Ramūnas Čičelis. Jono Meko kūrybos autobiografiškumas

Jono Meko kūrybos recepcija Lietuvoje iki šiol yra probleminė: dėl itin mažos distancijos tarp autoriaus asmenybės ir kūrybos pastaroji traktuojama kaip sunkiai analizuojama. Kadangi J. Mekas atmeta beveik visą šiuolaikinį lietuvių literatūros diskursą ir remiasi tik labai tradiciniais autoriais (Kristijonu Donelaičiu, Žemaite ir keliais kitais), jo kūrybos tyrinėtojams kartais sunku remtis estetiniais literatūros vertinimo kriterijais, kurių pagrindas – kūrinio meninės vertės klausimas. Eksperimentinių J. Meko sapnų užrašų recepcijos Lietuvoje beveik nėra.

XXI a. antrojo dešimtmečio Lietuvoje jau ne vienus metus prieinami Vakarų pasaulio meno procesus fiksavę diskursai. Analizuojant J. Meko literatūrą ir kiną, svarbus ir specifinis kūrybos lietuviškumas: daugelis jo kūrinių yra paveikti Lietuvos kaimo tradicijų – rodo autoriaus ryšį su gimtaisiais Seme-niškiais.
J. Meko kino recepcija Lietuvoje kelia dar daugiau problemų: dėl sovietmečio suvaržymų Lietuvoje nevyko daugelis XX amžiaus antrosios pusės Vakaruose vyravusių meno procesų, dažniausiai standartiškai kartojama, kad J. Mekas – Amerikos kino avangardo „krikštatėvis“, vengiama gilesnės analizės. Vis dėlto ir Vakarų šalyse J. Meko kinas dažniausiai apibūdinamas gana vienpusiškai: siaurai nagrinėjamas tik kaip dienoraštinė kūryba, kurios daugelis idėjų lieka už analizės objekto ribų, arba kaip bendrojo Vakarų kino istorijos diskurso dalis, kurios specifiškumas ir individualumas yra svarbus tik Amerikos kino avangardo kontekste. Viena iš esminių priežasčių, dėl kurių J. Meko kinas Lietuvoje dažnai vertinamas skeptiškai, yra žinių stoka – Lietuvoje prieinami tik keliolika pačių svarbiausių jo filmų (iš viso filmografijoje – daugiau nei šešiasdešimt kūrinių). Retrospektyvinės jų transliacijos per Lietuvos nacionalinį televizijos kanalą negali užpildyti gilesnio analitinio žvilgsnio spragų. Dar didesnė problema yra ta, jog su J. Meko kinu susiję tekstai (recenzijos, autoriaus užrašai ir kt.) iki šiol nėra susisteminti, todėl prieinami tik asmeniniame autoriaus archyve, kurį jis saugo savo namuose Niujorke, ir Antologijos filmų archyve, kuris yra vis dar gana uždara institucija, neturinti viešo dokumentų katalogo: teisinamasi, jog medžiagos yra itin gausu, todėl nespėjama jos kataloguoti ir apdoroti.
Šio straipsnio tikslas – remiantis fenomenologine metodologija, išanalizuoti J. Meko kūrybos autobiografiškumą, kuriam būdingos filotopinės žiūros ypatybės. Filotopinė žiūra, jos pagrindai kyla iš egzistencinės fenomenologijos filosofinių pažiūrų sistemos: fenomenologiją su filotopija sieja būties samprata, antlaikiškumo idėja, vietiškumo traktuotė, dėmesys verbalinei kalbai, atvaizdo definicija, todėl, analizuojant ir J. Meko literatūrinę, ir kino kūrybą, taikoma fenomenologinė tyrimo metodologija.
J. Meko filmai, būdami prieinami tarptautinei publikai, įvairių autorių nagrinėti kaip amerikietiškojo kino avangardo istorinės pradžios, susiformavimo ir raidos dokumentai. Bene svarbiausias veikalas, kuriame aprėpiama beveik visa J. Meko filmografija iki XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio, – Davido E. Jameso sudarytas fundamentalus straipsnių rinkinys „Išlaisvinti kiną: Jonas Mekas ir Niujorko pogrindis“1. Šioje knygoje publikuojamus straipsnius galima grupuoti pagal tai, į kokius kūrybinius bei socialinius veiklos aspektus autoriai gilinasi: analizuojami J. Meko kino kritikos tekstai, atskleidžiama jo dienoraštinių filmų specifika, J. Meko įsitvirtinimo Niujorko pogrindiniame kultūriniame gyvenime istoriniai kontekstai, jo poezija anglų kalba.
Literatūrinė J. Meko kūryba sistemiškai tyrinėta nedaug. Yra tik keli tyrimai, kuriuose plačiau analizuojami literatūros tekstų kultūrologiniai ir recepcijos klausimai. J. Meko literatūrinės ir kino kūrybos filotopinė žiūra, remiantis fenomenologine metodologija, iki šiol nenagrinėta. Straipsnių autoriai konstatuoja, kad J. Meko literatūrinę kūrybą dėl įvairių priežasčių apibūdinti ir apibrėžti yra problemiška. Dauguma tekstų apie J. Meko knygas yra eseistinių recenzijų pobūdžio, dažniausiai gana paviršutiniškai atskleidžia vos vieną ar kelis aptariamo kūrinio bruožus.
Eilėraščių rinkinys „Dienų raštai“ pirmąkart išsamiau nagrinėjamas literatūrologės Ritos Tūtlytės straipsnyje „Jonas Mekas: „pasaulio, kuriuo galėčiau džiaugtis“ apologija“. Taip pat analizuojama ir J. Meko proza. R. Tūtlytė išsamiai ir detaliai nagrinėja „gyvenimo filosofijos“ įtaką jo kūriniams, apibendrindama, jog J. Mekas, veikiamas Vakarų „gyvenimo filosofijos“ autorių minčių ir įtakos, sukūrė originalius tekstus, kuriuose pateikia savitą gyvenimo ir kūrybos sampratą: „Nevienareikšmis J. Meko santykis su filosofija: jis neseka jokia filosofine sistema, idėjų neplėtoja, pamažu susiklosto netgi kiek parodijinis jo santykis ir su filosofija, ir su rimtumu. Įmanu atpažinti J. Meką kaip gyvenimo filosofą, kuriam būdingas nesisaistymas su sistemine filosofija, maištas prieš akademiškumą, „žinojimą“, nuolatinis klausimų apie save ir savo gyvenimą kėlimas iš savosios patirties“2. Šis teiginys – vienas universaliausių J. Meko kūrybinės visumos apibūdinimų.

 

Tyrimo teorinės prieigos

 

„Filotopija – tai meilės tam tikrai vietai apmąstymas, o filotopai – tai žmonės, turėję arba turintys tam tikros vietos, kurią aš vadinu vietove šiapus horizonto, arba meilės lauku, egzistencinę patirtį, <…> šią vietą ir vietovę – nes vietovė yra daiktiškai artikuliuota ir daiktiškai individualizuota vieta – mes vadinome ir vadiname tėvyne, gimtine arba tėviške“3. Arvydas Šliogeris literatūros ir literatūros filosofijos atžvilgiu laikosi skeptiškai kritinės nuomonės: „Tiek literatūra, tiek ir literatūrinė filosofija sukuria transcendento iliuziją, fiksuoja anapus-ilgesį, todėl geriausiu atveju (kai atsisakoma grubaus fotografizmo ir reportažo) aprašinėja iliuzijos ir ilgesio, taigi – nepakankamumo, emocines struktūras“4. Vis dėlto vėlyvuosiuose darbuose A. Šliogeris pateisina fotografinį mylimos vietos fiksavimą, pavadindamas šį veiksmą ir jo esmę „fotosofija“: „Fotoaparatas (labai reikėtų pirmapradžio lietuviško žodžio) yra antimitinė, antikalbinė mašina, netgi antimašina, „pagoniško“ skepsio dėžutė, paties daikto galimybės pripažinimas, tyroji pasaulio akis, juslinių duočių apoteozė“5. Taigi filotopinė literatūra artima fotografijai, nes literatūros kūrinių autorius į mylimą vietą žiūri ne kaip į vietą anapus, o kaip į vietą šiapus horizonto. Autorius ne primeta daiktams kalbą, o myli individualią vietą, nepaisydamas teksto adresato, kuriam ta vieta jau bus anapus.
„Filotopinis kinas“ yra toks kinas, kurio tikslas yra, neprimetant savo vidujybės, fiksuoti išorinę, anapus objektyvo esančią tikrovę, suvokiant ją kaip Kitą, filmuojančiam subjektui6 tarpininkaujant tarp vizualiojo komercinio Amerikos, neorealistinio Europos kino diskursų ir vizualiai nebylaus daikto, kol filmuojantysis save decentruoja kaip nereikšmingą subjektą žiūrovo ir kine užfiksuotų daiktų akistatoje. Filotopinė kino autobiografija – tai filmuojančiojo pasakojimas ne apie save, bet apie chronologinės tvarkos neišlaikančius susitikimus su Kitu – žmogumi ar daiktu.
Tyrimui svarbus struktūralistinis Roland’o Barthes’o „atvaizdo“ apibrėžimas. Pasak teoretiko, „atvaizdą“ galima apibrėžti paradigminiu ir sintagminiu požiūriais: „Viena vertus, atvaizdas yra paradigminė konotacijų kondensacija; <…> kita vertus, atvaizdas – tai sintagminė seka denotacijos lygmenyje“7. Mums svarbesnė yra atvaizdo kaip sintagminės sekos samprata, nes filotopiniame kine, kurio šaknys glūdi Europos kino neorealizme, dominuoja denotacijos, o ne konotacijos tikslai.
„Filotopijos“ terminą pirmą kartą lietuvių filosofijoje 1990 metais pavartojo A. Šliogeris savo veikale „Būtis ir pasaulis“. Pasak autoriaus, „filotopija“ – „tai naujadaras, <…> sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių „mylėti“ ir „vieta“8. Tiesiogiai remdamasis termino etimologija, A. Šliogeris formuluoja filotopijos – meilės vietai šiapus horizonto apmąstymo – apibrėžimą9.

