Mūsų tekstai – mūsų paliekami pirštų antspaudai: Mes kalbam, o kalbà kalba apie mus

Pasaulis per 20 metų pasikeitė iš esmės. Dalis mūsų asmeninio, socialinio, profesinio gyvenimo vyksta virtualioje erdvėje. Laiką leidžiame feisbuke, twitteryje, instagrame, naujienų naršome portaluose, informacijos ieškome google, kur vienu klavišo paspaudimu mums tampa pasiekiami kitų autorių tekstai, kurie mums daro įtaką, kuriuos kopijuojame ar galbūt sau teisindamiesi laiko stoka plagijuojame?
Regis, K. G. Jungo hipotezė apie bendrą pasąmonės lauką įrodyta – visi esame viename lauke, tik ne pasąmonės, o komunikacijos, o jame save išreikšti, pateikti turime vieną vienintelę priemonę – jos didenybę Žodį, nes niekas nemato mūsų, slepiamės už Žodžių, todėl Žodis dar niekad nebuvo toks svarbus. Žodis valdo – tą savo kailiu pajuto politikos užribyje savo Žodžių ištremti politikai, tą patvirtino laimėjęs rinkimus deputatas – Žodis pirmą kartą įgijo valstybinę reikšmę.

Profesiniame gyvenime tas pats – dauguma mūsų jungiasi dirbti į virtualius debesis, viso pasaulio vadybos ekspertai tvirtina, kad įmonių tęstinumo ir išlikimo garantas bus gebėjimas skaitmenizuoti, apsaugoti, analizuoti ir modeliuoti darbą su savo turimais duomenimis. Taigi iš esmės visi tupime viename, neturinčiame valstybinių sienų, finansinių ar socialinių ribojimų lauke, tik skirtingai nuo realaus, kuriame galime remtis į dar Antikoje suformuotas komunikacijos taisykles, šis mums dar gana naujas. Nežinome, bandome, klystame, „eismo taisyklių“ nepažįstame, nes visiškai keičiasi įtakos svertai – kas valdo žodį – tas turi auditoriją, kas turi auditoriją – tas turi rinką, tas turi valdžią. Kaip anksčiau žmonija pasiskirstydavo teritoriniu, valstybiniu principu, taip dabar žmonija tampa auditorija ir ji jungiasi vertybių, interesų ar profesiniu principu į vieną ar kitą komunikacinį lauką. O jame mes, regis, kalbame taip, kaip įpratę realiame, – kiekvienas parenkame skirtingus sinonimus, sakinio konstrukcijas, įvardžius ir jais „kalbame“ pastabiam klausytojui visai kitus dalykus, nei manome kalbantys. Taigi žmonės kalba, o jų kalbà kalba apie juos visai ką kita, o ne jų norimą perteikti mintį. Ir mes girdim tą „ką kita“.

Taigi kaip niekada svarbus tapo organiškumo, nuoširdumo, minties ir žodžio, tikrovės ir vienovės principas, kai visi viename lauke – labai lengva patikrinti, atskirti, kas originalu, o kas nukopijuota. Manau, kad apie šiuos reiškinius reikia diskutuoti iš įvairių varpinių – lingvistikos, teisės, psichologijos, etikos. Šis straipsnis to padaryti nepajėgus. Jame pasidalinsiu keliomis subjektyviomis, į jokius akademinius apibendrinimus nepretenduojančiomis savo įžvalgomis, ką perskaitau savo darbuotojų, kolegų, kandidatų tekstuose, kas man leidžia priimti personalo ir verslo valdymo sprendimus.

A. Usonienė: „beveik visa žmogaus kalbinė konstrukcija valingai ar nevalingai patiria autoriaus vertinimą“. Logiška: aš (t. y. subjektas), todėl ir pasaulį matau neišvengiamai subjektyviai, o ne objektyviai. Visa mūsų patirtis subjektyvi, nebūna įspūdžio be jo vertinimo, mes kuriame pasaulį ir save, žodžiais.

Mus vieną nuo kitų skiria mūsų pasirenkami sinonimai. Įdomu, kad jie atskiria ne tik asmenį nuo asmens, bet ir tautą nuo tautos. Kalba vadinama „tautos kultūros, psichologijos ir filosofijos veidrodžiu vieninteliu šaltiniu jos dvasiai pažinti“, taigi skirtingą dvasią rodo tai, kad, pvz., lietuvių tauta pasirinko žodį „siuvėjas“ (savo reikšme sujungiantis dalis į visumą), kuriuo apibendrinamas – visas drabužio kūrimo procesas (o juk jis susideda ne tik iš siuvimo, dar yra sukirpimas ir modeliavimas), o vokiečių šio žodžio reikšmė – „sukirpėjas“, akcentuojant visai kitus dalykus – formą, konstrukciją, atskiras dalis. Taigi skirtingos tautos, skirtingos organizacijos, skirtingi asmenys pasirenka skirtingus reikšminius žodžius.

Tęsiant apie asmenį, galima grubiai visą kalbėseną suskirstyti į 3P: Pranešėją, Pašnekovą, Pranešimą.

PRANEŠĖJĄ apibūdinantys veiksmažodžiai gali nurodyti, ar jis linkęs prisiimti atsakomybę, ar jos vengti; ryžtingumą ar pasyvumą, ar jis labiau orientuotas į rezultatą ar į procesą.

                      Veikiamosios rūšies valia.

Anot A. Mažeikienės neveikiamoji rūšis yra mėgstančiųjų vengti rizikos, norinčių išvengti atsakomybės biurokratų. „Medžiaga „bus parengta netrukus“ (ne „parengsiu“, o „bus  parengta“, nepriskiria, kas parengs – nėra įasmeninimo, taigi nėra atsakomybės. Taip pat iškalbingas „netrukus“ – atsakomybę vengiantys prisiimti asmenys nemėgsta įvardyti tikslaus laiko, apie tai išsamiau toliau); „Viskas suderinta su klientu“ (kas „viskas“? Paskui paaiškėja, kad vienas punktas iš dešimties, jie vengia konkretumo, slepiasi po abstrakčiais žodžiais, apie tai išsamiau toliau); „Visos minėtos pastabos susakytos“; „Dar nesutvarkyta, tačiau buvo sugaišti keli mėnesiai brangaus laiko“; „Užduotis perduota“.

