Pranas Kniūkšta. Inžinerinė kalbos nepriežiūros ideologija

Keisti dalykai dedasi – 2017 metai paskelbti Lietuvių kalbos kultūros metais ir tuo pat metu pasirodė knyga, kurios autoriai skelbia, kad „tokios kalbos priežiūros, kuri Lietuvoje kultivuojama <…>, nebereikia“. Taigi nebereikia ir kalbos ugdymo, kurio neatskiriama dalis yra ir kalbos kultūra.

Knyga vadinasi „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“, sudarytojai Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys, išleido Naujasis Židinys-Aidai. Ją nuodugniai yra apžvelgusi Rita Urnėžiūtė (Gimtoji kalba, 2017, Nr. 5), ideologinius pagrindus aptaręs Artūras Judžentis (Respublika, 2017 03 24) ir Aldona Paulauskienė (Lietuvos žinios, 2017 03 28). Čia norėčiau kiek plačiau apžvelgti vieną tos ideologijos skelbiamą principą, pagal kurį kalbos priežiūra Lietuvai nereikalinga.

Nepriimtina knygos peršama mintis, kad kalbos priežiūra nereikalingas dalykas. Galima svarstyti tik tai, kokia ji turi būti.

Kalbos nepriežiūros ideologija eina per visą knygą, o ryškiausia ji šeštajame, Loretos Vaicekauskienės rašytame, skyriuje, kur aptariami svarbiausi dabartiniai kalbos reikalai, iš dalies apibendrinama ir visos knygos ideologija. Apie jį ir pakalbėsime.

Nusistatymą prieš tradicinę kalbos tvarkybą rodo skyriaus pavadinimas „Dabartinės lietuvių kalbos inžinerijos karkasas“, kur neminimas nei kalbos norminimas, nei priežiūra, pagrindinė skyriaus tema nusakoma technokratine konstrukcija kalbos inžinerija (kad būtų dar inžineriškiau, pridėtas karkasas). Mechaniška kalbos inžinerijos reikšmė tokį atspalvį teikia ir kalbos priežiūrai, pristato ją kaip dirbtinį ar nereikalingą, bet plačiai paplitusį dalyką. Kalbos inžinerija pripaišoma net švietimo sistemai, kur svarbiausia ne kalbos tvarkyba, o mokymas.

Nuo inžinerijos atskiriamas valstybės ir jos institucijų atliekamas kalbos reguliavimas, jam vadinti sugalvotas kitas suinžinerintas darinys – kalbos nacionalizavimas. Jis turėtų reikšti perdėtą valstybės kišimąsi į kalbos reikalus, bet iš tikrųjų jokio perdėjimo nėra. Valstybė daro tai, kas jai priklauso. Pirmiausia sutvarkė kalbos statuso dalykus: lietuvių kalbą paskelbė valstybine, tokį jos statusą perkėlė į Konstituciją, priėmė valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojantį Valstybinės kalbos įstatymą.

Bet valstybė negali nesirūpinti ir bendrąja kalbos vartosena bei jos būkle. Šias jos pastangas rodo Kalbos įstatymo skyrius „Valstybinės kalbos taisyklingumas“. Jis ir pradedamas nuo valstybės įsipareigojimų: „Valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas“. Kalbama apie bendruosius taisyklingos kalbos principus, atskirų kalbos faktų ir konkrečių normų įstatymas nemini, jas aprobuoti ir prižiūrėti pavedama Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Dėl bendrųjų taisyklingos kalbos reikalavimų autorė nediskutuoja, nors mano, kad toks kalbos reguliavimas turėtų patekti ne į valstybės, o į bendruomenės reguliavimo lauką.

Visai kitaip, atvirai kritiškai, vertinami konkrečių kalbos normų svarstymai, reikalavimai dėl konkrečių formų vartojimo ar nevartojimo. Pasisakoma prieš kalbos priežiūrą pagal taisykles ir pagal nutarimus. Dėl tokio kalbos reguliavimo diskutuojama su Valstybine lietuvių kalbos komisija, kritikuojamas jos priimtas „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“ ir „Kalbos patarimai“. Pastarieji nagrinėjami ypač priekabiai, peikiami, be kita ko, ir todėl, kad šalia patarimų pateikiama draudimų.

