Tie, kurie lankė sovietinę mokyklą, tikriausiai mena sunkiau besimokančius bendraklasius, kuriems mokytojai nešykštėdavo „negabaus“, „tinginio“ ar dar riebesnės etiketės. Dalis tokių vaikų iškeliaudavo netgi į specialiąsias mokyklas, o apie tai, kad sunkiai skaitantis ar rašantis mokinys gali būti visiškai normalaus ar netgi aukštesnio intelekto, žinojo tik nedaugelis tėvų ir netgi pedagogų. Šis sutrikimas, vadinamas disleksija, tapo ne vieno vaiko nuvertinimo, neretai nulėmusio ir tolesnį jo gyvenimą, priežastimi. O kaip yra šiandien? Kaip Lietuvos švietimo sistemoje pasikeitė požiūris į disleksiją turinčius vaikus? Ar jie gauna veiksmingą pagalbą? Apie tai – pokalbyje su Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docente, daug metų dirbusia pedagoginėje-psichologinėje tarnyboje, dr. Rasa Barkauskiene.
Ko gero, pirmąkart apie disleksiją teko išgirsti kurį laiką gyvenant vienoje Vakarų Europos šalyje. Ten mažiausiai trys vaikai iš pažįstamos aplinkos turėjo šį sutrikimą, dėl to mokykloje jiems buvo taikomos tam tikros nuolaidos. Galėjo netgi susidaryti įspūdis, kad čia disleksijai nurašomi visi mokymosi nesklandumai, tuo netgi sumaniai naudojantis. Lietuvoje disleksijos terminas bei tema nėra taip plačiai eskaluojama, tačiau veikiausiai ši problema egzistuoja taip pat. Tad kas gi ta disleksija?
Bendriausia prasme disleksiją galima apibūdinti kaip sunkų mokymąsi skaityti, kai vaikas painioja raides, jam sunku susieti raidę su garsu, raides sudėti į žodį, o žodžius – į sakinius, šiuos – į paragrafus, kad suvoktų teksto prasmę, o jau pramokus skaityti, šie gebėjimai išlieka nepakankami, nes skaitymas nėra sklandus, tikslus, yra per lėtas, skaitant greitai pavargstama, skaitymu sunkiai pasinaudojama kaip instrumentu gauti informaciją.
Moksliniu požiūriu, svarbus apibrėžimas suprantant, kas yra disleksija, pasirodė 1968 metais, kai Pasaulinė neurologų federacija apibūdino disleksiją kaip sunkų, ilgą laiką trunkantį skaitymo išmokimo sutrikimą, nepaisant tinkamo mokymo, adekvataus intelekto ir sociokultūrinių sąlygų. Šis apibrėžimas atskiria, kad disleksija nelaikomi atvejai, kai stokojama skaitymo mokymosi galimybių, intelektinių gebėjimų ar vaikas auga nepalankiomis socioekonominėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Reikia paminėti ir tai, kad disleksiją žmogus gali įgyti vyresniame amžiuje, jau mokėdamas skaityti, pavyzdžiui, po galvos smegenų traumų. Tai – įgyta disleksija. Tačiau mūsų tema – disleksija, pasireiškianti vaikui augant ir susiduriant su rašomąja kalba. Ji dar vadinama raidos arba vystymosi disleksija. Ši disleksijos forma laikoma plastiškesne – ji lengviau pasiduoda korekcijai, kitaip nei įgyta disleksija.
Nors dažniausiai disleksiją suprantame kaip skaitymo sutrikimą, vis dėlto ją reikėtų suvokti plačiau – ne tik kaip skaitymo, bet kaip rašomosios kalbos formavimosi ir jos suvokimo sutrikimą. Tai reiškia, kad turime kalbėti ir apie rašymą. Skaitymo sunkumai dažniausiai turi įtakos ir rašymo sutrikimui, tačiau kartais skaitymo sutrikimas gali egzistuoti ir be rašymo sutrikimo. Lietuvių kalboje kaip tik disleksija daugiau pasireiškia rašymo sunkumais.
