Milijoninį palikimą gavęs filosofas kasinėja didžiąją literatūrą

Filosofas A.de Bottonas išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ papasakojo apie savo knygą „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“

Alaino de Bottono tėvas, garsus Šveicarijos bankininkas, paliko sūnui milžinišką palikimą. Tačiau rašytojas gyvena iš savo kūrybos, o palikimo pinigus naudoja daugiausia įvairiems švietėjiškiems fondams ir labdarai.

46 metų A.de Bottonas – Anglijoje gyvenantis šveicarų filosofas, televizijos laidų vedėjas. Jis išgarsėjo didelį pripažinimą pelniusiomis esė ir romanais, kuriuose meno, filosofijos ir literatūros klausimai patraukliai derinami su kasdienės filosofijos patarimais.

Kaip prisipažino pats rašytojas, vienas svarbiausių jo tikslų - priartinti filosofiją ir meną prie kasdienio gyvenimo.

Lietuvoje populiarumo jau spėjusioje sulaukti knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ (LRS leidykla) autorius, pateikdamas daug autentiškos informacijos apie Marcelį Proustą, jo šeimą ir aplinką, gilindamasis į santykius su artimaisiais, cituodamas ištraukas iš jo laiškų, esė ir didžiojo romano „Prarasto laiko beieškant“, svarsto apie literatūros bei meno poveikį mūsų gyvenimui.

A.de Bottonas davė interviu „Lietuvos rytui“.

– Savo knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ teigiate, kad didis romanas geba pakeisti gyvenimą. Ar turėdamas omenyje sparčiai kuriamas moderniąsias technologijas ir besikeičiančius žmonių įpročius jūs vis dar tikite literatūros konkrečiai ir meno apskritai galia keisti mūsų gyvenimą?

– Aš tikiu, kad kai kuriuose romanuose esama idėjų, kurios gali pakeisti gyvenimą. Suprantama, dauguma žmonių neskaito romanų, ką jau kalbėti apie M.Prousto kūrinius. Tai demokratijos problema. Kai kurios pačių svarbiausių idėjų šiuo metu praradusios trauką.

Nors ir gyvename „laisvoje“ visuomenėje, joje, kaip tenka patirti, sudarytos tokios sąlygos, kad žmonės tiesiog neranda kelio, kuris veda prie svarbiausių gyvenimo tiesų. Mūsų dėmesys nuolatos blaškomas – gyvendami tokiomis sąlygomis, suprantama, iki šiol nesame matę nė vienos reklamos, reklamuojančios M.Proustą.

Šiandienos problema – ne informacijos trūkumas, o domėjimosi išmintingesne informacija trūkumas.

Taigi vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria intelektualai ir rašytojai, tai perprasti rinkos sistemą ir sugebėti joje varžytis. Šią knygą, be kitų priežasčių, parašiau todėl, kad nenoriu, jog svarbios idėjos šioje sistemoje išnyktų arba liktų žinomos tik trim akademikams.

Siekiau, kad mano kūrinys būtų prieinamas kuo platesniam skaitytojų būriui, todėl turėjau atrasti tokią formą, kuri skaitytoją žavėtų ir leistų paprastai ir greitai jį perskaityti.

– Kodėl pasirinkote būtent M.Prousto „Prarasto laiko beieškant“?

– Man daro didelį įspūdį M.Prousto idėjos daugelio dalykų atžvilgiu. Man patinka tai, ką jis sako apie didžiojo meno galią atverti mums akis ir leisti naujai įvertinti patirtis, kurios mums lyg ir žinomos, bet kuriomis anksčiau tinkamai nesidomėjome.

Aš žaviuosi jo mintimis apie meilę, kurios kritiškai vertina anuomet vyravusią romantiškąją ideologiją ir pabrėžia, kad tarp mylimųjų esama nemažai apgaulės ir iliuzijos. Taip pat mane žavi jo švelnumas, gebėjimas atrasti vaikiškąją suaugusiųjų pusę ir jo nostalgija vaikystės malonumams, tikrumui.

– Kokius dar romanus apibūdintumėte kaip gebančius keisti gyvenimą? Kokie kūriniai pakeitė jūsų pasaulėvaizdį?

– Manau, kad panašaus užmojo rašytojas yra Levas Tolstojus – jis, kaip ir M.Proustas, buvo filosofas, pasirinkęs romaną kaip mechanizmą perteikti mums savo idėjas.

Aš dėkingas akademinėms institucijoms už tai, kad jos iškasa šachtas ir rūpinasi tunelių priežiūra, tačiau aš puoselėju kitokį siekį, mane domina medžiagos iškėlimas į paviršių ir panaudojimas, o ne užkonservavimas ir interpretavimas „po žeme“.

