Šiandien didelė retenybė yra du dalykai: iškelta galva pasakyti: „Aš – iš kaimo“ ir bandyti kažką keisti darbais, o ne žodžiais. Todėl Ramūną Karbauskį galima įrašyti į Raudonąją knygą – jis ne tik drąsiai vadina save kaimiečiu, bet ir skirdamas daugybę savo laiko bei lėšų bando keisti Lietuvą. Ir jam, atrodo, tai puikiai pavyksta. Pokalbis apie mecenato veiklą, Naisius, kultūrą, vaikus ir Lietuvą.

Dalai Lama XIV mano, „kad vienintelis turtingo žmogaus pranašumas – tai galimybė padėti kitiems“. Esate puikus tokios minties pavyzdys. Kada ir kaip kilo noras imtis kultūros rėmėjo veiklos? Juk už geriems darbams skiriamus pinigus galima nusipirkti ir dar vieną automobilį ar kokį vasarnamį…

Aš bandžiau atsakyti į klausimą, kodėl mažai verslininkų, pasiturinčių žmonių ką nors remia? Pats tai darau todėl, kad buvau taip ugdytas, mane taip išauklėjo. Augau tokioje atmosferoje, tokioje aplinkoje, kad kitaip negaliu. Daugelis pasiturinčių žmonių turi turėti kitokių motyvų, nes jų niekas taip neauklėjo, ir tai yra didelė problema. Kol kas įstatymai ir kitos aplinkybės jiems tų motyvų nesukuria, o tai reiškia, kad valstybė tiesiog dar neatrado poreikio skatinti verslininkus tai daryti.

Visiškai sutinku su Dalai Lama – tai yra didžiausias džiaugsmas žmogaus gyvenime, kada jis gali dalintis. Ir mano paties laimė, kaip žmogaus ar asmenybės, daugeliu atvejų priklauso nuo to, kiek kitus sugebu padaryti laimingus. Ir tai labai stipriai motyvuoja. Aš pažįstu žmonių, kurie lygiai taip pat galvoja ir jaučia laimę. Ir kai tie žmonės su manimi šneka, sako: tu tikriausiai labai laimingas, nes labai daug žmonių darai laimingus. Taip, aš esu labai laimingas. Ir kada tu esi taip auklėtas ir taip supranti gyvenimo laimę, tada viskas yra puiku. Tiesiog puiku.

Kartais artimo rato žmonės manęs bijo, jie bijo mano idėjų: o kas bus toliau? Šiais metais supyliau Naisiuose didžiulį piliakalnį, kuris dabartiniais laikais neturi jokių analogų – 125 tūkst. kubinių metrų žemės, ant piliakalnio per renginius tilps 20 tūkst. žmonių. Ir dabar visi, kurie mane pažįsta, galvoja: o kas bus toliau? Piliakalnis jau yra, muziejai yra, padaryta labai daug ir kitų dalykų, teatrai, knygos… Aišku, dabar didžiausias dėmesys yra vaikams, kad vaikai skaitytų. Ir paskutinio mūsų projekto su Andriumi Mamontovu , kuris bus ilgalaikis, tikslas – kad milijonai vaikiškų knygų pasiektų vaikus kaip dovana. Tai yra dėl to, kad aš noriu būti laimingas.

Taip jau kartais nutinka, jog geriems norams ir darbams atsiranda kliūčių; visada pasitaikys norinčiųjų griauti, trukdyti. Ar tenka susidurti su vienokiais ar kitokiais sunkumais, prieštaravimais?

Pavydas yra vienas iš bjauriausių žmonių bruožų, ir tas jausmas tikriausiai yra aplankęs kiekvieną vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Su kuo man tenka susidurti – tai su pavydu žmonių, kurie gali daryti kažką panašaus, bet nedaro. O pavydas atsiranda nuo to, kad tave kažkaip vertina, tave gerbia, o juos – galbūt ne taip. Tada nepirkit lėktuvo, o kažką darykit, ir jus taip pat gerbs.

Per visą savo sąmoningą gyvenimą nesu buvęs jokiuose verslininkų sueigos renginiuose arba kažkokiuose vakarėliuose, nors, pagal tą kitą logiką, to „elito“ logiką, aš ten turėčiau būti. Bet esu vaikas iš kaimo, save vadinu kaimiečiu, ir man visiškai to nereikia. Man nereikia savęs rodyti. Aš esu visai patenkintas tuo, kad turiu žmonių, kuriuos pažįstu, pradedant nuo vaikystės pažįstama melžėja, kuri dabar jau senutė… Tai yra tie žmonės, kurie man suteikia džiaugsmo ir kuriuos man malonu matyti. O matyti tuos, kurie nori save parodyti viešai, parodyti, ką jie turi… Labai retai ką jie moka. O ką žmonės moka, man pažiūrėti įdomu, ir todėl mėgstu nueiti į teatrą.