Nors Lietuvos švietimo sistemoje galiojančioje sutrikimų grupėje, dėl kurių kyla specialiųjų ugdymosi poreikių, tokio termino kaip disleksija nėra – čia atskirai kalbama apie skaitymo ir atskirai apie rašymo sunkumus. Tačiau, mano manymu, į ją reikėtų žvelgti kaip į dvi to paties reiškinio puses.
Kokiais atvejais diagnozuojama disleksija, o kada tai – kitos kilmės skaitymo ar rašymo sutrikimai?
Teoriškai disleksiją apibrėžti yra lengviau, nei atskirti praktiškai – ar tai disleksija, ar tai kitos kilmės, kito pobūdžio skaitymo bei rašymo sutrikimas. Kai susiduriame su individualiu atveju, iš esmės susiduriame su visa konkretaus vaiko gyvenimo situacija, jo raidos istorija, kur dalyvauja daugybė įvairių veiksnių – tiek psichologinių, tiek socialinių, tiek ugdymo, tiek biologinių.
Pirmiausia disleksijai turėtų būti priskiriami tik tie atvejai, kurie pasireiškia normalaus intelekto fone. Tai yra tuomet, kai vaiko intelektiniai gebėjimai yra normalūs – vidutiniai, o neretai aukštesni už vidutinius ar net labai aukšti. Tai reiškia, kad disleksija nėra menkų gebėjimų pasekmė. Pasaulyje esama daug žymių, gabių žmonių, turinčių disleksijos sutrikimą.
Antra, diagnozuojant disleksiją visuomet stengiamasi atsižvelgti į vaiko mokymosi aplinkybes. Kaip minėjau, disleksijai turi būti priskiriami tik tie atvejai, kurie nepriklauso nuo ugdymo. Visgi labai sunku įvertinti šį veiksnį, nes gali būti, kad metodas, kuriuo klasėje visi vaikai mokomi skaityti, netinka konkrečiam vaikui. Tačiau geriausia nustatyti disleksiją yra tada, kai vaikas jau turi skaitymo patirties, kuri jam randasi antrais–trečiais mokymosi metais. Taigi – ne pirmoje klasėje.
Dar viena grupė veiksnių, kuriuos turėtume atskirti nuo disleksijos – sociokultūriniai bei socioekonominiai. Kaip žinoma, vaikai, augantys mažiau palankiomis socialinėmis, kultūrinėmis sąlygomis, vėliau pradeda skaityti, nes turi mažiau galimybių „draugauti“ su knyga. Taigi skaitymo sunkumai, kylantys dėl šios stokos, vėlgi neturėtų būti laikomi disleksija. Prie šios grupės veiksnių priskiriama ir dvikalbystė: kitakalbių vaikų skaitymo ir rašymo sunkumai nėra disleksijos pasireiškimas.
Disleksiją įvertinti turėtų psichoedukacinė specialistų komanda – logopedas, specialusis pedagogas, psichologas – pasitelkdami informaciją apie vaiką iš jo mokytojų ir neabejotinai iš tėvų. Kaip minėjau, specialiųjų ugdymosi poreikių klasifikacijoje Lietuvoje disleksijos terminas nevartojamas, o ją žymintys sunkumai įvardijami kaip skaitymo arba rašymo sutrikimai. Taigi tai ne visada skatina atskirti, koks vaiko mokymosi sunkumų pobūdis, o daugeliu atvejų tai itin sunku dėl daugybės susipynusių veiksnių vaiko gyvenimo ir mokymosi istorijoje.
Kada Lietuvos švietimo sistemoje buvo suvokta, kad skaitymo ir rašymo sunkumai nėra protinis atsilikimas ar paprasčiausia tinginystė?