 

Filosofijos tyrinėtoja Jūratė Baranova, pristatydama ir aiškindama „filotopijos“ sąvoką, akcentuoja A. Šliogeriui svarbaus daiktiškumo imanenciją: daiktiškąjį santykį su tikrove patiriantis žmogus už daikto neieško transcendencijos: „Sokratas pastūmėjo Platoną žengti anapus – pasitikėti labiau transcendencija nei imanencija. A. Šliogeris daro atvirkštinį ėjimą – veda mus atgal į prarastą imanencijos rojų“10. Knygoje „Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos“ jos autorė ignoruoja filotopo transcendenciją daikto link – neužsidarymą vidujybėje. Be to, J. Baranova atkreipia dėmesį, kad „A. Šliogeris yra nuolatos rašantis ir mąstantis „tarp“ filosofijos ir literatūros autorius“11. J. Baranova, remdamasi A. Šliogerio veikalu „Niekis ir Esmas“, apibendrina, jog A. Šliogerio filotopija kyla ne vien iš meilės vietai ir daiktams joje, o ir iš meilės kalbai – neįmanoma mylėti daiktų, nemylint kalbos, tik sutaikius šias dvi priešybes meilė vietai gali būti apmąstyta12. Veikale „Bulvės metafizika“ A. Šliogeris arba neigia kalbos svarbą, arba – tai itin svarbu – prabyla apie „išsivadavusią“ ir daiktus globojančią kalbą: „Kalba turi susinaikinti kaip „diskursas“ ir tik tada ji atsiveria kaip kalba“13.
Filosofijos istorikė Irena Gaidamavičienė, remdamasi A. Šliogerio veikalu „Konservatoriaus išpažintys“, filotopinį mąstymą apibūdina kaip priešingą ilgaamžei Vakarų metafizinės filosofijos istorijai14. Nemetafizinio santykio su daiktu problematikos analizę I. Gaidamavičienė papildo paradoksaliu teiginiu, jog „kiekviename daikte pirmiausia yra užkoduota tam tikra dvasinė energija. Daiktas yra žmogaus kūrinys“15. Tokia filotopijos interpretacija prieštarauja daikto kaip transcendencijos nereikalaujančios tikrovės sampratai (pasak A. Šliogerio) ir uždaro filotopą į tai, ko jis, anot filosofo, labiausiai vengia – tik-žmogiškumą.
Filosofijos tyrinėtoja Agnieška Juzefovič teigia, kad A. Šliogerio filotopija – tai „meilė gimtajam kraštui, „vietovei šiapus horizonto“, plačiau pažvelgus – tiesiog kaip būtis“16. A. Juzefovič tapatina A. Šliogerio filotopiją su būtimi, nes mąstymas sutampa su būtimi, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip suprantama būtis. Autorė itin akcentuoja, jog A. Šliogeris pragmatiškąjį, vartojimo, mokslinį santykį su daiktu keičia tokiu santykiu, kuriame daiktas yra būties fenomenas17.
Ir A. Juzefovič, ir estetikos tyrinėtojas Antanas Andrijauskas tvirtina, kad A. Šliogerio filotopija yra ne mokslinė teorija, metodologija, o žiūra: „Tikroji filosofija A. Šliogeriui ne mokslas, o pasaulėžiūros, didžiai asmeninės būtiškosios patirties išraiška. Filosofija jam yra mąstymas, nukreiptas į būties atvirumo vietą, kurioje įvyksta būties atsivėrimas mirtingajam“18. A. Juzefovič apibendrina priežastis, kodėl A. Šliogerio filotopinė žiūra nėra mokslinė teorija ir metodologija: jo veikalų interpretacijos yra prieštaringos; daugelis jo knygų polemizuoja tarpusavyje; pagrindinės sąvokos neturi fiksuotų apibrėžimų19. Prieštaringi A. Šliogerio teiginiai ir sąvokų turinys – tai oksimoronai, kurie dažniausiai yra būdingi autentiškai žiūrai, bet ne sisteminei teorijai ar metodologijai. Pasak A. Andrijausko, A. Šliogeriui kaip filosofui uždara loginė ar filosofinė sistema nepadeda ieškoti egzistencinės tiesos20. Filotopijos kaip ne mokslinio, o žiūros, filosofavimo statusą įtvirtina A. Šliogerio požiūris į filosofijos istoriją ir jos tyrinėjimus: jis tvirtina, kad filosofijos tyrimą, „grindžiamą istoristine filosofijos samprata, galėtume pavadinti moksliniu arba tiriamuoju. Tyrinėjimo tikslai gali būti įvairūs: paaiškinti, ką mąstė vienas ar kitas praeities filosofas, atskleisti vienos ar kitos filosofijos atsiradimo priežastis, nulėmusias kalbinę išraišką ar problematiką, ieškoti vieno filosofo įtakos kitam, lyginti įvairiose epochose ar civilizacijose egzistavusias filosofines sistemas ir t. t. Laikydamasis šio požiūrio, į kokią nors filosofiją tyrinėtojas žvelgia kaip į negyvą praeities faktą, nebeturintį jokios svarbos dabarčiai“21.
Apibrėžiant „filotopinę būtį“, svarbu tai, kad, prieštaraudamas A. Juzefovič, kuri tapatina A. Šliogerio filotopiją ir būtį, A. Andrijauskas filotopijos pagrindu vadina ne mąstymo ir būties tapatybę, o „iš Kierkegaard’o ir Hegelio polemikos išsirutuliojusį būties ir pažinimo nepriklausomybės principą“22. Pasak A. Andrijausko, komentuojančio A. Šliogerio filotopinės būties sampratą, pažinimas Vakarų filosofijos tradicijoje pirmiausia orientavosi ne į būtį kaip konkretybės apmąstymą, o į būties kategoriją, „tarsi būtį“23. Taigi filotopinė būtis yra priešinga tradiciniam Vakarų filosofijoje pažinimui.
A. Šliogerio „filotopinės būties kaip santykio su daiktu ir vieta“ apibrėžimas yra susijęs su Jeano Baudrillard’o plėtota simuliakro ir simuliacijos teorija, pagal kurią vieta šiuolaikiniame pasaulyje yra simuliakras, neturintis substancijos, nežymintis konkretybės, nesusijęs su referencija: „Teritorija nebeina pirma žemėlapio ir negyvuoja ilgiau už jį. Nuo šiol žemėlapis eina pirma teritorijos – simuliakrai eina pirma – jis gimdo ją ir <…> šiandien būtent teritorijos skutai palengva pūva skersai išilgai žemėlapio. Tikrovės, o ne žemėlapio liekanos išnyra šen bei ten dykumoje, kurią palieka po savęs ne imperija, o mes“24, o filotopinė būtis – tai žmogaus, vietos ir daikto substancialumas.
Kita vertus, knygoje „Bulvės metafizika“ A. Šliogeris kelia klausimus: kas slypi už daikto – iš ko randasi būtis? Kas slypi daikto būtyje? „Tačiau kas gi yra tas prasmės minimumas, glūdintis būties fenomene? Forma? Eidas? Tamsa? Tyla?“25 Filotopijos riba brėžiama ten, kur lieka neaišku, kodėl daiktas nenurodo į dar vieną tarsi-būties variantą, kodėl daiktas yra tikresnis nei dar vienas simuliakras, kas slypi ir ar slypi daikte. Vienas iš galimų atsakymo variantų, apie kuriuos kalba A. Šliogeris, yra tas, kad daikte slypi tyla: iškėlus klausimą, filotopui lieka klausytis tylos26. Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris veikale „Būtis ir laikas“ tvirtina, jog daiktas kaip būties fenomenas yra čia-būties būdas: „Visos čia-būties būties struktūros, o kartu ir fenomenas, atsakantis į šį „kas?“ klausimą, yra jos būties būdai“27. M. Heideggeris, kaip ir A. Šliogeris, tvirtina, jog būtis yra baigtinė, kad už jos slypi mirtis28, A. Šliogeriui „vienintelis mirtingasis yra žmogus“ – daiktai tik nyksta, tačiau nemiršta29. A. Šliogerio filotopinė būtis baigiasi ten, kur prasideda Niekis – anapus juslinės vietovės šiapus horizonto: „<…> horizontas, regimas filotopiškai, <…> mano žvilgsnį pritvirtina prie štai šito daikto tiesioginės atverties“30. Niekis filotopo žiūroje apibrėžia tai, ką tradicinė metafizinė Vakarų filosofija vadino „Būtimi“ ir „Dievu“ – kalbą, formą, santykį ir transcendenciją. Metafizinėje filosofijoje Būtis pasiekiama kalbant ir už daikto grynuoju santykiu ieškant abstraktaus dieviškumo, pirmapradės formos, absoliutaus kūrėjo, vienio. Pagal filotopijos žiūrą visa tai – Niekio ir mirties apibūdinimai31. Filotopo santykis su tikrove yra daiktiškasis, substancialia kalba (ši suprantama kaip substanciją turinti kūryba – pavyzdžiui, poezija) siekiama globoti daiktus, jų netranscenduojant ir kūryba priešinantis daiktų vartojimo santykiui, Niekiui ir nebūčiai: „Nuo vartojimo prasideda elementari žmogaus kaip gamtinės ir kaip socialinės būtybės egzistencija, kuri, atsirėmusi į pirmapradį vartojimo pagrindą, toliau gali kilti į žmogiškojo būvio aukštumas – politiką, religiją, mokslą, meną ir metafiziką“32. Šis teiginys, išsakytas knygoje „Niekis ir Esmas“, prieštaringas, nes vėlesniuose veikaluose A. Šliogeris visą tradicinę politiką, religiją, mokslą ir metafiziką vadina Niekio pavidalais. „Niekis begalinis, todėl ir jo vardų, sutampančių su nesąmonės – jei kam patinka, pasąmonės – vardais, virtinė nusidriekia į begalybę, neįkandamą jokiam kompiuteriui“33. Radikali išvada: filotopija baigiasi ten, kur Niekis yra tik-žmogiškumas; filotopinė būtis prasideda arba tęsiasi tik ten, kur dar neprasidėjo arba jau baigėsi tik-žmogus – ten, kur jis jau yra laisvas nuo pragmatinio, religinio ir pažintinio santykio34. Instrumentiniai, sakraliniai ir gnostiniai tik-žmogaus interesai žymi filotopijos kaip žiūros ribas.

