai išsirenka sau mėgstamiausias knygas, taip pat elgiasi ir mokytoja. Ši knyga man labai svarbi. Aš, kaip ir Marsema, skaičiau ją savo mokiniams prieš išsiskyrimą, man norėjosi, kad ši istorija liktų su jais. Marsema nori to paties. Juk „Karalius Motiejukas Pirmasis“ – ne tik nuostabi pasaka. Tai dar ir vaikiškas psichologijos, sociologijos ir teisės „vadovėlis“. Apskritai, aš turiu tris mėgstamiausias knygas vaikams: Kiplingo „Mauglį“, Korčako „Motiejuką“ ir Goldingo „Musių valdovą“. Šie tekstai skirti skirtingam amžiui. Kiplingas – penkiamečiams-šešiamečiams, Korčakas – 10-12 metų vaikams, o Goldingas – paaugliams. Aš šias knygas balsu skaityčiau visiems vaikams.

Ir visgi, po visų Marsemos dvejonių ir samprotavimų, kas gi veda pedagogą pirmyn – meilė ar kas nors kita?

Man atrodo, kad žodį „meilė“ reikėtų suvis išbraukti iš pedagoginio žodyno. Jis provokuoja piktnaudžiavimą šia sąvoka ir mažai ką paaiškina. Greičiau – supainioja. Ir ši profesija savo esme yra giliai tragiška todėl, kad pedagogas retai pasiekia nustatytą tikslą. Kuo šis tikslas aukštesnis ir grynesnis, tuo jis mažiau tikėtinas. O kitokių tikslų kelti net nėra prasmės. Kitaip tariant, pedagogas pernelyg dažnai klysta savomis prognozėmis ir savais metodais. Vienintelis dalykas, kuris tam tikra prasme atperka jo klaidas – sąžiningumas santykiuose su vaikais ir išgyvenimų rimtumas, gelmė. Apie tai ir bandžiau papasakoti savo romane.

Tačiau ar Marsema ne pernelyg griežtai teisia savo mokinius?

Ji elgiasi su jais sąžiningai. Galvoja apie vaikus kaip apie paprastus žmones, ir todėl jos santykiai su jais sudėtingi: juk visi mokiniai skirtingi – su savais charakteriais, su sava valia. Žinote, be ko mokytojas negali būti mokytoju? Be mokėjimo sąveikauti su kitų norais. Bet kuris jaunas praktikantas, įeinantis į klasę, jaučiasi esąs dresiruotojas, papuolęs į narvą su laukiniais žvėrimis. Prieš jį trisdešimt mokinių, kiekvienas su savais norais. Ir dažniausiai tie norai pageidauja kažko asmeniško, visai ne to, ko esamuoju metu reikia mokytojui. Šie vaikiški norai bet kokio susidūrimo su suaugusiojo valia metu pradeda priešintis – visiems tiems „geriems, šviesiems ir amžiniems“ dalykams, kuriuos jiems norisi įpiršti. Ir štai, jeigu mokytojas neturi gebėjimo pasipriešinti skirtingiausiems vaikų norams, tai toks žmogus negali būti pedagogas. Mokytojo talentas – tai mokėjimas išlaikyti, įsprausti savo valią mažiausiai traumuojančiais būdais. Ir tai mokyklinėje sistemoje, deja, nepamainomas dalykas.

O ką turi daryti rašytojas, kad vaikai jį išgirstų ir, be to, skaitytų jo knygas?

Rašytojo reikalas – rašyti, jis neturi jokios viršenybės.

Bet jūs juk neneigsite, kad vaikų ir suaugusiųjų literatūra – skirtingi dalykai?

Psichologiškai tiksliai atspėjamas taiklumas – štai kas daro knygą – suaugusiųjų ar vaikų – „skaitoma“: kai skaitytojas pajunta galimybę susitapatinti su kuriuo nors iš herojų, atpažinti jame save patį, savo problemas, kurių jis pats negalėjo suformuluoti ir išsakyti. Tai ir yra rašytojo ir skaitytojo susitikimas.