Geriau šis reiškinys pradėtas suvokti, pasitelkus empirinį įvertinimą, po Nepriklausomybės paskelbimo. Iki tol disleksiją iš tiesų buvo sunku atskirti nuo kitų atvejų – ir tokių, kuriuos minite. Nors jau ir sovietiniu laikotarpiu nemažoje dalyje mokyklų su vaikais, turinčiais skaitymo ir rašymo sunkumų, dirbo logopedai, tačiau ši pagalba buvo teikiama tik pradinės mokyklos laikotarpiu ir buvo manoma, kad disleksiją, disgrafiją (rašymo sunkumus) galima įveikti iki pagrindinės mokyklos. Tačiau dalis vaikų, turėjusių didesnių mokymosi sunkumų (galima spėti, kad bent jau dalis jų turėjo sunkesnės formos disleksiją), iš tiesų patekdavo ir į specialiąsias mokyklas. Kitaip tariant, būdavo priskiriami protiškai atsilikusiems.
Dirbdama pedagoginėje-psichologinėje tarnyboje, susidurdavau su įvairia mokytojų patirtimi – buvo tiek žinančių, tiek nežinančių apie disleksiją, norinčių ir nenorinčių apie tai žinoti. Tačiau drįsčiau teigti, kad ir šiandien apie šį sutrikimą mokytojams dar stinga pakankamo žinojimo, ypač kaip jis veikia mokymąsi ir vaiko elgesį vyresnėse klasėse. Manyčiau, kad mokytojai, dirbantys gimnazijos grandyje, menkiausiai atpažįsta disleksiją. Jiems gali atrodyti, kad mokinys tiesiog per mažai dirba, per mažai skaito arba skaito neatidžiai. Tačiau, kad gali slypėti rimta problema, pasireiškianti tik dabar, suvokia nedaugelis.
Beje, būtent švelnesnė disleksijos forma ir gali atsiskleisti vėliau, susidūrus su kompleksiškesnėmis skaitymo užduotimis, kai tekstą jau tenka ne tik įsiminti ar atkartoti, tačiau analizuoti, struktūruoti, išskirti pagrindines mintis. Vyresnėse klasėse skaitomi įvairių dalykų tekstai sudėtingi, o vaikas, turintis disleksiją, skaito ir toliau vis dar netiksliai iškoduodamas žodžius, nepakankamai suvokdamas teksto prasmę, todėl jam tampa sunku mokytis, randasi spragos, dažnas atsakas į tai – pradedama vengti mokymosi ir mokyklos, prasideda konfliktai su mokytojais, imama netinkamai elgtis… Šiandien pagal galiojantį įstatymą visi mokymosi sutrikimai ir juos lydintys specialieji ugdymosi poreikiai gali būti įvertinti iki vaikas baigia mokyklą.
Kokiam procentui Lietuvos mokinių šiandien būdingi arba diagnozuojami skaitymo bei/arba rašymo sutrikimai?
Negaliu pasakyti tikslių pastarųjų metų skaičių, bet apskritai disleksija pasireiškia apie 10 procentų vaikų. Kalbant apie atskirus disleksijos aspektus – skaitymo ir rašymo sutrikimus – skaitymo sutrikimo atvejų fiksuojama šiek tiek mažiau – Lietuvoje iki 5 procentų, kadangi lietuvių kalba skaitymui yra palanki, vadinama skaidri kalba. Taigi, vaikai, turintys lengvesnes disleksijos formas, geriau susidoroja su skaitymu nei su rašymu. Lietuvoje daugiau esama rašymo sutrikimo atvejų – iki 15 procentų.
Ar šie skaičiai skirtingi įvairiose amžiaus grupėse?