L.Tolstojus siekė ne tiek mums paporinti istorijas, kiek savo idėjomis atverti širdis bei protus, ir manė, kad geriausiai tai įgyvendinti leidžia romanas.

– Kas pirmiausia patraukė jus prie literatūros ir filosofijos, kuria remiatės savo kūryboje? Ar atsimenate pirmąsias knygas, kurios jums padarė didelę įtaką?

– Filosofija mane patraukė iš nerimo, troškau atrasti knygas, kurios paaiškintų tikrovę – ji man rodėsi gąsdinanti ir trikdanti. Norėjau geriau perprasti save ir kitus žmones, o perpratęs prisidėti prie teigimų pasaulio permainų.

Mano interesai buvo visiškai praktiški ir primygtiniai. Norėjau išmokti gyventi. Atsimenu, kaip sulaukęs šešiolikos metų perskaičiau Milano Kunderos „Nepakeliamą būties lengvybę“ – ši knyga man atvėrė akis.

– Kaip esate minėjęs ankstesniuose interviu, kai persikraustėte iš Londono į Šveicariją, iš pradžių jautėtės labai nelaimingas, bet nusprendėte, kad tai bus į naudą kūrybai. Knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ kalbate apie skausmo, kuris leidžia naujai pažvelgti į kasdienybę ir mėgautis jos grožiu, svarbą. Ar manote, kad skausmingos patirtys naudingos kūrybiškumui? Kokios dar patirtys šiuo atžvilgiu svarbios?

– Turime būti atsargūs, kad skausmo, kančios nepaverstume fetišu. Kiekvienam mūsų tenka patirti daug skaudžių dalykų – svarbiausia tai, kaip į juos reaguojame. Kyla pagunda leistis sugadinamiems kančios, juk taip saldu pasiduoti kandumui bei pykčiui.

Didžiausia gudrybė – kaip nors nepasiduoti šiai pagundai ir pamėginti, kiek tai įmanoma, iš slegiančių patirčių mokytis. Kiekviena emociškai ar kitaip skaudi situacija mums pateikia daugybę slaptų pamokų, kurias privalu išmokti.

Kaip sakė M.Proustas, skausmas – kvietimas geriau suprasti pasaulį.

– Savo knygos pradžioje aprašote M.Prousto šeimą ir kalbate apie netiesioginę jo tėvo įtaką rašytojo apsisprendimui kurti. M.Proustas, kaip Franzas Kafka ir dar keletas garsių rašytojų, jautėsi užgožti įtakingų tėvų ir troško įrodyti, kad yra ko nors verti. Ar ši patirtis pažįstama ir jums? Ar jūsų šeima, ypač tėvas, turėjo įtakos apsisprendimui rašyti?

– XIX a. literatūroje dažnai sutinkame buržuazijos sluoksnio tėvų, kuriems sūnaus noras tapti rašytoju, o ne inžinieriumi ar gydytoju kėlė siaubą.

Laimė, mano tėvas buvo ne toks ir dažnai mane padrąsindavo, o tai svarbu, nes žmogus iš prigimties – lengvai pažeidžiamas, ir vaikams būtina jausti, kad jie turi galimybę sulaukti sėkmės, pasirinkę tokį sunkų darbą kaip rašymas.

– Viename ankstesnių interviu esate užsiminęs, kad jums didelį įspūdį padarė M.Prousto drąsa „būti švelniam“. Tarkime, jis su malonumu puslapis po puslapio aprašo motinos besiilginčio berniuko jausmus. Esate sakęs: „Mane labai domina tokios emocijos, kaip švelnumas, neturintis vietos lavinamųjų poreikių panteone, bet vis tiek man yra svarbus.“ Ar manote, kad drąsa būti švelniam ir jautriam turi kokių nors perspektyvų mūsų į galią orientuotoje visuomenėje?

– Mums vis dar labai sunku pasakyti, tarkime, kad aš bijau, nors šis jausmas, baimė, tikriausiai vienas svarbiausių mūsų gyvenime.

Mes daug labiau linkę supykti ir pasiduoti keršto jausmui, nei tiesiog pripažinti, kad mus kas nors įskaudino. Būtų didelis žingsnis į priekį, jei žmonės taptų pajėgūs nuoširdžiai atskleisti savo baimę, o ne įtūžį.

– Didieji literatūros kūriniai gali pakeisti mūsų požiūrį į pasaulį, tačiau į juos vis dėlto retai žiūrima kaip į turinčius terapinės galios. Ką manote apie vis augantį saviugdos knygų populiarumą?

– Man patinka saviugdos knygos, jei tokiomis vadiname Senekos, Epikūro, Michelio de Montaigne’io, Arthuro Schopenhauerio, Virginios Woolf ir panašių autorių kūrinius.