O su kuo jus siejate faktą, kad rusų literatūroje nepriimta kalbėti apie vaikų problemas? Apskritai, Rusijoje paauglių romano žanras kažkaip neprigyja. Pas mus dažniau cackinasi su vaikais…

Visiškai su tuo nesutinku. Juk būtent rusų literatūroje pirmąkart pasirodė odiozinė trilogija „Vaikystė“, „Paauglystė“, „Jaunystė“. O dabar pas mus yra daugybė tokių „vaikysčių“ ir „paauglysčių“, su kurių pagalba rašytojai bandė suprasti vaiką. Jeigu literatūra kada nors ir cackinosi su vaikais, tai XIX ir XX amžių sandūroje. Tačiau šis tonas atitiko vaiko įvaizdį, dominavusį tuometinėje socialinėje sąmonėje. O XX amžiaus pradžioje iškilo gigantiška Čiukovskio, padariusio lūžį vaikų literatūroje, figūra. Štai kur nėra jokio cackinimosi! Čiukovskis patyrė stiprią anglų literatūros įtaką, o ji neturi minkštumo. Pažvelkite: visos jo pasakos kuriamos konflikto pagrindu, ten viskas įmanoma – vieni personažai valgo kitus arba nužudo vienas kitą. Vien ko vertas sudėtingas Krokodilo, prarijusio saulę, įvaizdis!

Kalbant apie mūsų paauglių romaną, man sunku spręsti. Kai buvau maža, skaičiau Volkovą, Sofiją Prokofjevą, Marką Tveną, Defo, Stivensoną. Paskui, ketvirtoje klasėje, atėjo eilė Diuma ir Džekui Londonui. O septintoje klasėje aš persijungiau į Hugo, ir užsikabinau, skaičiau vieną jo romaną po kito. Todėl mūsų, rusų literatūros mokyklines istorijas aš apeidavau.

O kaip, jūsų nuomone, atrodo šiandieninė vaikų literatūra?

Man sunku kalbėti apie visą spektrą. Paskutiniu metu bandau apmąstyti šiuolaikinę literatūrą mažiesiems. Ir čia vertėtų kalbėti būtent apie knygos vaikams reiškinį: literatūra kaip tokia užleidžia vietą meno produktui. Tekstas jau nebeegzistuoja (o kartais ir neturi jokios vertės) be paveikslėlių ir knygos architektūros. Be to, su tokiais projektais, kurie iš esmės daugiausia yra vertimai, mūsų leidėjai santūriai eksperimentuoja ir patys mažai ką prigalvoja – dažniausiai tiesiog atsiveža iš užsienio jau gatavus knygų maketus ir čia juos realizuoja. Šiandien paklausūs trumpučiai, net rudimentiniai tekstai. Iš dalies aišku, kodėl taip yra – knygelė visomis jėgomis priešpastatyta galingai vizualinei aplinkai. Kitas dalykas, kad supaprastinti tekstai ir komiksų tendencijos pastebimos jau ir knygose, skirtose vyresnio amžiaus vaikams. Ir kai matai tokius keistus dalykus, adresuotus pradinukams ir net paaugliams, apima liūdesys. Ką jau kalbėti apie knygas suaugusiems… Prekyboje jau yra filosofija komiksais…

Manoma, kad žmonės neskaito Kanto ir Froido todėl, kad tai labai sudėtinga literatūra. O jeigu jiems viską paaiškinti ir supaprastinti, pavaizduoti tai komiksu – žiūrėk, gal ir perskaitys…

Ir taps protingesni? Abejoju. Schema pagal Kantą arba Froidą – tik schema. Ji netolygi jų kūrinių turiniui. Čia sprendžiami kiti uždaviniai. Kokie – reikia pagalvoti.

Pagal chitaem-vmeste.ru medžiagą parengė ir išvertė Diana Gancevskaitė

8 diena