„Esmo“ sąvoka A. Šliogerio žiūroje traktuojama kaip „įvykis“: „Trans-cendencijos įvykyje Niekis nebesiveržia į Esmą <…>. Esmas beesmis; Esmas neturi būties, nors pasirodo kaip Niekio antipodas <…>. Esmo žaibą kaip transcendencijos įvykį galima pavadinti betarpiškumo įvykiu, Niekio Sūnų atvedančiu į galutinį tašką, už kurio kelio nebėra, nes neįmanoma Transcendencija anapus Transcendencijos“35. Taigi „Esmas“ – tai akcidentinė Niekio įveika, kuri su filotopija susijusi kaip pastarosios veikimas per įvykį, judesį, kad mirtingas žmogus apribotų save būtimi šiapus juslinio horizonto: „Horizontas – tai šaknys, kurias daiktas įleidžia į Esmo humusą“36. „Esmo“ ir „Niekio“ kaip baigtinumo sąvokų santykis A. Šliogerio žiūroje – tai problema, kurią jis prieštaringai sprendžia daugelyje savo veikalų, vienur teigdamas, jog anapus juslinio horizonto – anoniminis Niekis, – o kitur tvirtindamas, jog mirtingą žmogų ištinka „Esmo žaibas“ – įvykis, kuris steigia filotopiją kaip apsiribojimą būtimi šiapus ir saiką.
Aiškindamas filotopinės būties antlaikiškumą ir anterdviškumą, A. Šliogeris remiasi daugeliu M. Heideggerio veikale „Būtis ir laikas“ išdėstytų teiginių. Ilgaamžėje Vakarų metafizikoje būtis yra amžinybės laikas, kuris niekaip nekonkretinamas. M. Heideggeris teigia, jog Rene Descartes’as, kalbėdamas apie „būtį“, iš tiesų praleidžia „būties“ klausimą: „<…> per šią istoriją prieš akis iškyla tam tikros išskirtinės būties sferos ir nuo šiol pirminiu būdu kreipia problematiką (Descartes’o ego cogito, subjektas, aš, protas, dvasia, asmuo), šios lieka neapklaustos dėl buvimo ir savo būties struktūros“37. M. Heideggeriui laikas yra neatskiriamas nuo būties, kuri ir kyla iš laiko, nebūdama nei metafora, nei vaizduotės kūrinys. Būtyje M. Heideggeriui jau nėra įprasto metafizinio objektyvumo, kurį postulavo R. Descartes’as ir pozityvistai: „Perimdamas Descartes’o ontologinę poziciją Kantas praleidžia esminį dalyką: čiabūties ontologiją“38. Vokiečių filosofas teigia, kad būtis yra egzistencijos įvykiai ir faktai, tiesiogiai patiriami kaip tos egzistencijos pagrindas. Tuo remiantis, „Būtyje ir laike“ formuluojamas vienas iš veikalo tikslų: „<…> reikia pirmapradiškai eksplikuoti laiką kaip horizontą, buvimą suprantant remiantis laikiškumu – kaip būtį suprantančios čiabūties buvimą39. Būties laikiškumas vokiečių filosofui nėra tai, ką reikėtų analizuoti, – jį reikia tiesiogiai patirti. M. Heideggeris, polemizuodamas su Friedrichu Nietzsche’e, būtį tapatina su laiku, o ne su žmogaus valia. Vietiškumą M. Heideggeris aiškina teigdamas, kad būties vieta yra konkreti vieta, „čia“ ir „dabar“ – Dasein kaip būtis pasaulyje: „Čiabūties visybės egzistencialiai-ontologinė sąranga pagrįsta laikiškumu“40. Būčiai būtinas žmogus, kuris vienintelis iš gyvų būtybių gali susitikti su pasauliu. Kita vertus, žmogus nėra būties priežastis. Žmogus atsakingas už pasaulį, tačiau tą atsakomybę gyvendamas praranda, jos kratosi, atitolsta nuo būties: yra neautentiškas ir patiria nuopuolį, kuris neišvengiamas gyvenant pasaulyje tarp Kitų41. Ir vietiškumą M. Heideggeris radikaliai atriboja nuo ankstesnių R. Descartes’o ir kitų klasikinių filosofų apmąstytų geometrinių charakteristikų, teigdamas, jog būtis yra konkrečiame laike patiriamas konkretaus daikto substancialumas: „Būties idėja, iš kurios kilęs tos „res extensa“ ontologinis apibūdinimas, yra substancialumas“42.
A. Šliogeris, interpretuodamas M. Heideggerio apibrėžiamą būties „laikiškumą“ ir „vietiškumą“, yra dar labiau netradicinis mąstytojas, tęsiantis pirmtako idėjas, jas diskutuojantis ir tolinantis nuo tradicinės metafizikos. A. Šliogeriui, kaip ir M. Heideggeriui, filotopinė būtis kyla ne iš abstraktaus laikiškumo, o iš konkretaus ir substancialaus santykio su konkrečia vieta: „<…> juslinė transcendencija įsirėžia į antlaikiškumą ir anterdviškumą ir kartu lieka pririšta prie akivaizdžių daiktų. Juk vietovė ir vieta irgi neerdviška“43. Tradicinį metafizinį simbolizmą ir vaizduotės įtaką aiškinant būties problemą A. Šliogeris keičia teiginiu, jog žmogus nieko neprimeta vietai ir laikui, kuriame yra, jis tiesiog žiūri į daiktus, jų, skirtingai nei M. Heideggeris, jau nesumuoja žodžiu „pasaulis“ ir dėl to, kad šis žodis prieštarautų vietiškajai ir laikiškajai konkretybei: „Individo atžvilgiu pati pasaulio idėja yra grynoji ideologema. Ši idėja ne tik kad neturi daiktiškojo atitikmens, ne tik kad negali tapti galimos patirties objektu – juolab negali tapti egzistencinės patirties objektu, – bet ji nėra net sąvoka, t. y. apskritai neturi jokios racionalios prasmės“44. Kaip ir M. Heideggeris, A. Šliogeris tiesioginį filotopinį konkrečios vietos ir laiko daiktiškąjį patyrimą kelia aukščiau nei pažinimą. Abiem mąstytojams svarbus ne pažinimo santykis, o patirtis „čia“ ir „dabar“.
Veikale „Bulvės metafizika“ A. Šliogeris, prieštaraudamas ir M. Heideggeriui, apibendrina savo poziciją dėl būties antlaikiškumo ir antvietiškumo: „<…> būtis yra laike ir erdvėje anapus laiko ir erdvės“45. Vietiškumas ir laikiškumas – tai irgi abstrakčiojo mąstymo kategorijos, nes daiktinėje filotopinėje konkretybėje vietiškumo ir laikiškumo apskritai nėra, jis kitų filosofų tik mąstomas, tačiau nepatiriamas, nes visa yra „čia“ ir „dabar“. Pasak A. Šliogerio, vietiškumas ir laikiškumas yra Niekis, grynojo loginio arba metafizinio santykio savastis: „Erdvėlaikis yra Niekio vardas“46. Taigi filotopinės būties antlaikiškumas ir anterdviškumas pagrįstas prieštaravimu metafizinės filosofijos teigiamam laiko ir erdvės objektyvumui ir Edmundo Husserlio bei M. Heideggerio įtvirtintam laikiškumo ir vietiškumo subjektyvumui.
Filotopinis antlaikiškumas – viena pagrindinių A. Šliogerio sąvokų, steigiančių kritiką istorijos atžvilgiu. Ten, kur prasideda istorija, jos pasakojimas, chronologija, laiko slinktis, erdvėlaikis, driekiasi filotopinės žiūros riba. Filotopas niekada netampa, nes žmogus ir žmogiškumas, būdami „Niekio vardais“, negali tapti – Niekis nekuria tapsmo. Klasikinės istorijos subjektas, pasak Georgo Friedricho Hegelio, nuolatos tampa, nes „pažinimas, mokymasis, mokslas, net veikla siekia vienintelio dalyko – ištraukti iš savęs išorėn tai, kas yra viduje, kas yra savaime, ir tapti objektu pačiam sau“47. Subjektas tampa objektu, kad būtų prieinamas galios santykiams. Filotopui svetimas tik-žmogiškasis susirūpinimas savimi, moksliniai, techniniai tikslai. Jis supranta, jog tai, kas žmoguje yra „savaime“, yra Niekis, priešingas būčiai – žmoguje savaime nieko nėra. Filotopas visada renkasi tarp pragmatinio ir daiktiškojo santykio ir visada pasirenka pastarąjį.
Prancūzų filosofas Francois Lyotard’as skiria dvi žinojimo rūšis: pozityvistinę (jai tapsmas reikalingas tam, kad žinojimas būtų valdomas ir pritaikomas; ši žinojimo rūšis yra artima dialektinei G. F. Hegelio filosofijai) ir kritinę (šiuo atveju žinojimo atsisakęs filotopas netampa objektyvizuotu sistemos įrankiu). „Kyla pagunda skirti dvi žinojimo rūšis. Viena – pozityvistinė, kai žinojimas lengvai pritaikomas technikoms, susijusioms su žmogumi ir materija, ir tampa nepamainomu sistemos produktyvumo varikliu. Kita – kritinė, refleksyvi arba hermeneutinė rūšis, kai žinojimas, tiesiogiai ar netiesiogiai tirdamas vertes ir tikslus, priešinasi bet kokiam „pasisavinimui“48.
Filotopinė autobiografija – tai oksimoroninė sąvoka, nes žodis „autobiografija“ reiškia nuoseklų, chronologinį, priežastinį asmens pasakojimą apie savo gyvenimą, o „filotopijos“ sąvoka neigia autobiografijos ypatybes – filotopui gyvenimas kaip priežastinių įvykių seka, laiko slinktis, erdvės kaita neturi jokios prasmės, nes nurodo ne į būtį, o į grynąjį santykį, arba Niekį. Filotopui autobiografijos autorius – mirtį teigiantis asmuo.
Tradicinėje literatūrologijoje autobiografija vadinami rašytiniai tekstai, kurių autorius retrospektyviai žvelgia į savo praeities gyvenimo įvykius ir iš jų konstruoja vientisą savo asmens koncepciją, siekdamas ja įtikinti skaitytoją, jog tie įvykiai iš tiesų buvo realūs ir literatūros tekste rodomi būtent tokie, kokie buvo tikrovėje. Literatūrologė Gitana Vanagaitė cituoja Jerome’o Lejeune’o straipsnį „Autobiografinė sutartis“: autobiografija – tai „retrospektyvus pasakojimas proza, parašytas realaus asmens apie jo paties egzistenciją, koncentruojant dėmesį į individualų gyvenimą, ypač asmenybės istoriją“49. Autobiografijos teoretikai pažymi, kad autobiografijos autorius yra įtikinėjamas kalbinio diskurso – ankstesnių arba savo laiko kultūros ir literatūros tekstų savo autobiografiją pasakoti tam tikru būdu. Savo ruožtu autobiografijos autorius, siekdamas teksto patikimumo, įtikinėja skaitytoją, kad aprašyti įvykiai yra tikri. Iki Renesanso literatūrinės autobiografijos tekstai būdavo labiau susiję su autoriaus gyvenamojo konteksto aprašymu ir vaizdavimu. Nuo Renesanso, išnykus griežtai žanrų hierarchijai, išaugus susidomėjimui privačiu žmogaus gyvenimu, jo individualybe ir vaikyste, autobiografijų tekstai tapo labiau nukreipti į paties jų autoriaus gyvenimo įvykių ir jų interpretacijų aprašymus50. Taigi tradicinė autobiografija irgi yra ambivalentiška: viena vertus, autoriai siekia pasakojimo apie save objektyvumo; kita vertus, vis stiprėja dėmesys savo asmeniui, o ne istoriniam, kultūriniam, socialiniam ar politiniam kontekstui. Vis dėlto ir viena, ir kita tendencija rodo, kad autobiografijos žanras tradiciškai nėra priskirtinas filotopinei literatūrai.
Filotopui tradicinė autobiografija yra beprasmis žanras, nes apeliuoja į retrospekciją – filotopui, esančiam „čia“ ir „dabar“, rašyti apie tai, kas buvo „ten“ ir „tada“, yra neprasminga: „Kalbos demono kerštas hominidui – kalba iškart, ištarus pirmąjį žodį, lemtingąjį Fiat!, atima iš manęs gyvąją dabartį, dabarties gyvastį, vadinasi, ir gyvybę apskritai“51. Nepriimtinas filotopui ir savo asmens koncepcijos konstravimas – žmogus yra nesuvedamas į žodinį pasakojimą, kuriam būtų būdingas vientisumas ir priežastingumo dėsniai individualaus žmogaus gyvenime. Filotopas kaip žmogus yra ne konstruojamas ar formuojamas, o autentiškai patiriantis pirmiausia ne pats save, o daiktus – ne vien tai, kas žmogiška52. Filotopas atsisako diskurso įtakos ir pats neįtikinėja skaitytojų – jo visiškai nedomina praeities įvykių tikrumas ir siekis tą tikrumą įrodyti skaitytojui.
Filotopas kaip unikali individualybė randasi iš dėmesio Kitam. Iki romantizmo rašyti autobiografiniai tekstai filotopui artimesni todėl, kad juose dar būdavo peržengiamas siauras žmogaus susirūpinimas pačiu savimi, savo problemomis, rūpesčiais ir tuo, koks jis atrodo kitiems, – jam svarbiau tai, kokie yra kiti: „Romantizmas paskatino žanrų hierarchijos žlugimą, atkreipė dėmesį į subjektyvumą, išaukštino individualią prigimtį“53.
Vis dėlto viena iš filotopo autobiografijos galimybių – tai jo kūriniai, kurti įvairiais gyvenimo laikotarpiais, turintys daiktinį pavidalą, todėl peržengiantys žmogiškumo ir virsmo negyva praeitimi ribas. Filotopo autobiografija – tai ne nuoseklus kalbinis pasakojimas, o kūrinių (knygų ar užrašų pavidalu) rinkinys, kuriame užfiksuota būtis „čia“ ir „dabar“. Filotopinę autobiografiją gali turėti tik tas autorius, kuris visą gyvenimą ar bent didžiąją jo dalį kūrė filotopinę literatūrą. Jei autorius savo kalbiniuose tekstuose teigė Niekį, mirtį, metafizinę būties horizonto transcendenciją, filotopinė autobiografija kaip substancialių tekstų rinkinys yra neįmanoma.
Kita filotopo autobiografijos galimybė – sapnų užrašymas, kuris padeda sapnuojančiajam ir užrašančiajam (tai – vienas ir tas pats asmuo) į dabarties akimirką grąžinti užmirštą praeitį. A. Šliogeris teigia, kad žmogaus pasąmonė, kurioje ir glūdi sapnų medžiaga, yra Niekis: „Niekis atsiveria „pasąmonei“, kuri savaime yra būtent Niekis“54. Filotopui praeities išgyvenimai nėra svarbūs, nes jis siekia maksimalaus sąmoningumo, todėl sapnų užrašymas – vienas iš būdų neleisti praeities įvykių turiniui glūdėti giliai pasąmonėje ir juos prisiminti. Tai, kas užmiršta ir glūdi pasąmonėje, yra asmeninė istorija, kuri, pasak A. Šliogerio, yra tik kapinynas, trukdantis būti mylint55. Sapnų autobiografijos tikslas yra praeitį paversti dabartimi ir išsivaduoti nuo giliai žmogaus psichikoje tūnančio Niekio, kuris yra mirtis. Žmogų numarina jo negyvi ir neatsimenami įvykiai.

