1991-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatė, kovotoja prieš apartheidą, žymi Pietų Afrikos rašytoja Nadine Gordimer per visą gyvenimą anglų kalba parašė per 30 knygų – romanų bei apsakymų rinkinių, kuriuose daugiausia dėmesio skyrė rasinei diskriminacijai bei moraliniams klausimams.
Rašytojos kalbos, pasakytos atsiimant Nobelio premiją, ištraukose svarstoma apie rašymo ir būties santykį, rašytojo pareigą visuomenei ir Nadine likimo draugus – tuos, kurie dėl savo veiklos ir/ar kūrybos buvo ujami gimtosiose šalyse.

Pradžioje buvo Žodis

Žodis buvo pas Dievą, Dievo Žodis, kuris reiškė Pasaulio sukūrimą. Tačiau žmonių kultūros amžiaus eigoje žodis įgijo ir kitų reikšmių – kaip religinių, taip ir sekuliarių. Žodžio valdymas tapo šių dalykų sinonimu: galingos valdžios, prestižo, stulbinamo, o kartais net pavojingo įtikinėjimo, geriausio televizijos laiko, pokalbių šou, talento tauškėti ar mokėti kalbų. Žodis skrieja kosmose, atšoka nuo palydovų, jis kaip niekad arti dangaus, iš kurio, kaip tikima, atėjo. Tačiau svarbiausia jo transformacija man ir mano rūšiai įvyko jau seniai, kai jis pirmąsyk buvo įrėžtas akmenyje ar papiruse, kai jis įsikūnijo iš garso į vaizdą, iš girdimo į skaitomą kaip eilę ženklų, o paskui į raštą ir keliavo laiku nuo pergamento iki Gutenbergo. Tai rašytojo pradžios pasakojimas. Tai pasakojimas, kuris ją ar jį įrašė į būtį.

Visą Rositos Garškaitės parengtą publikaciją skaitykite čia.