O veikiamoji rūšis yra prisiimančių atsakomybę lyderių. Vadovas, tikėtina, sakys taip:

„Imkim ir darykim!“ (veikiamoji rūšis, santykis su pašnekovu – 2-as asmuo); „Aš parengsiu 1–10 darbotvarkės klausimus trečiadienį 14:00“ (aš – įasmeninta atsakomybė, veikiamoji rūšis, tikslus laikas).

„Išsiaiškinsiu, kas už tai atsakingas ir  padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad išspręstume šį klausimą“.

Informatyvus veiksmažodžių modalumo atspalvis.

Stebėkite žodžius „galėti“, „privalėti“, „reikėti“, „tekti“, „turėti“, „geisti“, „ketinti“, „norėti“, „trokšti“. „Galiu“, „sugebu“ vs. „reikia“, „tenka“ – t. y. man primeta, aš pasyvus, aš paklūstu. Akivaizdus skirtumas tarp: „Sugebu planuoti ir organizuoti savo veiklą, nustatyti prioritetus, koordinuoti keletą projektų vienu metu. /…/. Esu tikras, kad akademinių studijų metu įgytos žinios ir praktinė patirtis leis profesionaliai atlikti Jūsų siūlomo darbo užduotis“ ir „Darbą reikia parengti rytdienai.“

    Ką taria tariamoji nuosaka?

Ne realų, o tariamą veiksmą, t. y. tokį veiksmą, kuris, priklausydamas nuo kai kurių sąlygų, galėtų būti realus arba, mums pageidaujant, turėtų tapti realus. Jos vartojimas teisinėje kalboje gali turėti skaudžių pasekmių, nes kitos šalies advokatas gali lengvai nuginčyti parodymus ir teiginius, nes tai rodo palikta neužtikrintumą, dviprasmybę, neaiškumą. Kur tikrovė, o kur sąlyga? „Atrodė lyg eitų šlubčiodamas koja“ ar „ėjo šlubčiodamas koja“; „jis padarė“ ar „jis būtų padaręs“. „Norėčiau pretenduoti į jūsų siūlomą poziciją, nes tikiu, kad esu tinkama kandidatė jūsų siūlomoje darbo srityje.“ Noras priklauso tik nuo žmogaus, tariamoji nuosaka gali būti „jei jūs priimtumėt, jei sutiktumėt“, o čia kelia klausimų apie patį norą, tai nori ar nenori? „Neabejoju, kad ši pozicija man taip pat padėtų atskleisti visus savo gabumus“ Regis, stiprus žodis „neabejoju“, bet jis silpnesnis nei „esu tikras“, nes pasąmonė to „ne“ negirdi, ji girdi tik „abejoju“, tą prielaidą sustiprina ir toliau pavartota tariamoji nuosaka „padėtų“ – tai jei esi toks tikras, tai „padės“, o čia sąlygiškumas ir jo paneigimas vienas kitam prieštarauja. Tačiau komunikacijoje nieko negalima teigti šimtu procentų – tai gali reikšti ir perteklinį mandagumą, ir moterims labiau būdingą neužtikrintumą.

Ar veiksmą ar būseną nusakantys veiksmažodžiai vartojami?

Dar tai susiję su lytimi, vyrai iš prigimties drąsiau, užtikrinčiau reiškia savo mintis, jiems būdingas didesnis aktyvumas, taigi matome veiksmą: „Siūlau susitikti darbo pokalbiui, kuriame motyvuosiu savo pasirinkimą dėl kandidatūros, atsakysiu į atrankos keliamus klausimus.“; „Siūlau savo kandidatūrą! Tuoj aš jums įrodysiu, kad…“.

„Pasiilgau“, „norėjau“, „patiko, „suprantu“ rodo būseną, dar pasyvumą, savirefleksiją vietoj veiksmo. Moterys iš prigimties kukliau, nedrąsiau formuluoja savo ketinimus. Tai susiklostė ir istoriškai  ̶ komunikacijos toną visai Vakarų Europos kultūrai uždavusioje antikoje tylos zoną globojo moteriška dievybė Muta. Ten viešasis kalbėjimas buvo vyrų teisė, o moterys tildomos.

Labai moteriškai iškalbingas šis organizaciniams ir dalyvavimo klausimams (tai yra veiksmams) aptarti skirtas laiškas: „Sveiki, smagu užčiuopti gyvybės pulsą, didžiuojuosi organizatorių iniciatyvomis ir iš anksto dėkoju visiems už atiduotas jėgas, liūdžiu, kad antrus metus iš eilės savaitgaliai studentams rezonuoja su konsultacijomis, /…/ kiek galiu, tiek prisidedu… Atvažiuoti į parodą tas pats, kas į Kanarus, kur visada šilta, gera ir gražu – prasmingo ir jaukaus laiko vykstantiems.“

          Pertekliniai veiksmažodžiai rodo orientaciją į procesą, o ne į rezultatą.

Dar svarbu ne tik atrasti reikšmines vietas, bet ir stebėti, kiek ir kur jos vartojamos.

