Pokalbiai virto knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Šiomis dienomis leidinys pasirodys knygynuose, o gruodžio 15-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje įvyks jo pristatymas skaitytojams.

Kalbėti apie save nenorėjo

Germanistė, teatrologė, ilgametė „Atviros Lietuvos fondo“ tarybos pirmininkė prof. I. Veisaitė niekada nesileido į atsiminimus, nerašė dienoraščio. Tad į A. Švedo pasiūlymą kalbėtis apie praeitį iš pradžių žvelgė kiek dvejodama.

„Nesu linkusi kalbėti tokiomis temomis, nenoriu grįžti į praeitį. Man kur kas svarbesnė dabartis ir kokią ateitį ji mums žada“, – kalbinama knygos bendraautoriaus, per tiesioginę DELFI TV konferenciją teigė profesorė.

Pokalbiai jai tapo nemažu iššūkiu. „Supratau, kad žiūrėjimas į praeitį, mėginimas suvokti, kas su tavimi įvyko, yra savotiškas atsisveikinimas su gyvenimu. Buvo įdomu, tačiau vis tiek visada galvoju apie ateitį“, – pakartojo I. Veisaitė.

Anot A. Švedo, profesorė per gyvenimą sutiko labai daug žmonių. Ji studijavo Vilniuje, Maskvoje, Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), dirbo įvairiose srityse. Tačiau jai niekada nekilo mintis sudėti savo prisiminimų į knygą.

„Tai gana skausminga: turi pasakoti, kas buvo iš tiesų – atvirai, nieko nenutylint. Nebuvau tam pasirengusi“, – prisipažino profesorė ir, būdama smalsi, pasiteiravo Aurimo, kodėl šis, parašęs monografijas apie istoriką Edvardą Gudavičių, dailininką Petrą Repšį, kino režisierių Almantą Grikevičių (su bendraautore Lina Kaminskaite-Jančoriene), atkreipęs dėmesį į ją.

„Intuityviai ieškojau žmonių, kurie savo gyvenimo istorijomis perteikia skirtingų epochų atspindžius. O jūs ne tik gyvenote, bet ir kūrėte istoriją!“ – pabrėžė A. Švedas.

Tragedija yra suvokta

Knygos autoriams sunkiausia buvo kalbėtis apie vieną tamsesnių Lietuvos istorijos tarpsnių – Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą, asmenines profesorės netektis. „Mes, istorikai, operuojame faktais ir skaičiais, mokame atpasakoti įvykius. Tačiau nežinome, kaip kalbėtis su juos išgyvenusiais žmonėmis“, – prisipažino A. Švedas.

Pasak jo, Holokausto tema jiedu su profesore labiau tylėjo, nei kalbėjo. Tad visai simboliška, kad šis knygos skyrius yra pats trumpiausiais – vos penki puslapiai.

I. Veisaitė kiek paprieštaravo – nebūtina visko išsakyti. „Esminiai dalykai knygoje išliko, nors ta tema ir neišsemiama, ir labai skaudi. Man regis, dabar daug kas pasikeitė, tragedija yra suvokta. Ypač gerai ją įsisąmonino jaunimas. Tai mane nepaprastai džiugina. Mirusiųjų neprikelsime, bet jei užjausime, jei suvoksime, kad Lietuvoje atsitiko didžiulė tragedija, – bus labai daug“, – pabrėžė ji.

Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, Janos Ross režisuotas spektaklis „Mūsų klasė“, Daivos Čepauskaitės pjesė „Duobė“, Atminties maršas Molėtuose, kuriam didžiulį impulsą davė Mariaus Ivaškevičiaus tekstai DELFI portale, Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ – daug vilčių teikiantys ženklai.

„Galbūt istorikai teisūs sakydami, kad apie sunkiais temas, senelių ir prosenelių paslaptis išdrįsta kalbėtis tik anūkai ir proanūkiai“, – apibendrino A. Švedas.

Panašūs procesai vyko ir Vokietijoje. „Diskusija apie Holokaustą ten prasidėjo po 30 metų nuo įvykių. Tačiau šiandien vokiečiai tą kuprą nusimetė, galutinai pripažino savo kaltę ir tapo pavyzdžiu, kaip elgtis su sunkia praeitimi“, – teigė I. Veisaitė.

Augo su savo studentais

Profesorė su malonumu prisiminė Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) prabėgusius metus. „Dirbau su jaunais žmonėmis ir „augau“ kartu su jais, išgryninau savo vertybes. Kai man studentai įteikė medalį – tokį kartoninį paveikslėlį – už laisvės dvasią „skęstančiame Titanike“, buvau labai laiminga. Vertinu ir myliu savo studentus, su daugeliu jų likome draugai. Vienas geriausių mano auklėtinių režisierius Gintaras Varnas parašė, kad padėjau jiems iš „homo sovieticus“ tapti „homo europicus“ – geresnio įvertinimo negalėčiau tikėtis“, – džiaugėsi profesorė.

Teigė iki šiol susitinkanti su jaunais žmonėmis. „Jie – mano viltis, ir, manau, mes turime ateitį. Nebent subombarduotų, – šyptelėjo I. Veisaitė, turėdama omenyje agresyvią Lietuvos kaimynę. – Lietuvoje lankęsis šviesaus atminimo Izraelio prezidentas Shimonas Peresas gražiai pasakė: „Izraelio ir Lietuvos istorija turi daug bendro. Abi valstybės sunkiai iškovojo laisvę, kurią reikia ypač branginti. Ir abi turi dramblius kaimynus, su kuriais sunkiai susitvarkome.“

Atsisakyti to prakeikto nuolankumo

Didžiausia laimė jai buvo pamatyti Sąjūdį ir nepriklausomybės atgavimą. „Kiekvienas mūsų tapo istorijos kūrėju. Tokius dalykus gali išgyventi tik kartą, – sakė I. Veisaitė. – Po to mes nuklydome į lankas. Manęs netenkina, kas šiandien vyksta. Jaudinuosi ir dėl mūsų, ir dėl pasaulio ateities.“

Pasak jos, vokiečių rašytojas Thomas Mannas savo kūrybinį kelią pradėjo kaip savotiškas dekadentas, buvo daug kuo nusivylęs. Tačiau kai atėjo nacių valdžia, suprato, kad nebegalima sau leisti pesimistinių, šopenhaueriškų nuotaikų. Reikia veikti.

„Jis skatino optimistiškai žiūrėti į ateitį, tikėti ir ką nors daryti. Jo pozicija man buvo didelė pamoka, – teigė I. Veisaitė. – Šiandien gyvename labai pavojingu laikotarpiu, daug skundžiamės, aimanuojame. Tačiau turėtume veikti ir ginti savo vertybes, išdrįsti būti savimi, atsikratyti, kaip sakydavo Vaižgantas, to prakeikto nuolankumo.“

A. Švedas priminė per pokalbius profesorės ištartą tezę – „mirti man baugu, nes nepamatysiu tiek įdomių dalykų, kurie bus sukurti ateityje“. Profesorė patvirtino – dėl jų tikrai verta gyventi.

„Man be galo įdomūs žmonių kūrybiniai procesai. Kiekviena diena atneša ką nors nauja, atskleidžia naujus gyvenimo aspektus, plėtojasi meninė kalba. Štai režisierius Oskaras Koršunovas statys „Tartiufą“. Nenoriu numirti nepamačiusi, kaip jis šį kūrinį interpretuos“, – sakė I. Veisaitė.