Minime Vytauto Mačernio 95-ąsias gimimo metines

Vytautas Mačernis – jauniausias mūsų literatūros klasikas. Jo kūryboje jaučiamas egzistencinis nerimas ir amžinųjų vertybių ilgesys.
V. Mačernis gimė 1921 m. birželio 5d. Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos. Jis mokėsi Sedos vidurinėje mokykloje ir Telšių gimnazijoje, kurią baigė 1939 m. Tų pačių metų rudenį įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijavo anglų k. ir literatūrą. 1940 m. persikėlė į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1941 m. metė anglistiką, perėjo į filosofiją, kurią studijavo iki pat universiteto uždarymo 1943 m. Vokiečiams uždarius Vilniaus universitetą, V. Mačernis grįžo į tėviškę ir gyveno iki 1944 m.

Dar besimokydamas septintoje klasėje mokyklos ateitininkų žurnaluose „Ateities Spinduliai” ir „Ateitis” paskelbė savo pirmuosius eilėraščius. Mokydamasis universitete, aktyviai dalyvavo Šatrijos draugijos veikloje, literatūros vakaruose, Vilniaus universiteto literatūrinėse popietėse.

Eilėraščius iš originalų persirašinėdavo kiti, nes V. Mačernio kūryba tuo metu buvo populiari moksleivių, studentų, jaunosios inteligentijos sluoksniuose. Tokiu būdu jo poezija rankraščiais ir nuorašais plačiai pasklido po Lietuvą dar iki poeto mirties.

Pirmosios V. Mačernio poezijos knygos buvo išleistos pokario metais Vakarų Europoje ir JAV: „Vizijos” (Roma, 1947, spaudai parengė Vytautas Saulius), „Poezija” (Čikaga, 1961 m., redagavo Kazys Bradūnas). Po karo daugiau kaip du dešimtmečius Lietuvoje V.Mačernio kūryba giliau nebuvo tyrinėjama, nors jo eilėraščiais daugelis literatūros žinovų domėjosi, juos platino iš rankų į rankas. Pirmą kartą po karo pluoštas V. Mačernio eilėraščių čia oficialiai buvo paskelbtas tik 1966 m. – „Poezijos pavasario” almanache. Poezijos rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis” Lietuvoje išspausdinta 1970 m.

Vertingiausia Vytauto Mačernio kūrybos dalis: eilėraščių ciklas „Vizijos”, „Metų sonetai”, „Žmogaus apnuoginta širdis”. Juose ryškūs egzistencialistinės pasaulėjautos elementai. Eilėraščiuose nerimo, nevilties momentai susipynę su pastovių žmogiškų vertybių ilgesiu, gimtosios žemės poetizacija. Kūrybai būdinga griežta klasikinė forma, spontaniškas lyrizmas.

V. Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai.

„Vizijas“ galima pavadinti savotiška dvasine poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai susipina su senos žemaitiškos sodybos realijomis, genčių likimu, su autoriaus atsiminimais, peraugančiais į regėjimus, kupinus poezijos ir spinduliuojančios prasmės.

Antras brandžiausias ir didžiausias poetinis ciklas yra „Metų“ sonetai. V. Mačernis nespėjo jo užbaigti. Ciklas apima labai plačios tematikos eilėraščius, nieko bendro neturinčius su jungiančiu pavadinimu. Sonetai lyg papildo, praplečia, „detalizuoja“ tą pasaulį, tuos motyvus bei apmąstymus, kurių užuomazgos bei ištakos yra „Vizijose“.

V. Mačernio ciklas „Songs of myself“ giminingas su „Vizijomis“. Čia poetas perteikia savo melancholiškas nuotaikas.

Savo prozos kūriniuose V. Mačernis daugiau gilinasi ne į realistinę aplinką, realistines detales, o į filosofinę žmogaus egzistencijos prasmę. Šios novelės patraukia savo novatoriškumu.

V. Mačernio straipsniai atskleidžia autoriaus estetinius ir etinius kriterijus, jo požiūrį į pasaulinę literatūrą, į nacionalines tradicijas, generacijų perimamumą, į meninio žodžio vitališkumą ir jo tautines ištakas.


Vytautas Mačernis, TEKSTAI

Šaltiniai apie V. Mačernį

LRT. Kultūros metraščiai. Tragiškoji Vytauto Mačernio karta.

Dvi paslaptingos V. Mačernio fotografijos