Švietimo konferencijoje „LearnED“, kuri vyks balandžio 12 dieną Valdovų rūmuose, psichologas psichoterapeutas dr. Eugenijus Laurinaitis skaitys pranešimą tema „Kaip praaugti medį, kurį pats augini?“. Pedagogo darbo ir medžio auginimo paralelę jis pasirinko neatsitiktinai: pedagogas savo pastangomis, kompetencija, asmenybe mokinį ne tik praturtina žiniomis, bet ir augina jo paties sugebėjimą mąstyti, žinias gauti, įsisavinti, panaudoti, kurti kažką naujo.

Dirbant pedagoginį darbą vienas svarbiausių dalykų – kad mokinys išmoktų šviesti taip, kaip šviečia jo mokytojas. Tik klausimas: ar jis pats šviečia? Tai yra esminis uždavinys, kurį turi sau kelti absoliučiai kiekvienas mokytojas – ir patyręs, ir pradedantysis, ir būsimas. Kaip tai padaryti? Apie tai – pokalbis su dr. E. Laurinaičiu.

Kodėl pasirinkote būtent tokią paralelę: mokytojo darbą gretinate su medžio auginimu?

Yra viena labai gera sena graikų patarlė, kuri sako: mokytojo darbas nėra įpilti alyvos, jo darbas – uždegti dagtį, kad degtų. Tai turi daug bendro ir su medžio auginimo metafora.

Pedagogas savo pastangomis, kompetencija, asmenybe mokinį ne tik praturtina žiniomis, bet ir augina jo paties sugebėjimą mąstyti, žinias gauti, įsisavinti, panaudoti, kurti kažką naujo. Vienas svarbiausių dalykų – kad jis išmoktų šviesti taip, kaip šviečia jo mokytojas. Klausimas: ar jis pats šviečia? Tai yra esminis uždavinys, kurį turi sau kelti kiekvienas mokytojas.

Medžiai yra tai, kas duoda deguonį mūsų planetai. Lygiai taip pat kūrybiškumas ir mokėjimas žinias ne tik turėti, bet ir jomis naudotis, dauginti, yra tai, kas lemia, kur juda visuomenė, kur link eina visos žmonijos progresas. Todėl man medžio metafora yra ypač tinkama tam, kad mes suprastume, kaip dirba ar turi dirbti mokytojas kartu su savo mokiniais.

Būtent – kartu su savo mokiniais?

Žinoma. Kad medžiai galėtų augti, jie turi turėti pavyzdį, medį, kuris yra aukštesnis už juos. Juk pagrindinis bet kurio mokytojo noras – kad mokiniai jį praaugtų. Žinoma, tai – idealas, bet to būtina siekti. Tai yra svarbu tam, kad parodytume, kas yra augimas. Mes patys įgyjame naujų žinių, keičiamės priklausomai nuo to, kaip keičiasi visuomenė, pasaulis aplink mus. O jis labai keičiasi. Taigi šis mokėjimas nesustoti patiems yra pavyzdys mokiniams irgi nesustoti.

Atrodytų, kiekvieno – ir patyrusio, ir pradedančiojo, ir būsimo – mokytojo tikslas aiškus: augti kartu su mokiniais. Kaip tai padaryti, nuo ko pradėti?

Pirmiausia reikia užduoti sau klausimą: ar esu pasiruošęs suvokti, kad visą gyvenimą turėsiu mokytis? Ne mokyti, o būtent mokytis. Ir mokytis labai įvairių dalykų: augti ne tik savo dėstomoje disciplinoje, bet ir – svarbiausia – asmeniniame bendravime, kuris yra pagrindas norint mokytis kitus. Dažnai pritrūksta to mokėjimo suprasti asmenybes, vaikus, kurie yra aplink mus. O kad galėtume ta daryti, turime gebėti matyti patį save kaip asmenybę, įvertinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses.

Ką mokytojas gali daryti, kad tas šalia esantis medis nepradėtų augti kreivas?