Sunku pasakyti, bet veikiausiai – ne. Tiesiog įvertinti mokymosi sunkumų kaip tokių dažniau ateina vaikai, besimokantys pradinėje mokykloje. Tačiau ir čia kartais matoma tendencija, kad nors pradinių klasių mokytojai stengiasi vaikams padėti, tarsi „išlaviruoti“ su jų mokymosi sunkumais, bet gal ne visada reikiamu laiku jie paskatina tėvus dėl šios problemos kreiptis į specialistus. Todėl daliai vaikų šis sutrikimas nustatomas tik 5-oje, 6-oje klasėje ar net vėliau. Tačiau vaikai, kuriems disleksija nenustatoma laiku, dažniausiai jau būna sukaupę nemažai neigiamos patirties, įgiję dažnos nesėkmės patirtį, o tai jiems sukelia nemažų emocinių, psichologinių sunkumų. Siekdamas paslėpti savo sunkumus, nenorėdamas pasirodyti prastesnis nei bendraamžiai, toks vaikas kartais bando įsitvirtinti tarp bendraamžių ir netinkamu elgesiu. Taigi dirbant pedagoginėje-psichologinėje tarnyboje, tekdavo susidurti su penktokais, šeštokais, kurie pas specialistus būdavo siunčiami jau ne tiek dėl mokymosi, kiek dėl elgesio sunkumų. Tačiau tai nereiškia, kad, jei vaikas turi disleksiją, jis automatiškai turi ir elgesio sutrikimų, nors neretai mokytojai ir tėvai tą linkę painioti, o emocijų, elgesio sunkumus laikyti netgi disleksijos priežastimi. Tačiau iš tiesų taip nėra. Tiesiog tik daliai vaikų, turinčių disleksiją, elgesio sutrikimai formuojasi vėliau kaip atsakas į negatyvią patirtį – kai į jų pirminę problemą nėra tinkamai reaguota, atsiliepta arba kai jie savo aplinkoje patiria kitų sunkumų.
Ar nūdienos Lietuvos mokykloje vaikai, turintys disleksiją, sulaukia adekvačios ir pakankamos pagalbos?
Adekvati pagalba disleksijos sutrikimą turintiems vaikams radosi po 1990-ųjų: buvo kuriama teisinė bazė, adaptuoti plačiai pasaulyje naudojami psichologinio įvertinimo testai. 1995 m. pasirodė pirmoji sutrikimų klasifikacija, naudojama Lietuvos švietimo sistemoje. Tad jau du gerus dešimtmečius Lietuvos psichologai, logopedai, specialieji pedagogai bei mokytojai tikrai žino apie šį reiškinį, tik gal per mažai jį pažįsta.
Atsižvelgiant į kaupiamą patirtį, teisinė bazė porą kartų buvo koreguota, ir šiandien, mano manymu, ji yra pakankama, kad būtų galima atsiliepti į pastarąsias vaikų problemas. Pirmiausia tai reiškia, kad vaiko, turinčio su disleksija susijusių sunkumų, problemos gali ir turi būti tinkamai įvertintos. Pradinis įvertinimas gali būti atliktas ir mokykloje, tačiau tikslesnis – psichologinėse-pedagoginėse tarnybose psichoedukacinių specialistų komandos, sudarytos iš psichologo, specialiojo pedagogo, logopedo, neurologo. Kaip žinoma, tokios tarnybos yra kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje. Taigi pirmasis žingsnis atsiliepiant į disleksijos problemą – vaiko sunkumų ir resursų įvertinimas. Tada rekomenduojama tam tikra pagalba. Visų pirma – specialioji pedagoginė, apimanti specialiojo pedagogo ir logopedo pagalbą vaikui. Taip pat gali būti rekomenduojama ir psichologo pagalba, tačiau reikia pažymėti, jog ji skirta ne disleksijos korekcijai, o su ja susijusiems kitiems sunkumams – pavyzdžiui, menku savęs vertinimu, nerimastingumu ir kt. Šia pagalba siekiama, kad disleksija mažiau trukdytų vaiko asmenybės ir psichologiniam augimui. Disleksiją turintiems vaikams taip pat gali stigti ir socialinių įgūdžių. Taigi tokiu atveju gali padėti psichologai arba socialiniai pedagogai. Vis dėlto pagrindiniai specialistai, padedantys vaikui, turinčiam disleksiją, yra specialieji pedagogai ir logopedai.
Specialieji pedagogai dirba su vaikais ne tik pradinėje mokykloje, bet ir vėliau, netgi gimnazijos lygmeniu. Tiesa, logopedai lig šiol labiau orientuojasi į pradinį mokyklinį laikotarpį. Nors, mano manymu, logopedo pagalba būtų labai svarbi ir pagrindinėje mokykloje – ne vaikui mokantis skaityti, tačiau jam padedant susidoroti su jau skaitomu tekstu.