Problema – ne pačios saviugdos knygos tikrąja šių žodžiu prasme (turiu omenyje mums padedančias knygas), bet tos knygos, kurios kartais šiai kategorijai priskiriamos, tarkime, JAV autorių kūriniai, žadantys amžiną laimę ir didelius pinigus.

Kokia prasmė kurti meną, jei vienaip ar kitaip nesistengiame patobulėti patys ir patobulinti kitus? Arba sumažinti egzistencijos skausmą, kad jis taptų labiau pakeliamas?

Egzistuoja skirtis tarp terapinės ir antiterapinės kultūrų. Aš tvirtai stoju į terapinių kultūrų pusę ir manau, kad didiesiems meno kūriniams visada būdingos terapinės intencijos.

Kokia prasmė kurti meną, jei vienaip ar kitaip nesistengiame patobulėti patys ir patobulinti kitus? Arba sumažinti egzistencijos skausmą, kad jis taptų labiau pakeliamas?

– Šiuo metu labai madinga kalbėti apie sąmoningumą, atidą, tai, kas angliškai vadinama vienu žodžiu „mindfulness“. Kaip žinome, šis terminas atėjo iš budizmo. Ką manote apie Rytų išminties pritaikymą Vakarų kultūrose?

– Atrodytų, kad ieškodami išminties bei paguodos turėtume kreipti akis į Vakarų universitetų filosofijos fakultetus. Tačiau jų nedomina šie dalykai, jie stengiasi apibrėžti ontologinį natūralizmą, pozicionuoti Ludwigą Wittgensteiną tinkamoje istorinėje perspektyvoje, pateikti išnašas vėlyvojo Martino Heideggerio darbuose ar palyginti Platono „Fedrą“ ir Aristotelio „Etiką“.

Tai neprastas būdas praleisti laiką, tačiau tokia veikla, be abejonės, menka paguoda tiems, kurie ieško atsakymo į tikrą juos užklupusią gyvenimo problemą. Akademinės institucijos pavertė kultūrą – tai, kas turėtų padėti mums gyventi ir numirti – abstrakčiu išsimokslinimu.

Budistinė filosofija kitokia. Ji siekia padėti mums, keliantiems egzistencinius klausimus, atrasti savo kelią.

Juk būtų labai keista viduriniosios klasės atstovų vakarienės metu išgirsti naujieną, tarkime, kad sėdintis šalia jūsų pašnekovas atrado paguodą Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio ar Aristotelio veikaluose. Bet visiškai nekeista sužinoti, kad jis lankėsi Nepale ir liko sužavėtas tos šalies tradicine išmintimi.

Mes neturime galimybės pasinaudoti svarbiausiais turtais. Beveik visos didžiosios Vakarų kultūros asmenybės troško, kad kultūra funkcionuotų kaip instrumentas, leidžiantis siekti išmintingesnio gyvenimo.

Sokratas, Epikūras, Seneka, M.Montaigne’is, A.Schopenhaueris, Friedrichas Nietzsche, Friedrichas Schilleris, L.Tolstojus, M.Proustas – visi jie norėjo, kad kultūra būtų ne akademinių studijų objektas, o gyvybiškai svarbus turtas, resursai, iš kurių galima semtis patarimų ir kurie nurodo kryptį, kur link mums žengti toliau (tarkime, mirus gyvenimo draugui arba praradus darbą).

Panaši ir Rytų tradicinės išminties paskirtis. Metas Vakarų kultūrai grįžti prie savo teisėtų ambicijų, tik, žinoma, ne tam, kad pasipuikuotume prieš Rytus, bet tam, kad žengtume išminties keliu kaip lygūs su lygiais siekdami žmonių gerovės.

– Jūsų knygos pasižymi vienu ypatingu bruožu – jūs jungiate klasikinį meną, poeziją, psichologiją ir keliones, architektūrą bei džiaugsmą, logiką ir emocinį pasitenkinimą. Ar galite atskleisti paslaptį, kaip atrandate šias jungtis? Ar manote, kad senieji mokymai šiandien gali būti prikelti naujam gyvenimui?

– Aš tikiu procesu, kuris vadinama kultūros kasyba. Tai būdas vertingiausias kultūros dalis, kuriomis laikau menus, humanitarinius mokslus, filosofiją, „iškasti“ ir naudingai pritaikyti mūsų kasdieniam gyvenimui.

Vykdant kultūros kasybą kruopščiai atkasami praktiniai kultūros aspektai, nuvalomi, restauruojami ir panaudojami mentalinių instrumentų, leidžiančių orientuotis šiuolaikiniame gyvenime, gamybai.

