Prasidėjus Tautinio kostiumo metams Lietuvos nacionalinis muziejus prisiminė kraštotyrininkę iš Kupiškio Mikaliną Glemžaitę (1891–1985), dar tarpukariu pradėjusią tyrinėti ir populiarinti tautinį kostiumą.

Muziejuje surengtame etninės kultūros vakare menotyros mokslų daktarė Teresė Jurkuvienė, 2008 metais išleidusi knygą „Lietuvių tautinis kostiumas“, apžvelgė M. Glemžaitės darbus ir indėlį kuriant tautinį kostiumą. Menotyrininkės teigimu, tautinio kostiumo pagrindas – tradicinė išeiginė XIX amžiaus valstiečių apranga. Tautinio kostiumo samprata Europoje išsirutuliojo nacionalinių valstybių formavimosi laikotarpiu XVIII amžiuje – XIX amžiaus pradžioje. Tada atsirado ir paprotys tokią aprangą dėvėti.

Kai literatūros nebuvo

„Prie tautinio kostiumo sukūrimo daug prisidėjusi M. Glemžaitė yra per mažai įvertinta, įamžinta. Galbūt taip susiklostė jos biografija, kad ji buvo tarsi kitų šešėlyje“, – sakė T. Jurkuvienė. Be to, M. Glemžaitė, kilusi iš gausios šeimos (6 seserys, 2 broliai) ir negalėjusi baigti aukštojo mokslo, visada savo darbuose nuoširdžiai prisipažindavo, kad ji ne viską žino, tarsi teisindavosi, jog galbūt nėra teisi. Tačiau ji per ekspedicijas surinko didžiulę kolekciją XIX amžiaus liaudiškų audinių pavyzdžių, kurie dabar saugomi Nacionaliniame muziejuje.

„M. Glemžaitės karta, norėdama pasipuošti tautiniu kostiumu, turėjo remtis asmenine patirtimi, nuo jaunystės susiformavusiomis pažiūromis, nes jokios literatūros apie tai nebuvo. Kai mirė jos motina, įskiepijusi pagarbą liaudies menui, Mikalina pasižadėjo važinėti po visą Lietuvą ir surengti 60 paskaitų apie tautinį kostiumą, patarti, pamokyti, kaip jį pasisiūti, – pasakojo T. Jurkuvienė. – Savo užrašuose Mikalina yra užsiminusi, kad dar vaikystėje jos motina, giedodama bažnyčios chore, mėgo nuo vargonų iš aukštai apžvelgti ir komentuoti, kaip kuri moteris yra apsirengusi.“

1957 metais prie kraštotyrinės ekspedicijos Platelių apylinkėse prisdėjo ir rašytojas Antanas Vienuolis (antras iš dešinės), Mikalina Glemžaitė – trečia iš dešinės.

Klebonų raginimai

Kaip sakė T. Jurkuvienė, Kupiškio parapija priklausė prie tokių, kurios buvo tapusios reikšmingu lietuvybės židiniu. Klebonas rūpinosi žmonių raštingumu, platino lietuvišką spaudą. „Tyrinėdami bažnyčių knygas pastebime, kad tokiose parapijose ilgiausiai išlikdavo tautiniai drabužiai arba bent ilgiau iš mados neišeidavo kai kurios kostiumo dalys, – aiškino T. Jurkuvienė. – Pavyzdžiui, Kupiškio merginos ilgai dėvėjo tradicinius galvų papuošalus – kalpokus su dirbtinėmis gėlėmis, nes klebonas juos viešai girdavo, per pamokslus ragindavo nešioti. O štai Viduklės kunigas kalėdodamas kone terorizuodavo kaimo merginas klausinėdamas, ar jos audžia žičkinius audinius. Ir todėl neatsitiktinai gausiausi žemaitiškų žičkinių marškinių pavyzdžiai yra išlikę iš šitų apylinkių.“

Atsilikome nuo latvių ir estų

Mikalina, kuri nuo jaunystės su seserimis Stefanija ir Elvyra rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą, yra išleidusi knygas „Kupiškėnų vestuvininkai“ (1936) ir „Lietuvių moterų tautiniai drabužiai“ (1939). Iki tol nebuvo jokio leidinio apie tautinius drabužius, nebent spaudoje pasirodydavo neiliustruotų straipsnių. Į šią spragą, pasak T. Jurkuvienės, nemaloniai baksnota ketvirtojo dešimtmečio spaudoje.