Primenama, kad Kalbos komisija aprobuoja ir terminų žodynus. Čia nuo Komisijos autorė pereina prie kalbininkų apskritai ir pažeria keistų priekaištų, iš kurių originaliausias, kad „įsivaizduojamo lietuviškumo skiriamasis požymis yra atotrūkis nuo turinio, funkcijos, (kalbos) kūrėjo tikslų“. O dėl to kaltas manymas, kad lietuviškos raiškos simboliką „žino tik kalbininkai“ (255).

Po tokio lietuviškumo „pašlovinimo“ mokoma elgtis kaip „kitose bendruomenėse“, kur „nėra įprasta kalbą norminti taisymų sąrašais, o grožinę literatūrą laikyti institucinių normų sklaidos priemone“ (255). Ir mums siūloma grožinės literatūros kalbos mokymui nenaudoti. O svarbiausia „kitose bendruomenėse“ kalbos mokymas atskiriamas nuo gramatikos ir nuo žodynų (jie tik „dokumentuoja vartoseną“, bet jos nereglamentuoja). „O štai lietuvių leksikografija iki šiol užsiima kalbos inžinerija“. Ir paaiškina: „kalbos normintojų draudžiami žodžiai žodynuose pažymimi ntk. arba nepageidaujami vartosenos faktai išvis neįtraukiami“ (255).

Formalų mechanišką žodžių pateikimą žodynuose gal ir galima vadinti inžinerija, bet keista, kad tas vardas taikomas kalbos mokymui ir, kaip rodo skyriaus pavadinimas, visokiai kalbos tvarkybai. Minima net kalbos inžinerijos ideologija, kur „pagrečiui naudojami grėsmės kalbai ir kalbininkų ekspertizės argumentai“ (262). Ekspertizių reikšmė čia iškreipta, taip vadinami paprasti kalbininkų teiginiai ir sprendimai. Bet tokios ekspertizės čia pat suniekinamos, nei iš šio, nei iš to atsiranda „manipuliavimas moksline ekspertize“, o kad būtų svariau, pridėta, kad toks manipuliavimas „radosi dar sovietmečiu“.

Kalbininkų veiksmai minimi daugelyje vietų, bet jų turinys ir teiginiai mažai kur aptariami. Daugiausia kalbama apie jų autorius kalbininkus, ir kalbama nepalankiai. Be argumentų ir faktų svaidomasi priekaištais, kad jiems rūpi ne kalbos priežiūra, o iš to gaunama nauda. Jau skyriaus įžanginėje dalyje žadama parodyti, „kaip argumentuojant moksline ekspertize stiprinta normas valdančios kalbininkų institucijos galia“ (246). Bet parodymų nematyti, yra tik šneka, kad kalbos normintojams kalbos reikalai „tėra priedanga nenutrūkstamo rūpesčio savo paties instituciniu statusu“ (274). O „gražiausia“, kad kalbininkų veiksmai „galėjo kilti iš intereso užsitikrinti kalbininko institucijai simbolinį – statuso, galios – ir (iš jo išplaukiantį) ekonominį kapitalą“ (273). Tokio kalbininko, kuris iš kalbos būtų susikrovęs kapitalą, neteko sutikti. Gal tai bus naujosios knygos autoriai, kurie savo projektą vykdo pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą programą.

Kita mokslinių ekspertizių ir kalbos reguliavimo nuodėmė – ryšiai su sovietmečiu ar net sovietinė kilmė. Jau pirmiau minėta, kad mokslinės ekspertizės taikymas normoms konstruoti „radosi dar sovietmečiu“ (262). Kitoje vietoje papildyta, kad sovietinėje Lietuvoje „kalbos kultūra pabrėžtinai susieta su mokslu“ (282). O pagal tai ir dabar „remiamasi sovietine praktika preskriptyvią normos sampratą ir ja grindžiamą kalbos reguliavimą įvardyti kaip kalbos mokslą, o reguliuotojus kaip mokslines instancijas“ (281). Pradedama nuo sovietmečio, tarsi iki jo nebuvo mokslu paremtos mokslo tvarkybos.