Pavydas dažniausiai yra paties pavydinčiojo silpnumo ženklas, nes labai dažnai pavydi ne tas žmogus, kuris nieko neturi, o tas, kuris turi. Ir tai yra labai keista, nes iš tikrųjų neturintieji dažnai yra geresni už turinčiuosius. Ir kai šneku su įvairiomis auditorijomis, labai dažnai sakau – jeigu mes visi padarysime tai, ką galime padaryti pagal savo galimybes, tai tokiu atveju mes sukursime stebuklingą pasaulį, kuriame labai daug gėrio ir grožio. Nes jeigu aš galiu supilti piliakalnį, bet kitas žmogus vos išmaitina savo šeimą, tai jis gali pasodinti gėlių, kas galbūt nekainuoja. Jis gali savo vaikus išmokyti tą aplinką papuošti. Jis bus padaręs labai daug. Mama, kuri išaugina gerą vaiką, padaro labai labai daug – patriotiškas vaikas šiandien yra didžiausia vertybė. Ir kai aš labai dažnai bendrauju su vaikais – važinėju po mokyklas, darželius – visą laiką tą šneku: jūs einate iš mokyklos, pakeliate šiukšlę – jūs šiandien padarėte labai daug. Jūs padarėte ne mažiau, negu aš, padarydamas kažką, ką visi mato, vertina ir fotografuoja. Tiesiog ateis laikas, ir galbūt turėsite tą pačią galimybę. Jeigu jūs šiandien padarysite tai, ką šiandien galite, rytoj padarysite kažką daugiau, tai kada nors padarysite daug daugiau, negu šiandien galiu padaryti aš. Čia viskas priklauso nuo galimybių. Dažniausia problema yra ta, kad žmonės pasirenka ne galimybę, o mąstymą „gal kažkas kitas“.

Kai mane kas nors apšneka ar man pavydi – man tai visiškai netrukdo. Tegu tai daro, vis tiek ta džiaugsmo banga, kurią aš jaučiu iš to, ką darau, yra gerokai didesnė negu pavydas.

Kai lankausi mažuose miesteliuose kaip vaikų rašytojas, pabendrauju ir su mokyklų ar bibliotekų direktoriais. Paklausęs apie alkoholio žaizdą, išgirstu: „Geria. Kaip ir visuose miesteliuose ar kaimuose.“ Tuomet galvon šauna Naisių pavyzdys – šis miestas man kelia asociacijų su blaivybe. Ar ilgai Naisiai keliavo to link, kokie yra dabar? Nuo ko miesteliai ir kaimai turėtų pradėti keistis?

Pirmas darbas, kurį aš dariau Naisiuose, – kūriau tikėjimą, kad tai įmanoma. Naisiai yra tas pavyzdys, kur problemos dėl alkoholio įveiktos, o vaikai mokykloje yra jaunieji valančiukai. Visa sistema sukurta taip, kad žmogus, kuris nesaikingai vartoja alkoholį, kuris turi dėl to problemų ir yra Naisių bendruomenėje, iškrenta iš konteksto. Jis yra tos bendruomenės problema ir gėda. Daugeliu atvejų Lietuvoje tokie žmonės tiesiog yra padėties šeimininkai, nes jų nemažai, jie yra gana agresyvūs, jie garsiai šneka, yra matomi – dažniausiai prie parduotuvių – ir su tuo visi susiduria, ir su tuo visi susitaiko.

Pokyčiai gali būti labai greiti. Naisiuose kardinalūs pokyčiai, kada mes pradėjome įgyvendinti blaivybės politiką, atsirado per dvejus metus. Kardinalūs. Nedideli pokyčiai būna jau antrame–trečiame renginyje, kada darai jį blaiviai, o neblaivūs asmenys neįleidžiami, kada į kultūros rūmus nė vienas neblaivus asmuo įeiti negali. Tai kažką šokiruoja galbūt pusmetį, kas nors gali kažką pasakyti, kad kaip čia dabar taip… Bet galėčiau teigti, kad po dvejų metų grįžti į buvusią būseną jau beveik neįmanoma. O dabar, po šešerių metų, paklauskite bet kurio Naisių gyventojo, ar jis norėtų gyventi kaip gyveno tada – atsakymas būtų ne, jokiu būdu! Ir atitinkamai reikėtų labai daug pastangų įdėti, kad bendruomenė grįžtų prie to buvusio liberalaus požiūrio į išgeriantį žmogų.