„Dainų šventėse pasirodę latvių ir estų chorai savo apranga labai skyrėsi nuo varganai atrodančių lietuvių. Mūsų choristai buvo apsirengę kaip kas išmanė, su mažytėmis, lyg iš rankšluosčių padarytomis prijuostėlėmis. Latvių ir estų apranga švenčių metu sulaukdavo ovacijų, nes jie daug anksčiau už mus yra surinkę tautinių kostiumų pavyzdžius ir juos tyrinėję, – teigė menotyrininkė. – Lietuvoje tautiniai drabužiai daug kur buvo jau beveik išnykę arba tapę nevisaverčiai. Todėl M. Glemžaitės leidiniai turi „pasidaryk pats“ bruožų – ji stengėsi pamokyti, kaip pasisiūti, kaip išsisiuvinėti. Jos surinkti autentiški pavyzdžiai tuo metu buvo reikalingi kaip oras.“

Kaip tikino menotyrininkė, tautinė apranga ilgiausiai išliko tuose kraštuose, kur buvo atokiau, kalnuose, slėniuose įsikūrusių kaimų, jų bendruomenės dėl kokių nors religinių priežasčių gyvendavo savotiškai atsiskyrusios. „Nors Lietuvoje pramonė ir ne itin klestėjo, bet tautinis kostiumas sparčiai nyko, – sakė ji. – Tačiau ir latviai turi problemų. Nors jie anksčiau savo kostiumą sukūrė, dabar daug ką keičia. Paaiškėjo, kad iš tarpukariu sukurtųjų kai kurie jų kostiumai yra gana netikslūs, tam tikros atskiros dalys prasilenkia šimtmečiais.“

Mikalina Glemžaitė per ekspediciją Joniškio rajone (1951 metai) persipiešia drabužių raštų pavyzdžius.

Renkant medžiagą apie kostiumus vėliau, kaip buvo Lietuvoje, susidurta su kitomis problemomis. Paprasčiausiai kostiumų kaimuose moterys jau beveik neturėjo. „O jei rasdavai pas kokią konservatyvią močiutę, tai dar klausimas, kiek jie iš tikrųjų atitinka to regiono tautinį kostiumą, – kalbėjo menotyrininkė. – Be to, pasitaikydavo, kad medžiagos rinkėjai pridėdavo ir savo fantazijos.“

T. Jurkuvienės teigimu, iš surinktų gausių kostiumų pavyzdžių atkurti tautinį kostiumą yra rimtas mokslinis darbas, tam reikia kvalifikacijos. „Pavyzdžiui, sovietmečiu į madą buvo įtrauktos liemenės, kurios nuo liemens turėjo daug skvernelių, o priekyje – suvarstomas trikampis. Vėliau pasigilinus paaiškėjo, kad tai krokuvietiškos liemenės perdirbinys, – sakė menotyrininkė. – Pasitaiko tokių dalykų, kai kurią nors detalę kas nors nusižiūri, pradeda populiarinti, o vėliau medžiagos rinkėjai kaime jau „atranda“ kaip labai lietuvišką.“

„Asmeninio tautinio kostiumu pakeitimas valdišku, kolektyvams padalytu už dyką, iškreipė jo vaizdą, padarė jį sceninį, karnavalinį“, – sakė menotyrininkė Teresė Jurkuvienė. /Alinos Ožič nuotraukos

Gilindamasi į tautinio kostiumo tyrinėjimus, M. Glemžaitė savaip varžėsi su tekstilės dailininku Antanu Tamošaičiu, kuris taip pat rašė apie tautinius drabužius. Jis yra išpopuliarinęs neskoningas moterų karūnėles. Pasak T. Jurkuvienės, karūnėlės iš tiesų buvo, bet ne tokios masyvios ir dantytos, kokias ant galvų moterims uždėjo A. Tamošaitis.