Filotopinė autobiografija, užrašyti sapnai, suartėja su psichoanalizės tikslu, tačiau yra kardinaliai priešinga jam: „Psichoanalizė galiausiai tiria sąmonę, o ne pasąmonę, nes, išsireiškus labai tiksliai, pasąmonės nėra“56. A. Šliogeris radikaliai tvirtina, kad pasąmonė, būdama Niekis, yra griaunamoji jėga, kurią psichoanalizė ir sapno užrašymas perveda į sąmonę, todėl griauna ir naikina būtį. Pasąmonė yra tai, kas anapus filotopinės būties horizonto, todėl negali būti tiriama57. Taigi sapnas ir jo užrašymas – tai Niekio, griovimo, naikinimo, mirties įsiveržimas į sąmonę, būtį, gyvybę. Sapnų autobiografija yra negatyvioji asmens žmogiškumo kaip Niekio istorija, kuria užrašoma ne filotopinė būtis, o mirtis. Filotopo užrašyti sapnai kaip autobiografija padeda praeitį paversti dabartimi, tačiau kartu sukelia sąmoningos filotopinės būties ir pasąmoningo Niekio sandūrą, pasibaigiančią kalbiniu tekstu. Vis dėlto šis, būdamas jau substancialus, pretenduoja į daikto, taigi – būties fenomeno statusą, todėl Niekis gali būti įveikiamas. Jei sapnai tik prisimenami, tačiau jiems nesuteikiamas substancinis pavidalas, nugali Niekis ir mirtis. Be to, svarbu atskirti tikslų sapnų užrašymą ir sapnų žodines interpretacijas: filotopui nerūpi tai, į ką nurodo susapnuoti įvykiai – jam pakanka sapno fabulos, kurią jis traktuoja kaip būtį „čia“ ir „dabar“. Interpretuojantysis visada pasiduoda sapno kaip nesąmoningo retrospekcijos akto valdžiai, o fiksuojantis sapnus filotopas neieško praeities įvykių, kuriuos slepia susapnuoti žmonės, įvykiai, vietos. Sapnas filotopui yra pati sau pakankama tikrovė. Tai – pagrindinis filotopo ir psichoanalitiko skirtumas.
Vakarų kino teorijoje autobiografiniu kinu tradiciškai pirmiausia buvo vadinamos literatūros kūrinių ekranizacijos. Kino teoretikas Davidas Lavery’is teigia, kad ilgą laiką autonominis, nuo literatūros nepriklausomas, autobiografinis kinas buvo neįmanomas ir sunkiai suprantamas. Tie režisieriai ar filmininkai, kurie autobiografinius filmus filmuoja nesiremdami jokia literatūra, visada atsiduria kino autobiografijos žanro paribiuose. Autobiografinis kinas radosi tada, kai grožinę, fikcija besiremiančią literatūrą ištiko krizė. Kinas tapo įtikinamesniu literatūros kūrinio pakaitu58.
Filotopui žodžių vertimas atvaizdais tam, kad būtų papasakota asmeninė istorija, yra neprasmingas. Kino atvaizdą filotopas pirmiausia traktuoja kaip substancialumo galimybę: tradicinis literatūrinės biografijos autorius skaitytojui niekaip negali pasirodyti kūnišku pavidalu, vienintelis apčiuopiamas daiktas tokiam skaitytojui yra knyga. Filotopinio autobiografinio kino atveju vyksta priešingas procesas: filmo kaip juostos žiūrovas dažniausiai neturi galimybės paliesti, tačiau ekrane mato substancialų asmenį, kuris užfiksuotas įvairiose situacijose. Filotopinė kino autobiografija konstruoja asmens vientisumo, raidos, asmeninės istorijos koncepciją tik montažu. Kuo jis atsitiktinesnis, nenulemtas siekio papasakoti nuoseklią siužetinę istoriją, tuo jis filotopiškesnis.