Aš pasakyčiau paprastai – miestų ir kaimelių labai gera situacija dėl to, kad pokyčiai ten įmanomi labai greitai ir neišvengiamai. Didieji miestai turi daug daugiau problemų, juose tokie greiti pokyčiai neįmanomi – tai yra per didelės bendruomenės, jose neįmanoma įgyvendinti visai bendruomenei priimtinų taisyklių. Kada miestelyje yra 2 tūkst. gyventojų, kaime – penki šimtai žmonių, yra labai paprasta: tiesiog kažkokiai bendruomenės daliai reikia nutarti, kad mes iš tikrųjų norime gyventi tais principais, tomis sąlygomis, kurios mums priimtinos. Aš siūlyčiau nebijoti, šiandien jau nebereikia – yra ir įstatymai, ir visuomenės požiūris jau gerokai susiformavęs. Taip pat ir policijos požiūris yra teigiamas visokiems blaivybės pokyčiams. Dabar, jei nesuklysiu, yra jau 11 savivaldybių, kuriose uždraustas alkoholio pardavimas bet kuriame renginyje ar apsilankymas išgėrus – tai yra jau revoliuciniai sprendimai. Mes turime savivaldybes, kurios savo sprendimais padeda bendruomenėms susikurti atramą. Šiuo atžvilgiu tiesiog reikia ryžto.

Suprantu, kad kartais labai sunku įsivaizduoti, kaip dabar jausis tie kaimo girtuokliai – ar jie čia labai triukšmaus, pyks. Mano receptas yra toks, kad blaivybės kontrolė renginiuose turi vykti pasiremiant jaunimu. Šiaulių rajone pirmąsias miesto šventes mes rengėme taip, kad tuose renginiuose jaunimas nuo 14 iki 18 metų visiškai kontroliavo saugumą. Policija buvo šalia, ji niekuo nesikišo. Mes patys šnekėjome, vaikai šnekėjosi su tais alkoholikais ir su kitais, gražiai pasakydami, kad viskas, tvarka pasikeitė. Klaida yra kai sprendimai permetami policijai. Ir kas vyksta? Policija ir visuomenė susipriešina. Kai rengėme pirmą blaivią miesto šventę, kada papuldavo koks agresyvesnis pilietis, kuris manė, kad tai jo teisė – o teisės tokios nebuvo, nes buvo priimta tvarka – tada aš prieidavau ir sakydavau: „Čia tavo vaikai. Ir tau ne gėda?“ Ir viskas, kaip ranka nuimdavo. Nes iš tikrųjų taip ir būdavo – tai jo vaikų draugai ir taip toliau. Ir jie iš karto suprasdavo, ką aš jiems norėdavau pasakyti. Čia ne policija, čia ne karas su policija. Čia ne „mes kieti“ arba „mes silpni“. Čia vaikai. Ir tu prieš juos vaidinsi, kad esi toks, kuris gali nesilaikyti tvarkos? Aišku, po to tas policijos palaikymas, užnugaris yra labai svarbus, nes alkoholis kartais žmogų padaro nekontroliuojamą, ir tų pareigūnų buvimas reikalingas. Bet mes jau turėjome tris dideles šventes ir iš tos patirties Šiaulių rajone nebuvo jokių problemų. Toliau, kas buvo svarbiausia – mūsų vaikai Šiaulių rajone, kai surengė tą pirmąją šventę, turėjo liemenes su užrašu: „Jaunieji policijos rėmėjai“. Bet jie nebuvo policijos rėmėjai, mes tiesiog taip užrašėme, kad jeigu koks nors agresyvesnis pakliūtų, vis tiek tas užrašas daro savo. O iš toli žiūrint atrodo kaip policininkai, kai kurie pageriantys asmenys sakė: „Kiek daug policijos!“ Visur geltonuoja tie 50 mūsų jaunų žmonių, bet prie jų priėjus matosi, kad tai ne policija. Ką aš norėjau tuo pasakyti – kad po pirmosios šventės man paklausus vaikų, ar jie iš tikrųjų nori tapti policijos rėmėjais, visi pasakė: „Taip, mes norim tapti.“ Ir jie šiandien jau yra tikri policijos rėmėjai. Ir tai yra visa revoliucija, kada policija pati nebežino, kokia kalba šnekėt su vaikais, su jaunimu iki to, kad jaunimas nesakys „mentai“ ar panašiai – jie staiga nori būti šitų žmonių jaunaisiais padėjėjais, pagalbininkais.