Su sovietų laikais ir sovietine praktika gretinami daugelis knygoje nagrinėjamų dalykų. Vienokių ar kitokių sovietų šaknies žodžių galima rasti dažname puslapyje, o kai kur jų ištisos sangrūdos. Antai trečdalio puslapio tekstelyje (272) randame sovietų valdžią, Sovietų Sąjungą, sovietmetį, sovietinius metus, sovietizavimą. Atrodo, ten turėtų būti rašoma apie anų laikų kalbos norminamąjį darbą, bet apie tai vos užsiminta, daugiausia svaidomi priekaištai kalbininkams. Iš pradžių aiškinama, kad jie nėra jokie kalbos gynėjai, nes jų norminamoji veikla „nebuvo taikoma (ir nedarė jokios įtakos) sovietų valdžios sprendimams, susijusiems su lietuvių kalbos statusu“, o „kalbos formų kontrolė (kalbos kultūra) buvo oficialiai sankcionuota“ (272). Toliau priekaištai griežtėja – kalbos priežiūra sutapatinama su cenzūra, tai esąs „laisvos komunikacijos, minčių raiškos varžymas, o per medinę (norminę) kalbą – sąmonės sovietizavimas“. Tai toks norminės kalbos vertinimas! Kuriamas vaizdas, kad sovietmečiu rimto kalbos darbo niekas nedirbo, visi tarnavo valdžiai. Belieka apkaltinti, kad gyveno sovietmečiu ir dar tą sovietmetį vadino tarybiniais metais.

Tiesa, kitur užsimenama ir apie kalbos reguliavimą sovietmečiu, bet ir ten neaišku, ar sovietmečio kalbininkai kalbą reguliavo, ar nereguliavo, pasakyta tik tiek, kad kalbos reguliavimą ir savo vaidmenį sutapatino „su kalbos ir tautinių vertybių gynimu“ (275).

Kalbininkams, ir ne tik kalbininkams, kalba yra kultūros ir tautos dvasinių vertybių aruodas. Tai pripažįsta ir autorė, bet tokios nuostatos aktyviai nepalaiko. Pavyzdžiui, stebisi, kad po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių tarp Lietuvių kalbos draugijos tikslų tebėra „visuomenės kalbinis patriotinis ugdymas“ (258). Panašiai samprotaujama, kad mokyklų vadovėliuose „iškeliamas lietuvių kalbos kaip tautinės reprezentacijos ir tautos kūrėjos vaidmuo“ (294). Kitoje vietoje, jau rodydama ir savo požiūrį, skelbia, jog per mokyklą „bendruomenei diegiamas kompleksas“, kad lietuvių kalba „esanti dvasingumo srities dalykas“ (307–308). (Atsiribojimą nuo dvasingumo rodo žodis kompleksas ir dalyvinė teiginio forma esanti.) Toliau kalbos branginimą vertina atvirai nepalankiai – gretina su konfesiniu fanatizmu ir aktyvų kalbos gynimą vadina kalbos kulto paūmėjimu. O pačioje skyriaus pabaigoje kalbos gynimo idėja pavadinama pseudopatriotine (310).

Be argumentų ir faktų svaidomasi priekaištais, kad kalbininkams rūpi ne kalbos priežiūra, o iš to gaunama nauda.

Pastarasis teiginys nėra temos apibendrinimas, bet nėra ir atsitiktinė replika. Tai bendresnių tendencijų apraiška. Yra žurnalistų, politologų, istorikų ir kitokių neoliberalų, kurie panašiai kalba apie Lietuvos istorijos ir kultūros dalykus. Knygos autoriai jų ideologiją mėgina taikyti ir kalbai. Vis dėlto kalbos patriotinės reikšmės tema knygoje antraeilė ir su kalbos priežiūra tiesiogiai nesusijusi.

Kalbos priežiūra ir požiūris į ją – aktuali tema. Tačiau nepriimtina knygos peršama mintis, kad kalbos priežiūra nereikalingas dalykas. Galima svarstyti tik tai, kokia ji turi būti. Reikia pripažinti, kad ji negali apimti visos vartosenos ir varžyti kalbos laisvės. Pagaliau priežiūra ne vien kontrolė. Pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ tai ir saugojimas, globojimas, galima pridėti – ugdymas, puoselėjimas ir visus juos apimanti kalbos tvarkyba. Skyriaus autorė neigia visokią kalbos priežiūrą – valstybės institucijų vardu vykdomą kalbos reguliavimą ir atskirų kalbininkų sprendimus bei rekomendacijas. Kalbininkai dėl to savo pareigos prižiūrėti kalbos vartoseną neatsisakys, savo darbą dirbs kaip dirbę, paisydami kalbos dėsnių ir gramatikos. Gal ne visai kaip dirbę, mat iki šiol taisydavo kalbos trūkumus, dabar reikės kovoti ir su kalbos klaidas ginančiais neoliberalais, skleidžiančiais kažkokią „manipuliacinę masių inžineriją“ (309). Savo straipsnį citata pradėjau, citata ir baigiu.

LZnaujas