„Pasirodo, jis jas nusižiūrėjo iš seno raižinių apie Vilnių albumo. Pamanęs, kad vilniečių kostiumas turėtų kuo nors skirtis, pridėjo prie tautinio kostiumo. Visuomenei patiko, prigijo“, – teigė menotyrininkė. Ji tuo nesistebi, nes, kaip teko patirti, tikrą liaudišką galvos apdangalą – skarą – dabar lengviau užriši jaunai kur nors Londone gyvenančiai lietuvaitei negu tikrai kaimietei.

„Jei tuo metu, kai buvo tyrinėjamas ir kuriamas mūsų tautinis kostiumas, būtų buvęs tik A. Tamošaitis, vaizdas būtų buvęs liūdnesnis, – aiškino T. Jurkuvienė. – Deja, jų abiejų knygos didelės įtakos nepadarė, nes prasidėjus sovietizacijai iš bibliotekų buvo išimtos. M. Glemžaitės – vien už tai, kad ji, kaip buvusi šaulė, ištremta į Sibirą, o A. Tamošaičio skaityti nebuvo galima dėl to, kad jis pasitraukė į Vakarus.“

Masinė apranga dykai

Kaip pažymėjo menotyrininkė, daug žalos tautiniam kostiumui padaryta, jis neskoningai stilizuotas, kai sovietmečiu rengiant Dainų šventes reikėdavo aprengti kelis šimtus dainininkų ir šokėjų. Tuomet juos masiškai gamindavo dailės kombinatai. „Anksčiau tautinis kostiumas buvo kiekvieno žmogaus asmeninis, todėl daug autentiškesnis, vertingesnis. Jo tapimas valdišku, kolektyvams padalytu už dyką, sunaikino tradiciją kiekvienam pasisiūti savąjį. Tai iškreipė kostiumo vaizdą, padarė jį sceninį, karnavalinį“, – teigė T. Jurkuvienė.

Dailės kombinatams kuriant masinės gamybos kostiumus, M. Glemžaitė taip pat bandė prisidėti patarimais, siūlė vengti neskoningos stilizacijos, nebijojo kritikuoti. Kaip per renginį pabrėžė Mikalinos sūnėnas architektas, paveldosaugininkas Jonas Glemža, ji labai išgyveno dėl neskoningų stilizuotų kostiumų, ypač dėl moterų galvos apdangalų, karūnų. Itin kritikavo „Lietuvos“ ansamblį. „Tačiau kad ir koks buvo tas masinės gamybos kostiumas, jis vis tiek leido mums jaustis lietuviais, skatino patriotizmą, – sakė J. Glemža. – Dar noriu paminėti, kad Lietuvos etnografijai nusipelnė ir kitos dvi Mikalinos seserys. Stefanija įkūrė Kupiškio etnografinį muziejų, o Elvyra sovietmečiu parašė vienintelę etnografinę monografiją „Kupiškėnų senovė“.

Aštuonnytis audinys sijonui, austas 1855 metais. Iš Mikalinos Glemžaitės surinktos kolekcijos.

Nebijokime dirbtinių gėlių

Į klausimą, kaip reikėtų vertinti dirbtines gėles kai kurių liaudies meno kolektyvų kostiumuose, menotyrininkė atsakė, kad be reikalo jų baiminamės. „Dirbtines gėles XIX amžiuje naudojo kur kas dažniau nei tikras. Įsivaizduokite, juk einant į bažnyčią kelias būdavo neartimas. O jei dar vasaros karštis? Kas liks iš tikrų gėlių vainiko? Be to, kaime gyvų gėlių ir buvo nedaug. Tad moterys puošėsi mugėse įsigytomis dirbtinėmis gėlėmis“, – aiškino T. Jurkuvienė ir pridūrė, kad gintaro karoliais dabar irgi nereikėtų piktnaudžiauti, nes XIX amžiuje madingesni buvo stiklo ir koralų karoliai.