Važinėdamas po Lietuvos savivaldybes bandau visiems sakyti – pasitelkite šitiems dalykams jaunimą. Aš galiu pats atvažiuoti, pats mokyti. Galiu pats su jaunimu šnekėti, kodėl tai yra labai svarbu. Jie patys gyvena toje aplinkoje. Jeigu jie patys į tas šventes neina žinodami, kad ten rizikinga, ir staiga tu sakai – niekas kitas, be jūsų, to nepadarys, jie priima tai kaip kažkokį įvykį savo gyvenime. Staiga atėjo kažkas ir pasakė, kad miesto likimas jų rankose. Naisių festivalis dabar yra didžiausias Lietuvoje festivalis, praėjusiais metais jį aplankė 45 tūkst. žmonių. Per šešerius metus visą laiką festivalyje buvo tiktai du policininkai, ir nė vienais metais jie nieko nedarė – niekada nebuvo situacijos, kurioje reikėtų policijos pagalbos. Policijai tai yra kažkoks kosmosas, jų funkcijos pasikeičia. Dabar jie nebeturės išvežioti girtų, o tiesiog padėti bendruomenei susitvarkyti toje situacijoje, kad į tą aplinką nepatektų neblaivūs. Čia buvo pradžių pradžia.

Aišku, yra labai daug priemonių, kad situacija keistųsi, bet ypatinga investicija yra į vaikus. Aš esu žmogus, kuris gyvenime nevartojęs alkoholio. Nesu net pabandęs. Esu labai geras gyvas pavyzdys, todėl dažnai važiuoju į mokyklas, kad visiems pasakyčiau: taip gyventi galima, galima tapti labai sėkmingu žmogumi. Mano gyvenime nebuvo nė akimirkos, kada aš nekontroliuočiau situacijos. Kada tu visą laiką valdai situaciją, yra labai didelė vertybė. Vaikai tą jau puikiai supranta, nes daugelis alkoholį jau yra bandę arba matę prisigėrusių savo draugų, kada jie nebevaldo nei situacijos, nei nežino, kurioj pusėj žemė. Dabar didžiausias iššūkis yra nebeleisti nusiristi iki tos tragedijos, kurioje atsidūrė mūsų visuomenės dalis – pagal mokslininkų statistiką, priklausomybę nuo alkoholio turi 46 proc. vyrų. Tai yra baisius skaičius. Alkoholikai yra tik dalis to skaičiaus, tai yra ledkalnio viršūnė. Bet labai didelė dalis ir studentų, ir moksleivių, kurie jaučia potraukį, jiems jau reikia šventės. Tai yra priklausomybė, tik dar kažkuri fazė. Medikui su tokiu žmogumi jau būtų ką veikti. Jį reikėtų motyvuoti, nes atitinkamai jis į tą liūną įkris. Čia tik laiko klausimas. Ir visa tai bandau keisti, bandau keisti pačias bendruomenes.

Kad ir kaip būtų šnekama, jog kaimas labiausiai prasigėręs, kad su kaimu yra didžiausių bėdų, aš pasakysiu viena: nieko negalima taip lengvai išgydyti kaip kaimo. Mieste reikia labai didelių pastangų, ir rezultatas bus labai dalinis. Dabar į Naisių kaimą atvažiuotų rūkantis ir vartojantis alkoholį vaikas – jis arba iš to kaimo mokyklos turėtų išvažiuoti, arba turėtų priimti bendras žaidimo taisykles, nes jis būtų atstumtasis. Jis nebūtų erelis, kuris rūko ir vartoja alkoholį, nes niekas į jį kaip į erelį nežiūrėtų, į jį žiūrėtų kaip į nevykėlį. Kai tokia situacija bus bendruomenėse, kai taip bus persitvarkęs visas vaikų ir jaunimo mąstymas, tada viskas keisis. Šiandien Naisių kaime turime tris alkoholikus, kurie pas mus atėjo jau iš anų laikų. Per šešerius metus dalis jau išmirė, ir tie greitai mirs, jeigu nebus priverstinio gydymo. Mes jų negalime priversti, nėra būdų. O pats didžiausias ir džiaugsmingiausias dalykas – nematau, kas jais taptų. Tai reiškia, kad ateis tam tikras momentas, kada aš pasakysiu: „Naisiuose nėra nė vieno alkoholiko, ir aš nematau nė vieno žmogaus, kuris juo galėtų tapti. Su vaikais padarėme didžiulį darbą, šešeri metai vaikams yra labai labai daug, per tuos šešerius metus jie praktiškai susiformuoja kaip asmenybės. Dabar tie vyresni vaikai yra užaugę ir subrendę jau toje terpėje. Tie mažiukai žiūri į vyresniuosius. Būna netgi žmonių, sako: negali taip būti, kad pas jus niekas mokykloj nerūko. Nerūko, ir jau ne vienus metus. Atvažiuokite į Naisius, ir tada taip nesakysite.

