Ramūnas Gerbutavičius. Poetas Vytautas P. Bložė paliko daug mįslių

Jei kada nors atsiras žmogus, kuris sugebės išpinklinti šviesaus atminimo poeto Vytauto P. Bložės kūrybą ir gyvenimą, tam žmogui bus galima skirti nacionalinę premiją.

Šamanas. Mistifikuotojas. Avantiūristas. Keistuolis. Tokie epitetai pradėjo lįsti į galvą po paskutinę praėjusių metų dieną atskriejusios žinios, kad mirė 86 metų V. P. Bložė.

Prisipažinsiu, tiek dalyvaudamas V. P. Bložės knygų pristatymuose, tiek su juo bendraudamas akis į akį jausdavausi keistai – tarsi skaityčiau siurrealistinį romaną.

Kartais būdavo juokinga, bet tiksliai nesuprasdavau, dėl ko. Kartais per nugarą nuvingiuodavo šiurpo gyvatė, nes iš jo žodžių ir šiais laikais kiek per laisvos elgsenos padvelkdavo pirmykštis vėjas, kažkokia apskaičiuota beprotybė.

Sunku būdavo suvokti, kada jis juokauja, kada kalba rimtai, kada pasakoja tai, kas iš tiesų buvo, o kada viską patirština pagal savo įgeidžius. Gyvenimo pinklintojas ir didis poetas – toks jis ir liks mano atmintyje.

Norintys atsisveikinti su poetu, tai gali padaryti sausio 3-ąją iki 11 val. 30 min.
Laidojimo namuose Kaune, Vytauto g. 44. Laidotuvės vyks Vilniuje, Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje sausio 3 d. 14 val.

Apie kūrybą

V. P. Bložės poezija irgi neapsiėjo be pinklinimo. Jei koks nors literatūros mokslininkas šio poeto kūryboje ieškos chronologijos, išskirtinių etapų, poetinių įgūdžių tobulėjimo, greičiausiai pasiklys bet kurioje kryžkelėje.

Rašytojas savo knygose mėgdavo maišyti naujus eilėraščius su senais, senuosius perrašyti, o naujuosius patobulinti pagal ankstesniuosius.

Retsykiais prieš keliasdešimt metų rašytus kūrinius poetas pateikdavo kaip naujus – įdomiausia, kad jie ir skambėdavo moderniau nei tuštoki jaunųjų postmodernistų bandymai. Tad kildavo įtarimų, kad jie rašyti ne prieš kelias dešimtis metų.

Tačiau greičiausiai tai ir liks tik įtarimai. Kaip, beje, ir populiariomis dainomis, šlageriais virtę tekstai. V.P.Bložė mėgdavo kartoti, kad parašė apie 500 tekstų populiarioms dainoms.

„Išgirdę populiaresnę dainą galite neabejoti, kieno tekstas“, – yra sakęs poetas. Jis esą rašydavęs ne tik dainų tekstus, bet ir eilėraščius prisidengdamas slapyvardžiais ir kitų poetų pavardėmis, nes sovietmečiu jo poezija ilgai nebuvo skelbiama.

„Rašau be ypatingų įžvalgų ir nesuku dėl to galvos. Kartais pats nesuprantu, ką rašau. Intuicija pasako, ko tuo metu reikia. Tik vėliau visa tai galiu suvokti protu, paaiškinti“, – apie kūrybinį procesą yra sakęs V. P. Bložė.

Šiaip ar taip, V. P. Bložės eilėraščių knygos kaip „Polifonijos“ (1981 m.) ar „Noktiurnai“ (1990 m.) išliks ne tik Lietuvos, bet ir Europos literatūros istorijoje kaip vieni savičiausių poetinių kūrinių.

Apie gyvenimą

V. P. Bložė buvo iš tų žmonių, kurie ne tik rašė eilėraščius, bet ir kūrė savo gyvenimą. Pagal galimybes, pagal įgeidžius, pagal poetines taisykles.