Vadinasi, logopedai dirba ne tik su švepluojančiais vaikais, kaip dažnai įprasta manyti?
Logopedai padeda ir turintiems skaitymo ar rašymo sunkumų, bet dažniausiai tada, kai dar intensyviai mokomasi skaityti. Tačiau jei išmokęs skaityti vaikas skaito nepakankamai tiksliai, per lėtai, logopedas taip pat galėtų padėti. Bet realybėje tokiu atveju dažniau pagalbą teikia specialieji pedagogai, kurie vaiką turėtų mokyti ir mokymosi strategijų. Kai kuriems vaikams, turintiems stipresnę disleksijos formą, labai reikalingas žmogus, galintis jiems paskaityti tekstą. Esama šiuolaikinių kompiuterinių programų, leidžiančių rašytinį tekstą paversti į garsinį, kurios taip pat būtų labai didelė pagalba. Vaikas, turintis skaitymo sunkumų, net jau būdamas 15 ar 18 metų, dažnai susitelkia į pačią skaitymo techniką, o tai neleidžia jam laisvai manipuliuoti tekstu. Tačiau, kai šis trukdis pašalinamas ir vaikas tiesiog klausosi skaitomo teksto, jam jį tampa lengviau suvokti. Jei mokytojas tokiam vaikui garsiai perskaitytų, pavyzdžiui, tekstinį matematikos uždavinį ar kontrolinio darbo užduoties sąlygą, jis galėtų su ja nesunkiai susidoroti. Juk pasitaiko, kad vaikai nespėja parašyti viso kontrolinio darbo vien dėl to, kad lėtai skaito.
O ar Lietuvoje esama tam tikrų lengvatų vaikams, turintiems disleksiją, rašant kontrolinius darbus ar laikant egzaminus?
Kalbant apie kasdienybę mokykloje, labai priklauso nuo mokytojo gebėjimo atsiliepti į iššūkius, kurie kyla dirbant klasėje, kai yra vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, kaip mokytojas organizuoja kontrolinius darbus ir kaip bendradarbiauja su specialistais, teikiančiais pagalbą šiems vaikams. Pavyzdžiui, vaikui gali būti leidžiama diktantą rašyti atskirai nuo klasės, specialiojo pedagogo kabinete. Taip pat mokytojas kontrolinio darbo metu gali prieiti prie vaiko ir pasitikslinti, ar skaitymo sunkumai jam netrukdo susidoroti su užduotimis ar netgi perskaityti užduotį. Taigi čia daug kas priklauso nuo mokytojo geros valios: mokytojui tik rekomenduojama teikti individualią pagalbą. Vaikas gali gauti labai daug arba būti mokytojo apleistas. Jei mokytojas empatiškai atsiliepia į disleksijos problemą turintį vaiką ir tai laiko savo, kaip profesionalo, iššūkiu rengiantis pamokai ir ją planuojant, toks vaikas gali sėkmingai judėti pirmyn.
Kalbant apie egzaminus, lengvatos labiau apibrėžtos, nes jau kurį laiką esama švietimo ir mokslo ministro specialaus įsakymo „Dėl pagrindinio ugdymosi pasiekimų patikrinimo, kalbų įskaitų, egzamino užduoties formos vykdymo ir vertinimo instrukcijų pritaikymo mokiniams, buvusiems mokiniams ir eksternams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių“, kuris ir nusako lengvatų pobūdį. Teisinis reglamentavimas, sakyčiau, yra jau pakankamai sutvarkytas. Tačiau, žinoma, visada esama individualių atvejų, kurie netelpa į galiojančias taisykles.
Ar mokiniams, turintiems disleksiją, kontrolinių darbų ar egzamino metu nėra skiriama daugiau laiko nei visiems?