Dar mažiausiai 20 metų su Andriumi Mamontovu šviesite Lietuvos vaikus, planuose – daugiau kaip penki milijonai knygų vaikams. Kaip kilo mintis įkurti fondą „Švieskime vaikus“? Kodėl apskritai manote, jog reikia investuoti į vaikus ir jaunimą?

Mes su Andriumi susipažinome ne taip jau seniai, dabar galbūt treti metai. Šnekėjomės, kad jis garsus žmogus, ir aš ne toks jau nežinomas, ir galbūt jis gali tam fondui ir veiklai suteikti daugiau žinomumo. O aš – tas finansinis garantas, kuris gali kažką įgyvendinti. Ir mes abu bediskutuodami, kas šiandien yra didžiausia problema šitoje valstybėje, šitoje visuomenėje, vienodai aiškiai pasakėme – didžiausia problema yra ta, kad mūsų vaikai nustojo skaityti.

Jeigu mes šnekame apie krašto apsaugą, šnekame apie ekonomiką ar apie ką tik nori – visos problemos prasideda nuo to, kad mūsų vaikai nenori skaityti. Tiktai tos problemos tam tikrą rezultatą pasieks po 7, po 10 metų. Pavyzdžiui, kai pašauksime savo vaikus ginti savo tėvynės, jų nepasišauksi – jie nenulips nuo savo kompiuterių arba išvažiuos į užsienį ir nebegrįš. Tos klaidos, kurias mes padarysime šiandien, bus labai brangios po tam tikro laiko. Vaikiška knyga darosi prabanga: ją brangu įsigyti, bibliotekose jų nėra tiek daug ir tokios kokybės, kokios reikia. Kadangi situacija yra labai prasta, gimė mintis, kad mes turime rūpintis būtent tuo etapu ugdydami vaikus nuo gimimo iki dešimties metų – tai yra svarbus etapas.

Pirmiausia įsteigėme Nacionalinę premiją: surenkame rašytojų, poetų, kurie rašo vaikams, rankraščius, išrenkame pačias geriausias knygas ir skiriame labai dideles premijas – pirmoji premija siekia 3000 eurų. Bet kas pasakytų, kad čia milžiniški pinigai. Išrinkę geriausias knygas, jas leidžiame. Leidžiame tam, kad jas dovanotume. Visos mūsų knygos yra iš „Vaikų bibliotekėlės“, taip vadiname, ir atitinkamai kiekvienais metais ją papildo vis naujos knygos. Todėl tas projektas ir yra dvidešimties metų, kad tų knygų būtų jau visa didžiulė biblioteka. Šiandien net trys iš jų pateko tarp penkių geriausių vaikiškų knygų, o tai rodo, kad einame tikrai teisingu keliu. Aš tas knygas po visas bibliotekas vežioju asmeniškai, ir man buvo labai įdomu, susipažinau su daug puikių žmonių, pašnekėjau apie daugelį problemų ir mačiau tiek gerų pavyzdžių, tiek ir labai blogų situacijų. Tai tiesiog reikia pereiti. Kultūros ministrui reikėtų palinkėti – pervažiuok visas bibliotekas, ir tau labai daug kas pasidarys aišku, kur ir kokios problemos. Šiandien žmonės kartais užsiima vadovavimu tikrai nesuvokdami, kas darosi.

