Neringa Butnoriūtė. Sodrus tuštumos išgyvendinimas

Prozininkės Danutės Kalinauskaitės knygą „Skersvėjų namai“ išsamiai aptaria literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė. Straipsnis spausdintas „Naujajame židinyje“.

Viena pažįstama prozininkė, pasirodžius trečiajai Danutės Kalinauskaitės knygai Skersvėjų namai, atsiduso: „Ačiū Dievui, nors ji dar neparašė romano“. Suprantu, reguliariai ima atrodyti, kad trumpąją prozą rašyti patinka klasikams arba debiutantams. O Kalinauskaitė – nei viena, nei kita, knygas leidžia retai (rinkinys Niekada nežinai pasirodė 2008 m.), bet nekelia klausimo, ar vis dar nepopuliarią trumposios prozos teritoriją „gina“. Ir vis dėlto jos tekstai ne pirmąkart patenka į Kūrybiškiausių ir Metų geriausių knygų sąrašus. Juos jaukintis galima ir be progos perskaičius kultūrinėje spaudoje, ir šiame rinkinyje daugelis bus pažįstami.

Nors novelė savaime reiškia trumpos apimties kūrinį, kalbėdama apie Kalinauskaitės prozą turiu nepiktai pripažinti – tai neproporcingai prieštarauja prie teksto praleistam laikui. Kai visko šiam pasaulyje ir norisi, ir reikia kuo greičiau, autorė primeta tironiją – tirštus, iki smulkmenų išnarstytus ir niuansais apauginamus tekstus. Iš pradžių stebina, kad beveik kiekviename sakinyje paliktas grūdelis (archajiškas žodis, pagauli, atpažįstama šiuolaikinė detalė, humoro dulkė, daug netikėtų palyginimų), vėliau pripranti ir beveik jo reikalauji kaip būtinybės. Šiuo atveju Kalinauskaitės kalbos jausmas prikausto ir verčia pasitempti. Nepamenu kito lietuvių prozininko, kurio veikėjo autentiškumą taip gerai nusakytų ne charakteringa išvaizdos ar jį supusios aplinkos detalė, bet kalba kaip pirmasis skiriamasis ženklas. Kalinauskaitės novelėse ji pozicionuojama kaip viena svarbiausių ne tik raiškos priemonių, bet labiau žmogaus kultūrą ir gyvybingumą atspindinčių veiksnių: kalba lemia jo manieras („romi moteris, siuvėja, prie „i“ žodžio pradžioje visur pridėdavusi „j“, p. 7), komunikaciją ir išsilavinimą (iškalbingos atrodo cituojamos šveplos SMS žinutės, pagal santrumpą galima numanyti, kad „mažaraščiai paprastai užrašo visą žodį: „rukštynės“, p. 48). Veikėjams nebūtina prabilti dialoguose, bet kalba vienu žingsniu priekyje – visa tai jau įskaityta kaip pase. Visi devyni knygoje publikuojami Kalinauskaitės tekstai paremti tuo suokalbišku numatymu, kuris padeda įspūdingai charakterizuoti, teikti psichologiniam tipažui pagrindą, bet ne iš anksto pagal jį teisti.

Simptomiškas yra ir Skersvėjų namų pavadinimas. Jis apgalvotas, skambus ir apima platų prasmių spekt­rą. Man šiuo atveju atrodo svarbu – judesį (siužetą) bei patikimą atmosferą (tarsi erdvę, plg. „kaip namie“). Jie yra ir šios prozos varikliai, per jų santykį ryškėja autorės prozos ypatumai.

Pirmiausia dėl minėtos autorės pasitelkiamos daiktų ir kontekstų tironijos, novelėse iš tiesų akivaizdžiai daug veiksmo. Taip dažnai atrodo dėl tranzityvaus siužeto (šeima važiuoja automobiliu, baikeris grįžta į gimtinę, tėvas su sūnumi plaukia upe), bet dar dažniau todėl, kad judesys yra išprovokuojamas ir maži dalykai padeda priskaldyti stambių pliauskų (pavyzdžiui, egzistencinis suvokimas, kad ir nieko neveikdamas „eini senyn“, iš rasto pirkinių sąrašo reikia išgliaudyti frazę, kuri tampa atskira istorija). Skersvėjų namai pristatomi kaip eigos rezultatas ir veikia esamajame laike (skaitant skleidžiasi, kartu su distanciją išlaikančia pasakotoja judame drauge).