Remiantis minėtu švietimo ir mokslo ministro įsakymu, esama tam tikrų išlygų įvairių specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Kalbant apie disleksiją – skaitymo ir rašymo sunkumus – pavyzdžiui, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir brandos egzamino užduočių laikas pratęsiamas 25 procentais. Kad tai įvyktų, reikia turėti pedagoginės-psichologinės tarnybos pažymą.
Be to, tame pačiame dokumente nurodoma, kad mokiniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių dėl skaitymo sutrikimo, pagrindinių ugdymo pasiekimų patikrinimą leidžiama organizuoti atskiroje patalpoje, o užduotys, pateiktos raštu, gali būti egzaminuotojo perskaitytos garsiai. Taip pat vertinant mokinio, turinčio rašymo sutrikimų, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir brandos egzamino lietuvių kalbos ir gimtosios kalbos darbą raštu, klaidomis nėra laikoma, jei mokinys painioja akustiškai panašias fonemas žyminčias raides arba raides, turinčias grafiškai panašias formas. Tai vėlgi turi būti nurodyta pedagoginės-psichologinės tarnybos pažymoje.
Taigi tokios yra pagrindinės išlygos ir, manau, kad jos pritaikomos.
Vis dėlto ar įmanoma disleksiją įveikti, „pasveikti“ nuo jos? Kokios to perspektyvos ar prognozės?
Kaip minėjau pradžioje, raidos disleksija yra toks sutrikimas, kuris pasiduoda korekcijai, jis yra gana „plastiškas“. Todėl tikrai esama atvejų, kai vaikai, gavę tinkamą pagalbą, daugiau ar mažiau susidoroja su įvairiomis mokymosi užduotimis, tačiau kiti vis dėlto šį sunkumą turi visą gyvenimą. Taip pat yra žmonių, kurie disleksiją „atranda“ tik būdami suaugę. Tai parodo, kad galimi įvairūs keliai. Vis dėlto šiandien mokslo įrodyta, kad disleksijos priežastys yra neurobiologinės kilmės, siejamos su tam tikrais galvos smegenų veiklos mechanizmais. Tai vienas iš raidos sutrikimų. Raidos sutrikimas dažniausiai lydi žmogų visą gyvenimą, atskirais jo etapais savitai pasireikšdamas. Taip yra ir disleksijos atveju: kol vaikas mokosi skaityti, jis turi vienokių sunkumų, išmokęs skaityti patiria kitokių. Nors teoriškai disleksija visiškai neišnyksta visais ją turinčio žmogaus raidos etapais, bet praktiškai jos keliamų sunkumų įveikimas priklauso nuo to, su kokiais aplinkos reikalavimais žmogus susiduria. Tol, kol vaikas mokosi mokykloje, jis niekur negali pabėgti nuo reikalavimų skaityti ir rašyti, tačiau jau būdamas suaugęs tikrai gali rinktis. Ir nors mokykliniai metai turintiems disleksiją yra sunkiausi, vis dėlto disleksija nėra „pasaulio pabaiga“. Tai – sunkumas, kurį galima koreguoti ir su juo „susidraugauti“. Tam labai svarbi laiku suteikiama pagalba bei suvokimas, kad tai yra mano dalis: jeigu žmogui pavyksta priimti ir integruoti šį sutrikimą kaip savo dalį į savo gyvenimą, paprastai tada tampa lengviau pasisakyti, jog turiu disleksiją, ji man kelia sunkumų, bet suteikia ir tam tikrų teisių. Labai svarbu, kad tėvai, mokytojai ir su vaikais dirbantys specialistai kalbėtųsi su vaiku apie tai, kas su juo vyksta, o ne kaltintų dėl patiriamų sunkumų. Ne tik vaikui, bet ir tėvams kartais sunku priimti, kad esama problemų, ir tai kai kurios šeimos slepia netgi pačios nuo savęs, kol galiausiai prieinamas toks momentas, kai suteikti veiksmingą pagalbą tampa per vėlu. Iš tiesų tinkamiausias, imliausias laikotarpis, kada galima įvairiapusiai padėti vaikui, susiduriančiam su disleksija, yra pradinės mokyklos metai.
Kalbino Jurga Žiugždienė
Šaltinis čia