Pvz., jūs esat vadovas, atėjus sutartam terminui norite gauti trumpą lakonišką informaciją, kad rezultatas pasiektas. Jums niekas kitas neįdomu, nes jūs darbuotoją vertinate pagal jo gebėjimą pasiekti rezultatą, o jus vietoj to, kad  išgirstumėte „padaryta“ ar „nepadaryta“ (kas irgi rodo, kad nevengiama atsakomybės ir bent jau pripažįstama), gaunate proceso aprašymą su pertekline informacija, o tai jau aptartas biurokrato požymis, kurį lydi ta pati neveikiamoji rūšis, tikslumo stoka. Vietoj pasakymo „derybų rezultatas tas ir tas“, pateikiama – „derybose susitiko dvi šalys, pirmoji išdėstė tokias savo pozicijas o antroji pareiškė prieštaravimą, į ką pirmoji atsakė /…/ šiuo metu deramasi dėl tokio ir tokio punkto..“ Išsamiausias proceso aprašymas rezultato nepakeis.

Aš, kaip vadovas, savo darbe vadovaujuosi tokiu dėsniu: kuomet reikia pasiekti rezultatą, visuomet aktyvuojasi dvi priešpriešinės jėgos – viena padedanti pasiekti tikslą (vidinė: disciplina, koncentracija, aktyvumas, atsakomybė, valia, komandinio darbo įgūdžiai, noras, motyvacija, patirtis; išorinė: palankios aplinkybės), tačiau VISUOMET įsijungia lygiaverti priešpriešinė jėga: vidinė: inercija, baimė, valios motyvacijos stoka, laiko planavimo bėdos, nenoras prisiimti atsakomybės už savo veiksmų (procesųJ) rezultatus; išorinė: trikdžiai, gedimai ir pan. Stipri asmenybė, kompetentingas profesionalas tas, kuris yra stipresnis už tas priešpriešines jėgas ir geba pasiekti rezultatą laiku. Vieni geba, kiti ne.

Pametama dalis informacijos rodo gebėjimo sutelkti dėmesį problemas. Daugeliui tenka erzintis, kai iš dešimties klausimų gauname atsakymus tik į kelis ir tenka vėl ir vėl iš naujo klausti ar tikslinti informaciją, kaip ir tais atvejais, kai, klausi vieno o atsakoma visai kas kita.

Mano receptas: sumažinti iki minimumo tikimybę ar norą pamesti informaciją – ji pateikiama punktais, grafiškai išskirta, svarbiausios vietos paryškintos, kartu su laišku pridedama instrukcija atsakymus pateikti po kiekvienu punktu, peržiūrima ar neliko dviprasmiškai suprantamų, interpretacijoms erdvę paliekančių vietų ir pan.

Optimizmas, pesimizmas.

Galima sakyti „Kliūtis naikinsime“, o galime: „Padidinsime greitį, naudą“. Čia iškalbingi keli momentai – pasirinktas neigiamas žodis kliūtis: ne „panaikinsime“ o „naikinsime“ – priešdėlis suteikia rezultatinę reikšmę, bet čia rezultato nesiekia skirtingai nei kitame pavyzdyje. Kiti pavyzdžiai, kur akivaizdžiai matome požiūrio skirtumus: „Ne, negalim“ arba „Pažiūrėsime, kaip galima būtų tai sutvarkyti“; „Taip nesigaus“, o gal „Aš žinau, kad turėtų būti galimybė“; „To aš negaliu, taip nedarau“ arba „Aš tikiu, kad tai bus galima išspręsti“; „Niekuo negaliu padėti“, o gal „Pabandysiu Jums padėti“.

Tvarkingumas, pedantiškumas.

Apie tai kal̃ba teksto pateikimas. Gavusi gyvenimo aprašymą, žiūriu viską: formatavimą, korektūrą, tvarkingumą, glaustumą, išsamumą, kiek tiksliai atsako į temą, o kiek „pila vandens“, manydami, kad kiekybė gali būti supainiota su kokybe.  Jei matau tris skirtingus datos, pavadinimų formatus, tai manau kad žmogus nelinkęs išbaigti darbų iki galo, ten kur nuobodu, rutiniška, reikalauja susitelkimo, kruopštumo. Tai gali būti šalutinės svarbos arba pagrindinės svarbos savybė, priklausomai nuo pareigybės, į kurią kandidatuoja.

Reikšminiai žodžiai (kalba apie vertybes ir svarbiausius dalykus).

Žiūri, kiek asmens ar įmonės deklaruojamos vertybės atspindi jų tikrąsias. Tam, kad tai nebūtų tik formalus deklaravimas, tie žodžiai arba jiems sinonimiški įprastai eina per visą tekstą arba per visus susijusius tekstus. Dažna būna, kad įmonė, pvz., kalba apie inovacijas, veržlumą, o iš jos dažniausiai parenkamų žodžių ar pirmiau minėtų konstrukcijų galima spręsti nuosaikumą ar sustabarėjimą arba jei tie žodžiai neina per visus tekstus suprantu, kad jie buvo deklaratyvūs..

PAŠNEKOVĄ. Santykis su pašnekovu atsiskleidžia stebint, kokiu asmeniu kalbama, įvardžius.

Mes į pasaulį galime žiūrėti savo akimis, vertinti jį iš savo varpinės. Tokie žmonės gerai supranta savo poreikius, tik gali būti per daug susitelkę ties savo jausmais ir siekiais, nepaisyti kitų. Šiuo atveju yra kalbama pirmuoju asmeniu. Žiūrintieji kito akimis labai empatiški, puikiai jaučiantys kitų poreikius, mėgstantys padėti žmonės. Jie gali nejausti savo poreikių, arba kito poreikius laikyti svarbesniais nei savo. „Jam atrodo, kad aš…“, „Jis jaučiasi negerai…“ – tai antroji pozicija. Žmogus taip pat gali kalbėti su savimi: „Tu gi nori padėti žmonėms, todėl turi mokytis retorikos!“. Stebėtojai dažnai atrodo atsiriboję nuo pasaulio, stebi iš šalies. Jie gerai jaučia, kas vyksta tarp žmonių, gali pažvelgti į save iš šono. Iš šios pozicijos galima vertinti ir nurodyti, kaip reikėtų elgtis vienu ar kitu atveju.  Sistema – ketvirtoji pozicija. Vieni ją supranta kaip asociacijos su sistema poziciją – „šeima“, „darbas“, „rinka“, „miestas“– ir mato per šios sistemos vertybes, vidaus santykius.