Jeigu žvelgtume į novelių turinį, pamatytume, kad skirtingų patirčių turinčių Kalinauskaitės veikėjų pasaulyje dabartis taip pat gerokai aktualesnė už praeitį. Pastarosios parankinės – atmintis ir istorija – jau ne pagrindinės intrigos vedlės. Praeitis vis mažiau pasitelkiama kaip rekonstrukcinis veiksnys, o labiau inkliuzinis, jau tik subjektyvokas pasakojimas, kurį senelė Mikalina pagražindama perteikia Lietuvoje viešinčiai vokietei. Net jei ketinama prisikasti iki Napoleono armijos laikų, akivaizdu, kad toli gražu nebe viską tekste lemia iškiliai skaudūs istoriniai faktai ar socialinė padėtis. Veikėjams likimo kategorija jau taip pat negalioja – savaime jie nėra niekaip drastiški ir neverčia rinktis palaikymo pozicijos (pavyzdžiui, nėra pastarųjų metų prozai būdingo nuskriausto emigranto ar bėdžiaus alkoholiko, buvusio kagėbisto).

Kas tada svarbu? Formalus ir amžinas priklausymas tai pačiai giminei. Vis dėlto šeimos kaip pamatinės neginčijamos grandies (buvimo „kaip kumštis“) samprata Skersvėjų namuose jau sutrūkusi, o saują savarankiškų individų sieja tik partnerystė. Pavyzdžiui, ryški ironija novelėje „Suvyniok ugnį į popierių“ – pasakotoja eina susitikti su kažkokiu Mario, už kurio nutekėjo jos vyro pusbrolio duktė, „Dryžuotuose“ aplanko atėjūnas vyro pusbrolio Jaroslavo sūnus. Priklausymas tai pačiai šeimai (dar toliau – giminei, genčiai, tautai) – beveik nieko nepasakantis, bet tebėra susiklostęs pažeidžiamiausias tarpusavio ryšys. Jis atskleidžia, kad artimasis, savas kasdieniškose aplinkybėse lengvai virsta tolimasis, svetimas, beveik bet kuris žmogus, vyro ir moters bend­rystė nuolat skiriasi į dvi dalis ir apskritai kiekvieną palieka jaustis individu. Tai parodyti reikšmingiau ir sudėtingiau už viešinamą, visad numanomai manipuliatyvią hierarchiją (poroje būti gerbiamu chirurgu ir „tik“ redaktore, vyru ar moterimi, tėvu ir vaiku).

Nuolat pasirinkdama smulkius segmentus (tarsi kalbama ne apie tautą, o šeimą), Kalinauskaitė preciziškai fiksuoja stambiu rakursu nematomus lūžius, įvykstančius mentalinius bei kartų pokyčius, ir pasiekia sinekdochos efektą. Tad Skersvėjų namuose bet kokios tarsi savaime pasirodančios simbolinės (socialiai, politkorektiškai) situacijos paverčiamos šalutinėmis. Daugiau lemia iš pirmo žvilgsnio trumpalaikės mados, tarsi mažosios epochos, primetančios vis naujus mąstymo šablonus. Į juos jautriausiai reaguoja viduriniosios kartos atstovai (autorės bendraamžiai), kuriems vaikai kelia mikrodilemą, į ką atsigimta – motinos ar tėvo frontą, kas jie tokie, o vyriausieji pristatomi kaip nepriklausomos, savaip herojiškos jau praėjusio amžiaus figūros. Kai pastaraisiais metais išleidžiama teminių/idėjinių prozos rinkinių (pavyzdžiui, Juttos Noak Du lagaminai, Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Renatos Šerelytės Hepi fjūčer), į tokią „smulkmenų tironiją“ linkusi Kalinauskaitės knyga šiame kontekste atrodo gerokai lankstesnė ir atviresnė.