Mes atvedame į vaikų literatūrą ir visiškai naujų vardų, o tai įmanoma pirmiausiai dėl to, kad mūsų konkurso komisija nepažįsta autoriaus, žino tik tekstą, todėl vertina patį turinį. Dėl to praktiškai bet kuris rašytojas, žinomas ar nežinomas, kurio kūrinys yra pats vertingiausias, gali laimėti šitą premiją. Jeigu būtų kitaip, tada gal kažkiek veiktų pavardė. Pas mus to nėra. Iš dvylikos dabar jau nominuotų knygų, sakyčiau, dešimt buvo nežinomi. Tai yra dar viena nauda, kad į vaikų literatūrą ateina naujų autorių. Kita vertus, ateina knygų, kurios niekada nebūtų išleistos. Pirmosios premijos laureatės knyga „Kalvėnų miesto paslaptis“ (autorė Raminta Baltrušytė – aut. pastaba) parašyta 2009 metais – autorė kreipėsi į visas leidyklas, o jai visur pasakė, kad knyga jų nedomina. Kadangi aš esu ją skaitęs kaip komisijos narys, tai pasakysiu viena – aš manau, kad tos knygos kitose leidyklose niekas ir neskaitė. Pažiūrėdavo, moteris nematyta, pavardė nežinoma – eik, moterie, rašyk toliau… Bet tai buvo jų klaida, nes ši knyga yra puiki ir dabar papuošė 30 000 lentynų. Tai šiai rašytojai buvo tarsi kažkoks stebuklas, ji galvojo, kad niekada niekas šitos knygos neišleis, jog vienintelis skaitovas bus jos dukra ir dukros draugės. O dabar ji eina į televizijos, į radijo laidas, nes tai yra viena iš penkių geriausių knygų vaikams Lietuvoje. Autorė gavo 10 000 litų premiją, knyga išleista 30 000 egzempliorių tiražu – kokia nors lietuviška knyga apie tai gali tik pasapnuoti.

Be to, kad yra parašomos puikios knygos, kad motyvuojame rašyti, mes šias knygas dedame į „Vaikų bibliotekėlę“ ir šiandien turime tokį efektą – visos mokyklos, visi darželiai, visi vaikų globos namai, visos vaikų ligoninės, visos bibliotekos ir jų filialai gauna po dvi tokias bibliotekas dovanų. Tai yra jie gauna mažiausiai po du kiekvienos knygos egzempliorius, o naujų knygų gaus ir gaus kas metus. Tai didžiulis darbas, kuris yra labai svarbus. Šiais metais mes antrą kartą dalyvausime Knygų mugėje, esame vienintelis toks keistas stendas: prieini prie mūsų, ir niekas nieko neparduoda. Tik dovanoja. Ir tas labai džiugina – matyti vaikus laimingus. Dovana vaikui tikrai turėtų būti knyga.

Ar prieš keletą metų veiklą pradėjęs fondas jau duoda šiandien matomų rezultatų?

Absoliučiai. Aš matau ir mokytojų, ir bibliotekininkų, ir darželių žmonių reakciją – visi labai laimingi, nes tai yra kažkoks naujas vėjas. Tai yra knygos, kurios pasiekia vaikus. Netgi kai kurie žmonės netiki, kad taip gali būti, nes iš tikrųjų tai turėtų daryti valstybė. Ji turėtų padaryti taip, kad vaikiškos knygos būtų nemokamos. Tai būtų idealu. Kai vaikiškas knygas leidi labai dideliu tiražu, jos kainuoja keliasdešimt euro centų. Kai tu paimi čiupačiupso kainą, tu supranti, kad ta knyga kainuoja pigiau negu čiupačiupsas. Bet jeigu tu eisi tuo keliu, kai knyga eina pro leidyklą, pro knygyną ir taip toliau, ten jau nebe čiupačiupsas, ten pasidaro jau labai rimta. Ir dėl to, kad leidžia tūkstančio, dviejų tūkstančių egzempliorių tiražu.

Reikia valstybinės koncepcijos, kaip turi būti daroma. Ir mes dabar esame valstybės gėdijimo organizacija, nes iš tikrųjų aš pats vienas finansuoju šitą dalyką, aš vienas sugebu daryti tai, ko mūsų gerbiama valstybė po 25 metų atkurtos nepriklausomybės nedaro. Paprasčiausiai supranti, kad Švietimo ministerijoje nesuvokiama grėsmė – vaikai visai nustos skaityti. Ir tada jau jokių gynybų nebereikės. Pas mus labai svarbu haubicos, bet kada supranti, kad ta viena haubica kainuoja tiek, kiek visos vaikiškos knygos kartu sudėjus keleriems metams į priekį visiems vaikams apdalinti, tai supranti – gal tos vienos haubicos nereikia? Tik viena mažiau, ir tada galbūt turėsim kitokius vaikus. Bet kol kas prioritetas yra toks, kad ta haubica labai reikalinga. O kas bus po dešimties metų, ką jie mums sakys, kai bus kviečiami ginti tėvynę? Ir aš bijau, kad jie pasakys: atleiskit, lietuvių kalba, žinot, sunki kalba, kam mums jos mokytis. Kas čia ta Lietuva? Alus ir Anglijoj yra alus. Koks skirtumas.

