Nebūk ežys kalbos gerklėje

„Nesu linkęs į mistiką, bet nutinka tokių dalykų: rašai, ir viena eilutė diktuoja kitą. Parašai daugiau negu norėjai, tikėjaisi. Bet jei tam procesui esi kažkoks ežys kalbos gerklėje, liksi pusiaukelėje arba pakibęs niekur“, – sakė poetas, eseistas Donatas Petrošius.

Kalba kultūroje: gniaužiama ar kuriama? Apskritojo stalo pokalbis tokia tema surengtas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Lietuvių kalbos kultūros metams skirtame renginyje diskutuota apie kalbos kaip vertybės slinktis šiuolaikinėje kultūroje, kalbos laisvę ir kalbos kultūrą, vertimų kalbą.
Nejaučiant kaltės „Vienas svarbiausių dalykų šiandien – suprasti kalbos vertingumą kiekvienam asmeniškai, – pabrėžė kultūros viceministrė dr. Gintautė Žemaitytė. – Skaudu ir liūdna matyti abitūros baigiamųjų egzaminų rezultatus, kai tiek daug jaunų žmonių išlaiko prastai ar net neišlaiko testų. Kas blogai mūsų sistemoje, kad stojantieji į užsienio universitetus kelia nuostabą: toks prastas balas iš gimtosios kalbos ir pats geriausias užsienio kalbos įvertinimas?! Klausimas visai visuomenei ir pirmiausia žmonėms, kurių darbas – ugdyti, puoselėti kalbą, kaip mokyti, ką daryti, kad jaunam žmogui gimtoji kalba keltų ne kaltės jausmą, jog prastai kalba lietuviškai, ir nemalonų prisiminimą iš mokyklos laikų, o pasididžiavimą. Ką daryti, kad mokykloje nebūtų dvigubo standarto, kai kitų dalykų mokytojai kalba ne visai taisyklingai, o mokiniai už tas pačias klaidas yra baudžiami prastais balais?!“

Viceministrės manymu, gimtosios lietuvių kalbos pamokoms reikėtų pridėti valandų, nes užduočių joms yra daug, o valandų – neužtektinai. Pasak Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkės Daivos Vaišnienės, nuo 2018 metų turėtų būti grįžtama prie sisteminio kalbos mokymo mokyklose. Jau patvirtintos naujos pagrindinio ir pradinio ugdymo lietuvių kalbos mokymo programos.

Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Rita Miliūnaitė atkreipė dėmesį, kad mokytojus slegia ir susiklosčiusi mokymo metodikos tradicija, seni vadovėliai, senos mokymo priemonės. Nors tai keičiasi, daugelis mokytojų tarsi išdresuoti pirmiausia galvoti apie kalbos pažeidimus, kalbos klaidas ir užmiršta, kad tas dalykas, kurio jie moko, yra pati kalba, jos normos. Svarbu išmokti kalbą iš vidaus. Kol tai nebus suprasta, vargu ar galima tikėtis kokių nors poslinkių.

Kalbininkės atlikta brandos rašinių vertintojų apklausa (straipsnis paskelbtas „Bendrinės kalbos“ žurnale) atskleidė visą virtuvę, į kurią patenka mokytojai: kaip jie įsijaučia į kalbos taisymus, kiek taisoma ir nutaisoma mokinių kalbos, kiek yra nesusikalbėjimo. Taisymai yra pagrindinis vertintojų kalbų objektas, ir tai dr. R. Miliūnaitė vadina jau tam tikru kalbos režimu, iš kurio mokykloje reikia vaduotis.

„Sumaištis mokykloje nesibaigs, kol neateis dirbti dvasiškai ir emociškai stiprūs žmonės, – įsitikinęs D. Petrošius. – Kasmet per Jaunųjų filologų konkursą daug bendrauju su gabiausiai rašančių mokinių mokytojais. Matau ir gražių, ir baisių dalykų. Pasitaiko, kad mokytojai kaišioja gabiems mokiniams pagalius į ratus, aiškindami, kad kičas yra tikroji literatūra, o mokinio atpažintą, atrastą tikrąją literatūra vertina ironiškai.“

Susipykęs su kalba autorius neturi ateities. Dažnam niekas į akis to nepasako, bet jis paprasčiausiai nusižudo kalbiškai. Gal ir negimsta.

Literatūra susitvarkys su kalba

Poetas D. Petrošius pastaruosius kelerius metus savo kūrybą dažniau skaito tarmiškai. Publika lengviau priima. Bet kurių kalbų klausymas, pasak kūrėjo, yra varginantis darbas, o laisvumas, betarpiškumas dažnai gelbsti ir patį kalbėtoją, ir klausytojus.