Antras asmuo svarbus, kai yra:

Ryšio kūrimas, pasitikėjimas, pagarba, empatija

Karo, įkaitų derybininkų instrukcijos: leisti kitai pusei suprasti, kad aš noriu ir galiu įlįsti į jos kailį. Anksčiau britų Skotland Jardo derybininkai vadovavosi tokiomis formulėmis (prieš kokius metus pakeitė):

-            Buvęs teiginys: „Aš suprantu tave, kodėl tą darai.“

-            Dažniausias atsakymas: „/pyp/ N I E K O tu nesupranti!!!!“

-            Pakoreguotas teiginys: „Padėk man suprasti tave, aš noriu suprasti tave.“

Ryšiui kurti būtina atsistoti į vieną poziciją su pašnekovu: arogancija, visažinio rolė, vertinimas, kategoriški teiginiai didina atskirtį ir priešpriešą, o ne stiprina jungtis. Kaip su vaiku kalbėdami pasilenkiate iki jo akių lygio, kad kartu, iš vieno aukščio, vienos padėties, žiūrėtumėte viena kryptimi link to tikslo, kurį norite savo pokalbiu pasiekti, taip ir su suaugusiu pašnekovu padedate į šoną savo išmanymą ir vertinimą, priimate jį besąlygiškai, be išankstinių nuostatų atsiveriate jam ir jo patirčiai, suprantate, kad jis, lygiai kaip ir jūs, turi tokią pačią teisę į savo nuomonę, nepriklausomai nuo to, ką jūs apie ją manote – tai palengvina bendrų sąlyčio taškų paiešką, jau išeinant ne tik iš jūsų, bet ir iš jo interesų:

„Kada nors jūs suprasite“  keistinas į „Ar jūs sutinkate, kad…“; „Nusiraminkite, nesijaudinkite“  – „Tuojau mes kartu viską išsiaiškinsime“; „Jūs neteisus, tai netiesa, Jūs klystate.“ –  „Aš išgirdau jūsų nuomonę“; „Nemokykite manęs“ – „Gerai, kad man apie tai pasakėte (ar) pranešėte. Aš į tai atsižvelgsiu. Turėsiu tai galvoje.“

Mandagumo frazės (pažiūrime ar yra, nėra)

„Pagarbiai“, „būsiu dėkinga“, („trukdau“ nėra mandagumo frazė o vengtina figūra retorikoje).

Kreipiniai (brangieji, gerbiamieji, mielieji)

Man kreipinys lyg adresas, jei netiksliai užrašytas, adresatas informacijos negaus arba ją gaus kitas.

Tikra istorija apie du bankus. Vienas jų orientuojasi į verslo subjektus, kitas gi  ̶  į privatų sektorių. Ir vienas jų kreipiasi „Gerbiamieji“ su žinute adresuota šeimos ūkiui o kitas „Mielieji“– su verslui skirta žinute. Tai regis smulkmenos, kurių net nepastebime, tačiau mūsų pasąmonė viską fiksuoja ir mes atfiltruojam ne sau skirtą informaciją ir jos neįsidėmime o paskui vadybininkai laužo galvas, kodėl milijonai išleisti reklamoms nepasiekė tikslo.

Žodiniai reveransai

F. Pucelik: „jūs arba keičiatės informacija ir ištekliais, arba šokate ritualinius šokius ar vaidmenų žaidimus. „Kaip sekasi? – Gerai.“ nėra keitimasis informacija, bet tai nereiškia, kad ritualiniai šokiai yra blogai – tai šaunus dalykas, kuris padeda prieiti prie kokybiškesnio bendravimo“.

Taigi, čia kaip šokių aikštelėje, jei nemoki šokio figūrų, partnerei numindysi batus ir ji tave paliks. Tam, kad mus įsileistų pro tam tikras duris, turim žinot jų kodą, kalbinį kodą. Kitaip kalbant, tam kad susikalbėtume, privalome kalbėti ta pačia kalba, tam, kad mus priimtų į tam tikrą aplinką, turim žinoti jos reikalavimus: elgesio protokolą, kalbos protokolą. Tačiau kaip ir bet kokia priemonė ji turi būti valdoma, kad netaptų savitikslė, nes labai dažnai už tuščių frazių nebesimato jokios valios, ketinimo ar pozicijos.

Nes tęsiant šokių analogiją, turėsim jau visą kaukių balių: jei kalbantysis slepiasi už kaukės, tai ją ir mato, reaguoja į kaukę, fasadą o ne į tikrą žinutę, taip kyla grėsmė gauti atsaką į tai ką transliuoja kaukė o ne asmenybė, taigi nueiti ne ten kur ketinta eiti, ir būti apsuptam žmonių, kuriuos pritraukė ne tavo mintys ir požiūris o tavo fasadas. Taip galima pasiekti tikslus ir kurti ryšius tik klausimas ar savus ir su savais. Kuo labiau sutampa išorė ir turinys, kuo autentiškesnis kalbėjimas tuo tiesiau einam į savo tikslus ir tuo geresnį ryšį su aplinka ir aplinkiniais kuriam.