Autobiografijos kine galimybė sietina ir su reprezentacijos problema – žiūrovas akivaizdžiai mato J. Lejeune’o apibrėžtą „autobiografinę sutartį“: tai, kad filmas autobiografinis, patvirtina pats filmuojantysis, nuolat pasirodydamas kadre. Vis dėlto filotopiniam kinui būdinga tai, kad filmuojantysis pasakojimą apie savo praeitį labiau suvokia ne kaip asmeninę, tik-žmogiškąją istoriją, bet tai, ką matė ir sutiko patirdamas daiktiškąjį santykį su aplinka. Savo praeitį, kurios filotopas niekaip negali apmąstyti ir juo labiau išreikšti, filotopinio autobiografinio kino filmuojantysis vertina kaip prasmingą patirtį, kai buvo įmanoma orientuotis į Kitą: žmogų, daiktą, gamtą. Filotopinės autobiografijos filmuojantysis niekada nefilmuoja tam, kad išreikštų geidžiamą savo tapatybę, kurios iš tiesų nėra, bet ją potencialiai būtų galima konstruoti. Filotopui tai nepriimtina. Jis nefilmuoja ir tam, kad pažintų tikrovę ir, montuodamas savo autobiografiją, atskleistų pažintinį turinį ir supažindintų su savo gyvenimu publiką. Filotopui rūpi akimirka, kai būta daikto akivaizdoje, su juo mezgant ne vartojimo santykį ar tuščiai spoksant, o visu savimi atsiveriant naujai patirčiai. Taigi, viena vertus, filotopo autobiografija yra maksimaliai patikima ir tampanti retrospektyvi montažo metu, bet, kita vertus, atsisakant montažo siužetiškumo, nuorodų į konkrečius įvykius, ji nėra autobiografija kanonine reikšme: įvykių seka joje nereikšminga, nes svarbiausios būtent tos akimirkos, kai fiziškai nieko nevyksta, tik patiriama tai, ką Algirdas Julius Greimas knygoje „Apie netobulumą“ vadino esteze – akimirkos blyksnius, kai kasdienybės daiktai ir aplinka pamatomi netikėtoje šviesoje ir suprantant, kad būtent iš kasdienybės tamsos pertrūkių-blyksnių, regimybės randasi daiktai ir žmonės59. Filotopinė kino autobiografija prasminga tik kaip tokių pertrūkių fiksavimas, kurio metu išnyksta bet koks santykio su būsima filmo auditorija projektavimas, negalvojama apie to, kas fiksuojama, istorinį patikimumą ir, pagaliau, net apie patį filmą. A. Šliogeris teigia, kad tokių patirčių, kai kasdienybė, mechaninė nebūtis atsiveria kaip būties daiktai, mirtingo žmogaus gyvenime tėra minutės ar valandos: „Patirtys. Žmogaus gyvenime jų nedaug. Viena, dvi, trys, ir viskas. Ir to visai pakanka. Jei išvydai bulvę, debesį virš javų lauko, kalvos liniją, Vermeerio mergaitę, skaitančią laišką, jeigu iš tikrųjų išvydai, pamatei, praregėjai ir netekai žado, to pakanka visam gyvenimui; ir visai kūrybai“60. Tokia autobiografija – tai ne nuoseklių įvykių ir kontekstų atpasakojimas atvaizdais, o to nuoseklumo pertrūkiai, primenantys labiau sapną nei įprastinę, pažintinio santykio reguliuojamą tikrovę, kurioje žmogus lieka tik-žmogumi, neįveikia savo uždarumo, egoizmo ir narcisizmo. Filotopas autobiografas neturi iliuzijų dėl savo socialinio, politinio, kultūrinio, meninio statuso, nes yra patyręs beprasmybę – filotopo kine užfiksuoti daiktai randasi iš beprasmybės, tamsos, tuštumos, Niekio įveikos.