„Savęs kaip pietų žemaičių atstovo net nenorėčiau pristatyti, nes literatūroje, kaip ir bet kur kultūroje, hierachija buvo ir bus. Kaip kalbos vartotojas matau, kas buvo ir kas yra tarmės ar subkultūros, jaunimo žargonas, palyginti su bendrine kalba, jos lemiama, triuškinama įtaka. Mano akimis žiūrint, net prozai ta švari bendrinė kalba nėra būtina. Skaitydamas daugelį sovietmečiu rašytų kūrinių galvodavau: šitaip protokoliškai gyvi žmonės nekalba. Dabar skolinimasis iš visų pašalių truputį gelbsti, ir tragedijos nematau. Man net pozityvus dalykas atrodo, kad į literatūrą ateina tie pašaliai, kurių vienas kitas žodis anksčiau tik Kristijonui Donelaičiui buvo leistas, o kiti klasikai – išvalyti. Kaip Josifas Brodskis yra pasakęs, mūsų biologinės rūšies, žmonių, tikslas yra poezija. Man Tomo Venclovos poetinė kalba būtų mūsų rūšies tikslas. O pašaliuose esanti įvairovė – diskutuotina, klaidinga – palaiko tą gyvybę. Aukštieji idealai visada būdavo mažumos reikalas, ir tos proporcijos, ko gero, išsilaikys nekintančios“, – kalbėjo poetas.

Jis neabejoja, kad menas, literatūra susitvarkys su kalba. Ir tas susitvarkymas labai paprastas. Autorius gali išleisti vieną, dvi nelabai sutvarkytas knygas. Tačiau įvyksta natūrali atranka, ir toks šlubuojantis autorius išnyksta. Jam gal nenusibosta leisti knygų, ieškoti paramos, bet yra nutylimas ir kritikos apeinamas. Susipykęs su kalba autorius neturi ateities. Dažnam niekas į akis to nepasako, bet jis paprasčiausiai nusižudo kalbiškai. Gal ir negimsta. Kalba, kaip yra minėjęs ir J. Brodskis, nėra vien autorių, rašytojų, vartotojų nuosavybė.

Kaip vairavimas keliuose

Aštriausia problema, D. Petrošiaus manymu, kyla dėl viešosios kalbos, bendros mūsų visuomenės kultūros išraiškos, kai dabar visur pasaulyje laimi populistai. Eseistai, publicistai, žurnalistai turėtų jausti kitą atsakomybės lygį. Viešoji kalba – kaip vairavimas keliuose. Žmogui atrodo, kad moka vairuoti ir žino, kur pasistatyti automobilį, tačiau yra taisyklės, ir jų reikia laikytis. Juk niekas nenorėtų skaityti, pavyzdžiui, žargonu parašytos vaistų instrukcijos ar mokslo populiarinimo straipsnio.

Dr. R. Miliūnaitė pritarė, kad dabar labai populiari neoliberaliosios ideologijos apraiška. Kristalizuojasi tokių minčių, kad kalbai nebereikia priežiūros. Ji jau tokia stipri, kalbos vartotojai tokie išprusę – patys atsirinks. Kalbininkės manymu, jei visai bendrinės kalbos nebereguliuotume, tokiai kaip mūsų visuomenei, turinčiai nedaug žmonių, tikriausiai grėstų dvikalbystė. Ją ilgainiui pradėtų keisti dar maišytesnės formos. Be to, atsirastų dar daugiau chaoso negu jo yra dabartinėje viešojoje erdvėje.

„Reikia suvokti paprastą dalyką, – sakė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas. – Bendrinė kalba yra mūsų sukurta ir be norminimo paprasčiausiai negali egzistuoti.“

Darbo įrankis

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas pacitavo prieš kelerius metus Lietuvių kalbos institute atlikto sociolingvistinio tyrimo „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai“ išvadą, susijusią su viena kalbėtojų grupe: „Iš viso žurnalistai paminėjo keliasdešimt geros kalbos bruožų. Pasak jų, gera kalba pirmiausia turi būti aiški, gerai artikuliuota, logiška, rišli ir sklandi, kad būtų suprantama adresatui. O kad patrauktų ir išlaikytų žiūrovų ar klausytojų dėmesį, ji turinti būti turtinga, išraiškinga, vaizdinga, taip pat gyva, natūrali ir įtikinama.“ Ši išvada, pasak literatūros istoriko, vertėjo, – gyvas paliudijimas, kad kalba yra likusi vertybė.