Kita vertus, ar galime kalbėti, kad tai, ką rašo Kalinauskaitė, yra aktualu? Manau, visa jos proza provokuoja šį klausimą ir perša mitologinio Jano vaizdinį. Juk paradoksalu, kad norėdama kalbėti apie dabartį, autorė renkasi lėtaeigę strategiją, teberašo apie fundamentalų ir lietuvių prozai itin būdingą segmentą – kreipiasi į šeimą, mielai gliaudo smulkučius jų sagoms tinkamus niuansus. Tekstuose implikuojamos literatūrinės nuorodos nukreipia ne vien į XX a. prozos meistrų lobyną – Marquesą, Cortazarą, bet ir vėlyvojo sovietmečio brendusio intelektualo bibliotekos turinį – Ilfą ir Petrovą, Aitmatovą. Galiausiai jos tekstas pasiduoda lietuvių prozos poteksčių, estetinių išgyvenimų ir miglotų nuojautų poetikai. Tad skaitydamas Kalinauskaitės novelę lengvai atsimeni XX a. pabaigoje rašiusius Bronių Radzevičių, Juozą Aputį ar Bitę Vilimaitę. Gausu situacijų, kurios yra ganėtinai statiškos, bet priverstos byloti, papildomos prasmės kyla iš ūkanotų peizažų, gražių, liūdnokų, bet prasmingų akimirkų (veikėjams beveik nereikia aktyviai priimti sprendimų), mažažodžių dialogų (verčiau kaupti, nei išsakyti)… Tikriausiai neklysiu, kad tai tebus viena iš priežasčių, kodėl tekstas vis dėlto skaitomas kaip kažkas saugaus ir pažįstamo, dar kitaip sakytume – tradiciško. Ja besiremdama Kalinauskaitės novelistika neatrodo šiuolaikinė.

Nesunku suprasti ir kodėl, vertindama šią knygą, Jūratė Baranova pasitelkia magiškojo realizmo sąvoką1. Ji gana gerai paliudija, kur link krypsta dėmesys skaitant Kalinauskaitės tekstus – į miglotą teksto „magiją“. Ši autorė priklausė kartai, kuriai didelį įspūdį darė Lotynų Amerikos proza, skaityta laikotarpiu, kai kalbėti apie dvasios reikalus viešai nebuvo priimta, tokia literatūra mokė ir, rodos, tebemoko interpretuoti pasaulį kaip nepaaiškinamų, nujaučiamų ar tiesiog atmosferinių detalių gausą (ką reiškia vien po Nepriklausomybės prozos kokybę kilstelėjęs Saulius Tomas Kondrotas). Kad egzistencinis (dvasinis) įsimagnetinimas yra pageidautinas, patvirtina autorės požiūris apie gerą literatūrą. Kelis kartus anksčiau duotuose interviu akcentavusi savybę sukelti „žąsies odos“ efektą, ji įrašo į „Nekalčiausią archeologiją“ savirefleksyvios prozos tekstą (tarsi jau literatūrą, nebe gyvenimą). Knygoje ši nuostata sąmoningai neatribota nuo itin intymaus santykio: „su egocentrika tai neturi nieko bendra – tu tiesiog kvėpuoji drauge su jais, kartu junti nerimą, širdies dūžius, pulsą, gali net įlįsti į baimes ir išžvalgyti jas iš vidaus. Tu esi viduje“ (p. 61). Būsena nuasmenina tiek autorių, tiek skaitytoją. Tekstas atsiveria kaip erdvė, turinti savo „šiapus“ ir „anapus“. Tačiau ji nėra savaiminė nei rašytojui, nei skaitančiajam, išlieka savotiškas siekinys. Taip Kalinauskaitė kvestionuoja esminę naratyvo savybę sukelti poveikį, o kaip autorė stiliumi stengiasi jį išgauti. Todėl galima nupasakoti, apie ką yra tekstas, bet užmojis – kad nebūtų lengva. Argi ne dėl jo, šiaip jau turbūt trokštamo daugelio rašytojų, apie Kalinauskaitės tekstus tinka kalbėti švelniai mistifikuotai?