Pirmiausia privalome suvokti, kad mokytojas turi gana ribotą įtaką tam, kaip galų gale asmenybė vystosi. Juk didžioji dalis įtakos asmenybei formavimuisi yra šeimoje. Tas suvokimas, kad aš kažką galiu padaryti, bet kažko – negaliu, yra labai svarbus.

Kai kalbame apie kreivumą, turime kalbėti apie tos asmenybės bėdas, kilusias iš kažkokio deficito jo augimo procese namuose: ko jis negavo, kas jam galėjo būti labai reikalinga ir būtina jo ankstyvoje vaikystėje – etape, kuriame mokytojas dar neturėjo jokios įtakos.

Mokytojas gauna medį, kurio tolimesnį augimo procesą gali tik šiek tiek koreguoti. Nenoriu uždėti ant mokytojo pečių pilnos atsakomybės už viską, kas vyksta su tuo žmogumi.

Kita vertus, puikiai žinome, kaip gerai mokiniai pradeda mokytis dalykų, kuriuos moko mokytojai, kuriais jie žavisi, kuriais jie stebisi, paskui kuriuos jie nori sekti. Kiek daug karjerų buvo nulemta to, kurį mokytoją jie mylėjo mokykloje.

Taigi drąsiai galime sakyti, kad vis tik įtakos mokytojai turi daug?

Be jokios abejonės. Mokytojai įtaką daro tuo gyvenimo periodu, kai vaikas, paauglys dar tik pradeda keliauti iš vaiko pasaulio į suaugusiojo gyvenimą. Paauglystėje tėvai jau nustoja būti pavyzdžiu – autoritetu, idealu, kuriuo norisi sekti, tampa kiti žmonės, esantys jo aplinkiniame pasaulyje. Čia mokytojo vaidmuo – išskirtinis.

Kokie įrankiai ar metodai gali efektyviausiai padėti sudominti mokinius, paskatinti juos sekti paskui savo mokytoją?

Bet kuriame darbe, o mokytojo – ypač, dirbame trimis dalykais: tai yra mūsų žinios, įgūdžiai ir asmenybė.  Per pastaruosius kelis dešimtmečius yra įvykusi revoliucija tame, kokie būdai ir metodai yra vertingiausi, efektyviausi mokant mokinius, bandant rasti su jais bendrą kalbą. Ypač turint omenyje, kad šiuolaikinė jaunoji karta labai skiriasi nuo vyresnės ar vidutinės kartos žmonių. Pasaulis stipriai keičiasi, keičiasi ir komunikacijos, informacijos radimo, įsisavinimo būdai. Plačiau apie šiuos metodus ir įrankius kalbėsiu konferencijoje.

Elementariausias patarimas: reikia mokinius traktuoti kaip sau lygiaverčius partnerius šioje kelionėje. Aš negaliu už kitą pasikeisti nei milimetro, vadinasi, kitus galiu ugdyti ir keisti tik keisdamasis pats.  Mano keitimasis kaip pavyzdys yra tai, kuo galėtų užsinorėtų būti ir paskui sekti mano mokiniai. Todėl suvokimas, kad mano paties asmeniniai procesai yra tas pavyzdys, kuris leidžia mokiniams keistis, yra kone svarbiausias argumentas atsakant į klausimą, kodėl man reikia visą gyvenimą mokytis.

Taigi kai kalbame apie mokytojo darbą, jis išties labai panašus į medžio auginimą. Augindami jauną ir mažą medelį suprantame, kad jam augti reikia labai daug pastangų. Kai jis pradeda augti, jį auginančiajam gali kilti abejonių: gal jis jau pakankamai didelis, gal aš jau galiu nurimti, nebedėti daugiau pastangų… Aš galvoju atvirkščiai:  mes turime visą laiką galvoti, kuo mes esame pavyzdžiu tiems, su kuriais dirbame ir kuriuos auginame.

Daugiau informacijos ir registraciją į konferenciją: http://vaikystes-sodas.lt/konferencija/.