Bet yra vienas geras dalykas: kai vaikai gimsta, jie visada gimsta šventi, be jokių problemų. Ką į juos sudėsi, tą ir gausi. Niekada nevėlu, suprantant savo klaidą šiandien, taisyti ją rytoj – jeigu mes su savo vaikais padarėme klaidų, mes su savo anūkais galim jų nekartoti. Kai žiūrime į vyresnius, į suaugusius žmones, galime sakyti, kad mus išlygins tik grabo lenta. Vaikų atžvilgiu situacija yra visai kita. Jeigu mes dabar turime vaikų, kurie viešai sako, kad esi lūzeris, jeigu lieki Lietuvoje, tai čia yra ne vaikai kalti – čia esame kalti mes. Dabar reikia atsisukti į mūsų mažiausius, į gimusius ką tik, į gimsiančius – visi vaikų darželiai turi būti etnokultūriniai, visi vaikai turi būti rengiami tautiniais drabužiais. Ir jie su malonumu tai darys, su didžiausiu malonumu. Ir dar namuose dainuos. Tik kodėl mes to nenorime daryti? Todėl, kad mes norime būti Europos Sąjungos piliečiai ta neaiškia prasme. Ar nuo to ES pilietis pasidaro blogesnis, jei jis yra tautiškas, patriotiškas? Mano įsitikinimu, – ne blogesnis.

Kokią Lietuvą matote šiandien ir kokią – po dešimtmečio?

Kalbant apie Lietuvą šiandien, nereikia nieko kurti – mes esame nykstanti tauta. Ir tai yra ne mano žodžiai, tai yra pasaulio įvertinimas: jeigu mūsų mažės tokiais tempais, po kelių dešimčių metų kaip tauta iš viso išnyksime. Vertinant svarbiausią dalyką, ką mes šiandien turime padaryti, tai pasirinkti mūsų valstybės prioritetą. Kokia mūsų visuomenės gyvenimo sritis gali mus iš viso to išvesti? Kultūra ir švietimas. Kito recepto nėra. Tai kultūra plačiąja prasme – įeina ir blaivybė, ir visi kiti dalykai. Norint žmogui padėti tapti patriotiškam, pilietiškam, turime iš tikrųjų suvokti, kad kito kelio nėra. Kitų būdų nėra. Šiandien Lietuvoje kultūra ir švietimas yra podukros, kurios politine prasme išvis nieko nereiškia. Yra toks pasakymas: kiek liko – dėl Miko. Pas mus – dėl kultūros ir švietimo, kur niekas nenori eiti, net ministro neranda. Buvo tokia istorija, kai tris ar keturis mėnesius nebuvo ministro – ten nieko nedalina, tai ko ten eiti… O iš tikrųjų tai yra mūsų tautos išlikimo būtinoji sąlyga.

Kabant apie tai, kas bus su Lietuva po dešimties metų – jeigu kultūra ir švietimas netaps visuomenės gyvenimo ir visos valstybės prioritetu, – situacija bus blogesnė. Šiandien svečiuose turėjau vieną matematikos profesorių, kuris sakė: jeigu mes matematiškai išsikapanosime, jau bus stebuklas. Matematiškai skaičiuojant gimstamumą, emigraciją ir visus kitus dalykus, mes tuojau būsime pensininkų tauta. Aišku, per dešimt metų tas visiškas žlugimas neįvyks, tam reiks truputį daugiau laiko, bet iš esmės nešneku apie šimtmečius, jų nereikės. Tai yra labai greitas procesas. Ir šitoje situacijoje, mano supratimu, tą į duobę riedantį garvežį gali pristabdyti blaivybės kelias. Pristabdys, bet blaivybė be šalia jos einančios kultūros, renginių, užimtumo, savęs tobulinimo neveikia. Žmogus negali pasidaryti blaivus, priimti blaivų gyvenimo būdą ir turėti vakuumą, nes jis turi užpildyti tą laiką, kurį, sakykim, praleisdavo sėdėdamas su draugais. Labai svarbu, kad viskas eitų kartu. Ir, aišku, vaikai ir meilė jiems.