Šį siekinį moderniame tekste turi „išvežti“ ir skaitytojas. Juk „[d]aug nereikia, užtenka smulkmenos – pelės pėdų per sustingusius keptuvės taukus. O tada jau [...]. O visa kita – trūkstama, t. y. visa likusį, – jau nusipieši ir pati“ (p. 114). Autorė ne vien tekstą vis išskleidžia akyse (tai paradoksaliai lyg ir tiktų „leng­vam“ tekstui apibūdinti), bet tam pasitelkia minėtą piešimo, kitur – archeologinio šluostymo (atidengimo, tvarkymo) semantiką. Ji taip pat tekstą įveiksmina, tik svarbu – mūsų dabarčiai pristatyti, pamatyti platesnį ir gelmiškesnį jos paveikslą. Šis aspektas Skersvėjų namus artina prie eseistikos, kuri, palaikyčiau Gintaro Beresnevičiaus mintį, Lietuvoje yra labiau literatūros, o ne publicistikos partnerė. Artima tuo, kad į literatūros tekstą pirmiausia žvelgiama kaip į sudėtingą įvairių reiškinių susitikimų erdvę, remiamasi tirštu kontekstų junglumu ir priešprieša banalybei kaip vienareikšmiškumui (juk namai ne vien „židinys“, bet ir „pragarai“, mygtukas „home“ kompiuteryje). Juos rankiodamas nepatiklus turėtų būti ir autoriaus patikėtinis – adresatas.

Kalinauskaitė prozoje taip pat neišvengia intelektualių eseistų pagrindinių „arkliukų“ – sankirtos tarp biografijos ir teksto, todėl kaip Giedrai Radvilavičiūtei galima sumaniai „teisintis“ dėl (ne)tinkamo rašymo („kodėl, girdžiu priekaištą, pirmasis asmuo toks egocentriškas“, „žodžiai sako viena, bet reiškia visai kita ir už to yra dar trys dugnai (kas kita – knygose)“) ir meistrystei rinktis žinomus pasaulinės literatūros kūrinius (Cortazaro ar Aitmatovo) kaip parankinius žanro ir sprendimų pavyzdžius. Visa tai signalizuoja apie rimtą požiūrį į kūrybą ir jos realizaciją. Tokį rezultatą, kuriam nepakanka vien teigti, bet reikia leisti mąstyti ir kuriam… Skersvėjų namuose kartais paprastose situacijose pristinga ironijos. Tarytum susitelkus į autentišką smulkmeną per lengvai praleidžiami daug kartų girdėti ir tose pačiose reikšmėse tebesimurkdantys siužetai ir vaizdiniai. Jų kaip kokio ekskurso (juk tiek daug smulkmenų, juslių sužadinamų vietų) skaitydamas nepraleisi. Pavyzdžiui, plaukimas upe novelėje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ nė karto iš sufleruojamų Letos spąstų neištrūksta. Kaip nenujausi, ką pagalvos novelės „Žmogus, pilnas skersvėjų“ pabaigoje pasirodęs kelyje zvimbiančius motociklus pamatęs toks ikoniškas berniukas?

Gerai, kad Skersvėjų namai kliaujasi tvirta ir drausmingai reguliuojama vidine scenografija. Tai yra sodrus novelių rinkinys, kuris daugeliui, tikiu, tampa nuotykiu. Tad svarbu, bet ne reikšmingiausia, į kurią pusę dviveidis Janas pasisukęs (Kalinauskaitė yra darbšti skaitytoja, paveldėtoja ir laidininkė), o priekaištingumas kyla tik iš bandymo susivokti. Ši knyga sėkmingai išgyvendina tuštumą mėginimu pasaulį apgyventi savo pastangomis. Taip daro gera, išliekanti literatūra, apsiėjusi be pigių triukų.

Naujasis židinys

Bernardinai.lt