VLKK pirmininkė D. Vaišnienė prisiminė Vilniaus universitete surengtą studentų apklausą, kokios kalbos reikia skirtingoms kalbos vartotojų grupėms. Daugiausia apklaustųjų nurodė, kad moksleivių ir studentų kalba turi būti gyva, raiški, aiški, vaizdinga, suprantama, patogi, o, pavyzdžiui, politikams, žurnalistams iškėlė bene vienintelį kriterijų – kalbos taisyklingumą. Visai kitas požiūris į kalbą kaip darbo įrankį.

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo departamento direktorė Aldona Augustaitienė apgailestavo, kad išeina daug prastų knygų neredaguotais tekstais. Ir baisiausia, kad jos plinta po mažąsias bibliotekas, nes yra pigesnės. Blogomis knygomis bibliotekas užverčia jų autoriai. Kaimo bibliotekėlės per metus iš viso gauna maždaug 12–20 pavadinimų knygų, todėl nelabai turi ką gero pasiūlyti. Taip vaikas pripranta nereikliai žvelgti į knygas, prastus jų tekstus.

„Redaktorius yra kalbininkų vietininkas žemėje, – sakė rašytoja Danutė Kalinauskaitė. – Jei redaktorius prastas, neturi literatūrinės klausos, o tokių taip pat yra, žmonės mato jį kaip kalbininką ir keikia. Painiojamas bukas redagavimas su būtinybe norminti. Tačiau geras redaktorius stiliaus nesunaikina, o padeda jį išryškinti. Kad šiuolaikinės lietuvių ar užsienio autorių knygos paskaitomos, kad grožimės tų kūrinių menine kalba – milžiniškas redaktorių nuopelnas.“

Vertėjas, literatūros kritikas Laimantas Jonušys atkreipė dėmesį į kasdienius vertimus iš užsienio kalbų žiniasklaidoje. Didžiausia bėda, kad tie klaidingi vertimai, klaidingai pavartoti žodžiai įgyja savarankišką parazitinį gyvenimą lietuvių kalboje. Gyvuoja jau be vertimų. Plinta kaip virusas.

„Žmogus yra mąstanti būtybė, todėl turėtų susivokti, ką daro, kaip kalba. Kita vertus, sakoma, kad žmogus yra kalbantis gyvūnas, – filosofavo vertėjas. – Jei tas kalbantis gyvūnas yra mąstanti būtybė, turėtų suvokti, kaip vartoja kalbą, kodėl vartoja tam tikrus žodžius. Jei nesuvokia, o tiktai aklai kopijuoja, kas yra kitoje kalboje, liaudiškai sakoma, kad beždžioniauja. O jeigu beždžioniauja, turbūt galima sakyti, kad tas homo sapiens grįžta atgal į beždžionės lygį.“

Viešieji ryšiai

„Metų knygos rinkimuose šiemet galėjome apdovanoti tik vieną knygą, nes tik vienoje neradome didžiųjų kalbos klaidų“, – sakė Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininko pavaduotojas Arūnas Dambrauskas. Per metus patikrinama apie keliasdešimt knygų. Tai daro viena inspektorė Lietuvoje. Kitos pagal galimybę jai padeda. Yra buvę atvejų, kai net lituanistė vertėja nubausta. Šiemet irgi viena knyga nubausta.

„Pirmiausia jūsų užduotis būtų įsteigti viešuosius ryšius, – pasiūlė poetas D. Petrošius. – Net aš, turėdamas visokių interesų, tik prieš savaitę pradėjau skirti VLKK ir VKI. Matyt, ne tuos interneto portalus, ne tuos laikraščius skaitau, nes nematau mano poreikius tenkinančios diskusijos apie kalbą. Kas yra taip, kas – ne taip. Arba statistikos: kiek kas kokių klaidų pridarė.“

A. Dambrauskas priminė, kad jau daugiau kaip 20 metų kiekvieną pirmadienį VKI kalba per Lietuvos radiją, yra vienintelė šalyje veikiančių inspekcijų, kuri turi nuolatinę rubriką, ir apie savo darbus smulkiai išdėsto: ką tikrina, kaip reaguoja, kam kokius raštus išsiuntė, dėl kokių klaidų. Ką ir kalbėti apie įstaigos tinklalapį bei galimybę paskambinus klausti.

Parengė Milda Kniežaitė

LZnaujas