Polinkis švelninti arba akcentuoti pasakymų kategoriškumą. Tą balansą galim stebėti. Jo pasirinkimo argumentai gerai išdėstyti  DAO priesakuose: kietumas mūsų kalboje – tai stiprumas, nelankstumas, įtampa, jėgos pozicija. Minkštumas – tai gebėjimas nusileisti, lengvai prisileisti, atsipalaidavimas (nes įtampa yra visuomet lieka kietoje pozicijoje). Vertinga išmokti pasirinkti pagal aplinkybes. Jei būsim tik minkšti, reikalai klostysis vangiai, nes mūsų pozicija bus neaiški. Minkštumas amortizuoja mūsų kampus tam, kad susidūrę su kitu nenukentėtume, nes jei nebus to amortizuojančio sluoksnio, daužysimės kampais kaip dvi kampuotos figūros. Tačiau jei tas amortizuojantis sluoksnis labai didelis tai kitai pusei paprastai kyla pagunda tuo piktnaudžiauti ir eiti tiek toli kiek galima iki užsisėdimo ant sprando, taigi vis tiek turim sau turėti apsibrėžę ribą, nuo kur jau baigiasi vata, reveransai ir atsimušama į mūsų kietą poziciją ar vertybes.

Suvokimo filtrai:

Pagal Henriko Stelmokaičio knygoje „Neurolingvistinio programavimo pagrindai“ aprašytą teoriją, visi asmenys skirstomi pagal pagrindinius asmenybės tipus į: vizualus, audialus ir kinestetikus.

Tyrimai rodo, kad daugiausiai  ̶  apie 60 procentų – žmonių yra vizualai. Vizualas – geriausiai supranta ir įsisavina visa tai, ką mato ar gali įsivaizduoti. Paprastai vizualai vartoja žodžius, susijusius su regėjimu „ar tu matai, kas nutiko?“, „gal pastebėjai, kad Jonukas kitaip elgiasi“, „pažiūrėk, kaip čia gražu“. Įprastai lakios vaizduotės, dėl to gali itin aiškiai matyti savo ateities ar svajonės viziją. O geriau matyti, tai reiškia lengviau įgyvendinti. Būtent dėl to sėkmingiausi verslininkai, kūrėjai dažnai priklauso būtent šiam tipui.

Vizualas:„Aha, dar paporinsiu Jonukui ir labai, labai visus kviečiu prisijungti! Ypač tuos, kurie širdy dar yra konsultantais! Nu, kas dar, jei ne mes? Įsivaizduokit, ateina dalyviai, o mūsų kampas tuščias…Nea, taip negalima. Nugriūčiau, jei nesulauktume Klaipėdos merginų, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio regionų geriausių konsultantų“

Audialams būtina girdėti, išklausyti, tačiau tiek pat svarbu, kad klausytų ir jų. Raktiniai „atpažinimo“ žodžiai: klausyti, girdėti. Frazės: „girdėjai, kas nutiko Marytei?“, „klausyk, na jau Jonuko elgesys…“, „įsiklausyk, kaip šventiškai čia visi nusiteikę“.

Kinestetikams itin svarbu pojūčiai ir jutimai. Jie sako „ar tu jauti, kad Jonukas šiandien elgiasi keistai“, „man atrodo, kad visi nusiteikę šventiškai“, „jaučiu, kad čia mums patiks“. Pokalbio metu geriau susikalbėsite, pagausite „tą pačią bangą“, sukursite bendrystės jausmą, jei su žmogumi kalbėsite jo kalba, juk tą patį faktą galima pateikti parenkant skirtingus sinonimus ir vizualizuojant, ir racionaliai, logiškai argumentuojant.

PRANEŠIMĄ. Dėl ribotos apimties paliesiu tik porą aktualesnių aspektų. Vienas jų ryšys su tikrove (tiesa). Čia mus vieną nuo kito skiria daiktavardžiai ir prieveiksmiai.

         Tikslumas: laikas, vieta: „sausį, Pramonininkų konfederacijoje“

„Norėčiau dalyvauti Jūsų organizuotoje atrankoje“ (labai nekonkretu: buvusi, esama atranka? Atsainus požiūris)

„Siūlau savo kandidatūrą!“ (kur?)

„Čia perkelti tuos punktus iš viršaus“ (kuriuos iš kur?)

Netiksliai kalbantys žmonės pasižymi netiksliu santykiu su tikrove, tai taip pat susiję su nenoru prisiimti atsakomybę, nes taip pasiliekama manevravimo laisvė suėjus terminui. Aš įprastai rašau pakartotinius laiškus prašydama patikslinti, tačiau tai didina mano ir pašnekovo laiko sąnaudas.

        Dviprasmiškumas

Nesakyti tiksliai gerai diplomatijoje, bet projektų valdymo srityje, komandiniam darbe – su kiekvienu žodžiu taip daugiau chaoso. Net šeimoje vyras neskaito žmonos minčių, juo labiau kolegos įmonėje, kurioje komunikacija lyg iš degtukų statoma piramidė, kuri stovi tuo stabiliau, kuo tikslesnės jungtys. Mūsų bendravimas ir yra tokios jungtys. Jei netikslus, viskas sugriūva arba tai lyg programavimas, lyg lygtis, kur įstatei netikslią vieną reikšmę ir visas sprendimas netikslus.

         Užtikrintumas, nedvejojimas

Anot Visvaldo Legkausko („Socialinė psichologija“, Vilnius 2012), žmonės, siekiantys padaryti tiesioginę įtaką savo pašnekovams, kalbėdami vengia naudoti silpnas kalbos formas, rodančias netikrumą ir pasyvumą. Tokios silpnos kalbos formos apima sustiprinančius pranešimą žodžius („taigi“, „tikrai“, „labai“), abejonę reiškiančius žodžius („turbūt“, „manau“, „lyg tai“) bei mandagumo frazes („ar negalėtumėt“, „prašyčiau“, „norėčiau“).

Dar nuo savęs siūlyčiau pažiūrėti ar pašnekovas nenaudoja tokių žodžių „gal“, , „kažkoks“ (autoservisas), „patrukdė“, „trukdo“, „turėtų būti įmanoma“, „nu, gerai, pasižiūrėsiu“, „tai kaip ir sakiau“ (vietoje to: „apibendrinant“, „taigi“).