 

Užrašyti sapnai knygoje „Mano naktys“

 

Iki J. Meko knygos „Mano naktys“ sapnai lietuvių literatūroje dažniausiai buvo vaizduojami metaforiškai – kaip tikresnė nei būdravimas būsena, kurios metu pasakojime įvyksta lemtingų įvykių ar apsisprendimų (Vydūno, Žemaitės, Šatrijos Raganos ir kitų prozininkų kūriniuose). J. Mekui knygoje „Mano naktys“ svarbesnė ne tikrumo / dirbtinumo, o sapno įvykių praeities (taigi Niekio) ir sapnavimo situacijos kaip dabarties (filotopinio buvimo „čia“ ir „dabar“) antinomija. Sapnas kaip filotopinio išsivadavimo nuo praeities priemonė lietuvių literatūroje iki J. Meko nebuvo užrašomas.
2007 m. Lietuvoje išleista J. Meko sapnų užrašų knyga „Mano naktys“ pirmiausia buvo parašyta anglų kalba. Po lietuviškojo leidimo „Mano naktys“ netrukus išverstos į prancūzų bei italų kalbas. Šiame „naktiraštyje“ J. Mekas fiksuoja savo 1978–1979 metų sapnus. Kaip pats teigia vaizdiniame atvirlaiškyje, siųstame tarptautinės Vilniaus knygų mugės organizatoriams ir svečiams bei leidyklos „Baltos lankos“ vadovui Sauliui Žukui, atsiminti ir užrašyti sapnus pradžioje nebuvo lengva. Prie savo lovos J. Mekas tuomet laikė popieriaus lapą ir pieštuką, kad, pabudęs po sapno, iškart galėtų pasižymėti kelis žodžius, kurie dieną primintų sapno turinį. Po kelių savaičių prisiminti sapnus darėsi vis lengviau. Pasak J. Meko, 1979 metų gegužę registruoti sapnus jam tiesiog nusibodo, ir jis liovėsi tai daręs.
Sapnas pagal klasikinę ir postmoderniąją psichoanalizę yra visada susijęs su praeityje žmogaus išgyventais įvykiais, jausmais. Paprastai sapnai parodo įvykius, kurie sapnuojančiajam kelia kančią61. Taigi sapnas – tai būdas prisiminti, o tada ir pamiršti trauminę praeitį.
J. Mekas kaip sapnuojantysis ir užrašantysis sapno patirtis nesiekia savo sapnų analizuoti, aiškinti, ieškoti jų reikšmių. Reikšmių paieška jį paverstų psichoanalitiku. Sapnuose J. Mekas dažniausiai prisimena jam vis dar svarbią buvimo priverstinio darbo stovykloje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje praeitį. Ne kartą sapne pasirodo jam sunkaus laikotarpio – pokario – Vokietija, ypač šios šalies miestas Hamburgas, per kurį teko keliauti broliams Jonui ir Adolfui Mekams: „<…> man reikėjo kiek pailsėti tai numečiau savo drabužius į kertę ir norėjau gulti į savo seną karinę DP lovą nes aš buvau labai pavargęs po kelionės bet Adolfas sako reikia stumtis toliau“62. Pokaris kaip kančios laikas knygoje dažnai susiejamas su J. Meko tėvais ir broliais. Jie yra bene dažniausiai knygoje figūruojantys veikėjai. Karas ir pokaris J. Meko praeityje yra daugiausia kančios sukėlę įvykiai, kuriuos jis kaip įmanydamas siekia kuo tiksliau prisiminti net tada, kai šis psichinis turinys yra jau pasąmonėje – tik ištraukus šią patirtį į sąmonę, įmanoma būti laisvam nuo praeities. Net rašydamas dienoraščius J. Mekas neišvengė psichologinio išstūmimo, kančios išgyvenimų pasitraukimo į pasąmonę – užmaršties ir Niekio. Suprasdamas, kad galės būti filotopiškai laisvas „čia“ ir „dabar“ tik tuomet, kai praeitis nekankins, J. Mekas užrašo sapnus ir įveikia pasąmonę ir Niekį kaip mirtį. Praeities, kuri glūdėjo sapnuose, užrašymas – tai kraštutinė literatūrinės autobiografijos galimybė, reiškianti bet kokių savo asmens koncepcijos konstravimo tikslų atsisakymą, maksimalų patikimumą, dėl kurio net nesirūpinama, ir sapno virsmą filotopiniu daiktu – knyga.
Ir vizualiuose, ir daugiau žodiniuose sapnuose J. Mekas, užrašydamas naktinę patirtį, nesileidžia į jos interpretavimą. Knygos pradžioje užrašantysis sapnus pripažįsta sapnuose neturįs savimonės ir savivokos, kuri būtų svarbi psichologiniam nagrinėjimui. Sunkiais momentais sapnuose J. Mekas save regi tarytum iš šalies, lyg kitą žmogų. Dar košmariškesniuose sapnuose asmuo pripažįsta esąs miręs. Kaip atsvara šiems sunkiems pačiam sapnuojančiajam sapnams esama ne vieno fragmento, kur J. Mekas jau žvelgia į save iš distancijos ir taip suvokia esąs gyvas žmogus. Dažniausiai išsivaduoti iš sunkių konfliktinių sapno situacijų sapnuojančiajam padeda skridimo potyris, priešinamas toms scenoms, kuriose sapnuojantysis atsiduria uždarose erdvėse, suvaržytas, lyg įkalintas. Šiose scenose juntamos pastangos išsiveržti iš uždarų erdvių: „<…> tai aš pradėjau skristi bet tada savo kairėj pamačiau šviesą tai žinojau jie bandys mane sustabdyti bet aš turėjau atlikt savo misiją nes tai buvo susiję su mano likimu tai aš pasikėliau į orą ir tuoj kai jie pastebėjo į kurią pusę skrendu jie pradėjo pulti bet aš skridau toliau visom savo jėgom“63. Sapnuojantysis dažnai junta kančią nuolat keliaudamas, keisdamas erdves – tai dar kartą patvirtina, kad erdvėlaikis yra grynojo santykio, Niekio ženklas.
J. Meko sapnai dažnai turi daug bendra su socialine užrašančiojo sapnus gyvenimo plotme – tokie naktiraščio įvykiai dažniausiai yra susiję su bendravimo aktualijomis ir kartoja, tiesa, kiek kitaip, praėjusios dienos socialinę patirtį, kurios viena iš esminių skirčių driekiasi tarp sapnuojančiojo ir minios, su kuria susidurta dieną. Atsiskyrimas nuo beveidės, Niekio nešėjos minios vyksta sapnuose. Labai dažna J. Meko sapnų situacija, kurioje sapnuojantysis įsijaučia į kitą asmenį, kuris taip pat sapnuoja, tada pabunda sapnuojamąjį sapnuojantis, o vėliau ir pats sapnuojantysis. Ši sapno „hierarchija“ leidžia įsitikinti, jog ne vien sąmonės, bet ir pasąmonės lygmenyje žmogus nėra tapatus pats sau, todėl išnyksta galimybė kalbėti apie tapatybę, kuri būtų tradicinės literatūrinės autobiografijos pagrindas.
Taigi J. Meko knyga „Mano naktys“ yra radikalus rašančiojo bandymas išsivaduoti nuo praeities, kuri dažniausiai yra priešinga filotopinei būčiai – J. Mekas siekia nesapnuodamas filotopiškai būti dabartyje. Sapno užrašymas – tai dar vienas žingsnis filotopinio santykio su daiktais ir kitais žmonėmis link. Užrašytus sapnus galima traktuoti kaip bandymą pasakoti netradicinę savo autobiografiją – tekstus apie savo praeitį, – ir siekį nuo tos praeities išsivaduoti.

 

Kūrybinė autobiografija eilėraščių rinkinyje „Dienų raštai“

 