„Be to, Klaipėdos krašte valstiečiams apskritai ilgai draudė rinkti gintarus sau, viską reikėjo atiduoti ponams. Gintariniai karoliai labiau į madą atėjo, kai XIX amžiaus pabaigoje Kretingoje vokiečiai įkūrė gintaro dirbtuves. Tada moterys juos ėmė dažniau nešioti prie tautinių kostiumų“, – pasakojo T. Jurkuvienė.

Menotyrininkės atkreipė dėmesį, kad kaimo žmonių kostiumui būdingi, aukštosios mados kūrėjų akimis žvelgiant, sunkiai derantys deriniai. „Tai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir kitiems kraštams. Tiesiog toks yra tų drabužių pobūdis. Tačiau kalbant apie tautinio kostiumo grožį pirmiausia reikia suprasti, kad tavo laiko estetika nėra vienintelė. Derėtų išmokti priimti bei žavėtis ir kito laikotarpio estetika“, – pabrėžė menotyrininkė.

Ją stebina tai, kad dabartiniai dizaineriai kartais tautinį kostiumą „patobulina“, perkuria sakydami, kad šiems laikams ne viskas jame dera, atrodo baisiai. „Man keista tai girdėti, nes šiuolaikiniame drabužių dizaine derinti net ir labai kontrastingus, nederančius dalykus yra priimta“, – sakė T. Jurkuvienė.

Nacionaliniame muziejuje eksponuojami autentiški atskirų regionų (muziejaus darbuotojų atrinkti ir sukomplektuoti iš atskirų dalių) kostiumai.

Sertifikavimo sistemos neturime

„Lietuvos žinių“ paklausta, kas šiuo metu gali kompetentingai patarti, kaip susikurti tautinį kostiumą, menotyrininkė sakė, kad geriausia kreiptis į Nacionalinio muziejaus ar Nacionalinio kultūros centro specialistus. Jie tikrai patars. „Gaila, bet kol kas neturime sutvarkytos, patvirtintos, sertifikuotos sistemos, įstaigos, kuri tikrai kompetentingai galėtų pasakyti, ar mūsų pasirinktą variantą galima laikyti tobulu tautiniu kostiumu. Kostiumų prekyboje galima rasti įvairių. Ir kiekvienas gamintojas, suprantama, savo gaminį girs“, – tikino T. Jurkuvienė. Jos nuomone, reikėtų patvirtinti moksliniais tyrimais atkurtą tautinį kostiumą, kuris taptų atskaitos tašku, pagrindu, į jį galėtų remtis ir stilizuotojai, ir liaudiškų formų kūrėjai, perdirbėjai.

„Jokia viena institucija savo iniciatyva to nepadarys. Be to, šiam darbui reikia skirti ir lėšų, – aiškino ji. – Pavyzdžiui, Norvegijoje, kur tautinis kostiumas yra atkurtas ir išpopuliarintas, veikia Norvegijos tautinio kostiumo institutas, jame dirba penki specialistai, užsiima tyrimais ir kostiumų sertifikavimu. Šalyje galima įsigyti įvairių kostiumų, net ir perdirbtų pagal prastą fantaziją, kurios taip pat niekas nedraudžia. Tačiau kostiumai Norvegijoje suskirstyti į atskiras kategorijas, pirkėjas žino, ką įsigyja: ar sukurtą pagal autentišką pavyzdį, ar pagamintą pagal kieno nors išmonę. Lietuvoje pirkdamas kostiumą tokios informacijos negausi. Savo kostiumu susirūpino ir mažytė Islandija – 2004 metais prie parlamento įsteigė tautinio kostiumo tarybą.“

Lietuvoje pirmąsias knygeles apie tautinius kostiumus 1936 ir 1939 metais parašė Mikalina Glemžaitė.

Parengė Jūratė Mičiulienė