Mažybinių žodžių vartojimas

Pvz.: „pinigėliai“, o dirba prestižinėje įmonėje – neadekvatus santykis su tikrove, gali būti nuoroda į disfunkcinę aplinką asmenybės formavimosi laikotarpiu.

„Čia uždegantis laiškutis“; „Nepasididžiuokit, pasiilgom Jūsų, užsukit bent valandėlei. Dovanokit, jei ko nepaminėjau, laukiami visi iki vieno, savi žmogeliukai!“

MELAS (sąmoningas)

-   Įrodo įvardžiai.

„Aš“. Dauguma žmonių vartoja įvardžio vienaskaitos pirmąjį asmenį „aš“. Jei nuo šios normos nukrypstama, nukrypimą verta ištirti atidžiau, nes tai gali rodyti, kad asmuo nesiremia faktais, kuriuos išdėstė pareiškime, o tai gali būti melo požymis.

Tekstų analizėje ypatingą dėmesį reikėtų skirti asmeniniams įvardžiams, pvz., „aš“ ir „mes“, taip pat visiems savybiniams įvardžiams, tokiems kaip „mano“, „mūsų“, „tavo“ ir (ar) „jūsų“, „jo“, „jos“ ir pan.

Remiantis T. David Harlow, Tarptautinės padegimų tyrėjų asociacijos sertifikuoto gaisrų tyrėjo, straipsnyje „Pareiškimų analizė: tiesa slypi žodžiuose“ išdėstytais teiginiais, asmuo turėtų pasakoti vienaskaitos pirmuoju asmeniu, vartodamas įvardį „aš“.  Tam, kad galėtume nuspręsti, ar pasakojimas sutampa su tiesa, mes ieškome kokio nors šių įvardžių pokyčio. Įprastai meluojantis asmuo toje istorijos vietoje, kurioje nenori figūruoti, pasakojimą apie save praleidžia.

Nemelaginguose tekstuose norma laikomas įvardžio vienaskaitos pirmojo asmens vartojimas, taigi ieškome vietų, kuriose įvardžio „aš“ trūksta ir kuriose perdėtai vartojamas įvardžio daugiskaitos pirmasis asmuo „mes“. Įvardžių keitimas yra melo požymis.

„Organizavau dokumentų valdymo sistemos diegimą, kuri valdo visus UAB „Romas Romo“ dokumentus. Atsakinga tiekėjų bei ekspedicijos atranka bei stiprūs derybų įgūdžiai padėjo sutaupyti daugybę įmonių lėšų. Nuolatinis domėjimasis rinka, bendravimai bei susitikimai su tiekėjais bei vežėjais leido užmegzti daugybę glaudžių santykių su daugybe įmonių.  

Siekdamas tobulėti, nuolat dalyvauju įvairiuose logistikos, lyderystės vystymo seminaruose. Jūsų nurodyti asmeninių savybių kriterijai atitinka mano asmenybę. Esu įgijęs stiprius derybų įgūdžius. Esu puikiai sugebantis planuoti bei organizuoti, tikintis, kad įmonės sėkmė priklauso tiek nuo profesionalumo, tiek nuo vadovo gebėjimo jį išnaudoti. Ne tik gerbiu kitokią nuomonę, bet ir visuomet į ją atsižvelgiu bei priimu pagrįstus sprendimus“.

(kalba apie atsakomybę, bet ten, kur neprisiima atsakomybės, – pirmas asmuo keičiamas trečiuoju asmeniu)

-        Veiksmažodžio laikas.

Asmuo, kaip normą vartos būtąjį laiką, nes tuo metu, kai pasakos apie įvykį, šis jau bus įvykęs.

Jei pastebėsite perėjimą iš būtojo laiko į esamąjį, tai gali būti itin svarbu, nes prisimenami įvykiai turėtų būti vartojami būtuoju laiku. Perėjimas į esamąjį laiką gali reikšti melą.

-        Nesutampa informacija (laikas, vardas, numeris, kiti požymiai pvz., išsilavinimas, šeiminis statusas).

-        Pašalinė informacija, perteklinė informacija.

Asmuo gali pateikti daugiau informacijos, nei jos reikia istorijai. Šio asmens pateikta informacija nebūtinai turi vykti pagal logišką laiko seką arba jis gali pateikti klaidingą, faktinių įvykių neatitinkančią informaciją arba maskuoti vienų savybių trūkumą išsiplečiant ties kitomis:

„Norėčiau pretenduoti į jūsų siūlomą poziciją, nes tikiu kad esu tinkama kandidatė jūsų siūlomoje darbo srityje. Esu motyvuota ir entuziastinga asmenybė, kuri linkusi spręsti problemas greitai ir be didelio streso. Ketverius metus derinau mokslus /…/ universitete su papildomu darbu prabangiame restorane, stengdamasi patenkinti visus klientų pageidavimus su šypsena. Per tuos metus išmokau puikiai derinti savo laiką bei atlikti keletą užduočių vienu metu be tam tikrų nesklandumų.

Aš tikrai tikiu, kad mano įgyta patirtis ir charakterio savybės su aukštuoju išsilavinimu puikiai tiks jūsų siūlomai pozicijai ir aš galėsiu prisidėti prie jūsų kompanijos tobulinimo ir judėjimo į priekį.  Neabejoju, kad ši pozicija man taip pat padėtų atskleisti visus savo gabumus ir kartu galėsime įgyvendinti visus siekiamus tikslus.

Dėkui labai už jūsų laiką ir tikiuosi kad tikrai apsvarstysite mano kandidatūrą šioje pozicijoje. Maloniai lauksiu jūsų atsakymo.“

Šalutinės savybės dominuoja slepiant trūkumus ir kompetencijos stoką.

Melą rodo ir vengimas tiesiai atsakyti į klausimą, o puolimas  ̶  gėdinimas, kad užduodami tokie klausimai.

-                      Teisinimasis, poreikis patvirtinti savo veiksmus.