J. Meko poezijos rinkinį „Dienų raštai“, išleistą Lietuvoje 1998 metais, sudaro į ankstesnius poeto rinkinius nesudėti eilėraščiai. Šioje knygoje eilėraščiai negrupuojami pagal temas, motyvus ir problemas. Tekstai surikiuoti chronologine tvarka, J. Mekas tarytum pasakoja vientisą savo biografiją. Knygos kreipimesi į skaitytojus autorius ragina žiūrėti į joje publikuojamus eilėraščius kaip į „kelionę per gyvenimą“, pagal juos galima nustatyti J. Meko poetikos raidą. Nagrinėjant šios knygos eilėraščius, ryškėja tokios šios poezijos tendencijos ir kryptys: nuo kanoninės Vakarų filosofinės lyrikos ir jos mąstymo išsižadėjimo iki orientacijos į daiktą ir Kitą bei subjekto decentracijos užuomazgų. Šios poezijos dominantės J. Meko „Dienų raštų“ tekstuose nuolat persipina ir nesudaro tvarkingos, priežastiniais ryšiais pagrįstos, sistemos: daug lemia tos dienos, kai eilėraštis parašytas ir įtrauktas į rinkinį, nuotaikos ir situacijos „čia“ ir „dabar“ aplinkybės. Eilėraštyje „Medžių šakose“ skleidžiasi akimirkos unikalumas: „Medžių šakose / paukšteliai gieda. / Stoviu ir klausaus, / ir ašaros rieda. // Niekad nemačiau aš / tokių medžio lapų. / Niekad negirdėjau / tokių paukščių giedant“64.
J. Mekas „Dienų raštais“ dar kartą teigia, kad Vakarų modernybės krizės akivaizdoje civilizacijos į priežastinę, raidos principais pagrįstą istoriją įsprausti jau neįmanoma; kaip ir visos civilizacijos, taip ir pavienio žmogaus gyvenimo istorija neturi nei priežasčių, nei tikslų. Įmanomas tik pasakojimas, kuriame svarbus atsitiktinumas, įvykių ir aplinkybių sampynos. Joms nebūdingas naratyvumas, įvykiai ir daiktai kaleidoskopiškai keičia vieni kitus: „Langai – sienos – // a, vijokliai, / draugai… // Va, žolelė, / sutrupinta, / pilka“65.
Jau pirmuosiuose knygos eilėraščiuose J. Mekas prabyla ne tik apie Vakarų modernybės, bet ir (prisimindamas savo poezijos rinkinį „Pavieniai žodžiai“) Vakarų filosofijos krizę, kurią atskleidžia knygos skyriuje „Kierkegaard’ui“: „Šaukiu, ir balsas vėl atgal atšoka, / ir vienas tik kalbuosi su savim, / bandydamas atspėt, ką šimtmečiai išmokė / ir vėl užudengė naktim“66. Klasikinis kanoninis mąstymas priėjo pertrūkį: laikas atsiverti šios akimirkos patyrimui jutimais ir prisiminimais, kurie netampa pagrindu kalbėti apie vertybes ar idėjas.
„Dienų raštais“ J. Mekas dar kartą patvirtina seną savo įsitikinimą: būtis kaip tyla ir prasmė slypi daiktuose, kurie neretai yra gamtoje. „Dienų raštų“ pirmųjų skyrių kalbantysis, primindamas „Semeniškių idiles“ ir būdamas filotopas, atskleidžia savo santykį su gamta: čia nėra nei vartojimo (jis būtų artimas tik-žmogiškajam interesui), nei izoliacijos nuo aplinkos (tai reikštų negebėjimą įveikti savo egoizmą) – kuriamas gamtos ir žmogaus paralelizmas, padedantis žmogui įveikti savo ribotumą. „Dienų raštuose“ žmogus savo pojūčiais patiria daiktiškąjį santykį su žeme: „Aš – alksnio lapas, / girtas saule, žalia / trapuma, jaunas aš, // kol ruduo mane numes / rudom saujom, vėjas / nuraus lapus nuo manęs, / ir, įsibėgėjęs, / pūs per šlapius laukus“67. „Dienų raštuose“, kaip ir „Semeniškių idilėse“ bei ypač „Gėlių kalbėjime“, svarbiau ne tai, kas pasakoma apie gamtą, o jos suvokimas pojūčiais. J. Mekui gamta yra ne plati, panoraminė, o (tai artima ir „Semeniškių idilėms“) būties sankaupa, mazgas, kuriame ir įvyksta eilėraščiai. Kalbantysis orientuojasi į aplinką, atmeta utilitarinį interesą, yra gamtoje, už kurią atsako.
Nors poezijos rinkiniu J. Mekas savotiškai pasakoja savo autobiografiją, jis svarbus tik kaip patiriantysis gamtą (knygoje yra daugybė eilėraščių, kuriuose kalbantysis net neužsimena apie save – tiesiog stebi aplinką ir ją fiksuoja), kalbantysis decentruojasi ir patiria santykį su daiktais, kurie yra ne-žmogiški: „Ir triūsia / ir juda ir dirba / visa gamta, // ir skruzdėlė / ir bitė ruda“68. Autorius „Dienų raštais“ primena, jog jis nėra nei egoistas, nei narcizas – jis visas orientuojasi į Kitą. Žinoma, su daiktais nesiekiama susilieti, ištirpti juose – tai būtų Rytų poezijos pamokos, – išlaikomas toks atstumas, kuris leidžia kalba kaip diskursyviu daiktų sužmoginimu ir sukalbinimu tik globoti daiktus. „Dienų raštai“ dar kartą atskleidžia, kad J. Mekui rūpi ne analizuoti, jausti, galvoti, valdyti, o tik globoti kalba. Rinkinyje kaip kūrybinėje autobiografijoje susitinka visi jo poezijos kontekstai: nuo senovės graikų filosofijos iki postmoderniosios amerikiečių poezijos, kuri yra performatyvi ir deklamuojama tik balsu. Tarp šių dviejų diskurso įtakų įsiterpia gausus J. Meko kaip daiktiškosios poezijos skaitytojo patyrimas.
„Dienų raštai“ nėra tradicinis pasakojimas apie savo asmeninę kūrybinę praeitį: tai yra pati praeitis, o ne tekstas apie ją. J. Mekas dar kartą nutrina savo poezijos ir tikrovės ribas. Apie tikrovę nereikia pasakoti, nes ji gyva tekstais. Po „Dienų raštų“ lietuvių kalba J. Mekas parašė ir išleido tik vieną poezijos rinkinį – „Žodžiai ir raidės“, kurio filotopinės ypatybės dar tik mezgėsi „Dienų raštuose“. Prieš daugiau nei dvidešimt metų išleistame rinkinyje dar nėra eilėraščių-hieroglifų, tačiau jau gana aiškiai pastebimas siekis mažinti atstumą tarp kalbančiojo, teksto ir skaitytojo: „Dienų raštai“ baigiami poetiniais laiškais draugams, kurie yra ne teksto adresatai, o lygiaverčiai jo dalyviai.
„Dienų raštų“ eilėraščiai leidžia teigti, kad J. Meko praeityje glūdi individualumo pradai, neigiantys siaurą susirūpinimą savimi, nes eilėraštis – tai ne grynojo santykio idėjos raiška be daiktinio pavidalo, o substancialus daiktas, įkūnijamas rašančiojo ir popieriaus lapo, kuriame eilėraštis užrašytas ar išspausdintas. Kai subjektas decentruojasi, tokia praeitis visada yra dabartis, svarbi individo, kaip tarpininko tarp diskurso ir J. Meko aplinkos daiktų, terpė. J. Mekui, išleidusiam poezijos knygą „Dienų raštai“, ir skaitytojui visi poeto praeities kūriniai yra ne retrospekcinė autobiografija, o visas laikas kaip dabartis, įveikianti mirtį.
Ir poezijos rinkinyje „Dienų raštai“, ir eksperimentinės sapnų užrašų prozos knygoje „Mano naktys“ J. Mekas sugriauna tradicinę pasakojimo apie savo praeitį tvarką, atmesdamas siekį dirbtinai konstruoti savo tapatybę, nukrypti nuo faktinės tiesos, ją pakreipti asmens koncepcijai reikalinga linkme. J. Meko tekstai apie save yra maksimaliai patikimi, nes juose nėra retrospekcijos – būnama dabartyje konkrečioje vietoje, kuri yra filotopiškai mylima. Savo praeitį J. Mekas paverčia daiktiška, kai pasakodamas apie save naudoja praeities daiktus: eilėraščius, sakinius, kurie užrašyti popieriuje, todėl turi substanciją. Dirbdamas su šiais daiktais – sudarydamas iš eilėraščių poezijos rinkinį – autorius nepasiduoda saviinterpretacijai. Kategoriškai ir radikaliai atsisakoma kreipti dėmesį į save ir susireikšminti: J. Meko autobiografija – tai filotopinio buvimo mylimoje vietoje su daiktais ir žmonėmis patirtys, kurios nesutalpinamos į siužeto, diskurso ir galios tvarką. Eilėraščiai jam yra būdas prisiminti, labai įtemptai bandant išvengti nostalgijos. Kadangi J. Meko gyvenimas yra nuolatinė filotopinė dabartis, praeitį verčiant dabartimi, sentimentaliai ilgėtis praeities nelieka jokios priežasties. Dabarties momentas knygoje „Mano naktys“ talpina visą praeitį, todėl išvengia mirtį nešančios užmaršties ir pasiekia nuolatinį sąmoningumą ir atsakomybę už vietas, daiktus ir žmones.

 

Autobiografijos galimybės filmuose „Žmogaus, kuris nešėsi praeitį savo akyse, autobiografija“, „Judėdamas į priekį, atsitiktinai mačiau mažus grožio fragmentus“

 