Prie šiuolaikinio komforto pripratę žmonės, pažvelgę į bene bet kurį V.P.Bložės gyvenimo periodą, greičiausiai nusipurtytų. Bet nepritekliai, gyvenimo palydovės mirtis, be paliovos silpstantis regėjimas netrukdė jam bent jau atrodyti laimingam.

1966–1971 m. V. P. Bložės kūryba nebuvo spausdinama, bet jis vis tiek rašė eilėraščius, kuriuos paskelbė po trisdešimties ar keturiasdešimties metų.

Bohemiška jaunystė gyvenimo viduryje virto visiška abstinencija.

Tie, kurie iš kiek arčiau regėjo V.P.Bložės ir poetės Nijolės Miliauskaitės draugystę ir gyvenimą kartu, tikrai žino, ką reiškia frazė „beprotiška meilė“. O tie, kurie matė, kaip arti prie akinių prikišęs popieriaus lapą poetas deklamuodavo savo eilėraščius, tikrai supras, ką reiškia išties silpnas regėjimas.

Pastaruoju metu, jau po gyvenimo draugės N. Miliauskaitės mirties, V. P. Bložė mėgdavo groti sintezatoriumi. Jis net yra koncertavęs Vilniaus knygų mugėje. Tiesa, vienus ta muzika glumino, kiti joje vis dėlto sugebėjo įžvelgti savitų poeto dvasios vibracijų.

Apie tikėjimą

V.P.Bložės santykis su religija, tikėjimu toks pat įdomus kaip jo kūryba ar gyvenimas. Jis praktikavo ne tik krikščionybę, bet ir budizmą, krišnaizmą, hinduizmą, vegetarizmą, badavimą.

„Budizmas – skaidri ir natūrali, žmogaus sielai ir kūnui priimtina egzistencijos išraiška. Man budizmas – ne tik religija, bet ir proto ir kūno galių mankšta, gyvenimo būdas, gal net labiau panašus į mokslą“, – yra kalbėjęs V. P. Bložė, niekada neslėpęs polinkio į Rytų filosofijas.

Tačiau krikščionybė dėl to jam netapo svetima. Jis vietoj Krišnos mantrų susigalvodavo ir kartodavo tokias krikščioniškas mantras kaip „Jėzau, Jėzau, mano Dieve“ arba „Ačiū tau, visagalis Dieve“.

Šiaip ar taip, atrodo, kad visos šios V. P. Bložės praktikos buvo kažkokio pamatinio tikėjimo išraiška. Tikėjimo žmogaus galimybėmis, žodžio galia, kūrybos prasme. Galų gale poeto, kaip aukštesniųjų galių įrankio, vaidmeniu.

Gyvenimo kelias: nuo montuotojo iki laureato

V. P. Bložė – poetas, dainų tekstų autorius, vertėjas. Jo plunksnai priklauso 23 eilėraščių ir poemų knygos, K. Kavafio, A. Mickevičiaus, A. Puškino, F. Schillerio, R. M. Rilke, Cz. Miloszo eilėraščių, kelių operų libretų vertimai.

Mokėsi Kėdainių, Šeduvos gimnazijose. Dėl tėvų tremties mokslus nutraukė. Dirbo montuotoju, buhalteriu. 1949 m. Kaune išlaikė egzaminus. Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Edukologijos universitetas) studijavo rusų filologiją.

Dirbo Valstybinėje meninės literatūros spaustuvėje (dabartinėje „Vagoje“). 1966–1971 m. jo kūryba nebuvo spausdinama. 1975 m. persikėlė į Švendubrę, po žmonos N. Miliauskaitės mirties – į Klaipėdą, o vėliau – į Kauną.

V. P. Bložė 1986 m. buvo pagerbtas Jotvingių premija, 1991 m. pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, 1997 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, 2000 m. buvo apdovanotas Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
Lrytas.lt 2010

Atsakyti