-                      Atminties ypatumai

„Neprisimena“. Atkreipkite dėmesį, kai asmuo staiga ko nors neprisimena, teigdamas „Neprisimenu“ arba „Negaliu prisiminti“.

-                      Frazės „galvoju“, „manau“, „kiek žinau“.

Jomis siekiama sumažinti ryšį su apibūdinama veikla ir iš anksto nukreipti dėmesį nuo teiginio.

          KLAIDOS

-                      MELAS (pasąmoninis)

1989 m. Z. Froidas savo veikaluose „Psichinis užmiršimo mechanizmas“; „Kasdienio gyvenimo psichopatologija“ teigia, kad mes užmirštame dėsningai ir kryptingai, vertinamas ne tik užmiršimas, bet ir klaidingas prisiminimas (informatyvūs daiktavardžiai). Dėmesį trikdo kita į galvą ateinanti mintis, emocija, taip užslopintas elementas stengsis pasireikšti, tai rodo, kad prieš tai vyko slopinimas, jis pasireiškia kaip klaida žodyje arba vieno žodžio pakeitimas kitu:

Z. Froidas laimingas, kad jo pacientė sparčiai taisosi po sunkios ligos ir džiaugsmingai ištaria palinkėjimą: „tikiuosi, jūs dar negreit atsikelsite iš lovos“ – pasąmonė iškrėtė pokštą, nes išdavė norą kuo ilgiau gydyti turtingą pacientę.

Įdomu tai, kad aš pati nesugebėjau taisyklingai parašyti šio sakinio ir net redaguodama nepastebėjau savo klaidos, kad vietoje „taisosi“ parašiau „tąsosi“ – manau, taip nesąmoningai pasmerkiau Z. FroidąJ

„Jis gali valgyti ir gerti ką tik noriu“ (vietoje „ką jis nori“); „Ar matėte naująją vitriną visa dekoltuota(vietoje „dekoruota“); „Mes visada savanaudiškai palaikome bendrą reikalą“ (vietoje „nesavanaudiškai“, ir tai prasprūdo pro redaktorių ir korektorių, kas rodo, kad taip mano visa redakcija); „Alkohol“ vietoj „alcol“ (gr. „tulžis“).

Vienoje vadovų konferencijoje moderatoriaus ištartos frazės: „klientas (vietoje „klausytojas“) iš salės teigia“; „Jūs mums pamokėsite (vietoj „patikėsite“) savo duomenis“; „Noriu pamokėti (vietoj „paminėti“)“; Pranešėjas: „Mūsų įmonėje nuolatos krito (vietoj „kito“) apyvarta“.

Klaidos mūsų didžiausios išdavikės, pora pavyzdžių, ką iš jų matome:

Amžių:

Pvz., iš vertimo:

„Savaitės bėgyje“pažodinis vertimas iš rusų kalbos „v tecenie nedeli“, tačiau mažytė smulkmena – vertėja vertė iš anglų kalbos „within a week“, taigi tai rodo, kad jai labiau įtaką daro rusiškos konstrukcijos, nei angliškos, kas skiria gimusiuosius sovietiniais laikais ir gimusiuosius nepriklausomybės laikais. Vertėjai 70 metų.

„Valdymo organai – organi upravlenija“;  „aukščiau nurodyta – vishe upomianuta“; „iš vienos pusės, iš kitos pusės – s odnoi storoni, s drugoi storoni“; „rašė didelius straipsnius – pisala bolshie statji“; „redkolegija, genplanas – redakcinė kolegija, generalinis planas“.

„Košmaras – siaubas“ („košmar“ – rusiškas vs „horror“ – angliškas), „bardakas – chaosas“ („bardak“ – rusiškas vs „chaos“ – angliškas) – labai įprasti žodžiai kasdienėje kalboje, nurodantys iš kurios kalbos versta.

Tautybę:

Pvz., iš motyvacinio laiško, kur matyti, kad negimtakalbiams sunkiausia įvaldyti mūsų linksnius ir giminių derinimą: „Kaip matote iš mano gyvenimo aprašymo, turėjau galimybę išbandyti savo jėgas, dirbant įvairiuose srityse bei pareigose, pradedant nuo pardavimo vadybininkės mažoje įmonėje iki vadovo asistentės, projektų koordinatorės vienoje didžiausių naftos pramonės kompanijų. Teigiamai vertinu galimybę dirbti įvairiapusišką darbą – dalyvavau verslo vystyme, procedūrų kūrime, santykių su klientais formavime. 

Ne tik profesiją, bet ir įmonę:

Skirtingose srityse dirbantieji vartoja skirtingą leksiką, vien iš jos nesunku nustatyti, kokios profesijos ir kokioje srityje veikiančios įmonės darbuotojas yra kalbantysis. Pvz.,  banko darbuotojas sakys „išgryninkite pinigus iš bankomato“, o ne „išgaukite pinigus iš bankomato“.

Taigi pamatėme, kad sinonimika išties atskiria vieną autorių nuo kito ir vieną įmonę nuo kitos.

Išties pagal tekste randamus profesinį žargoną galima autorių priskirti ne tik vienai ar kitai veiklos sričiai, bet ir įmonei. Kiekviena didesnė įmonė turi savo žargoną. Ta išvada atėjo iš praktikos: pvz., nenusistovėjus terminijai, atsiradus poreikiui įvesti vieną ar kitą terminą, kur tuo pat metu toje srityje cirkuliuoja keli terminai ir viena įmonė kategoriškai pripažįsta vieną vienintelį kaip taisyklingą, o kita kitą, jei jie yra darybiškai taisyklingi ir siekdami, kad mūsų verčiami tekstai būtų vieningi su kuriamais įmonės darbuotojų, mes 2002 metais pradėjome kurti žodynus. Tuo metu mūsų biuras turėjo apie 10 IT žodynų – pagal „Hewlett Packard“, pagal „Oracle“, buvo ir 10 teisinių žodynų, tačiau ilgainiui suvienodėjo.