Valstybė turi įsimylėti savo vaikus, o šita valstybė kol kas savo vaikų nemyli. Žiūrint į švietimo reformas, žiūrint, kas buvo padaryta… Nežinau, kaip tai ir pavadinti. Ne meilė vaikams, o genocidas, kada tu kaimo, miestelio mokyklą, kurioje dar yra šimtas vaikų, uždarai ir tuos vaikus sodini į geltoną autobusiuką, tai tas pats, kas juos vežioti į konclagerį. Aš suprantu, kada kaime liekas trys ar keturi vaikai, galbūt kitaip neįmanoma, bet mes šnekame apie mokyklas, kurias šiandien uždarinėja ne su vienu, ne su dviem ir ne su dešimt vaikų. Mes šnekame apie mokyklas, kuriose buvo šimtai vaikų, ir jas uždarė. Dėl to, kad buvo nutarta – miesto mokykla paruoš geriau, bet neįvertinta tai, kad jie yra žmonės, jie yra vaikai. Kaip jie įsisavins vadovėlį – tai nėra jų visas gyvenimas. Jų gyvenimas yra daug platesnis: ryšys su aplinka, su ta teritorija, kurioje gyvena, su ta gamta, su savo tėvais, su bendruomene. Tas ryšys buvo nukirptas. Daugelis tų vaikų kažkur laukia autobuso valandų valandas, užuot buvę šalia savo tėvų, šalia senelių, šalia savo draugų. Paimkime normalų kaimą su šimtu vaikų ir dabar panaikinkime mokyklą: nelieka mokytojų, nelieka vaikų ūžesio, džiaugsmo, visa tai kažkur išvežiojama.

Šnekant apie darželius, vėlgi – ar mes mylime savo vaikus vaikų darželiuose? Ne. Pavyzdžiui, aš aiškiai sakau: vaikų darželiuose vaikams turi būti skaitomos knygos. Tiems, kurie dar neskaito patys, turi būti skaitoma privalomai po valandą į dieną. Turi būti rekomenduotinos literatūros sąrašas vaikų darželiuose, prie šito klausimo mes dabar dirbame – dirba ne Švietimo ministerija, o mes su mokslininkais. Elementarus dalykas – kodėl jiems neskaityti knygų? Juk darželyje ir mokytojos, ir vadovės moka skaityti. Ir ką mes turėtume? Kai vaikui sueina penkeri metai, jis būna labai daug ką girdėjęs. Ir jeigu jis pamilo pasaką, kada jam skaitė, paskui tikriausiai norės ją skaityti ir pats. Tai yra paprasti atsakymai, kurie tikrai nekainuoja. Bet reikia mylėti vaikus, tada pradedi galvoti – o ką dėl jų gali padaryti? Ir tie blaivūs renginiai jau seniai turėjo būti blaivūs, nes kaip tu gali mylėti vaiką ir leisti jam vaikščioti šalia tų alkoholikų? Tu to vaiko turi nekęsti, kad šitaip lestum.

Čia ir valstybės reikalas – žmogus gyvena tomis sąlygomis, kurios sukuriamos. Ir šia prasme pas mus yra gilus sovietmetis, nes ir tada degtinę gamino, kad surinktų daugiau mokesčių. Brežnevo laikais tai buvo labai išvystyta, jeigu aš neklystu, iš degtinės prekybos valstybei pelnas buvo septynis kartus didesnis. Mūsų valstybės mentalitetas šiandien yra lygiai toks pat. Kada klausaisi, ką apie akcizą iš alkoholio šneka premjeras ir visi kiti… O kad jo pasekmės yra dešimtimis kartų didesnės, skaudesnės, nieko nedomina. Tai yra atvirkštinė matematika, matematika ne iš to galo: žiūri, ne kokie kaštai, o kokie pinigėliai nubyrės paskui. Taip laikosi farmacijos pramonė, kuri glosto premjerą, alkoholio pramonė, bet tauta už tai neglostys, ji priims kaip normalų dalyką, kad žmonės nori būti blaivūs, kad vaikai nepatektų į tą įtaką ir netaptų alkoholikais. Net alkoholikai nenori, kad jų vaikai taptų alkoholikais. Net ir tie. Bet valstybei į tai kol kas nusispjauti. Aš tikiuosi, kad po dešimties metų mes mylėsime savo vaikus. Kad ir kiek juos mylėtų šeimos, vaikai auga toje aplinkoje, kurią formuoja visa valstybė. Dėl to reikia mūsų bendrų pastangų. Ir aš labai noriu, kad tėvų ir visų kitų pastangos būtų nukreiptos į bendrą tikslą.

Kalbino Tomas Dirgėla

Šaltinis čia