Filmą „Žmogaus, kuris nešėsi praeitį savo akyse, autobiografija“ J. Mekas sumontavo 2000 metais iš atvaizdų, kuriuos filmavo nuo pat savo atvykimo į Jungtines Amerikos Valstijas, kai nusipirko pirmąją vaizdo kamerą, iki montavimo. Ši kino juosta svarbi kaip J. Meko filotopinis estezinis pasakojimas apie save.
Laukiamą nuoseklumą, chronologiją, asmens koncepciją J. Mekui keičia atvaizdus nuolat pertraukiantys tamsos akimirkos ir blyksniai – rodoma nuolatinė filotopinė gyvenimo ir mirties sandūra, būsena prieš miegą, kai dar nemiegama, bet jau nebūnama sąmoningu. Estezė kaip juslinė būsena, kurioje filotopiškai balansuojama tarp prasmingos būties ir Niekio, nebūties, yra pirmiausia susijusi su rega. Filme „Žmogaus, kuris nešėsi praeitį savo akyse, autobiografija“ apie gyvenimą ir mirtį nėra svarstoma mąstant, gyvenimo ir mirties sandūra patiriama tiesiogiai – gyvybė randasi iš tamsos, mirties įveikos. Kaip ir kiekvieno filotopo, taip ir J. Meko visa autobiografija – tai nuolatinė kova dėl gyvybės. Šis filmas – konkretus, jutimams prieinamas estezės pavyzdys. A. J. Greimas teigia: „Regimybė kaip galėjimas būti – ar galimybė būti (galbūt?) – yra vos ne vos pakeliama“69. J. Mekas įveikia mirties trauką.
Atvaizdai, kuriuose užfiksuoti susitikimai su draugais, šventės, daiktai, J. Meko filme kuria ritmą, primenantį kasdienybę, jos tolydumą, tačiau blyksniai ir tamsa pertraukia beveik chronologinį autobiografinį pasakojimą – J. Mekas parodo, kad vientisas, tvarkingas, siužetinis autobiografijos pasakojimas yra dirbtinis ir neturi prasmės, nes filme „Žmogaus, kuris nešėsi praeitį savo akyse, autobiografija“ svarbesnis yra ne tolydumas, o pertrūkiai. Kasdienybė ir daiktinė tikrovė yra labai trapi ir įmanoma tik dėl momentų, kurie artimi religiniam nušvitimui.
Savo gyvenimą J. Mekas rodo kaip estezės momentų patyrimą – būtent tada filotopiškai įsitvirtinama „čia“ ir „dabar“, išvengiama retrospekcijos. Gyvenimo įvykiai, kurie rodomi filme, byloja ne apie laiko eigą, o apie to laiko sustabdymą. Filotopinė kino autobiografija J. Mekui kaip filotopui – tai galimybė praeitį patirti kaip visada aktualią dabartį. Kiekvienas filmo atvaizdas susijęs ne su kitais atvaizdais, o parodo, kad momentas yra nepakartojamas: kūrėjas šiame filme filotopiškai sujungia praeitį ir dabartį. Dabartyje telpa visa praeitis. Kadangi kiekvienas filmo fragmentas yra beveik savarankiškas, tarp fragmentų išnyksta ryšiai, kurie leistų analizuoti J. Meko gyvenimą, lyginant vieną periodą su kitu, pastebint panašumus ir kontrastus.
Filmas „Žmogaus, kuris nešėsi praeitį savo akyse, autobiografija“ yra daiktiškoji autobiografija, nes jame nėra jokios abstraktybės, viskas, kas nufilmuota, bei pats filmuojantysis yra substancialūs: J. Mekas nesiekia perteikti savo gyvenimo idėjų, nes svarbesnis yra filotopinis regimasis tikrovės patyrimas.
Nuo 1970 iki 1999 metų filmuotus autobiografinius atvaizdus J. Mekas 2000 metais sumontavo filme „Judėdamas į priekį, atsitiktinai mačiau mažus grožio fragmentus“. Šis pasakojimas apie save iš tiesų yra vizualusis filotopinis tekstas apie matytus daiktus ir sutiktus žmones. Filme nėra nė vienos surežisuotos scenos, kurios filmavimo intencija būtų dokumentinio kino pasakojimas. Vaizdinė plotmė ir verbalinis komentaras už kadro beveik nesusiję: J. Mekas aiškiai pareiškia, kad filmuodamas atvaizdus buvo filotopiškai „čia“ ir „dabar“, o montuodamas jau nėra tose vietose, kurias filmavo: balsas už kadro trumpai apibūdina montažo metu supančią buitinę tikrovę, santykius su darbo kambario daiktais ir artimais žmonėmis, kurie svarbūs ir filme, tačiau komentuojantysis nesieja filmo atvaizdų su montavimo situacija.
Filmo pradžioje J. Mekas teigia, kad buvo sumanęs sumontuoti chronologinį autobiografinį pasakojimą, tačiau netrukus to atsisakė: tikrovė pernelyg nesuprantama, netvarkinga, nedėsninga ir nekonceptuali, kad tilptų į chronologinę schemą. Šios tikrovės charakteristikos taikomos ir montuojant filmą: atvaizdų, komentarų ir muzikinio fono seka yra atsitiktinė, J. Mekas paragina neieškoti filme siužeto principais pagrįstos tvarkos. Filmo „Judėdamas į priekį, atsitiktinai mačiau mažus grožio fragmentus“ neveikia jokios literatūrinės ar vizualiosios autobiografinių pasakojimų tradicijos.
Remiantis J. Lejeune’o autobiografinės sutarties apibrėžimu, J. Meko autobiografija yra maksimaliai patikima, dėl filotopinio kino specifikos išvengianti retrospekcijos ir įtvirtinanti minėtą sutartį. Formalusis autobiografinės sutarties ženklas yra nuolat kadre pasirodantis filmuojantysis: žiūrovas mato substancialų asmenį, kuris paradoksaliai, save fiksuodamas, išvengia orientacijos į save. Tikriausi gyvenimo momentai, pasak J. Meko, buvo tie, kada pavyko trumpam pamiršti apie save, siaurą susirūpinimą savo interesais ir filotopiškai peržengti savo ribas – pasiekti transcendenciją. Poetas šiame filme nekonstruoja geidžiamos savo tapatybės, nes filotopiškai atsisako kreipti dėmesį į save. Su filmuojamais daiktais ir žmonėmis autorius mezga ne geismo ar vartojimo santykį, o daiktiškąją patirtį, kurios būta ne tiek ir daug. J. Mekas teigia, kad pretenduojantys į absoliutumą momentai yra patiriami, kai atsiveriama meilei vietai, daiktui ir žmogui. Apie gyvenimo pradžią ir pabaigą gyvendamas žmogus iš tiesų nieko nežino, visos žinios apie tai tėra racionalistiniai teiginiai, kurie autentiško žmogaus neveikia. J. Meko autobiografija filme „Judėdamas į priekį, atsitiktinai mačiau mažus grožio fragmentus“ yra filotopinė vietų, daiktų ir žmonių, kuriuos jis patyrė, biografija. Buvimą tose mylimose vietose su mylimais daiktais ir žmonėmis J. Mekas vadina rojumi šioje žemėje, o ne anapus – filotopiškai atsisakoma bet kokių metafizinių idėjų ir teorijų. Poeto patirties neveikia netikrumas dėl ateities (kadangi apie ją nieko nežinoma, tai nereikia dėl jos ir jaudintis). J. Mekui, rodančiam savo praeitį, joje nėra jokio skausmo ar traumos, jo autobiografija yra tokia, kurioje beveik niekas nevyksta, sumontuota savotiška „ramybės autobiografija“. Savo santykį su filmo žiūrovu autorius įvardija kaip filotopinį dalijimąsi šia ramybe ir taika. Tokios būsenos, pasak J. Meko, visada patiriamos vaikystėje, o vėliau užmirštamos – randasi kaltė. J. Mekas teigia, kad savo gyvenime dėl nieko nėra kaltas, nieko nesigaili ir nenorėtų keisti savo praeities. Atmintis filme veikia be vertinimo ir taisyklių, pasiduodama savaiminei minčių ir jausmų sekai, kurios nėra poreikio kaip nors kontroliuoti. Taigi J. Mekas filme „Judėdamas į priekį, atsitiktinai mačiau mažus grožio fragmentus“, pasakodamas savo autobiografiją, grožį traktuoja kaip tikriausią, filotopiškiausią, nedirbtinę, todėl patikimą ir nesumeluotą patirtį.
Ir poezijos rinkinyje „Dienų raštai“, ir eksperimentinės prozos knygoje „Mano naktys“, ir autobiografiniuose filmuose J. Mekas sugriauna tradicinę pasakojimo apie savo praeitį tvarką, atmesdamas siekį dirbtinai konstruoti savo tapatybę, nukrypti nuo faktinės tiesos, ją pakreipti asmens koncepcijai reikalinga linkme. Jo tekstai apie save yra maksimaliai patikimi, nes juose nėra retrospekcijos – būnama dabartyje konkrečioje vietoje, kuri yra filotopiškai mylima. Savo praeitį J. Mekas literatūroje ir kine paverčia daiktiška, pasakojimui apie save naudodamas praeities daiktus: eilėraščius, sakinius, vaizdus, kurie užrašyti popieriuje arba nufilmuoti kino juostoje, todėl turi substanciją. Dirbdamas su šiais daiktais – iš eilėraščių sudarydamas poezijos rinkinį arba iš atvaizdų montuodamas filmą – J. Mekas nepasiduoda saviinterpretacijai. Kategoriškai ir radikaliai atsisakoma kreipti dėmesį į save ir susireikšminti: tad autobiografija – tai filotopinio buvimo mylimoje vietoje su daiktais ir žmonėmis patirtys, kurios nesutalpinamos į siužeto, diskurso ir galios tvarką. Eilėraščiai ir kino atvaizdai kūrėjui yra būdas prisiminti, bandant išvengti nostalgijos. Kadangi J. Meko gyvenimas yra nuolatinė filotopinė dabartis be praeities traumų ir skausmo, sentimentaliai ilgėtis praeities nelieka jokios priežasties. Dabarties momentas knygoje „Mano naktys“ ir autobiografiniuose filmuose talpina visą praeitį, todėl išvengiama mirtį nešančios užmaršties, pasiekiamas nuolatinis sąmoningumas ir atsakomybė už vietas, daiktus, žmones.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)

Tekstai