Variantai, kurių pageidauja klientai:

Pareigybės: CEO, „general manager“

IT: žiniatinklis, saitynas; tarnybinė stotis serveris; baigti veiksmą, atšaukti, sustabdyti („cancel“)

Technika: įspėjimo signalas, įspėjamasis signalas, avarinis signalas

Medicina: vamzdelis, žarnelė, šlangelė

Teisė: bendrija, bendruomenė; suvaržymas, susaistymas, apsunkinimas („encrumbrance“)

Taigi moralas: kalbėkime, rašykime, versime taisyklingai, nes klaidos yra didžiausios mūsų išdavikės, kurios identifikuoja ne tik mūsų charakterį, bet ir tikruosius ketinimus ir (ar) kėslus.  Energiją geriau skirti savęs tobulinimui, o ne įvaizdžiui ar tikrųjų ketinimų maskavimui. Įtaigus, efektyvus žmogus yra organiškas, tikras, rezonuoja autentiškas žmogus, o ne idealus.

Mūsų pasąmonė vis tiek jaučia, kad kažkas ne taip, ir ji nori kalbėti ir randa formą per klaidas ar jaudulį. Kai jaudinamės, skubame, regresuojame iš sąmonės į pasąmonę ir lengvai nuskaitomi visi slopinami mąstymo momentai.

Dar pora žodžių apie tylą ir įkvėpimą.

Šiuolaikinės lingvistikos atstovai teigia, jog kalbėjimas yra ne tik ištarti žodžiai, bet ir tarpai tarp jų, tyla, kurią galima analizuoti kaip kalbą. Dar praėjusio šimtmečio pradžioje žymus teatrologas K. Stanislavskis teigė, kad  draminis veiksmas vyksta ne tik dialoguose, bet ir pauzėse tarp jų ir kuo pauzės ilgesnės tuo ji intensyvesnė. Tyla galingas įrankis arba ji stipresnė už kalbėtoją arba jis stipresnis už ją. Juk tyla ir susilpnina  ̶  rodo bejėgiškumą, netvirtumą, neturėjimą ką pasakyti, sąmoningai valdoma tęsiama tyla rodo priešingas savybes  ̶  ji sustiprina prieš tai pasakytą mintį, rodo savitvardą, charakterio jėgą, manipuliatyvumą per pašnekovui sukeliamą diskomfortą, kuomet tęsiama tyla gali išmušti iš pusiausvyros pašnekovą ir tas karštligiškai bandys performuluoti klausimą į ne tokį atvirą ir labiau priimtiną savo tyla jį iš pusiausvyros išmušusiam pašnekovui.

Man dar patinka posakis „Žodžiai – lyg upelio brastos akmenys, jie reikalingi norinčiam pereiti į kitą pusę, bet perėjus jos nebereikia“, taigi kuo daugiau patirties, tuo mažiau, bet svaresnių žodžių. Patirtis paprastai nėra labai šneki, tačiau labai iškalbinga.

Tyloje dar gimsta įkvėpimas. Įkvepiantys žodžiai gimsta iš vidinės tylos o ne iš vidinių monologų.

Galima stropiai išmokti teoriją, galima išlavinti įgūdžius pateikti save taip, kad sulauktų pageidaujamų rezultatų, tačiau pažiūrėkim, ar labai gerai savo profesiją  išmanantis aktorius, dailininkas, muzikos atlikėjas ar politikas gali paliesti savo kūriniu ar kalbomis minios žmonių širdis, ar jie turi išliekamąją vertę? Tam jam, matyt, reikia įkvėpimo, reikia meilės, kitaip kalbant, jis turi įpūsti dvasią į savo kūrinį, ar kalbą atliekamą naudojantis savo žiniomis, įgūdžiais bei balso padargais kaip priemone.

Pati kalba kaip sistema taip pat yra priemonė pernešti kažkam, kas nėra ji, pernešti per žodį kaip priemonę kažką, ko niekas daugiau be žmogaus padaryti negali – pernešti energiją, savo energiją, įdėjus dalelę savęs. Ar tą būtų galima pasakyti apie kalbą be įkvėpimo?

Regis, šioje pirmojoje komunikacijos taisyklėje pasakyta viskas, kas svarbu:

„Pradžioje buvo Žodis.

Tas Žodis buvo pas Dievą,

ir Žodis buvo Dievas.

Visa per jį atsirado,

ir be jo neatsirado nieko,

kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė,

ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.

Šviesa spindi tamsoje,

ir tamsa jos neužgožė“

Taigi Žodis buvo pirmiausia, Žodis yra Dvasia, iš jo viskas gyva, bet jis ir kartu gyvybės šviesa, progresas, kuriantis iš tamsos ir nebūties naujus pasaulius. Žodis kaip alfa ir omega. Kaip įkvėpimas ir iškvėpimas (rusiškai v-Dux, v-dox i.e. v-doxnovlenie), taigi be įkvėpimo nebus gyvybės, be įkvėpimo nebus sukurto pasaulio, nebus kūrinio, tai yra nebus rezultato, nebus progreso, nebus nieko – teliks neįsisąmoninta nebūtis. Taigi noriu pasakyti, kad nebūtina jums prisiminti visų tų pirmiau komentuotų teiginių, išskyrus vieną, patį svarbiausią dalyką, be kurio nieko kito nebus – įkvėpimo. Jei jį jaučiate kalbėdami, rašydami, jei mylite tai, ką darot, jei su malonumu darote, ir jums patinka pats procesas, reiškia, jūsų kalba su kiekvienu žodžiu bus tiesianti tiltus, auginanti ir kurianti naujus pasaulius, ko visiems mums ir linkiu.

Autorė yra UAB „Arslibri“ direktorė

Bernardinai.lt