Tapo istorine problema tai, kad labai vertingos kultūrinės įžvalgos dažnai dūla kažkur giliai po žeme. Į tamsius ir užgriozdintus kultūros koridorius neretai drįsta įžengti tik kai kurie pripažinti ekspertai. Ta medžiaga – tartum metalas geležies rūdoje, žaliavoje, kuri neapdirbta neturi visiškai jokios praktinės vertės.

Tam, kad kultūra būtų mums naudinga, ją būtina išvalyti, rafinuoti. Privalu atskirti kultūrines įžvalgas nuo gausios jas supančios perteklinės žaliavos. Čia peršasi palyginimas su aukso kasyklomis – tik maža dalis to, kas iškasama, yra panaudojama brangių, visuomenei reikalingų objektų gamybai.

Turiu omeny geras idėjas. Būtent kalbant apie šį rafinavimo procesą, išryškėja didžiulis skirtumas tarp mano asmeninio ir universitetų požiūrio.

Aš dėkingas akademinėms institucijoms už tai, kad jos iškasa šachtas ir rūpinasi tunelių priežiūra, tačiau aš puoselėju kitokį siekį, mane domina medžiagos iškėlimas į paviršių ir panaudojimas, o ne užkonservavimas ir interpretavimas „po žeme“.

Kaip sakė M.Proustas, skausmas – kvietimas geriau suprasti pasaulį.

Kultūros kasybos idėja yra nauja ir dar atrodo keistoka. Tačiau mūsų pasaulyje jai lemta suvaidinti svarbų vaidmenį, nes šiuo metu, kad ir kaip tai būtų liūdna, dauguma žmonių netiki, kad kultūra gali duoti jiems ką nors naudinga.

Žinoma, tai ne jų kaltė. Kai pažvelgiame į žaliavą, tą formą, kuria paprastai mums pateikiama kultūra, nenuostabu, kad žmonėms ji nerūpi.

– Esate sakęs, jog daugumos žiniasklaidos priemonių problema ta, kad jos subtiliai verčia mus atsitraukti nuo savo minčių ir sutelkti dėmesį į tai, kas iš tiesų mums turi menkai rūpėti. Apie ką jūs mėgstate skaityti, kokios publikacijos teikia jums daugiausia peno mintims? Ar apskritai skaitote laikraščius ir žurnalus?

– Dėl vieno dalyko esu tikras – mes dar neturime tokių žinių, tokių naujienų, kokių nusipelnėme. Mūsų laikų naujienos dažniausiai skatina sumaištį, pavydą, betikslį jaudulį ir beprasmę baimę.

Išmintingesnėje, brandesnėje visuomenėje mes taip pat kasdien domėsimės naujienomis. Tačiau turėsime aiškesnę ir ambicingesnę viziją, kam jos mums reikalingos. Naujienos nebūtinai turi būti susijusios su tuo, kas neįprasto ar baisaus įvyko nuo praėjusio numerio pasirodymo.

Naujienose nebūtina vis priminti, kaip, tarkime, stengiamasi sukontroliuoti turtinguosius (nors šis tikslas ir svarbus).

Ne, didysis naujienų tikslas turi būti suformuluotas aiškiai: padėti visuomenei ir jos individams klestėti, ir pirmiausia dera teikti su šiuo tikslu susijusią informaciją.

– Neseniai esate prisipažinęs, kad norite, jog jus atsimintų kaip tą, kuris pamėgino įlieti elitinės kultūros į platesnę kultūrą. Kaip apibūdintumėte šią savo misiją?

– Ši misija – tai rašyti apie sudėtingiausius dalykus pačiu aiškiausiu ir prieinamiausiu būdu.

Ši misija – tai didelės pastangos užtikrinti, kad mano skaitytojas nenuobodžiaus ir nesijaus sutrikęs.

Ši misija – tai perrašyti knygą dvidešimt penkis kartus, kad ją suprastų įtemptu grafiku dirbantis pilotas ir gydytojas, paauglys ir senjoras.

– Pasak Orhano Pamuko, neabejotina, kad rašytojai mūsų visuomenėje pajėgūs vaidinti labai svarbų vaidmenį. Kaip jūs apibūdintumėte šiandienos rašytojo pareigas ir atsakomybę?

– Šiandienos problema – ne informacijos trūkumas, o domėjimosi išmintingesne informacija trūkumas.

Taigi man tikras rašytojas – tai tas, kuris pajėgus mus sudominti pačiais rimčiausiais ir empatiškiausias žmogaus prigimties aspektais ir gali žengti priešinga kryptimi nei tie, kurie propaguoja smurtą, godumą ir paviršutiniškumą.

Parengė Saulius Repečka
Lrytas

Atsakyti